Nebeprisimenu, kur buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai pirmą vietą skyrė aistringai meilei, antrą – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečią – trokštamo daikto įsigijimui, ketvirtą – atostogoms. Dėl pirmos ir antros vietų gal ir nesiginčyčiau, bet štai trečią su ketvirta, mano galva, vertėtų sukeisti.

Ričardas JAKUTIS
Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių 2012 m. neišnaudojo jiems skirtų metinių atostogų. Žmonės bijo, kad jiems poilsiaujant darbdaviai juos pakeis kitais. Panaši atostogų statistika ir kitose šalyse. Bet juk kelionių ar kitais laisvalaikio malonumais nemokame džiaugtis tik dėl mus užvaldžiusio pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Taisyklė turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa Jūsų tikslu.“ Be to, kaip be saulės. Juk saulės šviesa visada vaidino svarbų vaidmenį gamtoje ir jau 4,6 mlrd. metų daro įtaką beveik visiems mus supantiems gyviems organizmams bei juose vykstantiems procesams.
Kitas klausimas – kur atostogauti? Ar galima pailsėti Palangoje? Palanga, ypač vasaros mėnesiais, nuo seno buvo Lietuvos miestų gyventojų prieglobstis. Palangos vardas lietuviams kupinas istorinės ir net mitologinės reikšmės. Senovės pagonių šventovės vietoje pastatyta koplyčia žvelgia į Baltiją, o į krantą išplaunami gintaro gabalai, pasak legendos, – tai nuolaužos jūrų karalaitės Jūratės rūmų, sudaužytų į šipulius įtūžusio dievo Perkūno už tai, kad ši pamilusi mirtingąjį žvejį Kastytį. Vasaros sostinę puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Sovietmečiu pliaže gaudė masė tranzistorių ir veik visi nustatyti lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku. Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmieji prekiautojai didžkukuliais, čeburekais ir, kaip skelbiama šūkaujant, šaltu alumi. Tam sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.
Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą? Turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas - 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.
Skaičiau, kad Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatvių, 430 ūkio kiemų, 463 gyvenamieji namai, vidurinė ir pradinė mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvės, 2500 nuolatinių gyventojų. Prieškario istoriniai šaltiniai byloja, kad anuomet išsiruošti į kurortą reikėjo nemenkų finansinių išteklių, bet tam tikro socialinio sluoksnio atstovams išleisti žmoną į Palangą buvo garbės reikalas. Paprastai ponia į pajūrį mėnesiui ar dviem išsiruošdavo viena, vyras ją lankydavo tik savaitgaliais, todėl vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Štai keli skelbimai „Palangos pliažo“ laikraštyje: „Palangos kopų deive, raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, kuri pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk. Trokštu su tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį pajusiu tik greta Tavęs“, „To nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos garsiai pasakė kitam ponui mano adresu: „ideališkas moters veidas“, prašau per „Palangos pliažą“ man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutė“, „Ponas, kuris pereitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei „Miss Lietuva“ - prašau atsakyti antrame „Palangos pliažo“ numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl? „Miss Lietuva.“
Paslaugus kurorto laikraštis 20 centų už žodį buvo pasirengęs spausdinti visus skelbimus. Jau tuomet skelbimai paneigė mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: „Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu, kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 nevasaros mėnesiai.“
Drąsiai galiu teigti, jog šiandien daug praranda tie, kurie į Palangą važiuoja savais automobiliais. Palangoje turi spręsti, kur tą automobilį pastatyti, o dar tas smagumas kelionėje sutikti žmones, išsikalbėti, kad ir autobuse greta sėdint, ir išgirsti jų gyvenimo istorijas. Štai drauge važiavusi panelė papasakojo šokanti viename pajūrio naktiniame klube, kur įėjimas kainuoja šimtinę, o lankytojų nestinga. Sakė, net gavusi pasiūlymą pasimylėti už penkis tūkstančius litų, bet atsisakė: „Vis tiek tuos pinigus išleisčiau, o turėčiau peržengti ribą.“ Nesakysiu, patikėjau ja ar ne. Bet čia jau mano sugedimo laipsnis. Tiesa, dar neaišku, kuo patikėti – ar kad nesimylėjo, ar kad kas tiek siūlė.
Pažįstama šeima pasakojo. Lietuvoje svečiavosi pastorius su žmona ir vaikais iš Anglijos. Padėjo išsinuomoti jiems medinį namelį prie pat jūros. Buvo be galo laimingi ir vis kartojo: saugokit tokius namukus, neleiskit jų vietoj išaugti modernioms baidyklėms, jūs dar turtingi, jūs dar turite kažką, o pas mus jau viskas sunaikinta. Iš tiesų šie žmonės juk mus perspėjo apie viską griaunantį ir žudantį miesčioniškumą.
