Jei balandžio mėnesį galima pažymėti Šapranausko ženklu, tai gegužę, besibaigiantį mėnesį, Pojavio. Šių vyrų gyvenimai – tai tarsi gyvenimas visos tautos. Lietuvių tautos. Pakilimai ir kritimai, šventės ir pagiriojimasis, galėjimas būti priekyje ir vaidinimas geriausių vaidmenų bei tuoj nusiritimas iki herojų, tekalbančių apie antrą galą. Tauta išaukština, bet tuoj tauta ir sumindo.

Ričardas JAKUTIS
Aktorius Vytautas Šapranauskas iš gyvenimo pasitraukė daugiau nei prieš mėnesį. Nuo senų senovės lietuviai praėjus keturioms savaitėms po mirties (apytikriai mėnesiui) paminėdavo kiekvieną mirusį. Tai buvo šventas reikalas ir liaudyje tai gyvavo pavadinimu „Keturnedelis“.
V. Šapranausko mirtis ir laidotuvės sukrėtė visą Lietuvą, tam buvo skirta begalė televizijos laidų, straipsnių spaudoje, diskusijų. Net atrodė, kad laidotuvės žmonių gausa bus panašios į daugiau kaip prieš trisdešimt metų Maskvoje laidojamo rusų aktoriaus Vladimiro Vysockio. Bet greitai viskas ir pasimiršo. „Keturnedelio“ nebebuvo. Kai Pojavis pateko į Eurovizijos finalą, visa Lietuva buvo euforijoje. O kai finale liko 22-as, kiek atsirado jį koneveikiančių (žiūr. komentarus).
Ekonomikos pakilimas, šalies suklestėjimas praėjo pro šalį, liko tik nykstanti tauta. Tas nykimas atima tikėjimą ateitimi. Ar daugelis begali pasiteisinti vaikams: „Pagimdėme jus iš meilės, o ne dėl 500 litų“? Patekę valdžion nebesirūpina kitais, o gyvena tik dėl savęs, darbuotojai, matydami aplink tik apgaulę, nebesistengia našiai dirbti ir visa tai griauna žmonių santykius su valstybe ir jų santykius tarpusavyje. Rinkėjai turėtų teisę išrinktiesiems rodyti geltonas ir net raudonas korteles. Deja, tokios teisės neturi. Kol Lietuvoje nebus įstatymų lygių visiems, tol visa tai tęsis. Tiesa, tūlas mūsų valdininkas bando teisintis: „Kurį laiką buvau kuklus. Jokio rezultato.“
Pragaištingas polinkis į svaigalus – mūsų visuomenės atspindys. 70 proc. savižudybių įvyksta paveikus alkoholiui. Užtikau paskaičiavimus, kad beveik pusė sveikatos apsaugos lėšų nueina svaigalų sukeltų traumų, ligų gydymui arba asocialių, alkoholio sužlugdytų asmenų išlaikymui. Negalima šone palikti ir rūkymo, be to, vieno iš pragaištingiausių reiškinių – narkomanijos. Nors sakyti alkoholikui „Tu ką, neturi valios sustoti?“, tas pats, kaip sakyti ligoniui „Susiimk, tu ką, valios neturi?“ Be to, Lietuvoje mažai akcentuojamas švietimas, o valdžios žadamos švietimo permainos susiveda į finansavimo mažinimą.
V. Šapranausko mirtis iškėlė ir dar vieną, tai yra, vienišumo problemą. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti - telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas. Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelio. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Berods Vaižgantas rašė apie du kaimynystėje buvusius vienkiemius: viename uždainuoja, kitame atitaria. Veiklus ir idėjų nestokojantis bičiulis sakė norėtų organizuoti namo šventę, bet bijo, kad kaimynai kvailiu palaikys.
Užtikau keletą faktų apie Afriką: afrikiečiai yra labai geri krepšininkai, afrikiečiai migruoja į kitas šalis ir dirba sunkiausius darbus, Afrikoje daug žmonių gyvena ant skurdo ribos, Afrikoje vidutinis naudojamų automobilių amžius yra 12-15 metų, Afrikoje nusikalstamumas yra labai didelis, Afrikos politikai ne visai supranta, kaip reikia valdyti šalį, Afrikoje valdžia nerenkama, o pasirenkama iš vietinių artistų, afrikiečiai turi legendą apie geležinį liūtą. Bet, lyginant Afriką ir Lietuvą, svarbiausia ne tai. Yra dar didesnis sutapimas. Pažvelkite į Afrikos ir Lietuvos žemėlapius. Neįtikėtinas kontūrų panašumas.
