Į dainų šventę iš miestų ir miestelių autobusais atvykę choristai kelias dienas dainuoja, atrodytų, pavargsta, bet grįždami namo nesiilsi, o vėl visą kelią dainuoja. Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra.

Ričardas JAKUTIS
Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių. Gal todėl lietuviai folklorinį dainavimą gerbia labiau negu kur kitur ir nemano, kad kompozitoriaus sudėliota daina yra vertingesnė.
Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai visi sustoję (iš čia šio teksto pavadinimas) užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbti ir klausydavosi.
Liaudies dainą lietuviai linkę vadinti tautine. Neprieštaraukim. Anot žodynų, liaudis – tai paprasti darbo žmonės, visi kokios nors šalies gyventojai. Bent man toks teiginys apie paprastus žmones nepatinka ir atrodo netikslus, nes dainas sukūrę nežinomieji talentai yra tikrai ne paprasti, o nepaprasti žmonės. Nors kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis. Kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė žodžius Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Basas aš einu prie jūros“).
Po „Chorų karų“ finalo, šiomis dienomis televizijose finišuoja dar trys dainų projektai: „Žvaigždžių duetai“, „Auksinis balsas“, „Lietuvos muzikos legendos“. Vyksta „Eurovizija“. O dar tas sveikinimų koncertų himnas „Vėl gegužio žiedai“.
Iš minėtų dainų projektų visgi išskirčiau LTV „Auksinį balsą“, vien dėl gyvai akompanuojančio orkestro ir dainuojančių, o ne besidarkančių solistų. O šiaip jau šiandien kalbant apie mūsų atlikėjus ir jų dainavimą bei pasirinktas dainas, peršasi du žodžiai – popsas ir kičas. Šios sąvokos – it broliai dvyniai. „Vasara jau nubarstė...“. Kelintą vasarą vis skamba J. Basanavičiaus gatvėje, Palangoje, primena save kaimo turizmo sodybose.
Visai neseniai, vėlų vakarą, kieme kažkas dainavo. Nors dainuojančio pastangos dainuoti pranoko dainavimo kokybę ir atliekama buvo ne serenada mylimajai, o artėjant vidurnakčiui dainoje buvo klausiama „Ką daryt?“, bet, tiesa, nežinau kaip kiti kaimynai, bent aš tuo dainavimu nepasipiktinau. Kai tokiu paros metu dažniausiai mušamasi, demonstruojama agresija, dainavimas turėtų tapti sveikintinu reiškiniu. Juk dar prisimename tuos laikus, kai eidami iš restorano ir mes užtraukdavom dainą. O kas dabar vyksta? Kumščiais mosikuojama. Reikia grįžti prie dainų, kitaip pražūsime. Turime padėkoti visiems, kurie dainuoja ar bent dainavimą skatina!
Paminėjęs dainą „Ką daryt?“, prisiminiau draugų pasakotą istoriją-pokštą apie Vytautą Šapranauską, kurį aktorius iškrėtė per savo 50-metį. Atrodo, svečiai jau buvo visi susirinkę, tačiau jubiliatas dar kažko laukė. Ir štai netrukus pasigirdo durų skambutis. Ant slenksčio išdygo dainininkas Radžis, nešinas kiniška magnetola po pažastimi. Įsijungęs šią „aparatūrą“ ir paleidęs juostelę su instrumentiniu akompanimentu svečias nieko nelaukęs smagiai užplėšė „Ką daryt?“. Fotelyje patogiai įsitaisęs Šapranauskas, regis, buvo ypač patenkintas reginiu. Kai atlikėjas paklausė, gal jam padainuoti dar, šeimininkas juokdamasis koncerto tęsinio atsisakė, atskaičiavo sutartą sumą pinigų ir pasiuntė jį kuo toliau: „P****** iš čia“.
Sovietmečiu Vilniuje sutikau vieno miestelio partijos sekretorių. Eina ir juokiasi. Pasirodo, sostinėn jis buvo atvykęs CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus skubiu kvietimu. O pastarąjį buvo aplankęs aukštas svečias iš Maskvos, kuris ragino miestuose, miesteliuose, mokslo įstaigose, gamyklose burti chorus. Mūsų sekretoriui svečio iš Maskvos žodžiai buvo šventas reikalas ir jis, susikvietęs savo pavaldinius, įsakė susirūpinti meno saviveikla. „Ypač burtis į chorus darbuotojus patrauks, jei chore dainuos patys vadovai“, – svečio iš Maskvos pamokymus perdavė mūsų generalinis sekretorius.
Šiandien dainuoti lietuvių raginti nereikia. Visi televizijų realybės šou populiarūs, o ypač – tie, kuriuose dainuojama. „Negaliu nedainuot“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys. Todėl ir anuomet suburti chorus ir įvykdyti partijos direktyvas, manau, nebuvo sunku, nes nuo seno juk lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti. Gaila tik, kad, nepaisant didesnės lietuvių aistros dainoms ir nuolatinio dainavimo, lietuviams šiandien niekaip nepavyksta dainuoti taip, kad visi būtų laimingi. Nors stengiamasi. Dainuodami jaučiamės it tibetiečiai giedantys mantras. Dainuojant, atrodo, net pasimirš žodis „krizė“.
