Mūsų žmonės geri. Geri ir optimistai. Politikams atleidžia ir vėl tuos pačius išrenka. Net padėkoja už ketinimus. Šie vis žada ir žada, bet nieko nevyksta. Todėl taip ir gyvename, kad taip norim. „Ne šventieji susirinko į Seimą“, - pasiguodžiame ir viskas lieka, kaip buvę. Politikai tarsi kažką daro, bet, susidaro įspūdis, tik todėl, jog reikia kažkaip parodyti, kad jų darbas turi prasmę. Jei žmonių nebūtų galima apkvailinti, tokių politikų nebūtų. Mūsų politikai prakišo jau daugiau nei 50 milijardų litų. Mėnesio pradžioje paminėtos 25-osios Sąjūdžio metinės. Per tuos metus visko buvo. Vienas išsaugojo trispalvę, kitas privatizavo gamyklą.

Ričardas JAKUTIS
1:12. Tokią atlyginimų proporciją pasiūlė kelios Šveicarijos politinės partijos. Tai reiškia, kad šioje šalyje įregistruotos įmonės daugiausia uždirbančio asmens alga negali viršyti dvylikos mažiausiai toje pačioje bendrovėje uždirbančio darbuotojo atlyginimų. Diduma apklausoje dalyvavusių šveicarų tokiai iniciatyvai pritarė, todėl šios šalies politikai visiškai rimtai nusiteikę ją įtvirtinti įstatymuose ir tikisi suspėti tai padaryti gal net šiais metais.
„Ilgai nesprendžiama problema, išsisprendžia pati“, - sakė, berods, JAV prezidentas R. Niksonas. Nesidžiaukime. Taip būna ne visada.
Populiaru guostis bedarbyste. Bet juk mes net pasisiūlyti darbdaviui nesugebame. Vėluojame į sutartą susitikimą, beveik nieko nežinome apie įstaigą, kurioje norime įsidarbinti, prastai atsiliepiame apie buvusį darbdavį (priimantis į darbą susimąsto, ar taip nebus atsiliepiama ir apie jį), esame pernelyg susitelkę į save ir žūt būt norime parodyti, kad mums reikia darbo, o dar pokalbio su darbdaviu metu neišjungiame mobilaus telefono.
Gyvename laikotarpyje, kai net mada tapo mišiniu visko, kas buvo per pastarąjį šimtmetį. Šis tas paimta iš šešiasdešimtųjų, šis tas - iš penkiasdešimtųjų, galime įžvelgti ir vėlesnių dešimtmečių tendencijų. Girdėjau šnekant, jog dailės galerijoj gali apžiūrėti didžiulį falą. Ir nieko. O jei parke savotiškas menininkas išsitraukia natūralų ir taip pat parodo, tuoj atlekia policija. „Kaip čia yr?“ – klausia žmogus. Aš gi tegaliu pakartoti kažkuriame tekste jau minėtą mintį, jog menas yra menas, o visa kita yra visa kita. Nutariau pažįstamam dailininkui padovanoti dažų. Ant jų tūtelės užrašas: „Dažai mėgėjams ir profesionalams“.
Atsiranda vis daugiau matančių ateitį (pranašų, būrėjų, ekstrasensų...). Nejaugi viskas tik blogai? Ne. Net mūsų „bomžai“ atrodo neįdomūs, o pakalbi – Konfucijus.
Nors sergame. Sergame daug. Sergame ir gydomės. Palangoje kažkada buvo viena vaistinė, dabar jų – 15. Šiauliuose mano jaunystės laikais, pamenu, buvo keturios vaistinės. Kur „Valerijonas“, dar kita Vilniaus g. turgaus link, šalia „Eglės“ ir pakeliui į geležinkelio stotį. Nors gal ne visas pamenu, o pietinio rajono tuomet dar nebuvo. O kiek jų dabar?
