Pavasaris, anot meteorologės Audronės Galvonaitės, ėjęs 15 km. į parą greičiu pagaliau mus pasiekė. Dėl jo vėlavimo vienoje tolimoje šalyje jau žada pakarti švilpiką Filą už neteisingas prognozes. Kažkurios valstijos apygardos prokuroras iškėlė kaltinimus...

Ričardas JAKUTIS
Jau praeityje ir Velykos, kurios visad švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasarinės (po kovo 21 d.) mėnulio pilnaties. Į Velykinį pasveikinimą „Kristus prisikėlė!“ dera atsakyti „Išties prisikėlė!“, bet štai bičiulis į mano pasveikinimą „Kristus prisikėlė!“, deja, atsakė ypač trumpai: „Nu!“
Kokias naujienas mums atnešė pavasaris? Ogi žinią, kad Lietuvoj ties skurdo riba gyvena kas trečias (33 proc.), be to, Lietuvos skurdo riba daug žemesnė nei kitų šalių. Naujausiais duomenimis Lietuvoje skurdo rizikos riba yra 691 litas per mėnesį vienam asmeniui ir 1452 litai šeimai, kurioje yra du suaugę asmenys bei du vaikai iki 14 metų amžiaus. Anglijoje, pavyzdžiui, skurdo riba yra laikoma, kai vaikų neturinčio suaugusiojo pajamos yra ne didesnės kaip 165 svarai (maždaug 680 Lt), o šeimos su dviem vaikais – 347 £ (maždaug 1400 Lt) per savaitę, t. y. beveik tiek pat, kiek Lietuvoje per mėnesį.
Viso to išdavoje pastebime skaudų faktą – vidurinioji klasė Lietuvoje retėja, nes jai priskirtini gyventojai arba artėja skurdo ribos link, arba emigruoja. Šioji taip svarbi klasė nebeužpildo prarajos tarp skurstančiųjų ir turtingųjų. Ar įsivaizduojame šalį be viduriniosios klasės? Šioji klasė – tai specialistai, kurie gyvena iš savo darbo, turi lėšų ne tik užmokėti už maistą, būstą, bet ir kultūros renginiams, atostogoms, vaikų išsilavinimui, šios klasės atstovai aktyviai dalyvauja demokratijos procesuose, rinkimuose, daro įtaką.
Jaunos mūsų merginos mėgina nutraukti sau gyvybę dėl patyčių. Jei tokie dalykai dėtųsi kokioje Vakarų pasaulio šalyje, iškart operatyviai reaguotų socialinių tarnybų komanda, policija, psichologai. Būtų apklausti pedagogai, draugai – ir nukentėjusios, ir skriaudėjų. Jai nebūtų duotas siuntimas, nebūtų liepta susimokėti registratūroje už skubesnę konsultaciją. Mergaite būtų rūpinamasi iki pabaigos, kol visi vieningai nuspręstų, kad pavojų nebėra.
Dažnai girdime žodžius „liaudies balsas“. Norima pabrėžti, jog už tų žodžių slypi tiesa, jog tai yra tai, kas nenuginčijama. Radijo ir televizijos kanalai bent kelis kartus per parą transliuoja liaudies balsą. Kokios nors laidos vedėjas ar vedėja sako: „O dabar pasiklausykime, ką kalba žmonės mūsų miestų gatvėse“. Arba štai vyksta laida, garbingi pašnekovai kažką pasakoja, o vedančioji netikėtai juos pertraukia: „Mums skambina“. Ir ką išgirstame – Seimas blogas, kainos kyla, nusikalstamumas auga…
Šiandien sutikus bičiulį gatvėje ar atsiliepus į telefono skambutį, vietoj „Labas“, „Klausau“ ar „Alio“ geriausiai tiktų žodelis „Skųskitės!“ Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje jos gulėdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į tuos skundus netgi būdavo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimas. Dabar, sako, skųsk nesiskundęs – niekas nereaguos. Todėl retėja net skundai dėl mažo atlyginimo.
Tapo populiaru diskutuoti. Diskutuodamas tarsi parodai, jog kažkuo rūpiniesi. Liaudis diskutuoja apie skalūnų dujų žvalgybą, patys nežinodami kas tai yra. Gi patiems parlamentarams rūpi tik jų interesai skalūnų dujų fone.
Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau būtent nuo tada jos įgavo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo.
