Bičiulis paklausė, kodėl aš rašąs liūdnai. O man atrodo, jog esu optimistas. Todėl norėjau paklausti, kodėl jis pats surūgęs, bet nepaklausti klausimai yra patys geriausi. Juk mes gyvename apsupty nesibaigiančių stebuklų. Ir tik subrendęs žmogus pastebi, koks grožis mus supa.

Ričardas JAKUTIS
Balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena. Žodžiu, balandį galima pavadinti sveikatos mėnesiu.
Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga ilgus amžius priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros - visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Vienu metu liga pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį - ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga tapo puikiu pasiteisinimu dėl nesėkmių ir savotiška gynybine strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji kilnesni. O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“
Skaičiau apie JAV vykdytus tyrimus, kurie parodė, kad maždaug 30 proc. sunkiai sergančiųjų vėžiu, nepaisant gydytojų prognozių, visgi pavyksta pasveikti. Paaiškėjo, kad visiems šiems nugalėtojams buvo būdingi du dalykai – mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir tikslo turėjimas. Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos imperijos kancleris, pramintas „Plieniniu kancleriu“, nuolat sirgdavo kokia nors liga, sirgo ir vėžiu. Kiekvieną kartą kancleris konsultuodavosi su gydytojais – ir paprastai darydavo tai, ką pastarieji griežtai uždrausdavo. Suvalgydavo po kilogramą mėsos kasdien ir gerdavo daugiau nei įprastai. Sakydavo, kad save gerbiantis žmogus neturi teisės numirti, kol neišgers per savo gyvenimą 5 000 butelių šampano. Otas fon Bismarkas numirė būdamas 83-ejų metų, išgėręs būtent tiek butelių šampano, kiek ir turi išgerti, jo manymu, save gerbiantis žmogus.
Pasaulio bankas teigia, kad Lietuvoje per daug ligoninių ir gydytojų. Ir šiaip į mūsų sveikatos apsaugos daržą dabar primėtyta krūva akmenų. Vis dėlto tie, kurie buvo išvažiavę į užsienį ir ten susidūrė su vietiniais gydytojais, įsitikino, jog Lietuvos medicina labai aukšto lygio. Žinau, kad Lietuvos ligoniai perskaitę šiuos žodžius gali mane iškoneveikti, jog rašau netiesą. Sutinku, kad stebint mūsų gydytojus kai kurių standartų nepaneigsi. Pavyzdžiui, kai jus apžiūrėjęs gydytojas pildo ligonio kortelę, jis sėdi kampu ir jo chalato kišenė atsiduria jūsų akiratyje. Be to, ji neprisiplojusi, o atvėpusi, kad atrodo ten sukrautum visą kilogramą apelsinų.
Bet čia tik pašmaikštavimai. Šiaip gi vis pateikiu pavyzdį, jog jeigu į ligoninę atvežtų kokį gydytojo neprietelį, jis gydytų jį kaip ir kitus ligonius. Ir jei jam neprietėliškus darbus primintų, tai tik pagydęs. Esu tuo įsitikinęs. O kad ilgai reikia laukti prie gydytojų kabinetų, tai ne jų čia kaltė. Tai mūsų sistema su begale užpildyti reikalingų popierių. Kol viską surašai, ligoniui laiko nelieka. Mes turime labai gerai parengtų specialistų, kurie, deja, gauna dešimtis ar net šimtus kartų mažesnius atlyginimus nei jų kolegos užsienyje, ir dar dirba labai prastomis sąlygomis. Trūksta geros medicininės aparatūros, organizuojama labdara, kad medicinos įstaigoms ką nors iš šiuolaikinės aparatūros nupirktų, nes valstybė neišgali to padaryti.