Bent man Lietuvoje gan keistokas štai toks reiškinys. Žmogus meluoja, o su juo dar ginčijamasi. Nors begalė daug ir kitų keistų dalykų. Pavyzdžiui, gali tapti populiarus, pasididinęs krūtis. Mes Lietuvą keikiam, kaip išmanom, bet neduok die koks užsienietis ką blogo leptels. Geriausi lietuvių virėjai – vyrai, bet maistą gamina moterys. Lietuviai keturiasdešimt metų ruošiasi pradėti daryti rytinę mankštą bei saugo dalykus, kurių niekad gyvenime neprireiks. Pavyzdžiui, vestuvinę suknelę. Nors gal šiuo atveju klystu, gali ir prireikti. Pamatyti stilistą ar dizainerį su tamsiais akiniais galima tik Lietuvoje. Kaip jie įžiūri medžiagą ar sienų spalvas? Neseniai perskaičiau Lietuvos prekybininkų pergyvenimus, jog pensininkai perka mažiau. Nejaugi jie nežino, kad mūsų pensininkai net atostogauja žiūrėdami pro langą. Atskira kalba turėtų būti apie Lietuvos kaimą, nes juk čia tikroji Lietuva. Tačiau ką kalbėti, jei Lietuvoje jau yra kaimų, kuriuose 1 kvadratiniame kilometre gyvena 1,8 žmogaus, o turgavietėse daugiau prekiaujama ne maisto prekėmis. Be to, mes niekad gerai negyvensime, kol lietuvis į klausimą „Ką darai?“, atsakys „Nieko nedarau. Esu darbe“.
Ypač keistas lietuvių noras pabūti furšetuose su televizijos žvaigždėmis ir manekenėmis, nors nuo to, kad pastovėjai šalia ilgakojų, tavo figūra nekinta. Kvailiai trokšta garsių pažinčių, protingi – reikalingų. Be to, protingas pasakys, jog reikiamos pažintys atrandamos televizijos filmuojamuose vakarėliuose, bet reikalingi žmonės susirandami per buvusius klasės draugus, automobilių remontininkus ar susipažįstama sporto klube bei turguje. Žingsniuoti su sava kompanija į naktinį barą reiškia tapti pažeidžiamam, nes parodęs kompaniją atskleisi žiopliams ir barmenams savo ryšius. Jei saugai savo žmones – nevalkiosi jų po barus. Jei žmogaus laisvalaikio vizija – alus, šašlykas, didžkukuliai, spirgai, tą viziją galima patenkinti ir nuosavoje virtuvėje ar sodo sklype. Be jokių PVM ir arbatpinigių. Protingas savą kompaniją mėgsta ir todėl, kad išgėręs ko nors neišplepėtų ir neapsijuoktų, pavyzdžiui, Emilį Zolą pavadinęs tapytoju.
Bičiulis susirūpino, kaip atpratinti lietuvius keiktis. Kuo galime pakeisti keiksmažodžius? – klausia jis. Atsakiau, jog keiksmažodžius galima pakeisti tik kitais žmonėmis. Nors tokių Lietuvoje gali ir neatsirasti.