Kas gali ir turi teisę mokyti? Jau minėtu sovietmečiu tai tarsi galėdavo baigusieji aukštąsias partines mokyklas. Girdėjau, jog šiandien tai galėtų atlikinėti elitas. Aš, pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kas mūsuose yra elitas. Elitinis klubas? Reikėtų suprasti, kad visi to klubo nariai ir yra elitas? Bet juk yra ir nusikaltėlių elitas. Taip bent sakoma. Mūsų krašte elitas – tai kažkoks turtingųjų ir įtakingųjų klanas. Tai tie, kurie turi valdžią ir pinigų. Bet juk išties elitas yra visai kas kita – tai intelektualai, minčių valdovai.
Sunkus laikmetis. Ir norisi jame paieškoti malonių dalykų.
Ko reikia žmogui iki pilnatvės? „Su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu matytasi bent tris kartus, su Dmitrijumi Medvedevu – irgi tris. Viskas Rusijoje lyg ir pažinta, lyg ir patirta, net su Ala Pugačiova prie vieno stalo pasėdėta, o su Filipu Kirkorovu to daryti nesinori kažkodėl, – visi ženklai rodytų, kad laikas namo.“ Toks lietuvių režisieriaus Rimo Tumino pajuokavimas.
Baltarusijoje, Gardino miesto parodų salėje, atidaryta „Laiptų galerijos“ organizuota šiauliečio fotomenininko ir dizainerio Vilmanto Dambrausko paroda „Mano miesto portretai“. Vilmantas Dambrauskas jau keletą metų fotografuoja savo kolegas šiauliečius menininkus. „Tai žmonės, kurie ne iš plytų, bet dvasiniais darbais stato miestą“, – sako parodos autorius. Parodoje gražus skaičius nuotraukų – 50. O, sako, Šiauliuose nevyksta kultūrinis gyvenimas ir Šiaulių menininkai neturi ko parodyti. Bet juk iš 40 Lietuvoje veikiančių teatrų, vienas yra Šiauliuose.
„Ant marmurinio paviršiaus neišauginsi lotoso“, – sako Mary Paterson, keturiasdešimt dienų praleidusi vienuolio Tik Nat Hano įkurtame vienuolyne ir parašiusi knygą „Vienuoliai ir aš“. Autorė prisimena laikus, kai nepastebėdavo džiaugsmo, jeigu tam nebūdavo tinkamų sąlygų. Bet štai ji susipažino su vaikinu, kuris pasižymėjo tokiu sugebėjimu. Jiems labai patikdavo plaukioti baidarėmis nuošaliose upėse. Tačiau kartais upes skirdavo ilgi sausumos ruožai ir juos reikėdavo įveikti – susikrauti ant nugaros visą savo turistinę mantą, pakelti sunkią baidarę ir alinančiame vasaros karštyje vilktis per miškus, kuriuose knibždėte knibždėdavo uodų. Vaikinui ši kelionės dalis labai patikdavo. O Mary jos nekęsdavo. Vaikinas tokiais atvejais aiškindavo, kad skausmas ir džiaugsmas priklauso vienas nuo kito. Tik vėliau Mary tai suprato. Pertempęs gremėzdišką baidarę per krūmynus su begale vabzdžių ir pagaliau nusileidęs į upę pajusi daug didesnį džiaugsmą. Tie du dalykai neatsiejami.
Žmogelis pasidžiaugė: „Gerai gyvenu, nes dar nemačiau euro“. Linkę patinginiauti aiškina, jog krizę iššaukė veržlieji. Tiesa, dar galima įrodyti, jog ir tingėdami mes visada ką nors veikiame. Energiją švaistome interneto platybėse, skandiname kavos puodeliuose. Net galvoti – jau yra veiksmas. Nieko neveikimas prasideda tada, kai nustoji mąstyti. Juk yra tokių, kuriems meditacija tai poilsis, bet yra ir tokių, kuriems mąstyti sunku. Dirbti tokiems kur kas lengviau. Čia prisiminiau vieną kovos su tinginyste būdą – apgauti save, kad paplušėsi labai trumpai, tik valandą. Po valandos nusprendi darbą dar valandai pratęsti ir t. t. Įvyksta stebuklas – pradėjus, sunku sustot. O tikrai tinginys esate, jei sugedus nuotolinio valdymo pulteliui, nebežiūrite televizoriaus. Gi tinginystė turi prasmę, kai yra saikinga.
