Prisimenu laikus, kai ryte laukdavau laiškanešio, atnešančio naujausius laikraščius. Iš jų sužinodavau, kas dedasi pasaulyje. Aišku, sužinodavau pavėluotai, nes laikraščiai aprašydavo naujienas iki vakar dienos pietų, o jau kas vykdavo vakare (nuo pietų laikraštis buvo ruošiamas spaudai ir pavakario ar vakaro naujienos į jį nebepatekdavo), sužinodavai tik dar kitos dienos numeryje.

Ričardas JAKUTIS
Tad krepšinio ar futbolo rungtynių rezultatai paaiškėdavo po dviejų dienų. Aišku, buvo jau ir tuomet televizorius, juo labiau, radijas, bet čia ne apie tai, o apie lėtą gyvenimo tempą, kuris savotiškai buvo net malonus.
Vienas iš anuometinio lėto gyvenimo tempo malonumų, mano galva, šiukšlių išvežimo mašinos. Du kartus per dieną (išskyrus sekmadienį) į kiemą atvažiuodavo garsiai pypsėdama šiukšliavežė. Vienmarškiniai, su chalatais, įsispyrę į šlepetes ir su kibirais ar šiukšlių krepšiais rankose iš laiptinių prie jos traukdavo žmonės. Vienas su kitu pasilabydavo, šnekteldavo, o kartais ir ilgėliau stabtelėdavo pasidalyti naujienomis, padiskutuoti apie įvykius name, mieste ar net globaliau. Skaičiau ne vieną ano meto prisiminimą-pastebėjimą, pavyzdžiui, kad sovietmečiu Kalėdų tarybinis žmogus neva nešvęsdavo ir Kūčių vakarienės tarsi nebūdavo, bet išvakarėse visų šiukšlių kibiruose blizgėdavo silkių skardinės. Plastmasinių butelių tuomet dar nebūdavo, o stiklinių niekas neišmesdavo, nes juos supirkdavo taros supirktuvėse. Visiems šiukšles supylus, vairuotojas įjungdavo presą, kuris šiukšles sustumdavo į mašinos vidų, automobilis dar džiaugsmingiau supypindavo ir burgzdamas palengva iškilmingai judėdavo į kitą kiemą.
Prisimenu dar ir savo senelę, sėdinčią prie lango ir pro jį žvelgiančią į gatvę. Tas, dažniausiai baltai dažytas, su klibančia rankenėle, išsikišusiais grybo galvutėmis varžtais ir dviem susikertančiais medžio statmenimis it kryžiumi per vidurį, ekranas buvo reikalingas kontaktui su aplinka. Pro langą regėdavai gatvę, kuria kartkartėmis prariedėdavo koks automobilis, regėdavai medžius ir paukščius juose, regėdavai žemę, grindinį, dulkėtą ar balutėmis nusagstytą, regėdavai mėlyną dangų ir baltus debesis. Regėdavai žmones. Net girdėdavai jų balsus, automobilių ūžesį, vaikų klegesį. Tada mes pažinodavome ne tik savo, bet ir kitose namo laiptinėse gyvenančius žmones.
Šiandien už lango kito namo langai, visur pilkas betonas, pilki šaligatviai, pilkas asfaltas, pilki debesys. Moderniuose languose nebėra kryžių. Žinoma, modernioji architektūra gali tėkšti langą per visą sieną, bet pro jį tematysi tą pačią pilkumą. Kai už lango nebėra daiktų, su kuriais jaustum kontaktą, kuriuos galėtum žvilgsniu paglostyti, jais pasidžiaugti, įprotis žiūrėti pro langą dingęs. Gi šiukšlių išvežimo mašinos, be abejo, didžiulis kontrastas tarp to patogumo, kuris atsirado pastačius konteinerius prie kiekvieno daugiaaukščio, apie kuriuos pilna šiukšlių. Argi normalu šiandien belstis pas kaimyną pasiskolinti druskos ar pavaišinti jį savo iškeptu šviežiu pyragu? Nebepažįstame net gretimų butų kaimynų. Žiūrėk, name, kur nuo seniausių laikų buvo, tarkime, duonos parduotuvė, įsikuria batų parduotuvė (pastarųjų mūsų mieste tiek daug, kad, atrodo, miestelėnai turi ne dvi, bet daugiau kojų), vėliau kirpykla, dar vėliau technikos salonas, po to dar kas nors... O juk puikiausiai galėjo būti duonos parduotuvė, kepti bandeles ir, kaip buvo įprasta, turėti nuolatinius pirkėjus bei šviežiais gaminiais ir gardžiais kvapais vilioti naujus.
