„Iš kur tas svaiginantis širdį antante“, – tai eilutė iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Birželis“. Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukų, prasideda šienapjūtė. Birželį puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai.

Ričardas JAKUTIS
„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišmeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, - daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė. Pranašysčių yra ir daugiau, pavyzdžiui, kad naktinė lakštingalos giesmė atneš giedrą dieną. Kita vertus, jos giesmė yra tokia graži, kad net jei prognozė ir nepasitvirtintų, neverta gailėtis nemiegotų valandų. Jeigu žvirbliai purenasi smėlyje ar šiaip žemėje, bus geras oras. Rūkas vakare virš vandens taip pat pranašauja gerą orą. Jei vakare iškrito gausi rasa, kitądien bus saulėta. Išsiskleidę bijūnai kalba apie ilgalaikę giedrą. Pastebėta, jei pirmosiomis birželio dienomis gausiai lyja, tai vėliau visas mėnuo būna sausas. Sakoma, kad birželio mėnesio pradžios lietus atneš gausų rugių derlių, o daug eglių kankorėžių žada gerą agurkų derlių. Pirmasis vasaros rūkas - geras požymis grybautojams, o naktiniai drugeliai į namus suskrenda prieš lietų ir atšalimą.
Šį mėnesį pradedame gyventi vasaros ritmu. Mažiau sėdinčių prie televizoriaus, mažėja internetinių komentarų, sumažėja ir temų diskusijoms. Prie televizoriaus prisėsiu, jei bus rodomas režisieriaus R. Vabalo kino filmas „Birželis, vasaros pradžia“. Bent man tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasideda vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“.
Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.
Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus - pinigų darbininkams nėra („Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, - mąsto vienas filmo herojų). Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį. Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu - negaudama vaidmenų. Ji svarsto, ar nesuklydo, pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti. Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji - išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.
Baigėsi pavasaris. Jau vasara. Ką naujo ir įdomaus Šiaulių kultūrinėje padangėje pateikė šis pavasaris?
Pirmiausiai tai Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Dugne“ (pagal Maksimo Gorkio pjesę; OKT / Vilniaus miesto teatras). Sužavėjo aktorių ansambliškumas ir kiekvieno individuali meistrystė. Visi be grimo, moterys ne tik be teatrinio, bet ir be paprasto, kasdieninio. O ir ar gali kitaip atrodyti gyvenimo dugną pasiekę ir jokių perspektyvų nematantys žmonės? Tiesa, O. Koršunovas savaip traktuoja populiarią Gorkio pjesę. Bičiulis po spektaklio pasiskundė: „Gorkio nieko nelikę“. Nesutikau. Režisierius kaip pagrindą spektakliui paėmė IV pjesės veiksmą. Kai kas, irgi nugirdau, nepamatė Lukos, vieno pagrindinio pjesės herojaus, Gorkio ypač pamėgto. Taip, jo scenoje nebuvo, bet bent aš jį mačiau tarp kitų personažų, mačiau net jo mirtį. Spektaklio veiksmas sprendžiamas kontrasto principu – baltut baltutėle staltiese užtiestas stalas ir ant jo kraunami buteliai bei stiklinės (granionyj stakan) ir nesibaigiantis girtavimas. Kažkuris iš teatro kritikų spektaklį pavadino nesaugiu. Iš tikro į sieną mestos ir dūžtančios lėkštės atšokančios šukės gali sužeisti ne tik aktorius, bet ir žiūrovus, kurie sėdi visiškai šalia, tarsi prie to paties stalo su pjesės herojais. Aišku, kritikas galvoje turėjo ne tai, jis kalbėjo apie dvasinį nesaugumą. Spektaklio ašis, Satinas, kurį vaidino Dainius Gavenonis, priėjęs prie pirmojo pasitaikiusio žiūrovo siūlo: „Išgerkim už žmogų“. Tokios improvizacijos dažnai rizikingos, nes žiūrovas gali būti nedrąsus ir iš jo neišspausi nei žodžio, nei jokio gesto, bet gali būti ir linkęs pakalbėti, pasiglėbesčiuoti su aktoriumi. Stebint pirmąjį spektaklį Šiauliuose (jie suvaidinti du kartus), vienu metu net pasirodė, jog bus antrasis variantas, bet viskas baigėsi sėkmingai – žiūrovas (šiuo atveju žiūrovė) išliko orus, aktoriui sudėtingiau improvizuoti ir ieškoti išeičių iš padėties nereikėjo, tad jis po spektaklio kalbintai žiūrovei net padovanojo, prieš tai rankove gerai nublizginęs, sudaužytos lėkštės šukę. Tiesa, žiūrovai buvo vaišinami tikra degtine, o aktoriai gėrė į degtinės butelį supiltą vandenį, tad jiems reikėjo meistriškumo nesumaišyti butelių ir žiūrovams pripilti vienokio skysčio, o sau kitokio.
