Vidutinis europietis gyvena 72,5 metų, uždirba 2000 eurų, miega 500 minučių per parą. Vidutinis europietis mylisi šešis kartus per mėnesį, vidutinė europietė tai linkusi daryti kas antrą dieną. Vidutinis europietis vyras per metus 1,32 karto dovanoja gėlių savo draugei, o per savo gyvenimą turi 7,5 sekso partneres, europietė moteris – 3 vyrus. Vidutinis europietis per metus išgeria 100 litrų alaus, vidutinė europietė per metus sunaudoja penkis flakonėlius kvepalų.

Ričardas JAKUTIS
Vidutinis europietis persišaldo 2,5 karto per metus, o sulaukęs keturiasdešimties metų neturi 3,9 danties. Vidutiniai europiečiai televizorių žiūri 198 minutes per dieną. Tokiu intensyvumu žiūrint televizorių visą gyvenimą, 75-erių metų žmogus prie televizoriaus būna praleidęs net devynerius gyvenimo metus.
Štai šis paskutinis skaičius man ir buvo reikalingas.
Televizijos programos Lietuvoje pradėtos transliuoti 1957 m. balandžio 30 d. Tos dienos vakarą buvo parodyta kino apybraiža „Tėviškėje“ ir vaidybinis filmas „Prologas“. Pirmosios laidos buvo matomos tik Vilniuje. Lietuvoje tuo metu buvo apie 30 televizorių, o metų pabaigoje - jau 1,5 tūkstančio. 1958 m. pradėjo veikti siųstuvai Kaune, Kėdainiuose, 1959 m. - Panevėžyje, Druskininkuose, 1960 m. - Klaipėdoje, 1961 m. – Šiauliuose (mūsų mieste, pasirodo, ir anksčiau viskas vėluodavo). Tiesa, didieji progreso mėgėjai, gyvenantys Šiaurės Lietuvoje dar prieš Lietuvos televizijos transliacijas su aukštesnėmis antenomis, galėjo matyti Rygos televizijos laidas, kurios pradėtos transliuoti 1955 m.
Žodžiu, anksčiau televizoriaus turėjimas ir žiūrėjimas buvo prestižo reikalas. Šiandien viskas atvirkščiai, net teigiama, jog aukščiausią kultūros lygį pasiekę asmenys televizoriaus nebežiūri. Bent jau tie asmenys taip teigia. Tai ne taip, kad jūs grįžtate namo, įsijungiate televizorių ir tik po to einate į virtuvę. Tiesa, anot statistikos rinkėjų, televizoriaus Lietuvoje neturi 3 proc. gyventojų, o šaldytuvo – 4 proc. Aš irgi norėčiau sakyti, jog televizoriaus nežiūriu, bet nugaliu gėdą ir netgi padorioje draugijoje prisipažįstu jį žiūrįs. O kad tie aukščiausią kultūros lygį pasiekę asmenys ir sako, jog nežiūri televizoriaus, eilinis tautietis, nuskriaustas kito tautiečio, skriaudikui vis tiek rūsčiai pagrūmos: „Aš tau iškviesiu „24 valandas!“ Ir dar apie „nežiūrinčius“ štai tokia istorija. Tūlas aiškino, kad neturi ir nežiūri televizoriaus. Suskambo jo mobilusis. Buvo galima suprasti, kad namiškiai klausia, kur šis padėjęs kažkokį daiktą. „Palikau ant stalelio prie televizoriaus“, - atsakė jis.
Uolūs televizijos šalininkai pasakys, jog televizija gali mokyti, linksminti, pateikti įdomios informacijos (tik gal tai daugiau būdinga užsienio, o ne lietuviškosioms televizijoms) ir televizijos žiūrovas tampa gyvenimo stebėtoju. JAV vykstančios akcijos „Savaitė be televizoriaus“ neduoda jokių rezultatų. Pagaliau gal per daug mes iš televizijų reikalaujame, juk jos negali būti aukštosios kultūros tvirtovės. Ne tokia jų paskirtis. Televizijose nugali pramogos, ir tai nieko nuostabaus. Štai šių metų priešvelykinį Didįjį Penktadienį gal tik nacionalinė televizija buvo rimtesnė, o visos kitos nusiteikė pramogoms („KK2 Penktadienis“, „Simpsonai“, „Komikų klubas“ ir t. t.). Nors ir bet kurį kitą vakarą su tomis lietuviškosiomis televizijomis problema – įsijungi televizorių, nori kažką pamatyti, o tau rodo špygą. Televizijoms labai svarbu pakalbinti tuos, kam matosi aštuonios rankos ar chemikalais sudrėkinta „kaldrytė“. Jeigu faktais, tai statistika byloja, jog kovą lietuviškų televizijų auditorijos lyderiai išliko tie patys – TV3 ir LNK. Abu kanalai kovo mėnesį dalijasi 1-2 vietas pagal žiūrovų skaičių. Daugumos kanalų reitingai nežymiai krito, padidėjo tik TV8.