Tad pagaliau nustokime naikinti tai, ką sveikatos apsaugos sistemoje turime geriausia – kvalifikuotus gydytojus. Tiesa, dabar mūsų sveikatos politika nukreipta ir prieš gydytojus, ir prieš pacientus. Tai už ką ji? Nuo senų senovės juk visi linkėjimai prasideda žodžiais „Pirmiausia linkiu sveikatos“, tad kodėl imta karpyti lėšas tam, kas svarbiausia. Tiesa, pagal kapitalistinę veiksmingumo logiką, svarbiausia, kad sveikatos apsaugos sistema kuo mažiau kainuotų. Tokiu atveju iš tiesų kuo mažiau gydytojų, tuo geriau, o pacientų rūpesčiai – jų pačių reikalas. Tačiau gal visgi sveikatos apsaugos sistema turėtų būti kuriama pagal kitokius principus, kur svarbiausias – žmogus. Deja, politikų rūpinimasis žmogumi dažniau traiško nei stiprina.
Taip, Lietuvoje yra ir mažiau uždirbančiųjų, tačiau įvertinkime, koks svarbus ir sudėtingas gydytojo darbas, jog daugelyje pasaulio valstybių gydytojas – dosniausiai apmokama profesija. Skaičiau, kad praėjusiais metais iš Lietuvos į užsienį išvyko dirbti apie 600 gydytojų. Jei po tiek kiekvienais nepriklausomybės metais, padauginus – per 10 tūkstančių. Pavyzdžiui, Geteborgo (Švedija) Sahlgreno universitetinėje ligoninėje dirba keturi lietuvių gydytojai. Švedijoje medikai gali uždirbti nuo 4 iki 8 tūkstančių eurų (14-27 tūkstančius litų). Šioje šalyje gydytojų atlyginimai nėra patys didžiausi Europos Sąjungoje, tačiau patys švedai beveik neišvyksta į kitas šalis, gimtinėje juos sulaiko puikios darbo sąlygos.
Išvažiavusi į Daniją dirbti gydytoja pasakoja, jog sutinkanti su teiginiu, kad Lietuvoje per daug gydytojų, paly-ginti su viduriniu personalu. Kai Danijoje ji eina priiminėti pacientų, su ja dirba 2-3 seselės. O kur dar sekretorės, fizioterapeutai, dietologai ir gausybė įvairių specialybių vidurinio personalo. Gydytoja dirba gydytojos darbą - priima sprendimus. O Lietuvoje gydytojas viską daro pats. Kol Lietuvoje gydytojai dirba sekretorių, seselių ar net krovikų darbą, tol galima spręsti, kad šalyje per daug gydytojų.
Kitas gydytojas papasakojo, kaip Anglijoje pacientė du mėnesius buvo gydyta nežinia nuo ko, medikamentai buvo skiriami irgi nežinia nuo ko, kol būklei negerėjant gydytojas jos paklausė - o kaip jūs manote, kas jums galėtų būti? Pasikonsultavusi telefonu su Lietuvos medikais, pacientė su paskutiniais sveikatos likučiais grįžo į Lietuvą, kur per 3 valandas buvo diagnozuota priešsepsinė būklė, skubiai išoperuotas didžiulis pilvo ertmėje buvęs pūlinys. Ligonė ištraukta iš mirties nagų. O kiek būtų galima paminėti užsieniuose užleistų insultų, klaikiai priimamų gimdymų, perforuotų apendiksų ir t. t.
Negirdėjau, kad gydytojo klaustų „Kiek uždirbi?“, o klausia „Kiek gauni?“ Tarsi dirbti jiems nereikia, o tik imti. Nors patys gydytojai irgi pajuokauja: „Kas jums sakė, kad už pinigus sveikatos nenusipirksi?“ Dėl medicininių paslaugų brangumo, tai dauguma žmonių be jokių problemų sumoka už kelių valandų automobilio remontą 500 litų, o kai tiek duoda geram chirurgui, atlikusiam sudėtingą operaciją ir dar dvi savaites šokinėjančiam apie ligonį, visiems sako, kad baisiai daug sumokėjo. Atrodo, kad nevertėtų prieštarauti norui imti mokestį už ėjimą į polikliniką, nors gal toks bandymas problemos ir neišspręstų, nes mažas mokestis mėgėjų ten vaikščioti nesulaikytų, o padarius didoką nepatektų ir tikrai pagalbos reikalingi žmonės.