Bet, aišku, ne čia spektaklio esmė. Spektaklis – tai mūsų gyvenimas. Slogu. Sėdėdamas priešais aktorius, atsiduri kitoje ilgo stalo pusėje ir regėdamas dugne gyvenančius personažus, o siaube, įžvelgi save. Neabejotinai, „Dugne“ vienas geriausių pastaruoju metu sukurtų Oskaro Koršunovo spektaklių (metų pradžioje Šiauliuose rodyta Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, bent mane, nuvylė) ir visiškai neįprastai perskaityta chrestomatinė pjesė.
Jei apie spektaklius, tai dar didelį įspūdį paliko per LTR Kultūra rodytas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtas V. Šekspyro „Otelas“. 2001 m. pastatytas ir pirmąkart parodytas Venecijos Goldoni teatre, „Otelas“ Lietuvoje paskutinį kartą buvo vaidintas 2012 metų pavasarį. Kiek supratau, tuomet ir padarytas spektaklio įrašas. Venecijos mauro meilės ir pavydo tragediją scenoje įkūnijo emocionali Vlado Bagdono (Otelas), Eglės Špokaitės (Dezdemona), Rolando Kazlo (Jagas) ir kitų aktorių vaidyba. Nors Otelas vyresnis už kitus, bet jis vis dar nori būti pirmas, tiesa, tokiu ir išlieka – lyderiu, nes jį neapleidęs garbės jausmas, būdingas tikriems karo vyrams. Dar viena spektaklio linija – trapiosios Dezdemonos ir Otelo vienatvė. Nekrošių domina ne valdžios problema, bet žmonių likimai. Spektaklio Otelas užvaldytas aistrų. Tačiau aistra gali būti išganinga, bet gali ir pražudyti.
Vėluojantis pavasaris pakvietė „Laiptų galerijon“ į senąją Vilniaus bohemą prikeliančią vilnietės teatro dailininkės Aleksandros Jacovskytės fotografijų parodą „Vilniaus veidai“. Žinoma teatro dailininkė, sukūrusi scenografiją ir kostiumus daugybei teatro spektaklių, operų ir baletų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, 2009 metais apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už scenografiją F.Goodrich, A.Hacket pjesei „Visada tavo. Ana Frank“ (režisierius V.Jevsejevas), prieš penkiasdešimtmetį, 1963 m. pradėjo fotografuoti savo draugus ir per kelis dešimtmečius susidarė nemenkas nuotraukų ciklas. Nuotraukose regime legendines asmenybes, tik gaila, kad dalis jų jau yra mirę. Rimtautas Gibavičius, Vytautas Kalinauskas, Audrius Puipa, Mečislovas Bulaka, Antanas Mončys, Algimantas Švėgžda, Jurgis Kunčinas, Tomas Venclova ir kiti įamžinti tuometinio Vilniaus fone, kuriame galima įžvelgti primirštų architektūros fragmentų, prisiminti laikus, kai Gedimino prospektas buvo vadinamas Lenino prospektu. Be abejo, Aleksandros Jacovskytės užfiksuoti žmonės yra žinoma ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kultūros dalis.