Jau esu rašęs, kad labai nustebau sužinojęs, kad amerikiečių kino klasikos filmas „Muzikos garsai“ iki šiol tebėra vienas iš sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje, o dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, jog barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir iš tikrųjų išvyko į Ameriką Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.
Mėgstu prisiminti istoriją, kaip viename miestelyje turėjau draugą. Senbernį. Šiaip tai gražus, aukštas, kiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automo¬bilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad ši priklausytų konservatorių partijai ir, svarbiausia, gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias po¬puliarias daineles, bet net operų ari¬jas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik ei¬ni, girdi – moterys dainuoja, repe¬tuoja.
Kokia buvo mūsų, dabar jau pagyvenusių, jaunystės muzika? Rimtos muzikos dauguma nemėgo. Jei kas ir mėgo, ir suprato, tokių buvo nedaug. Ansamblių nariai dainavo, kas jiems buvo liepta. Lietuviška estrada per radiją (kartais ir per TV) – rimta, morali. Vienas iš nedaugelio likusių gyvų ano meto kompozitorių Algimantas Raudonikis prisimena, kad jo išpopuliarėjusios dainos apie raudoną rožę poeto Jono Lapašinsko tekstu niekas neleido pavadinti „Raudona rožė“, nes buvo kovojama prieš miesčioniškumą. Teko dainą pavadinti „Lauksiu tavęs ateinant“. Judėjimas, veržlumas („lauksiu ateinant“) atitiko anuometinius siekius. Be to, viskas turėjo būti gimtąja arba rusų kalba.
Solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę. Pamenu, pirmasis mikrofoną iš stovo išsitraukė ir judėti po sceną pradėjo šiaulietis Ričardas Dailidė. Tiesa, jam irgi kažin ar būtų leista tai daryti, jei ne pasirinkta daina apie karį „Buvo toks vaikinas“ iš tuomet populiaraus dainininko Džanio Morandžio repertuaro. Buvo vaizduojama, kaip karys užpultas priešų narsiai kaunasi.
Jei apie Šiaulių estradą, tai daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, 1957-aisiais, Šiauliuose susibūrė du ypač stiprūs estradinės muzikos kolektyvai: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos estradiniai ansambliai. Kolektyvų vadovai Teisutis Saldauskas ir Vincentas Masionis, choreografė Aldona Ivanauskienė, dainininkai, šokėjai ir muzikantai visoje respublikoje ir net už jos ribų (pavyzdžiui, Latvijoje) garsino Šiaulius.
Kai 1963 metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį, taip pat šiauliečius pūtikus. Tik ritminę grupę naujajame kolektyve sudarė muzikantai iš Kauno. Ansamblis pasivadino „Nemuno žiburiais“ (pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą).
Tiesa, gali kilti klausimas: ar prieš 1957-uosius Šiauliuose pramoginės muzikos nebuvo? Be abejo, buvo. Reikia manyti, jog jos būta jau tarpukaryje, tik nedaug žinių išlikę. Žinoma apie Danielių Pomerancą – Šiaulių mėsininko sūnų. Tiesa, baigęs muzikos studijas Berlyne šis smuikininkas negrįžo į gimtąjį miestą, bet laikinojoje sostinėje Kaune subūrė orkestrą ir grojo Konrado kavinėje. Jei Konradas jam už vakarą mokėdavęs 50 litų, o tai buvę dideli pinigai, reiškia, jog maestro buvo vertinamas. Iš Šiaulių kilusi ir Antanina Dambrauskaitė, pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje.
Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog 1974 metais šiaulietės dainininkės Nijolės Ščiukaitės pasirodymas Sopote buvo pirmasis mūsų respublikos estrados dainininkų dalyvavimas tarptautiniame konkurse. Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo. Į Sopotą Nijolė nusivežė J. Tiškaus parengtą A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ partitūrą, bet išsigando, kai pamatė, kad per repeticiją solistams akompanuojančio Lodzės radijo orkestro vadovas atmeta net asų parašytas natas ir liepia taisyti ar parašyti prideramai. Išsigando, nes nusprendė, jog jai šansų jokių, o dar kas natas pataisys, kai jos vyro, kompozitoriaus ir ansamblio vadovo Juozo Tiškaus drauge vykti neišleido (abiejų šeimos narių tuomet retai net Lenkijon išleisdavo – jei viena pusė liks namuose, tai daugiau šansų, jog išvykusioji grįš). Todėl su jauduliu padavė dirigentui savo dainos natų lapus. Neįtikėtina, tačiau nebuvo nė vienos pastabos, orkestras iš karto ėmė groti, tad dainininkei tuomet tereikėjo gerai atlikti dainą.