Daugėjant greitosioms technologijoms, „palengvinančioms“ mūsų gyvenimus, tolstame nuo betarpiško bendravimo. Gyvame „Facebook’e“ lendam į blogus, išsiliejam rašydami komentarus, kalbam su draugais per skaipą, dedam nuotraukas į frypą ar oną. Anot statistikos rinkėjų, mobiliuosius telefonus turi 87 proc. 7–14 m. amžiaus vaikų, o internetu naudojasi net 97 proc. O šiaip jau, mobiliųjų telefonų Lietuvoje daugiau negu gyventojų.
Žiūriu TV žinias. Laidos redaktorė klausinėja kažkokį politiką ar verslininką. Prasideda kažkoks nemalonus burzgimas. Tai reiškia, kad pas kažkurį laidos dalyvį pradeda skambėti mobilusis telefonas. Pamiršo ir prieš pradedant filmuoti neišjungė.
Žingsniuojame bulvaru. Kažkur suskamba mobilusis telefonas. Net penki praeiviai išsitraukia savo aparatėlius pažiūrėti, ar ne jų. Vaikštai po prekybos centrą ir regi ne vieną – vienoje rankoje pirkinių krepšys, kita prie ausies spaudžia mobilųjį. Rodos, ne parduotuvėje esi, o biure, kur visi sprendžia neatidėliotinus reikalus. Ne kartą regėtas vaizdas, kaip kavinėje žmonės valgo, geria, o drauge iš rankų nepaleidžia išmaniųjų telefonų. Skamba telefonai ir spektaklių ar koncertų metu, tiesa, gal šiek tiek rečiau, nes šiose salėse (ypač dramos ar operos) yra ir inteligentų, kurie suvokia, kad tokioje vietoje telefonas turi būti išjungtas. O kino teatrų salėse telefonų, ko gero, niekas neišjunginėja. Skamba telefonai ir prie mirusiojo karsto, ir bažnyčioje. Kartą tekste jau esu užsiminęs apie girdėtą istoriją, jog net pašarvoto velionio švarke telefonas suskambėjęs. Nelabai įtikėtina. Juk kostiumas mirusiajam turėjo būti pervilktas. Nors visko gali būti, kai aplinkui tiek mobiliųjų. Girdėjau dar kitą istoriją, jog šuo mobilųjį prarijęs. Sako, labiausiai pats gyvūnėlis išsigąsdavęs, kai jo pilve šis imdavęs skambėti. Šiandieninius žmones, manau, galima net pavadinti mobiliaisiais žmonėmis. Tiesa, galima ir interneto žmonėmis.
Sakoma, kad internetas tarnauja žmogui. Prisiminiau, kai buvo sukurti pirmieji robotai, irgi buvo sakoma, jog jie tarnaus žmonėms, pakeis juos, tačiau greitai imta ir klausti, ar žmonės, prisižiūrėję robotų bei prie jų pripratę, patys jais netaps. O dar fantastai rašė, jog robotai užvaldys pasaulį ir žmones pavers savo tarnais. Ar internetas šiandien neskatina žmogaus virsti savo tarnu? Ar erdvė, kuri, pažadėta, bus žmogaus valdoma, nepradeda valdyti paties žmogaus?
Jau galime sakyti, kad internetas sunaikino videonuomos punktus. O ką anksčiau reikšdavo vaizdajuosčių žiūrėjimas! Pas kai kuriuos namuose atsirado tarsi mažosios kino salės. Prisimenu draugą, kuris bene pirmasis iš mano pažįstamų įsigijo vaizdo leistuvą. Visi norėjo pas jį apsilankyti pasižiūrėti to „stebuklo“. Filmų jis turėjo penkis: „Ben Hurą“, „Omeną“, „Emanuelę“, kažkokį siaubo filmą apie kirminus ir, visų nuostabai, „Skrydį virš gegutės lizdo“. Vieni draugai atvykdavo anksčiau, kiti jau naktį. Jam atsibodo tuos pačius filmus žiūrėti, tai eidavo miegoti, o filmui pasibaigus svečiai jį prikeldavo, jis pakeisdavo vaizdajuostę ir - atgal į lovą. Jau gerokai vėliau atsirado videonuomos punktai, o naujos vaizdajuostės nuoma ne vienam buvo tapusi savaitiniu ar net dažnesniu ritualu. Tarp kitko, garsusis Kventinas Tarantino savo karjerą pradėjo irgi videonuomos punkte.