Aleksandra Jacovskytė - kukli menininkė, nesiveržianti didžiuotis ir rodyti savo kūrybą, todėl
ir šios fotografijos parodų salę išvydo tik šiais metais. Visa ekspozicija – nedidukės nuotraukos - primena kino kadrus. Šiauliai trečias miestas, po Vilniaus ir Kauno, kuriame lankėsi ši paroda, o tolimesniame kelyje „Vilniaus veidai“ žada apkeliauti įvairias užsienio šalis: Jeruzalę, JAV, Prancūziją, Angliją, Italiją, Lenkiją.
A. Jacovskytės fotografijos atliktos pačios autorės nuo pradžios iki pabaigos; visas procesas – nuo juostos ryškinimo iki nuotraukų atspaudimo iš senų negatyvų. Manau, kad ši paroda galėtų paskatinti ir mūsų miesto fotomenininkus išsitraukti iš stalčių senus negatyvus ir surengti mielą prisiminimų parodą, pagerbiant anų metų šiauliečius.
Kai mieste nėra jokio įdomesnio renginio, traukiuosi iš lentynos knygą. Užkliuvo tik ką pasirodę James Joyce „Dubliniečiai“ ( leidykla „Baltos lankos“). Puikus apsakymų rinkinys, galima pajuokauti, jog aktualus emigrantams, tik kiek keistoka, kad ji pasirodė dar iš knygynų lentynų visiškai nedingusiam to paties kūrinio „Vagos“ leidimui 2008 m. Juo labiau kad „Vagos“ „Dubliniečiai“ pardavinėjami sumažinta kaina. Na, bet tikėkimės leidykla žino, ką daro. Gal norėta nugalėti paprastesniu leidiniu, tinkančiu pasiimti kelionėn (plonas viršelis, formatas).
Garsusis dviejų dalių James Joyce romanas „Ulisas“ tikriausiai yra vienas sunkiausiai skaitomų klasikinių kūrinių. Su „Dubliniečiais“ viskas kitaip. Airių rašytojas kalba apie savo tautą. Dublinas, 20 amžiaus pradžia. Veikėjai simpatiški ir antipatiški, nuodėmingi ir dorybingi, švelnūs, jautrūs ir žiaurūs... Kokia mintis įsigali perskaičius? Visi mes kaip ir šie veikėjai. Visi mes vienokie ar kitokie dubliniečiai. Tiesa, pabūsiu atviras. Gėda prisipažinti, bet „Uliso“ taip iki galo ir neperskaičiau. Neįkertu. Gi „Dubliniečiai“ – paprastų, realistinių pasakojimų rinkinys.
Bet labiausiai džiaugiuosi perskaitęs populiaraus lenkų rašytojo Jerzy Pilcho apsakymų rinkinį „Mano pirmoji savižudybė“ (leidykla „Kitos knygos“) - dešimt graudžiai lyriškų, elegantiškų ir iki ašarų juokingų istorijų. Tai jau trečioji jo knyga išversta į lietuvių kalbą. Prieš tai jau buvo išleisti du J. Pilcho romanai: „Kiti malonumai“ (2001) ir „Stiprusis angelas (2002). Tai vienas mėgiamiausių mano autorių. Skaičiau, kad jis šiais metais turėjo atvykti į Vilniaus knygų mugę. Bet, atrodo, neatvyko. Bent niekur apie jo buvimą žinių neužtikau. Ką darysi, sako, Pilchas jau toks yra, nežinia kas kada jam toptels galvon. Prisiminiau, kad ir jo pasisakymus bei 2008 m. Lenkijos teismo priimtą sprendimą, kad šalies prezidentą Lechą Kaczynskį antinu pavadinęs Jerzy Pilchas prezidento vis dėlto neįžeidė. Gerai išstudijavau jo veido nuotraukas ir tikiuosi gal kuomet vesdamas ekskursijas Krokuvon sutiksiu jį to miesto gatvėse ar pamatysiu sėdintį kokioje lauko kavinėje (tiesa, rašytojas šiuo metu gyvena Varšuvoje, tačiau, sako, į savo gimtąjį miestą dažnai grįžtąs). Ryšiuosi prieiti šnektelti, nes pagaliau esame vienmečiai – gimę tais pačiais metais ir, jei neklystu, tą pačią dieną.