Kadangi Vilniun važinėju dažnokai, bičiulis paklausė: „Kur Vilniuje lankaisi?“. Be abejo, parodų salėse, teatre. Jei yra galimybės, stengiuosi nepamiršti „Neringos“ – mūsų jaunystės restorano, kuris duris atvėrė 1959-aisiais, tai yra daugiau kaip prieš 50 metų. Pusė amžiaus – kiek čia istorijų, meilių, išdavysčių, bet svarbiausia daug šiltų jausmų, nes tokie labiausiai įsimena.
Restoranas toks pat kaip ir atidarymo dieną. Gal tik įėjimas pasikeitęs – stiklinės, automatiškai atsiveriančios durys ir stogelis lauko pusėje virš įėjimo. Dešinėje rūbinė (ar dar yra kur Lietuvos restoranuose išlikusių rūbinių ir rūbininkų?). Rūbininkas, be abejo, jau ne tas, buvęs mūsų jaunystės laikais, bet labai panašus ir paslaugus. Stasio Krasausko paltas anuomet visad buvo kabinamas skaičiumi „5“ pažymėtoje pakaboje. Žetoną Stasys laikė namuose ir visi žinojo, kad tai jo palto vieta. Anksčiau sėkmingą įėjimą į „Neringą“ lėmė ne „Levis“ džinsai, kurių mažai dar kas turėjo, bet laikraštis „Literaturnaja gazeta“ rankoje. Apie Face control niekas tuomet dar nežinojo, tačiau durininkas iškart atskirdavo ar tu vertas vakaroti „Neringoje“.
Įeiname į priešsalę. Mielas prisiminimų baseinėlis, priešais – baras. Viena salė – dešinėje, Gedimino prospekto pusėje, kita – kairėje, su vitražu lubose ir scena. Su bičiuliu sukame kairėn, tačiau visi „boksai“ – atskiros ložės, dar viena „Neringos“ išskirtinė detalė, – užimti. Iki skausmo pažįstamas interjeras – banguojančios linijos, nendrių stiebus primenančios medinės lentelės ar piešiniai, simbolizuojantys Naglio ir Neringos legendą. Sėdame ant paaukštinimo priešingoje ložių pusėje, šalia lango. Tiesa, dar vienas nuolatinis „Neringos“ lankytojas Benjaminas Gorbulskis labiau mėgo aną salę, prie gatvės. Bičiuliui parodžiau stalelį prie kurio gimė garsusis Pauliaus Širvio ketureilis apie kompozitorių: „Nepirkit vaikams degtukų“. Viso ketureilio nerašysiu, nes visi jį prisimenate, o, žinau, kas pasakojantiems visiems daug kartų girdėtas istorijas būna.
Su bičiuliu turime daug ką prisiminti, nes tos sienos regėjusios V. Vysockį, B. Okudžavą, J. Jevtušenką, A. Voznesenskį, R. Roždestvenskį, J. Brodskį... Visų neišvardinsi. Net kuklusis Vincas Mykolaitis-Putinas dažnai čion užsukdavo. Režisierius Vytautas Žalakevičius pasakojo, jog čia gimusi kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ idėja.
Sklaidome meniu. Nusprendžiame irgi grįžti į senuosius metus ir valgyti tą patį, ką anuomet, juo labiau, kad visi patiekalai išlikę. „Teisinga silkių užkandėlė“ su saldžiaisiais svogūnais, keptomis bulvėmis, pomidorų salotomis ir grietine. Sultinys ir skanus, kvapnus pyragėlis. Ir, be abejo, sovietmečio virtuvės čempionas – „Kijevo kotletai“. Pjaunant Kijevo kotletą įvyksta tai kas turi įvykti, nors per tiek metų galima buvo įprasti pasisaugoti. Tiesa, šįkart gal kiek pateisinama, nes seniai šis kotletas bepjautas: iš jo fontanu ištiškę taukai vos vos neaptaško mūsų švarkų.