Kaip minėjau, televizijos programos Lietuvoje pradėtos transliuoti 1957 m. Tris metus jos buvo itin rimtos, o nuo 1960-ųjų pradėta ir pajuokauti. Tai ne Lietuvos televizijos nuopelnas, o tiesiog buvo atlaisvinti varžtai humorui visame sovietiniame lageryje. Juokas įvairiose laidose buvo naudojamas sovietinio žmogaus laimingam gyvenimui imituoti ir „negerovėms“ išjuokti. O šiandien jau akivaizdu, kad juokiamės gerokai daugiau nei sovietmečiu. Užtikau suskaičiuotus juokus televizijos ir radijo eteryje, kuriais nustatyta, kad pokalbių laidose 1960–1987 metais juoko atvejų tūkstančiui žodžių būta 0,3, o 1993–2011 metais – jau 2,2. Humoro ypač padaugėjo, kai neliko sovietinės cenzūros žodžiams „subinė“, „šūdas“. Štai per tokią laidą „Juokis“ visi labiausiai juokiasi išgirdę žodžius „piza džiaz“. Tiesa, pačios televizijos, sudarinėdamos programas, kartais moka pašmaikštauti. Štai gegužės 1-ąją viena televizija rodė „Operaciją Y ir kiti Šuriko nuotykiai“. Taikliai, nes ką daugiau tokią dieną ir rodyti.
Vakarykštei Europos dienai mūsų televizijos dėmesio veik neskyrė. Žinia, ką ir pasakysi, kai euroskeptikų vis daugėja. Pamenu, 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ES nare. Buvau tą dieną Palangoje. Prie jūros vakare sukūrėm didžiulį laužą, kad šviečianti Lietuva iš kosmoso būtų matoma. Pamenate, visi buvo raginami tą vakarą įžiebti kuo daugiau šviesų. Žmonės uždegė viskas lempas, žvakes, ką tik galima. Taip buvo, o kas šiandien... Tiesa, praėjusiame tekste apie gegužės šventes įvėliau nedovanotiną klaidą – neteisingai parašiau, kiek metų mes jau esame Europos Sąjungos nariais. Kaip man tie skaičiai susimaišė. Atsiprašau.
Bet toliau apie TV. Televizijos sveikinimo koncertus priskirčiau gerumo akcijų laidoms. Juk jie padaro laimingus tuos, kuriuos sveikina, po to ir tuos, kurie sveikina, pagaliau pamalonina ir pačius atlikėjus (Giuliją, Povilaitį, Kučinską, Šiškauską, juo labiau Livetą ir Petrą Kazlauskus ar kažkieno žentus), kad būtent jų balso žmonės pasiilgę. Yra dainininkų, kurie patys save pasveikina ir sau padainuoja. Pasirodo, tik susimokėk ir televizija tave įrašys ir dainuojantį parodys. Stepas Januška, kartą dainavęs televizijos „Žvaigždžių duetų“ šou, sako daugiau to nebedarytų, nes tokie konkursėliai tik smukdo solistą. Manau, kad ir šiaulietis Gytis Paškevičius, pradėjęs dainuoti panašiame šou, irgi dėl to iš jo pasitraukė.
Madinga ekrane rodyti būrėjus, ekstrasensus ir įvairiausius ateities pranašus. Tiesa, įspėjama, jog galite jais tikėti, bet galite ir netikėti (nes yra toks įstatymas, reikalaujantis įspėti). „Žmonės labiausiai domisi dalykais, kurie yra ne jų reikalas“ (G. B. Shaw). „Herojus laidoje atliks išpažintį“ – laidų anonsas nesiskiria jau keletą metų, dar pabrėžiant, jog pirmą kartą ir tik tai laidai. Bet ypač keista, kai solidus muzikas, muzikinio konkurso vertinimo komisijos narys apsimeta ir rimtu veidu komentuoja bei vertina pagal fonogramą žiopčiojusių dainininkų pasirodymus.
„Žiūrovai pavargo nuo surežisuotų dramų – atėjo laikas išbandyti kai ką naujo, parodyti tai, kas yra tikra, nesurežisuota“, - sako „24 valandų“, „Gyvenimo kryžkelių“ ir panašių laidų kūrėjai. Pasižiūrėjęs jau kelias tokias laidas, iškart pastebi, jog dauguma rodomų įvykių turi domėtis ne televizijos, o smurtu šeimoje užsiimančios tarnybos.