Visi pataria skaityti perkamų maisto produktų sudėtį, o jeigu galite, nepirkit produkto, kuris turi sudėtį. Jeigu produkto sudėties nėra, labai gerai: kruopos yra kruopos, bulvės yra bulvės, agurkai yra agurkai, pomidorai yra pomidorai ir t. t. Kad ir kaip būtų keista, mėsa turėtų būti mėsa, bet štai sudėtį ji turi. Blogiausiai su padažais. Jų sudėtį ypač reikia išstudijuoti, nes padažai ant medžių neauga.
Yra ir gerų žinių. Vis maniau, kad šiauliečiai neaktyvūs. Bet štai neseniai klaipėdiečiams buvo pasiūlyta nuspręsti ar per Klaipėdą tekančią upę reikia vadinti „Dane“ ar „Dange“. Nuomonę išreiškė 1600 arba 1,2 proc. klaipėdiečių. Tikrai galvojau, kad dėl savo upės veik visi uostamiesčio gyventojai turės nuomonę ir norės ją išsakyti (tarp kitko, iš pasisakiusių dauguma buvo už „Dangę“) ir še tau. Šiauliečiai, esu įsitikinęs, tokioje apklausoje dalyvautų aktyviau.
Prasideda atostogos. 28 dienas trunkančios mūsų atostogos yra ilgiausios Europoje, o gal ir pasaulyje. Be to, Lietuvoje darbo savaitė yra viena trumpiausių Europoje. O dar dvylika šventinių dienų. Pasidžiaukime bent tuo.
Žmonės nuo seno švenčia šventes. Švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės. Kalbėdami apie šventes, tuoj prisimename Kalėdas, Naujuosius Metus, Velykas, bet gausiausiai švenčių gegužės ir birželio mėnesiais.
Jei gegužę su Marijos litanija bažnyčiose ir Motinos diena buvo galima pavadinti moterų mėnesiu (kiek tą mėnesį moterų vardadienių), tai birželis – vyrų mėnuo. Prasideda jis Tėvo diena (pirmąjį mėnesio sekmadienį), o kiek per mėnesį vyriškų vardų paminėjimų: 13 d. Antanas, 24 d. Jonas, 29 d. Petras ir Povilas. O kur dar tokie, kaip Justinas (1 d.), Karolis (3 d.), Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas ir Vladas (27 d.) ar populiarėjantys: Mėrūnas (8 d.), Jaunius (26 d.)...
Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną – didį pamokslininką, kuris sutraukdavęs gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias temas savo pamoksluose lietė šis XII – XIII amžių sandūros šventasis? O pasirodo, smerkė biurokratizmą, kyšininkavimą. Įdomiausia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, jog tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.
Triukšmingai švenčiantiems Jonines pravartu būtų žinoti, kad šventasis Jonas Krikštytojas išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu žmogus. Šalia Jono stovinti puodynė su medumi, užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius, o ritinyje, kurį jis laiko rankose, užrašyti žodžiai „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“. Šiandien Jonas Joninių šventimo metu, manau, įsispraudžia kur dangaus kamputyje ir raudonuoja iš gėdos regėdamas, kaip žmonės jo paminėjimo dieną darkosi.
Išsikvėpę po taip atšvęstų Joninių, dažnai primirštame Petro ir Povilo šventę. O juk šie šventieji – didūs apaštalai. Šv. Petras apaštalų vyresnysis, Šv. Povilas (Paulius) – mokslo vyras. Vienas jų Dievo žodį dažniausiai skelbė keliaudamas pėsčiomis, kitas, galimas dalykas, naudojosi Romos pašto karietomis, abu buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, tikriausiai jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį. Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis. Povilas, iki atsivertimo Saulius, mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei ir persekiojo krikščionis. Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus paklausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo Sauliaus netikėtu ir ryžtingu atsivertimu. Saulius tapo Pauliumi ir visomis jėgomis skelbė krikščionybę. „Nebūk Saulius, būk Paulius“, - sueiliavo kažkuris iš poetų. Pagalvojau, jog gerai būti apsiskaičiusiam ir žinoti, kad toks Saulius atsivertė prie Damasko vartų. Nežinotum ir nesuprastum, ką poetas norėjo pasakyti.