Tiesa, lietuviai nuo seno jau tokie. Keisti, bet įdomūs. Istorikas, žurnalistas Aleksandras Ikamas parengė humoro antologiją „Banginis prarijo lietuvį. Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900–1940 metais“, sudarytą iš tų metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos straipsnių: „Naujų metų dieną iš Daugų buvo atvežtas lengvai sužeistas Česnulevičius, kuris norėjo atsigulti ligoninėn. Tačiau dėl vietos stokos ir sužeidimų nepavojingumo apskrities ligoninė jo priimti negalėjo. Česnulevičius „iš apmaudo“ bandė Nemune skandintis, bet buvo ištrauktas ir nugabentas ligoninėn. (Mūsų kraštas. 1937 m. sausio 8 d., 9 p., Alytus).“ „Lapkričio 7 d. 9 val. vakaro Šiaulių katalikų kapinėse rastas pasikoręs vyras 25 m. amžiaus. Jo asmenybė nežinoma, nerasta jokių dokumentų asmenybei įrodyti, ir laišką parašė, bet nepasirašė. Laiškas baigiamas „Sudiev, Lietuva, man linksma buvo.“ (Rytas. 1935 m. lapkričio 13 d., 8 p.).“
Kaip ten bebūtų, kiekvieno lietuvio pasąmonėje visada egzistavo ir egzistuoja keistas suvokimas, kad mes esame ne tokie, kaip kitos tautos. Mes esame ypatingi. Nors kas tai gali paneigti? Juk daugelis mūsų pagyvenome bent dvejose politinėse santvarkose, o gimę prieš 1940-uosius, tų santvarkų turėjo dar daugiau. Mokslininkai teigia, jog per tokį trumpą laiką žmogus, patyręs keletą santvarkų ir įvairiausių kitokių sukrėtimų, turėtų viso šito neatlaikyti ir nuo įvykių gausos ir jų kaitos mirti. Išgyvenome. Ir kas, kad esame mažos tautos atstovai. Tame yra ir daug pliusų. Ir emigracija neturėtų lietuvių sunaikinti. Juk ir svetur jie bus lietuviai. Tiesa, dėl emigracijos iš Šiaulių. Bent man negražus ir beskonis mūsų miesto pietinis rajonas. Tarstelėjau apie tai vienam bičiuliui, o šis mane paguodė, girdi, nenusimink, greitai pietinio rajono nebeliks, visas jis atsidurs Londone.
Visos valdžios mums geros. Kartais net atrodo, kad lietuviai susirgę Stokholmo sindromu. Tai sindromas, kai bijome ateities ir esame įsitikinę, kad anksčiau buvo geriau. Pavadinimas atsirado 1973 metais, kai po vieno nepavykusio Švedijos sostinės banko apiplėšimo šešias dienas įkaitais išbuvę žmonės teisme ėmė aiškinti, jog nelaisvėje jiems nebuvę blogai, ir gynė užpuolikus.
Kiek galima girtis vienu Česlovu Milošu? Skaičiau, jog mažiausiai dvylika Nobelio premijos laureatų žydų yra gimę Lietuvoje arba kilę iš Lietuvos. „Marks&Spencer“, „Hyatt“ viešbučių, „Sara Lee Corporation“ („Pickwik“ arbata, „Kiwi“ batų tepalas, „Sanex“ kūno priežiūros priemonės ir t. t.) įkūrėjai – iš Lietuvos. Atominę bombą, beje, taip pat sukūrė žydas iš Lietuvos. O kiek menininkų iš mūsų krašto. Maja Pliseckaja gimusi netoli Aukštadvario, Holivudo žvaigždė Laurence Harvey kilęs iš Joniškio, gi „The Beatles” vadybininko Briano Epšteino seneliai buvo imigrantai iš Lietuvos. Prieš penkiasdešimt metų garsusis siaubo romanų kūrėjas Stephenas Kingas buvo dar vaikas, o Algis Budrys Pasaulio fantastų šlovės muziejaus narys, didžiausio Amerikos fantastinių apsakymų žurnalo „Popular Science and Fiction” redaktorius. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. O kur dar Kazimieras Bučinskas (Charles Bronsonas), nors jį bando savintis ir lenkai. Tiesa, jei dar kiek apie Laurence Harvey, tai iš visų tarptautinę karjerą padariusių lietuvių kilmės aktorių po Džono Artūro Gilgudo ir minėto Čarlio Bronsono jį bene labiausiai žinome. Inteligentiškos išvaizdos, taurių veido bruožų ir taisyklingo profilio, kokio galėtų pavydėti pats Apolonas, Laurencui Harvėjui daugiausia teko vaidinti antipatiškus avantiūristus, godžius apgavikus, klastingus intrigantus ir isteriškus bei žiaurius, skrupulingai planuojančius ir metodiškai įvykdančius savo nusikaltimus psichopatus.
Atskira tema sportas, o ypač krepšinis. Jau seni dalykai, bet daugelis prisimename antrąsias Sabonio rungtynes NBA. Pipenas rodo pirštu, kur Arvydui bėgti, NBA debiutantas, atrodo, jaučiasi nejaukiai. Bet gauna kamuolį, kuris prilimpa, apsižvalgo ir bendraklubiai jau žino, kas bus, o amerikiečiai nustebę ir išsižioję... Praėjo daug metų, o jie vis prisimena Sabonį. Ir ne dėl statistinių rodiklių, bet dėl puikaus spektaklio.