Vartau vieno Palangos viešbučio reklaminį bukletą: „Palangoje vasarodavo šalies prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. Palangoje lankėsi ir plačiai pasaulyje žinomi žmonės - Adomas Mickevičius (1824 m.), skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden - Powell’as (1933 m.), poetas, 1992 m. Nobelio literatūrinės premijos laureatas Josifas Brodskis (1967 m.). Šiandien Palanga ir toliau išlieka įžymių žmonių traukos centru tiek muzikos, teatro, televizijos, kino, lietuvių ir užsieniečių, nes Palanga turi puikiai išvystytas poilsio, pramogų ir viešbučių sferas.“
Tituluotą vasaros sostinę galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui šiame kurorte greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien šviesiaplauke?“ Palanga prarado tobulą jaukaus, nepretenzingo kurorto įvaizdį. Šiandien tikrai gaila tų senųjų simpatiškų medinukų bei smetoninių dviaukščių aptrupėjusiu tinku, išspraustų tarp modernių, eklektiškos architektūros pastatų. Unikalus lėtapėdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose, tokį egzotišką kampelį gal būtų išlaikęs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, jei iš 1933 metų būtų persikėlęs į mūsų neramias dienas. Buvo inteligentas. Palanga juk savo prigimtimi panaši į pagyvenusią koketišką damą ir sintetika, botulino dozės jai tik pakenkė. Pritariu mintims, jog gražiausia Palangoje pagyvenusios poros, tyliai vaikštinėjančios pajūriu ar sėdinčios ant suolelių parke.
Pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs. Nors kalbant apie Palangą, reikia kalbėti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavičiaus gatvę. Tiesa, anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti Palangą be šios gatvės. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos ir neišvengsi - ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė, o neseniai atnaujinta ir pompastiškai atidaryta, tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Šioje gatvėje Lietuva – kaip ant delno. Joje telpa visi: nuo Seimo narių, pramogų ir sporto „žvaigždžių“ iki už sunkiai sukrapštytus litus atvykusių poilsiautojų. Tautiečiai čia rodo viską, ką gali ir ką turi: storą piniginę, ilgas kojas, geriausius rūbus, didelį pilvą, savo „antrą pusę“ ir, be abejo, tuštybę. Žodžiu, balaganas. Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje randiesi. Rusiška muzika, ukrainietiška, armėniška virtuvės, kažkoks indėnas su plunksnomis. O ko tik čia nerasi?! Iš pigaus gintaro pagamintų vienkartinių karolių, daugybę kinietiškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausių užkandžių (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai!). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos. Girdėjau taiklų posakį - Palangoj proto ne tiek daug, bet jis čia nė nereikalingas. Iš kažkokių pašvaisčių pasipinigauti čia atvyksta įvairiausi atrakcionai, kai savo velnio rato miestas susitvarkyti nepajėgia. O kaip būtų malonu pro pušų viršūnes pažvelgti į miestelį ir į jūrą.
Kavines, restoranus, barus Palangoje drįsčiau vadinti vienu vardu „kabakai“, nes jie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, dažnai net ir su klaidom) meniu, neoriginalus interjeras ir klasikiniai patiekalai: banalūs šaltibarščiai, sunkiai virškinami cepelinai, „firminis“ kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška bei silpna, nors ir vadinama „plikyta“, arbata.
Kažkadais susirinkę šachmatinėje mėgdavom pasakoti anekdotus. Prisimenu dar jauną Vytautą Šapranauską, tik baigusį aktorines studijas, ir jo pasakotą anekdotą.
Kuopos vadas pasikviečia seržantą ir klausia:
– Kiek bandelių galėtum suvalgyti alkanas?
– Na, gal penkias.
– Netiesa, – tik vieną. Kitas jau valgytum nealkanas.
Po kelių minučių seržantas pasikviečia eilinį:
– Kiek bandelių galėtum suvalgyti alkanas?
– Na, gal aštuonias.
– Argi negalėjai pasakyti, kad penkias? Tokį juokelį žinojau.
Prisiminęs anuos laikus, neseniai sumąsčiau štai tokį anekdotą. Apie Palangą, jūrą ir šiandienos pasaulį su atsiradusiais pasiturinčiais lietuviais (= verslininkais).