Atskira tema – gydytojo ir paciento santykiai. Pacientai neserga vien tiktai fiziškai, dažniausiai jiems būdingi tiek fiziniai, tiek emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienokių ar kitokių problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint tiek vidaus ligos, tiek emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti. Pavyzdžiui, po ilgo paciento pasakojimo ir nusiskundimų vardinimo, gydytojui vertėtų paklausti: „Negerai jaučiatės nuo praėjusio rudens?“ Klausydamas paciento gydytojas galėtų jį padrąsinti tiek žodžiais („tęskite“), tiek neverbaliai (linkčiojant galvą). Pokalbyje įterpti pacientą užjaučiančius komentarus: „Tai aiškiai jus labai skaudina.“
Pacientas gi gydytojui turi trumpiau ir kiek galima tiksliau pasakyti, kur skauda, diegia, duria, maudžia, be ne-reikalingų detalių, nukrypimų, juo labiau, išvedžiojimų. Ko reikės smulkiau, gydytojas pats paklaus. Nevertėtų ir girtis automobiliu, kuriuo pas gydytoją atvykai. Bičiuliui verslininkui einančiam pas gydytoją pasiūliau pasikeisti laikrodį.
Pokomunistinėse šalyse pacientai – specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabi-neto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.
Tekste apie gydytojus ir pacientus negalima apsieiti be svarstymų apie tiesos sakymą ligoniams. Nuo Platono ir Sokrato laikų iki šių dienų netgi labiausiai gerbiami gydytojai meluoja savo pacientams. Anot Platono, toks melas yra gydymo forma, kurią galima naudoti paciento sveikatai pagerinti. Hipokratas gydytojams patarė „su tiesa elgtis apdairiai“, kad pacientai mažiau jaudintųsi. XVIII a. gydytojas Thomas Percivalis rašė, kad „ligonio gyvenimą gali sutrumpinti ne tik veiksmai, bet ir gydytojo žodžiai bei elgesys“. Skaičiau, kad T. Percivalio pažiūros šiuo klausimu padarė tokią įtaką, jog Amerikos medikų asociacija 1847 m. daugelį jų įtraukė į savo pirmąjį Etikos kodeksą. Ir netgi 1961 m. atliktas tyrimas parodė, kad 90 procentų gydytojų pacientams neatskleisdavo vėžio diagnozės.
Taip pat skaičiau, kad medikai skirtingoje kultūrinėje ir geografinėje aplinkoje apgaudinėja kitaip. Pavyzdžiui, diagnozavus vėžį vienose šalyse pacientui apie tai pasakoma labai retai, o kitose šalyse pacientas paprastai apie tai informuojamas. Kai kuriose Viduržemio jūros šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Graikijoje, gydytojai dažniausiai nesako to, kas, jų nuomone, galėtų pakenkti paciento savijautai. 1994 m. Ispanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad tik 30 procentų pacientų buvo pasakyta tiksli vėžio diagnozė. Japonijoje, kur šeimos norai tradiciškai būna svarbesni už atskiro individo norus, nuostata, jog blogas naujienas reikia slėpti, keičiasi labai iš lėto. Sako, daug kas tiki, jog gydytojo žodžiai nulems ligos pasekmes. Jei gydytojas sako, kad pacientui gyventi liko šeši mėnesiai, tada, veikiant kažin kokiai paslaptingai jėgai, pacientas po šešių mėnesių mirs. Dėl tokio įsitikinimo gydytojai pacientui arba visiškai nesako tiesos, arba pateikia optimistinę prognozę. Nors dabar beveik visi Jungtinių Valstijų gydytojai atvirai pasako blogas diagnozes, daug mažiau gydytojų pacientams praneša liūdnas prognozes visiškai sąžiningai ir iki galo.