Kai lankėmės restorane jau vakarėjo, todėl sulaukėme ir muzikinės programos. Čia viešint prieš keletą metų, gerai pamenu, dainavo Birutė Dambrauskaitė ir Viktoras Malinauskas. Kaip ir reikėjo tikėtis, programą jie pradėjo savo hitais – Birutė Dambrauskaitė – šlageriu „Žigolo“, o Viktoras Malinauskas – „Bona sera, senjorina!“ Viskas buvo normalu – retro šlageriai tokiam restoranui tinka. Birutės Dambrauskaitės repertuarą sudarė veik vien Vakarų pasaulio estrados klasika, Viktoras Malinauskas padainavo ir keletą Mindaugo Tamošiūno dainų. Solistai dainavo gyvai, sukosi tik instrumentinė fonograma. Šįkart svečius linksmino Erika Dženings ir Jurgis Didžiulis, pasivadinęs duetu, pirmą kartą šį pavadinimą išgirdau, „The Ball and Chain“. Pavadinimas pavadinimu, bet atlikėjai irgi stengėsi atkurti retro aplinką – „Tu ateik į pasimatymą“ padainavo.
„Neringa“ – viena iš išlikusių mūsų jaunystės salelių. Jausmo, kuris kyla čia apsilankius neaprašysi, reikia pačiam pabūti. Pagarba tiems, kurie jaunystės prisiminimus saugoja.
Pabuvojęs „Neringoje“, nori nenori, prisimeni Šiaulių „Baltiją“, „Jaunystę“, „Gulbę“... Pakyli, būdavo, plačiais puošniais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, „Jaunystėje“ įsiminė interjeras, kurį rengė bei įrengimus gamino „Paged“ baldų firma iš Lenkijos Liaudies Respublikos, gi nors dalis „Gulbės“ kavinės, šalia Kaštonų alėjos, buvo bestogė, aplinka skyrėsi puošnumu, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: „Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai“ (J. Aistis). Gaila, Šiauliuose niekas neišlikę.
Peržvelgiau tekstus, kuriuose įvairūs žmonės rašo ko jie labiausiai norėtų. Surikiavau dešimt norų: gulėti lovoje ir klausytis lietaus lauke; išgirsti telefono skambutį iš to kuris toli, bet yra tavy; nueiti į tikrai gerą renginį; laikytis už rankų su tuo, kuris tau rūpi; pribėgti prie seno draugo ir suprasti, kad kai kurie dalykai niekad nesikeičia; išvynioti labiausiai trokštamą dovaną; stebėti saulėtekius ir saulėlydžius; skaityti senus laiškus; išlipti iš lovos kiekvieną rytą ir būti dėkingam už dar vieną nuostabią dieną. Dešimtas, paskutinis noras – pamilti.
Ir dar. Užtikau anketą, užpildytą 1877 metais Oksfordo universiteto studento Oscaro Wilde’o. Tai tarsi mielas relaksacinis testas. Regėjau šią anketą užpildytą garsių Lietuvos žmonių. Pabandykite ją užpildyti ir jūs.
Mėgstamiausi. Spalva? Rožės spalva (po ginčo). Gėlė? Lilium auratum. Medis? Kedras ir citrinmedis. Gamtos objektas? Jūra. Metų laikas? Rudens pradžia. Kvapas? Migdolų žiedų. Brangakmenis? Žiemą – safyrai, vasarą – deimantai. Vardai, vyriškas ir moteriškas? Eucharis, Florence, Cecil. Dailininkai? Fra Angelico, Turner, Correggio. Muzikantai? Mozart. Gounod. Chopin. Skulptūra? Vatikano Apoksiomenas. Poetai? Euripidas, Keats, Teokritas ir pats. Poetės? Sapfo ir Ledi Wilde. Prozos autoriai? Platonas ir John Ruskin. Romanų veikėjas? Achilas, Nausikaja. …istorijoje? D. Newman, Aleksandras Didysis. Kurioje epochoje rinktumėtės gyventi? Italijos Renesanse. Kur norėtumėte gyventi? Florencijoje ir Romoje. Didžiausias malonumas? Sonetų rašymas ir jodinėjimas. Kokiu vyrišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu lengvai susirasti draugų. Kokiu moterišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu tapti Kleopatra ar šventąja Kotryna. Kokio abiejų bruožo labiausiai neapkenčiate? Tuštybės, savigarbos, išpuikimo. Jei ne savimi, tai kuo būtumėte? Katalikų bažnyčios kardinolu. Kas Jums yra kančia? Gyvenimas skurde ir kuklus gyvenimas niūriame kaime. Žaviausi pasaulio žodžiai? Puikiai atlikta!. Liūdniausi žodžiai? Nesėkmė.