Maudausi jūroje. Prie manęs priplaukia garsus verslininkas ir pasiūlo:
- Sveiki, Ričardai. Paplaukiokim, palenktyniaukim, kas greičiau.
- Jūs būsit greitesnis, - atsakau.
- Iš kur žinai, visko gali būti.
- Jūs su jachta.
Kainos Palangoje nėra draugiškos. Už alaus bokalą jau drįstama paprašyti 10 litų, už karštą patiekalą – 20-40 litų. Patys nemandagiausi padavėjai irgi Palangoje. Kai ko paklausi, išgirsti: „Ar nematot, kas parašyta?“ Dienos už 100 litų Palangoje nebepraleisi. O jei taip, tai pagalvoji, ar ne geriau atostogoms rinktis Graikijos ar Ispanijos salas. Godumas Palangą pražudys.
Tiesa, užtikau tyrimo rezultatus, kurie atskleidžia, kad kaip ten bebūtų, dažniausiai yra atostogaujama Lietuvoje: 2012 m. Lietuvoje atostogavo daugiau kaip pusė (54 proc.) šalies gyventojų, 14,5 proc. atostogavo užsienyje. Likusieji neatostogavo niekur. Iš atostogavusių Lietuvoje - daugiau kaip 40 proc. atostogavo Lietuvos kurortuose.
Palangai šie metai ypatingi – 760-ies metų jubiliejaus proga kurortas virsta ne tik vasaros, bet ir kultūros sostine. Iš viso kultūros sostinės programa žada daugiau kaip šešias dešimtis koncertų, daugiau kaip keturias dešimtis parodų. Tik tie renginiai tokie jau nomenklatūriniai: teatralizuotas šviesų reginys „Kurhauzo istorija“ ir muzikinis pirotechnikos spektaklis pajūryje, pučiamųjų orkestrų festivalis, folkloristų Birutės parke rengiamos gegužinės, kuriose skambės pajūrio krašto senosios meilės dainos.
Prieš vasarą kurortai suskaičiavo šaltojo sezono rezultatus: poilsiautojai dažniau suko į Druskininkus nei į pajūrį. Dzūkijos kurorto viešbučiai ir poilsio namai sulaukė 4 kartus daugiau svečių nei Palanga. Suskaičiavusi vadinamosios pagalvės rinkliavos derlių, Druskininkų savivaldybė paskelbė, kad sausio, vasario, kovo ir balandžio mėnesiais kurorte nakvojo daugiau nei po 50 tūkstančių svečių. Pasirodo, Palangą pasivijo net Birštonas, nes vasaros sostine tituluojamos Palangos populiarumas pirmaisiais metų mėnesiais buvo kur kas mažesnis. Sausį ir kovą šiame pajūrio kurorte buvo deklaruota beveik po 13 tūkst. nakvynių, o vasarį sulaukta vos 11,8 tūkst. svečių.
O kaip norėtųsi, kad Palanga taptų širdžiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, džiovinamos žuvys, tabaluojančios žemyn galva nedidukų namukų kiemuose ir net languose, publika ne per snobiška ir ne pernelyg primityvi ar priekabiaujanti. Norėtųsi, kad Palanga būtų vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jūros bei pušų šlamesio ir kopų tylumos. Ar tada kas paprieštarautų, kad tai nėra vienas iš gražiausių Lietuvos kampelių?
Palanga - tai pušys, daug jų, pušų ir pušelių, ir ančių Rąžės vandeny. Įsivaizduočiau ir kiek kitokius Palangos gyventojus. Būtų miela, jei jie taptų labiau kalbūs – pasiūlo kokioje kavinėje pietauti, prognozuoja orus: visada jie tik geri!
Norėtųsi, kad kiekvienas rytas Palangoje būtų mielas. Ilgas, skanus miegas. Ilgas voliojimasis šiltoje lovoje. Karšta arbata, sėdint prie lango ir žiūrint į prasidėjusią giedrą dieną arba, ką darysi, į lietų. Kaip gera rytais neskubėti. Kai gali mėgautis nauja diena. Kai darai tai, ką esi suplanavęs. Spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Tas paslaptingas rūkas, paverčiantis miestelį paslaptinga vietove. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Tyla, ramybė... Net baruose miela - tyli muzika, niekas niekad nepapriekaištaus dėl decibelų. Pajunti, kad tikrai atostogauji. Sakysite, kad tai neįmanomas potyris? Gal ir taip, bet juk pasvajoti galima. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip – ir sielai, kuri mus tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat atostogauja ir atostogų nešvaisto vėjais. Be to, sakoma, kad per jas jis labiausiai globoja atostogautojus.