Kai pacientams pasakoma tiesa, jiems suteikiama informacija - tada remdamiesi tikrais faktais pacientai gali priimti protingą sprendimą. Tad tiesos sakymas yra pacientų savarankiškumo, gerbimo pagrindas. Vakarų medicinoje paciento autonomiškumo gerbimas yra geros medicininės praktikos ašis. Bet daugelyje kultūrų asmenybės autonomiškumas dabar gali būti ignoruojamas, jei gydytojas ar paciento artimieji mano, kad ligoniui bus daug geriau nežinoti tiesos. Jei po operacijos atlikus tyrimus gydytojas aptinka rimtų komplikacijų, o pacientas tiesiai pasiteirauja apie savo sveikatą, ar gydytojas turėtų sakyti tiesą, šitaip rizikuodamas sukelti stresą? Amžių klausimas. Kas atsakys? Viena aišku – geriausia būti sveikam.
Medicinos leidiniai ragina keisti požiūrį į susirgimo struktūrą. Gydant ligą, mes šalinsime tik simptomus. Ligonis turi norėti susigrąžinti prarastą kažkurią galimybę – pavyzdžiui, judėjimo. Jei žmogus šito nesupranta, o tik nori gydytis, tai niekas jam nepadės, nes visos senatvės ligos prasideda pirmiausia galvoje. Jei žmogus galvoja, kad jo amžius jam jau neleidžia bėgioti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka (kūnas atspindi šeimininką), tai toks žmogus ir nesveiks – jo organizmui galimybės bėgioti ir džiaugtis jau yra nereikalingos, o viskas, kas yra nereikalinga, keliauja į šiukšlyną. Statistikos duomenys byloja skaudžią tiesą, kad mūsų krašte žmonės materialinę savo gerovę stato aukščiau už sveikatą. Kurorte lietuviai rinksis atostogoms kambarį nors ir 5 km nuo jūros, kad tik ten būtų internetas. Visuomenė labiau rūpinasi ne sveikata, o ligomis ir didžioji dalis sveikatos apsaugai skiriamų pinigų, deja, eina ne „sveikatos apsaugai“, bet ligų gydymui. O juk baisiausias dalykas – storapadė pica.
Ką šių dienų medikui reiškia tūkstantmečius gyvuojanti Hipokrato priesaika? Pasirodo, šiandien jaunieji medi-kai, gavę gydytojo diplomą, visos Hipokrato priesaikos žodžių nekartoja. Skambant priesaikai jie taria: „Prisiekiu.“ Tiesa, visi gydytojai tvirtina, jog Hipokrato priesaika jiems šventa. Kaip ten bebūtų, medikai gyvena 10–20 metų trumpiau nei jų pacientai.
Tekste apie sveikatą norisi prisiminti Stendalio sindromą. Jį sukelia meno kūriniai, kai pamatai tobulas „Mado-nos“ ar „Dovydo“ figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai. Šis sindromas – liguistas susirūpinimas savo figūra. Jis pavadintas garsaus rašytojo Stendalio garbei. 1817 metais Stendalis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais. Sako, jog nėra nė mėnesio, kad koks nors turistas, apsilankęs Florencijos muziejuje, neatsidurtų vietos psichiatrinėje ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos, jog yra negražus. Dėl to atsiranda ir anoreksija - imama badauti, laikytis dietos, vartoti įvairias lieknėjimo priemones. Šis sindromas dažniausiai kankina jaunas merginas ir moteris (nuo 13 iki 30 metų). Specialistai mano, kad šį sindromą sukelia aplinkos peršamos idealios moters – perkarusios manekenės – stereotipas. Anoreksijos priešingybė – bulimija. Tai nekontroliuojamas potraukis valgyti. Būna, kad bulimijos ir anoreksijos priepuoliai keičia vienas kitą. Bulimija būdingesnė vyresniems nei 40 metų žmonėms. Manoma, kad bulimiją kelia nerimas ir depresija, taip pat įtaigi maisto reklama. Kai kurių psichologų nuomone, bulimiją sukelia Vakarų pasauliui būdingas egzistencinis vakuumas, kurį žmonės bando užpildyti prikimšdami skrandį.
Teksto apie ligas pabaiga negali būti linksma. Nelinksmas anekdotas.
Gydytojas po operacijos klausia:
- Gal kas matėte mano laikrodį?
Gi pačiai teksto pabaigai citata iš Senojo Testamento Siracido knygos (38, 1–2): „Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana.“