Rusų TV viktorinoje „Kas? Kur? Kada?“ kartais kuris žymus mokslininkas ar kultūros veikėjas dovanoja žaidėjams knygą su savo palinkėjimais ir autografu. Pradžioje tas man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tai tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos mirusių klasikų knygos. Pavyzdžiui, Dostojevskio, Čechovo ar net Šekspyro.

Ričardas JAKUTIS
Bet vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su žymaus žmogaus autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir apskritai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?
Per Lietuvą keliauja „Poezijos pavasaris“. Reportažų iš poezijos renginių, tikėtina, parodys televizija, tačiau šiaip išvysti šiandien mažajame ekrane rašytoją – retas dalykas. Tiesa, galiu pasidžiaugti, kad pradėjau daugiau skaityti. Gal taip ir kiti. Pagalvojau, jog itin daug reikia skaityti jaunystėje. Vėliau šis malonumas vis brangs, nes viską goš darbai ir kasdienybė. Perskaityti „Karą ir taiką“ ar „Prarasto laiko beieškant“ dažnai rengiamasi tol, kol apskritai atprantama skaityti sudėtingus tekstus. Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, miško apsuptyje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje minioje. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo savo metų, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties, todėl knyga tiksliausiai gali išreikšti dar neįvardytas mūsų būsenas.
Labai svarbūs klausimai, kaip išmokyti vaiką pamėgti knygą, kaip rasti laiko skaityti, kaip pasiekti, kad skaitymas taptų gyvenimo būdu, kodėl kadaise skubantis perskaityti kiekvieną iškabą ir godžiai ryjantis tėvų skaitomos pasakos žodžius vaikas ilgainiui nusigręžia nuo knygos, kodėl žmonės nebenori skaityti, yra opūs, kai girdi liūdnus mokytojų balsus:
– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.
– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis yra kitoks. Pagaliau, bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.
– Literatūros vadovėliai, kuriuose spausdinamos ištraukos, mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, telieka iliuzija.
– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..
Kaip jūs jaučiatės kambaryje, kuriame daug knygų? Tikiu – pakylėtai. Ir praeiname pro biblioteką, knygyną ar pro bet kurią kultūros įstaigą ne taip, kaip pro kokį kitą pastatą. Jausmas nepaprastas.
Prieš tris dešimtmečius poetų knygutės Lietuvoje buvo leidžiamos 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Šiandien - 500. Kur dingo tie 39,5 tūkstančio skaitytojų? Be to, šiandien net atrodo, kad rašytojų yra daugiau nei skaitytojų. Vieni pradedantys rašyti knygutes išsileidžia už savo asmeninius pinigus, apsukrieji susiranda rėmėjus. Visus bandančius rašyti gerbiu. O tiems, kurie pasiguodžia norintys rašyti, bet nedrįsta, patariu drąsėti ir bandyti. Ką gali žinoti, kas iš tų norų gali išsirutulioti. Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“
Neseniai paskelbus sociologinį tyrimą apie Lietuvos gyventojų skaitymo įpročius, turbūt visiems labiausiai įstrigo mistinis „trečdalis“, tai yra tiek žmonių išvis niekada neskaito knygų. Be abejo, negražus tai skaičius. Bet jei esame optimistai, tai pagalvokime – du trečdaliai skaito. Ir jiems perskaityta knyga sukelia emocijų. Tai puiku.
Jei yra didysis poilsis, kurį tokį padaro, tarkime, atostogos Kaprio saloje, tuomet yra ir mažasis poilsis, pavyzdžiui, laikas su knyga. Umberto Eco savo romane „Fuko švytuoklė“ aprašo tokį knygų leidėją Garamondą, kurio leidžiamos knygos buvo reikalingos tik jų autoriams. Ar dabar padėtis nepanaši? Ką žmonės dabar skaito? Knygynai atsako - ezoterinę literatūrą, skandalingus darbus, populiarias ir pigias knygas. Vidutinis lietuvis savo laisvalaikį gali užpildyti daugybe kitų pramogų. Yra daugybė kavinių bei barų, kur gali leisti savo vakarėlius, Vilniun ar Rygon vis atvažiuoja pasenusios ar dar nespėjusios pasenti Vakarų popso ir roko žvaigždės – kartais net po kelias iš karto. Pagaliau turime internetą, į kurio begalinius puslapius įsipainiojus galima greitai praleisti savo visą trumpą gyvenimėlį.
Dar būdamas mokyklos suole žavėjausi visais valdančiais plunksną, laukdavau susitikimų su jais. Tiesa, vienas į mokyklą iš sostinės atvykęs poetas šiek tiek plunksnos brolių autoritetą sumenkino. Mat po susitikimo jis pasigėręs ėmė kibinti vienuoliktokes ir privėmė klasę. Šiaip jau gebančius popieriuje išguldyti savo mintis gerbiau ir gerbiu. Tiesa, pradedantiesiems norisi patarti nepamiršti amžių patikrintą taisyklę, jog, norint rašyti, reikia daug skaityti. Šiandieniai penkiasdešimtmečiai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.
Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro didžiąją savižudžių dalį. Standartas aiškus: savininkas naikina vaikų ir jaunimo leidyklą, kuri neduoda pelno. Nors ir šiaip lietuvių kompozitorių kūriniai liūdni, dailininkų drobės tamsios, skulptūros – gedinčios, o jeigu prie viso to graudingomis baladėmis, besiguosdami savo dalia bei nelaimėmis prisijungia dar ir rašytojai...
Štai tokių pamąstymų apsuptyje prisiminiau, jog šiais metais penkiasdešimtmetis, kai pasirodė vienas iš mano mėgiamiausių romanų - Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Jo kraštiečiai, Lotynų Amerikos rašytojai, juokauja, jog Julio Cortazaras su dar dviem gerai pasaulyje žinomais argentiniečių rašytojais (Jorge Luis Borges ir Ernesto Sabato) sudaro Šventąją Trejybę, kurią „dievina“ ne tik lotynų amerikiečiai, bet ir visas pasaulis. Kuo patraukia romanas „Žaidžiame klases“? Fabula? Nors istorija yra gana paprasta - nelaiminga meilė. Knyga nepataikauja skaitytojui, o įtraukia į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.
Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Galima perskaityti viską iš eilės arba skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Pabandžiau knygą perskaityti abiem būdais. Antrą kartą skaitant sunkus tekstas dar labiau atsivėrė. Supratau, jog tai knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir vis kažką naujo atrasti. Knyga man priminė džiazo kūrinį. Ji užburia. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Airės. Intelektualai ir namų šeimininkės. Psichiniai ligoniai ir tokiais juos pavertę gydytojai. Daug bohemiškų akimirkų, revoliucinių nuotaikų, meilės, sekso, užeigų, muzikos. „Taip jie pradėjo bastytis po mitinį Paryžių: seka nakties duodamus ženklus, žygiuoja maršrutais, įpirštais kokio valkatos žodžių, mansardos, šviečiančios tolumoj tamsioje gatvikėje, apsistoja jaukiuose skveriukuose pasibučiuoti ant suolelio arba pasižiūrėti „klasių“, vaikiško akmenėlių ir šuoliukų viena koja ritualo, vedančio į Dangų.“ Tik sunku atsakyti, ar šeštojo dešimtmečio kontrkultūrinės idėjos, ar laisvamanybė, ar dar kitos nesuvokiamos priežastys išskiria mylimuosius Orasijų ir Magę... „Nenugalimos meilės“ paradoksas.
Julio Cortazaras mirė Paryžiuje, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta kai kurių jo kūrinių veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant J. Cortazaro kapą palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. Yra šventai įsitikinusių, kad J. Cortazaras gyvas ir sutiksi klausinėjančių, ar kas jo nematė. Yra ir atsakančių, jog jį matę tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai klajojantį Eliziejaus laukais, tai valgantį sraiges bare netoli Liuksemburgo sodo.
Kalbant apie Julio Cortazarą prisimeni ir mūsų Ugnę Karvelis, kuri pasaulio literatūroje įamžinta kaip Magė. Ji buvo jo mūza, žmona ir leidėja, padėjusi pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygoms, UNESCO ambasadorė, įrašiusi Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį.
Ir dar šiandien norėčiau šnektelti apie Tommaso Campanellos knygą „Saulės miestas“. Tenka pripažinti, kad filosofinių knygų Lietuvoje pastaruoju metu išleidžiama ne tiek ir daug. Paskutinė mano regėta knyga – jau prieš kiek laiko išleistas britų filosofo Roberto Rowlando Smitho veikalas „Prie vairo su Platonu“. Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinis romanas „Saulės miestas”, vaizduojantis idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą utopinę visuomenę, - vertinga, skaitytojams neabejotinai daug pamąstymų sukelsianti knyga. Leidyklos „Vaga“ žingsnis, siekiant lietuvių skaitytojus supažindinti su italų filosofu, drąsus, bet reikalingas ir suprantamas. „Saulės miestas“ yra garsiausias T. Campanella kūrinys, nors jis parašytas dar 1602 metais. Šiauliečiai net gali pagalvoti, kad tai knyga apie gimtąjį miestą, nes „Google“ parašius „Saulės miestas“, pateikiami duomenys apie prekybos centro „Saulės miestas“ parduotuves.