Bet nenoriu čia samprotauti apie „video“ menkumą, netgi juokingumą prieš internetą. Norėjau tik pasakyti, kad internete galima pasiklysti. Po to prarandamas gyvas bendravimas ir kuo toliau, tuo dažniau slepiamės už monitoriaus ekrano.
Mėnesio pradžioje draugai pakvietė į Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusį lyderystės renginį. Sakė pasimokysim, kaip gyventi ir kaip daryti verslą. Deja, mokytis nelabai buvo ko. „Ar norite būti lyderiais!?“ – ne kartą šaukė pranešėjas. „Taip!“ – atsakydavo susirinkusieji. Man tai priminė septintosios dienos adventistų ar kitų sektų sueigas, nors labiau popsininkus su šūkiu „Kur jūsų rankos?“ Įsimintiniausias pranešėjų patarimas: „Nesėdėkite rankų sudėję.“ Dar sužinojau, kad ateityje internetas bus visagalis ir tai turėjo būti didelė naujiena. Po to buvo raginimai užsiregistruoti privačioms konsultacijoms su verslo žvaigždėmis it pasiūlymai prekybininkų reprezentacijose įsigyti puodų komplektą. Sprendžiant iš to, kad pirmose, brangiausiose eilėse žiojėjo ne viena tuščia vieta, turtingiausi ir sėkmingiausi verslininkai turi ką veikti ir be tokių renginių. O aš labiausiai gailėjausi, kad draugai man dovanojo bilietą į šį renginį, o ne į po kelių dienų toje pat arenoje vykusį Erico Claptono koncertą.
Šiųmetinės abitūros lietuvių kalbos egzamino samprotavimo rašiniui buvo pasiūlytos dvi temos: „Ar pasauliui reikia maištininkų?“ ir „Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?“ Autoriai, kuriais siūlyta remtis rašant pirmąja tema, - A. Mickevičius, V. Kudirka, Maironis, J. Biliūnas, J. Savickis, J. Aputis. Antrąja - J. Biliūnas, V. Krėvė, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, M. Katiliškis, Just. Marcinkevičius, J. Aputis. Literatūrinį rašinį abiturientai galėjo rašyti šiomis temomis: „Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?“ ir „Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje“. Autoriai, kuriais siūlyta remtis rašant pirmąja tema, - Maironis, V. Krėvė, Č. Milošas, Just. Marcinkevičius, S. Geda. Antrąja - K. Donelaitis, J. Biliūnas, J. Savickis, H. Radauskas, J. Vaičiūnaitė, J. Kunčinas, A. Marčėnas.
Mokytojai sako, patyrę šoką, kai mokiniai parodė temų formuluotes. Temoms parinkti autoriai - katastrofa. Kur V. Kudirkos eilėraščiuose kalbama apie maištą? O J. Biliūno kūriniuose - Petras - maištininkas, argi čia svarbiausia kūrinio tema? Ar V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė, Just. Marcinkevičius kalba apie atlaidumą? Koks ryšys tarp K. Donelaičio ir miesto? Čia akivaizdžiai kažkas supainiota. Dar tokio neatsakingumo iš rašinių temų kūrėjų neteko matyti. Aišku viena - viskas padaryta greitai.
Ar ne dėl greito gyvenimo tempo sąvokas „tikras vyras“ ir „tikra moteris“ norisi įtraukti į Raudonąją knygą? Tiesa, „tikros moterys“ svarbiau, nes tikri vyrai gali išlikti tik tuomet, jei šalia jų bus tokios moterys. It Dešimt Dievo įsakymų pririnkau dešimt pozicijų, kokios turėtų būti tikros moterys. Tiesiog maloniam pasiskaitymui.
1. Besirūpinanti savimi: visuomet būkite pasitempusi, tvarkinga, maloniai kvepėkite. Makiažas turi būti, tačiau nebūtinai ryškus. Ryškų makiažą dažnai naudoja neišsilavinusios moterys.
2. Turinti gerą skonį - besirūpinanti ne tik savo išvaizda, bet ir sugebanti patarti vyrui, kaip ir kada atrodyti - mums patinka, kai dailioji lytis kartais atstoja mamą, bet ne visada, nepersistenkite, tik kai mes to prašome.