O lietuvių išradimas – šaltibarščiai. Šašlykų sezonas įsibėgėja – mėsytė jau čirška soduose, sodybose, prie upių ir prie jūros. Prasideda ir šaltibarščių ruošimo dienos. Juk ne cepelinai, o šaltibarščiai yra pats unikaliausias lietuviškas patiekalas. Man šaltibarščiuose būtinai turi būti kiaušinių, svogūnų laiškų ir krapų. Manau, kiekvienas turi tą šaltibarščių receptą, kurį laiko pačiu savotiškiausiu.
Sako, dažnai galima pastebėti, kad lietuviai kalbasi patys su savimi. Todėl pamąsčiau, ar nieko tokio, jei žmogus kalbasi su savimi. Tai ligos požymis, o gal tai – normalu? Ar daug yra su savimi besišnekančių? Internete pasidomėjęs apie šnekėjimąsi su savimi sužinojau, kad tai toli gražu nereiškia pamišimo. Priešingai – toks įprotis gali būti naudingas mąstymui ir nuovokai. Pasirodo, žmonės su savimi šnekasi gana dažnai. Kaip tvirtina mokslininkai, taip elgiamasi bent kas keletą dienų, o kai kurie su savimi pasišneka ir dar dažniau. Be to, kai norisi pasitarti su protingu žmogumi, geriausiai yra pasišnekėti su savimi. Ne vieną dešimtmetį medikai tvirtino, kad kalbėjimasis su savimi – pirmasis pamišimo požymis, bet jie ėmė ir apsigalvojo - pasirodo, tai sveika. Besidomėdamas pokalbių su savimi reiškiniu, sužinojau, kad mokslininkai nustatė, jog tie žmonės, kurie su savimi kalbasi, geriau tvardosi ir labiau kontroliuoja savo elgesį. Kanados psichologai tyrė savanorius, kurie testų metu kalbėjosi su savimi. Žmonės elgėsi impulsyviau, kai jie negalėdavo panaudoti savo vidinio balso ir kalbėtis su savimi. Jie taip pat išmoksta švelniau ginčytis ir geriau priima sprendimus.
Įsiminė istorija iš neseniai įvykusios viešnagės Baltarusijoje (tiesa, panašią istoriją yra pasakojęs ir rusų humoristas Michailas Zadornovas). „Laiptų galerija“ Gardine atidarė šiauliečio dizainerio ir fotomenininko Vilmanto Dambrausko parodą. Baltarusijoje gali pasimesti pinigų gausybėje. Keisdamas pinigus už 300 litų gavau 1 milijoną Baltarusijos rublių. Atsiskaitydamas konditerijos parduotuvėje bandžiau pinigus suskaičiuoti, bet nesisekė, todėl atidaviau visą saują jų pardavėjai ir paprašiau: „Pasiimkit, kiek reikia.“ Pardavėja pradėjo skaičiuoti ir aiškinti, jog štai tiek kainavo šie saldainiai, o štai tiek kiti. Matydamas už savęs eilę žmonių, paprašiau pardavėjos pasiimti kiek reikia ir tiek, nes aš ja pasitikiu. Ir čia kažkas iš eilės: „Nieko tokio. Mes palauksim.“
Pateikiau šį pavyzdį tik todėl, kad pabandytume įsivaizduoti, kaip tai atrodytų Lietuvoje.
O tekstą norisi baigti žurnalistės Laimos Lavastės nuostata iš neseniai pasirodžiusios jos knygos apie lietuvius: „Visi tie, kurie dar myli Lietuvą, – turėkime drąsos pažvelgti sau į akis, kad pažvelgę galėtume paklausti: Kas mes, kokie mes ir kodėl mes tokie? O tada jau eiti pirmyn.“ Aš gi pasakyčiau, kad Lietuvą reikia formuoti kaip prekės ženklą – geras produktas, aiški tapatybė, įdomi istorija ir orientacija ne į save, o į rinką.
Vytauto Landsbergio eilėraštis parašytas po V. Šapranausko mirties ir skirtas jo atminimui sukėlė daug diskusijų ir atgarsių. Bet pačiai šio teksto pabaigai norėčiau pacituoti ne šį, bet kitą V. Landsbergio eilėraštį trumpu bei paprastu pavadinimu „Posmelis“:
Atsiuntė Baltija ūžiančią eilę –
ką dar prie jos pridėjus?
Vieną žuvėdrą,
Keturis vėjus? –
ša la la, mano meile.