Jerzy Pilchą vadinu lietuviškuoju Kunčinu ar Gaveliu. Be to, žavi rašytojai, kurie pažįsta moteris, nors tai yra ir labai sunku: „Moterys dažnai sako: ne, ir dažniausiai – kaip visiems žinoma – tai mažai ką reiškia“ (p. 30), „Kai aplanko didžioji meilė, žmogui visuomet atrodo, kad pamilo gražiausią pasaulio moterį. Bet kai žmogus iš tiesų pamilsta gražiausią pasaulio moterį – tada gali papulti į bėdą“ (p. 5), „Gerai žinome, kad tylinti moteris – tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai“ (p. 145). Netikėtas rašytojų ir kvapų palyginimas: „Tikrai garsūs, tikrai artimi ir tikrai intensyvūs rašytojai turi kvapą. Nabokovas kvepia jūros druska, Jerofejevas – sausmedžiu, Marquezas – salietra, Zweigas – lapkričio dangumi, Iwaszkiewiczius – pušų spygliais, Brochas – slėniais srūvančiu ledyno vandeniu, Platonovas – įkaitusia kalve. Tolstojus neturi kvapo. Nebent proza turėtų mirimo kvapą, o mirtis būtų kaip oras“ (p. 94).
Kalbant apie Jerzy Pilchą, nori nenori tenka kalbėti ir apie humoro jausmą. Rašytojas pavyzdys žmogaus, turinčio aukščiausios prabos humoro jausmą. Autorius drąsiai prisipažįsta: „Tik šiandien suprantu, kad istorija apie mano pirmąją savižudybę yra ir pasakojimas apie tai, kaip alkoholis pirmą kartą gyvenime atėmė iš manęs laisvę“ (paskutinis „Mano pirmosios savižudybės“ sakinys). Visi literatūros kritikai išskiria, jog Pilcho humoro jausmas pas švelnus, šiek tiek graudus, ironija – ne gelianti, bet visų pirma nutaikyta į save. Jerzy Pilcho pasaulis tragikomiškas, kuriame herojai jaučiasi ne visai tvirtai, kažkiek pasimetę ir vis ieškantys atsakymų į egzistencinius ar elementarius gyvenimiškus klausimus. Neretai šis rašytojas lyginamas su tokiais garsiais Vidurio Europos rašytojais kaip Milanas Kundera, Bohumilas Hrabalas ar Witoldas Gombrowiczius. Dar būtina paminėti, kad visas Jerzy Pilcho knygas į lietuvių kalbą išvertė Vyturys Jarutis. Pagarba vertėjui.
Jei man reikėtų išskirti kurį Jerzy Pilcho apsakymą, pirmenybę atiduočiau „Skyriui apie sustingusį sėdintį siluetą“. Pasakojimas apie vienatvę. Kaip ją jaučia subtilų humoro jausmą turintis rašytojas? O pasirodo, jis gali iš tiesų pasakyti, ką reiškia jaustis vienam. Vienatvė jam ir skausmas, ir palaima.
Liko dar kino filmai. Tačiau kino teatre seniai bebuvau. Filmus dažniau ėmiau keisti į knygas. Aišku, gerų spektaklių ir parodų niekad neapleisiu. Dar kartą pabrėšiu žodį „gerų“, nes yra menas ir visiškas menas.