Tai jau ne pirmas „Saulės miesto“ leidimas Lietuvoje, bet jei yra dar šio utopinio veikalo nežinančių, iškart galima pradžiuginti – jis yra lengvai skaitomas. Saulės miestas – utopinė vieta, išsiskirianti ne tik turtais, bet ir dvasiškumu. Čia žmonės vienas kitą gerbia, atsidėję kruopščiai triūsia, nesibodi jokių darbų, supranta, kad jie yra reikalingi bendrai gerovei kurti. Viskam vadovauja visus mokslus išmanantis ir Saulės titulą turintis valdovas, o jam padeda trys padėjėjai – Galia, Išmintis ir Meilė. O šiems patarinėja Astronomas, Kosmografas, Geometras, Istoriografas, Poetas, Logikas, Ritorius, Gramatikas, Fizikas, Politikas ir Moralistas. Visi aukščiausi valstybės vadovai – išminčiai. Ką ir sakyti, gyvenimas Saulės mieste prilygsta tobulybei. Kiek mes žinom įvairiausių dorybių, tiek jie turi valdžios atstovų: yra pareigūnas, vadinamas Didžiadvasiškumu, yra Narsumas, Skaistybė, Padorumas, Kriminalinis ir Pilietinis Teisingumas, Sumanumas, Sąžiningumas, Geradarystė, Linksmumas, Žvalumas, Saikingumas ir kiti. Pareigūnais išrenkami tie, kurie nuo mažens mokyklose pasirodo tinkamiausiais tai ar kitai vietai užimti. Dėl to Saulės mieste niekad nepasitaiko apiplėšimų, žmogžudysčių, smurto, ištvirkavimo. Nusikaltusiems neleidžiama bendrai valgyti, santykiauti su moterimis, jie netenka ir kitų dėmesio vertų dalykų tol, kol teisėjui pasirodys, kad kaltė išpirkta.
Pinigų Saulės miesto gyventojai neturėjo – jie buvo reikalingi tik mainams su kitomis valstybėmis. Kartais T. Campanella prieštarauja kitiems filosofams, menkina jų iškeltas idėjas, tačiau taip elgiasi prisidengdamas knygos personažu Jūrininku.
Prie tobulo gyvenimo temos anksčiau už T. Campanellą buvo prisilietęs amerikiečių psichologas Burrhuso Fredrico Skinnerio knygoje „Antrasis Voldenas“, kurioje pasakojama apie utopinę ir tobulai gyvenančią tūkstančio žmonių bendruomenę. Tik T. Campanella savo knygoje iškelia nemažai idėjų, kurios vėliau įgavo pamatus gyvenime. Knygoje jis pasakoja, kad Saulės mieste vyrai ir moterys yra lygūs, o norintieji čia gali atrasti komunizmo užuomazgų. Pavyzdžiui, teiginiai, kad privatus turtas nėra reikalingas, pakanka visiems naudotis bendrais ištekliais.
Knyga gali būti įdomi ir parapsichologinių leidinių mėgėjams. T. Campanella itin domėjosi astrologija, žvaigždžių išsidėstymu, pagal kurį Saulės miesto gyventojai ne tik planuodavo vaikus, maitindavosi ir atlikdavo visus darbus. T. Campanella žvaigždžių išsidėstymu grindžia daug teorijų.
Šią knygą T. Campanella pradėjo rašyti sunkiai sirgdamas. Jis tarsi norėjo persikelti į savo sukurtą klestinčią šalį.
Bet grįžkime prie paties malonumo skaityti. Patiko kažkieno girdėtas pamąstymas, jog skaitymas - keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Tad jei atrodo, kad skaityti turime tik rudenį ir žiemą, klystame, pavyzdžiui, ar ne gražus žmogus, laikantis rankose knygą vasarnamio aplinkoje?
Sako, žmonės myli lietuviškas vasaras. Bet jūs kokiam nors Lietuvos gale sėdit prie kokio nors ežeriūkščio ir nežinot, ką veikt. Jums per šilta, o gal per šalta ir nuobodu. Ši vasara, pranašaujama, bus tokia, kad, atrodo, saulė kepins nesiliaudama arba lis kiaurą parą. Jei lietus sugriaus visus jūsų planus, tai taip jums ir reikia. Čia dievo kerštas už tai, kad nepaimsit knygos - laimės talismano, garantuojančio šilumą ir jaukumą.
Kaip gražiai skaitymą aprašė Machiavelli: „Vakarais grįždavau namo ir užeidavau į kabinetą. Įeidamas nusimesdavau kasdienius suteptus ir dulkinus drabužius ir apsivilkdavau karaliaus dvariškio rūbus. Tinkamai apsitaisęs, žengdavau į senųjų raštus. Draugiškai jų sutiktas, mėgaudavausi tik man vienam skirtu penu, dėl kurio ir gimiau. Ten nesidrovėdamas kalbėdavausi su jais, klausinėdavau apie jų poelgių priežastis ir jie maloningai man atsakydavo.“
Ir pabaigai mankštos pratimas: Atsistok ant pirštų galiukų ir dešine ranka nuo viršutinės lentynos paimk svarią knygą. Perskaityk ir padėk į vietą. Tuos pačius judesius kaire ranka atlik su kita knyga. Šį pratimą atliekant kiekvieną dieną, išsivysto galingas intelektas ir net šiokie tokie bicepsai.