Birželio 29 dieną minima abiejų mirtis, jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Petras buvo mažas, didžianosis, švepluojantis žmogelis. Ne ką atletiškesnis ir Povilas, bet renesanso meistrų darbuose – drobėse ir skulptūrose – jie didingi ir stiprūs.
Kaip apibrėžti gyvenimą? Gimei, kenti, mirei? Pesimistai laimingi, kai įrodo, kad geriau nebus. Jeigu žmogus taip užsiprogramuoja, ar bus jo gyvenimas ilgas ir džiugus? Tad kaip užkoduoti save, kad gyventum ilgai? Atsakymas juk labai paprastas – džiaugtis gyvenimu. Programuoti save gėriui. Kas vertina gyvenimą – gyvens ilgai. Visos ligos kyla nuo blogų minčių apie save ir kitus. Jei kitas žmogus man nepatinka, gal ir aš čia šiek tiek kaltas? Panašiai, kaip žiūrint į veidrodį. Jeigu veidrodyje aš sau nepatinku, einu ir susitvarkau.
Viskas prasideda nuo vaikystės. Pririnkau psichologų minčių, kurie klausia ar dažnai giriate savo vaikus. Žinia, vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį. Psichologai siūlo pažiūrėti į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi. Žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. Visgi bent man labiausiai patiko toks tėvo pokalbio su sūnumi pavyzdys: „Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai“.
Manau, tai gražu, teisinga ir nebereikia jokių kitų įstatymų.
Ir dar apie optimizmą.
Optimistai šiandien net nervina. Galbūt todėl, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame ant optimistų. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis. Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbūt jie tiesiog dengiasi „laimės kauke“, o viduje tiesiog tęžta iš sielvarto?
Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pat arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje - beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.
Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad optimistai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan. Bet radau ir vieną trūkumą - jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja. Stovi vietoje ir yra tuo patenkinti. Bet tai negali tęstis amžinai, galų gale įvyksta jausmų protrūkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liūdesys. Kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrūkti.
Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save. Keletas trumpų faktų: optimistai dažniausia turi daugiau draugų ir veiklos, besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Paskaičiuota, kad jei kambaryje iš dešimties žmonių būtų bent šeši optimistai, kambaryje skambėtų juokas ir net pesimistas šypsotųsi išsijuosęs. Tiesa, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai.
Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. - genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis. Gal optimistai yra tie, kurie gyvenime nėra patyrę sunkių išbandymų, netekčių, praradimų? Gal jų gyvenimas buvo „rožėmis klotas“? Anaiptol. Didžiausi optimistai gali būti patyrę gerokai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius pesimistus. Nors šiaip jau optimistai gyvena turtingą gyvenimą, todėl turi antsvorio bei jų prasta atmintis. Tiksliausias statistinis būdas sužinoti šalies optimistų skaičių šalyje – loterija.
Viena iš optimistiškiausių pastaruoju metu mano perskaitytų knygų - D. Glocheux „Rožinis gyvenimas“, skirta šių laikų žmogui, skatina jį išsiveržti iš rutinos, išmokti grožėtis ir mėgautis paprastais dalykais. Rašytojas siūlo pasinaudoti 512 taisyklių bei patarimų ir į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius. Štai keletas patarimų:
Pasistenkite visą parą nieko nekritikuoti.
Dainuokite chore. Kartu su kitais dainuoti smagu.
Nesistenkite laimėti laiko, verčiau naudingai jį praleiskite.
Vairuodamas leiskite pėstiesiems ramiai pereiti gatvę.
Išmokite atpažinti miežių, avižų, rapsų, linų laukus.
Negalvokite apie „paskui“, viską sugadinsite.
Paskambinkite mylimam žmogui be svarbaus reikalo. Pakaks pasakyti, kad jį mylite.
Užsimerkite ir sugalvokite norą.
Niekuomet nelaukite įkvėpimo. Imkitės darbo – svarbu pradėti ir įkvėpimas apims.
Tekstus dažnai baigiu anekdotu. Šįkart apie estus. Tai yra tarsi apie estus, nors iš tikro apie lietuvius.
Estams prireikė šešerių metų suvokti, kad Lietuvoje atominės elektrinės nebus.