„Čia tokia keista publika“, - šio mėnesio pradžioje po koncerto Vilniuje stebėjosi lietuvių kilmės dainininkė iš Vokietijos Rita Balta, atlikusi savo brolio, Belgijoje gyvenančio kompozitoriaus Vykinto Baltako, kūrinį „Ri“ sopranui ir elektronikai. V. Baltako muzika, atliekama geriausių Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos ir kitų šalių kolektyvų garsiausiuose Europos šiuolaikinės muzikos festivaliuose, populiarinama solidžios Europos leidyklos „Universal Edition“, įvertinta prestižiniais Claudio Abbado ir Ernsto von Siemenso muzikos fondo prizais, Lietuvoje buvo palydėta mandagiais publikos plekšnojimais. Kodėl? Atsakymas vienas – mūsų televizija apie juos nieko nėra rodžiusi.
XX amžiaus 8–9 dešimtmečiais prasidėjo ekonominė ir kartu kultūrinė pasaulio globalizacija. Aukštoji kultūra prarado savo statusą, vartotojų visuomenę užkariavo masinės kultūros reiškiniai, ji paniro į paviršutiniškų, vienadienių ir betikslių pojūčių bei išgyvenimų liūną. Ankstesniems amžiams būdinga meno sakralizacija ir genijaus kultas išsigimė ir tapo miesčioniška karikatūra. Klasikos pasaulis tapo pramogų verslo vadybininkų sumaniai peršama masinio vartojimo preke. Visi visuomenės sluoksniai ėmė niveliuotis ir unifikuotis ne socialiniu, o kultūriniu požiūriu, visus juos užvaldė vadinamoji puskultūrė arba „midkultas“ (angl. middlebrow culture – žodžių junginio „miesčionių kultūra“ trumpinys). Plačiosios masės tiesiog nesugebėjo perprasti profesionaliosios muzikos, dailės ir kitų meno sričių esmės – muzikos, dailės ir kitose meno rinkose įsiviešpatavo jo didenybė „popsas“.
Tai ne mano mintys. Tai liūdni daugelio menininkų pasvarstymai. Tiesa, viską taikliai pastebėjo jau Pučinis „Bohemoje“ – norisi būti menininku, o valgyti nėra ką.
Visiems laikai, kai buvome jauni, mielesni, tačiau, negarbinant tų laikų, tuomet banalokų dainų buvo gerokai mažiau. Pavyzdžiui, rokas buvo populiaresnis už „komerciją“ ir estradą. Buvo sukuriama gerų lietuviško klasikinio roko dainų, kurių žodžiai buvo įdomūs, nepaviršutiniški. Čekų intelektualai 1968 metais pastatė Karpatų kalnuose abstraktų Niujorko skulptoriaus Bradfordo Graveso paminklą džiazo korifėjui Džonui Koltreinui, Lietuvoje pagerbtas Frankas Zappa.
Kalbant apie popsą, tuoj peršasi ir kitas žodis ar apibūdinimas – kičas. Šios sąvokos - it broliai dvyniai. Kičas pagal apibrėžimą yra banalaus turinio ir stiliaus kūrinys. Tiesa, „kičo“ sąvoka atsirado anksčiau negu „popso“ - XIX-XX a. sandūroje - ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus ir net kilnus bei moralus. Tačiau tuoj galima pajusti ir tai, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Jūros bangos, gulbės tvenkiny, Alyvų kalne susimąstęs Kristus...
Ką skaityti, pasirinkti sunkiau, dažnai klausiame patarimo, o ką žiūrėti, retas paklaus. O vertėtų. Nors, kas pasakys. Girdėjau siūlymą, jog reikia surašyti visas žiūrimas laidas, po to vienos ar kitos jų atsisakyti atrankos principu. Žiūrėti reikia tai, kas padeda gyventi, o jei ne – susitaikyti su gyvenimu.