1974 m. rugpjūčio 21 dienos vakarą Sopoto Miško opera buvo perpildyta. Vienas po kito scenoje pasirodė įvairiausių šalių dainininkai. „Nijolė Ščiukaitė“. Publika šiltai priėmė dainą ir jos atlikėją. Dar buvo lenkų dainos vakaras, kuriame dainininkė atliko populiarų M. Seveno kūrinį „Gimtieji namai“. Daug vertinimo komisijos narių, ypač šeimininkai lenkai, balsavo už Nijolę. O koją lietuvei pakišo saviškiai. Kiekvieną dainininką lydėjo dainos autorius ar aranžuotojas. Jis dalyvaudavo ir balsuojant. Mūsų solistę į festivalį atlydėjo priskirtas partijos nomenklatūros darbuotojas, kuris su muzika buvo susietas tuo, kad tvarkė plokštelių įrašų studijos reikalus. Tiesa, tai darė gerai, nors natų ir nepažinojo. Bijodamas patekti į firmos „Melodija“ generalinio direktoriaus nemalonę, balsavo už kitus iš Sovietų Sąjungos dalyvaujančius solistus, nes tais metais dar dalyvavo vokalistai iš tuometinio Leningrado ir Ukrainos. To balso Nijolei ir pritrūko. Tiesa, po to viešbučio kambaryje tautietis atsiprašinėjo bei teisinosi, kad tokia yra didžioji politika.
Ano meto solistai ir muzikantai buvo paprasti, žodžio „žvaigždė“ dar tuomet niekas nežinojo. Štai autoavarijoje žuvus taip pat vienam šiauliečiui solistui, prie kapo duobės atsisveikinimo žodį taręs muzikantas užsirūkė. Atviro žmogaus būta, neslėpė savo jausmų.
Anuomet Liuksemburgo arba bent Lenkijos radijas, iš užsienio parvežamos ar atsiunčiamos plokštelės buvo svarbiau už duoną. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje – „Vienuoliai“, nes A.Vienuolio mokykloje, Kęstučio Antanėlio grupė, vėliau pasivadinusi „Spalvos“, pagal vienos iš savo dainų pavadinimą, „Gėlių vaikai“, su Stasiu Daugirdu, kuris būrė jaunimą ir ugdė naują kartą (Algis Ramanauskas-Greitai vienas iš jo mokinių), pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“, kuriuos subūrė ir vadovavo studijuoti į Kauną iš Šiaulių atvykęs šviesios atminties Gediminas Jurgilas, „Vaizbūnai“, „Dainiai“ (juose grojo ir net vėliau kultūros ministru tapęs Jonas Jučas, o įtaigiausiai nuskambėdavo daina „Baltas kryžius“ iš „Czerwone Gitary“ repertuaro), „Raganiai“, „Gintarėliai“, „Aitvarai“, „Nuogi ant slenksčio“ ir kt. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur jau net 1965 metais susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė, 1970 metais Šiauliuose garsėjo „Saulės vaikai“, vadovaujami Kazimiero Venclovos. Dar įdomu, jog 1970 metais Loido Vėberio sukurtą operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ Kęstutis Antanėlis su draugais Vilniuje pastatė jau 1971-aisiais ir tai buvo pirmas šios operos pastatymas Europoje (buvo net ir lietuviška versija, libretą į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas).
Visi Lietuvoje žinojome apie 1969 metų rugpjūtį įvykusį Vudstoko festivalį. Šios milžiniškos šventės šūkis buvo „Trys dienos taikos ir muzikos“. Taip šį festivalį 2006 metais prisiminė Vytautas Kernagis: „Aš Vudstoką suvokiau kaip savo kartos revoliuciją, kurioje pats nedalyvavau. Tada tai suprasti buvo labai skaudu, nes nesinorėjo iškristi iš viso to hipių, meilės, taikos, gėlių konteksto, juk tuomet mes visi vaikščiojome su ilgais (pakankamai!) plaukais, plačiomis (neribotai!) kelnėmis, klausėmės bitlų, doorsų, rolingų ir t.t., ir pan., ir suvokėme, jog kažkas labai svarbaus ir didelio įvyko anapus, tačiau, kad ir kaip gaila, mes ten nedalyvavome. Dabar aš pats ne taip seniai vėl žiūrėjau Vudstoko festivalio įrašus ir galiu pasakyti, kad ten buvo kažkas tokio neapsakomo, nes žiūri ir viską jauti. Vadinasi, tai buvo tikra, turėjo didelę jėgą. Nieko galingesnio ir stipresnio nebuvo nei iki šio festivalio, nei po jo.“
Baigiant vėl norisi grįžti prie masinio dainavimo. Lietuvių dainų šventės įtrauktos į Pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą. UNESCO pripažino mūsų liaudies kultūrą su senomis istorinėmis ir etninėmis tradicijomis. Na, o visa kita yra kaip ir turi būti, solistė Nijolė Ščiukaitė šmaikštauja, jog jos anūkai senelės nesiklauso, o jiems labiau patinka grupė „Žas“...