3. Linksma, komunikabili. Bet turinti savo vertę.
4. Mėgstanti moteriškus darbus: moteris privalo mokėti gaminti valgį, skalbti, siūti, rūpintis vaikais. Tai darydama ji sukuria namuose jaukumą, kurio taip trokšta vyrai.
5. Taktiška. Nėra nieko tragiškiau už besikeikiančią ar be perstojo tauškiančią merginą. Per didelis atvirumas ir tiesmukumas gali atšaldyti bet kurį vyrą - visada reikia išsaugoti šiokią tokią paslaptį. Santūrumas - viena iš svarbesnių merginos savybių.
6. Tolerantiška. Švelni šypsena gali daugiau nei pikta, viskuo nepatenkinta ir kategoriška pozicija.
7. Paklūstanti savo moteriškajai prigimčiai. Moters paskirtis – suteikti harmoniją ją supančiam pasauliui. Moteris privalo suvokti, jog šeimos galva – vyras, ir jokiais būdais ant savo pečių neturėtų užsikrauti tos naštos, kuri jai nepriklauso. Moteris gimė tam, kad dovanotų ir priimtų meilę, palaikytų ir įkvėptų vyrą bei vaikus, padėtų geru žodžiu ir mokėtų išreikšti pagarbą.
8. Mokanti teisingai ištekėti. Juk ne vyrai renkasi moteris, bet moterys - vyrus.
9. Sauganti šeimą. Moteris – šeimos siela, labai svarbu, kad ji stengtųsi, jog namuose vyrautų absoliuti harmonija, ji privalo būti namų židinio sergėtoja.
10. Mokanti jaustis deive. Tačiau atsiminkite, kad tai neturi nieko bendro su akiplėšiškumu, puikybe ir godumu. Deivė yra ta, kuri gyvena pasikliaudama savo tikrąja prigimtimi. Tik tokia moteris nusipelnė pagarbos ir turi pilną teisę gauti dovanas, pagarbą, dėmesį ir visa tai, kas daro ją laiminga.
Ir dar girdėta istorija apie vyrų ir moterų santykius. Pasakosiu savo vardu, nes juk taip ir man galėjo atsitikti.
Vieną vėlyvą vakarą, sugulus, vos tik pradėjome su žmona laisviau jaustis, ji netikėtai pasakė: „Man atrodo, kad aš neturiu dabar jokio noro. Tik labai noriu, kad tu mane stipriai apkabintum.“ Nustebau. Todėl ji dar paaiškino: „Tu negali suprasti mano moteriškų emocinių poreikių.“
Artimiausią šeštadienį nuėjome kartu apsipirkti. Didžiuliame prekybos centre žmona išsirinko suknelę. Aš pritariau. Batelius. Irgi pritariau. Dar deimantinius auskarus. Ir dėl jų neprieštaravau. Tik kai ji pasakė: „Gal einame į kasą susimokėti“, aš tarstelėjau: „Ne, brangioji, aš praradau norą visa tai pirkti.“ Ir pridūriau: „Aš tik norėčiau, kad tu mane stipriai apkabintum.“
Bet grįžkime prie gyvenimo tempo. Neseniai perskaičiau apie organizuojamą iniciatyvą „Lėtas laikrodis“. Organizatoriai ragina sulėtinti gyvenimo tempą iškeičiant automobilį į dviratį ar nuosavas kojas, didelius namus į mažesnius, valgyti savo užaugintą ir pasigamintą maistą, žaibišką, fragmentišką ir paviršutinišką informaciją iškeisti į analitišką bei išsamią, serijinės gamybos daiktus pakeisti pačių pasigamintais, praleisti daugiau laiko su savo vaikais. Anot iniciatyvos organizatorių, gyventi lėtai, tai nereiškia grįžti atgal, sužinoti, turėti ar pamatyti mažiau. Gyventi lėčiau – tai gyventi ramiau, sveikiau ir įdomiau. Jei sulėtiname savo žingsnius, dar nereiškia, kad sustojome. Mes tiesiog einame kitu tempu.
Bet svarbiausia gyvenime nenusiminti ir pasikliauti savo jėgomis. Lietuvai reikėtų ne klausti, ar ji gali įsivesti eurą, o atvirkščiai – euro zona turi įrodyti, kad ji yra tinkama Lietuvai.