Viena iš Lietuvos televizijų rodo režisieriaus S. Kubriko kino filmą „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu, pagal Stiveno Kingo romaną. Nemėgstu S. Kingo, bet „Švytėjimas“ kažkuo patraukia. Pagrindinis veikėjas alkoholikas Džekas Torensas buvo išmestas iš darbo universitete, kai nesusivaldęs smogė studentui taip, kad šis atsidūrė ligoninėje. Vendi, Džeko žmona, gyvena su savo vyru tik todėl, kad nėra pinigų nuo jo pasprukti. Jųdviejų penkiametis sūnus Denis yra mielas, nesugadintas, labai myli savo tėvus, be to, yra telepatas ir gali šiek tiek numatyti ateitį. Šias savybes autorius vadina „švytėjimu“, tikindamas skaitytoją, kad tai būdinga daugeliui žmonių, tik ne visada pasireiškia. Ketvirtas romano veikėjas - viešbutis „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Ir štai Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, mat niekam tikęs Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Dar prie namo yra didžiulis apsnigtas žaliuojančios gyvatvorės labirintas. Yra ir vaiduokliai, pavyzdžiui, po labirintą besiblaškantis juodaodis. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika... Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.
Filmas vis nutraukinėjamas reklamų. Net pačiam S. Kubrikui nepakaktų ironijos tai suvokti. Keistai pasirenkamas ir tokių elitinių filmų rodymo laikas. Geram kinui laikas parenkamas vidurnaktį ir atrodo, gal mūsų televizijų vadovai ir programų sudarytojai nežino, kad didžioji tautos dalis naktį miega, o ne sėdi prie televizoriaus. Sužino ir nustemba: „Kaip čia taip?“, „Nejaugi?“
Teksto pradžioje užsiminiau, kad JAV vykstančios akcijos „Savaitė be televizoriaus“ neduoda jokių rezultatų. Mėsainiai, traškučiai ir televizorius – ko labiausiai mums nereikėtų mokytis iš Amerikos. Skaičiau, kad JAV išrinktas ištikimiausias TV žiūrovas. „Nieko neveikiu, tik dirbu ir žiūriu televizorių“, – prisipažįsta trisdešimt penkerių metų viengungis iš Minesotos valstijos. Jo namuose Fridlyje dvidešimt keturias valandas per parą plyšauja trys televizoriai, o ketvirtąjį jis žiūri darbe. „Pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje – sėdėti ant sofos, apsiginklavus alumi, pakeliu traškučių ir valdymo pulteliu... Televizininkai kartą net pakvietė mane dalyvauti miesto parade. Jie atėjo į namus, išnešė sofą, užkėlė ją ant sunkvežimio. Taip ir važiavau šventinėje eisenoje, sėdėdamas ant sofos vienu chalatu!“ - pasakoja jis.
Pabaigoje galima linksmai pafantazuoti. Kadangi sakoma, jog televizijos perteikia mūsų gyvenimus, Seime irgi reikėtų televizinių elementų. Pavyzdžiui, skelbiama pataisa dėl mokesčių ir pasirinkimo, kaip balsuoti, galimybės: a – mokesčius sumažinti, bė – padidinti, cė – palikti, kaip buvo. Arba pasiūlymas: „Galite paprašyti salės pagalbos.“ Be abejo, pasiėmus pinigus galima pasitraukti. Arba paskelbiama: „Įneškite juodąją dėžę!“ Į posėdžių salę įnešama juodoji dėžė. Visi stebi, kas bus. Seimo pirmininkas dėžę atidaro ir ištraukia iš jos... zuikį.
Krepšinio žiūrovai turi pomėgį žiūrėdami televizijos transliacijas gerti alų ir ką nors kramsnoti. Neseniai primintas JAV mėsainių ir traškučių pavyzdys perša mintį dar kartą nuo kramsnojimo prieš televizorių atkalbinėti, bet kadangi abejoju, ar pavyks, tai pasimokęs iš krepšinio fanų siūlau tą patį receptą ir žiūrintiems „Žvaigždžių duetų“ ar panašias laidas. Krepšinio fanų patiekalas – kepta duona su česnaku ir sūriu. Na kažką ypatingo apie šį patiekalą, aišku, jei jį taip galima vadinti, nepasakysi, tačiau jis dieviškas prie šalto ir putojančio alaus. Gaminimas paprastas. Duoną supjaustome juostelėmis ir dedame į įkaitintą aliejų. Po kiek laiko apvartome ir išėmę ištriname česnaku. Kai susidaro nemaža krūvelė, ant viršaus apibarstome druska ir išspaudžiame porą skiltelių česnako. Sutarkuojame sūrį, kurio reikia labai nedaug, beje, tarkuokime ne su burokine tarka, bet smulkesne. Duoną apibarstome sūriu ir dedame kelioms minutėms į mikrobangų krosnelę. Tai ir viskas.
O kodėl toks teksto pavadinimas? Nes jau pavasaris, tuoj vasara ir tikiu, ji nugalės televiziją. Atostogausime, dažniau būsime gamtoje. 0:1 vasaros naudai.