Birželio pabaigoje prie P. Višinskio paminklo šiauliečiai vėl buvo pakviesti į knygų mugę. Puiku. Žmonių buvo. Gal kas ką ir pirko. Kainos tikrai nesikandžiojo. O štai Vilniuje vykstančios knygų mugės organizatoriai teigia, kad mugė pagal lankytojų skaičių lenkia automobilių parodas ir yra antroje vietoje po statybų parodos „Resta“. Skeptikai ir toliau gali tvirtinti, jog žmonės neskaito. Arba – kad ateina į mugę nusipirkti knygų pigiau. Tačiau kam jas pirkti, jeigu neskaito?

Ričardas JAKUTIS
Jau seniai amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas kalbėjo, jog neužtektų vieno gyvenimo visų pasaulio knygų pavadinimams įsiminti. Verta prisiminti, kad prieš keletą dešimtmečių pas mus gerą knygą nebuvo lengva nugriebti. Būdavo nesunku išskirti būtent vieną knygą, kurios neskaitęs neturėjai ką veikti padorioje draugijoje. Šiandien jau ir mes galime cituoti tuos Irvingo žodžius. Bet vis tik išskiri vieną ar kitą knygą, kuri įstringa, sužavi.
Bičiulis pasakojo viename knygyne aptikęs skyrių „Knygos pasiskaityti“, tarsi visos kitos būtų skirtos interjerui puošti. Potekstė, tiesa, čia aiški: „skaityti“ ir „pasiskaityti“ – skirtingi žodžiai. Sako, tame skyriuje turėtų gulėti tik meilės romanai. Nereikėtų šitaip mąstyti, nors savo esme meilės romanai šiandien panašūs į prancūzų rašytojo Čarlio Pero pasaką „Pelenė“.
Tiesa, prieš ją buvo „Romeo ir Džuljeta“, 1595 metais. Šekspyras įrodė, jog tragedija gali būti graži. Be abejo, ko jau ko, bet Romeo ir Džuljetos istorijos nėra ko perpasakoti, nes kas nežino šio garsaus himno begalinei, abipusei meilei.
O dėl „Pelenės“, tai yra įvairiausių jos interpretacijų. Sentimentalioms istorijoms pradžią davė anglų seras Samu-elis Ričardsonas. Pirmame jo romane „Pamela“, pasirodžiusiame 1741 metais, pasakojama gražios ir doros, tačiau beturtės kaimo mergaitės, tarnaujančios dvare, istorija. Jaunas dvarininkas ją pastebi ir pasiūlo savo ranką. Romaną „Pamela“ iškart pamėgo visi.
Tuoj po „Pamelos“ pasirodė prancūzo Žano Žako Ruso romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“, kuriame sutinkame tik gražias moteris, protingus vyrus ir ištikimus draugus. Jauna aristokratė pamilsta namų mokytoją, kuris ją taip pat myli. Bet jis nekilmingas, todėl mergina privalo rinktis: tekėti už mylimojo, suteikiant tėvams skausmą, ar rinktis turtingą, bet nemylimą jaunikį.
Šiandien girdžiu diskusiją, ar E. L. James knygą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” galima priskirti meilės roma-nams. Neieškosiu atsakymo, gal bus jums intriga šią knygą perskaityti ir patiems į klausimą atsakyti.
Be abejo, atsiras meilės romanus peikiančių ir kalbančių apie aukštesnę literatūrą. Bet vėl. Nutarė kartą žmogelis paskaityti tai, ką skaito snobai. Skaitė skaitė Džoiso „Ulisą“ ir nusprendė: „Sunkus tas snobų gyvenimas.“
„Ar laikai save nepakankamai gražia, kad eini į biblioteką parsinešti knygų?“ – palabino sutiktą draugę vienas kauštelėjęs dailininkas. Cinizmas stumia iš mūsų gyvenimo meilę, o kalbėti apie meilę, prisipažinti meilę tapo neįprasta, negražu, net negarbinga. Girdėjau istoriją apie moterį, kuri pirkdama meilės romanus pardavėjoms ir kolegėms aiškinasi: turi draugę užsienyje, kuri trokšta lengvo skaitymo, kad nepamirštų lietuvių kalbos. Kolegės, suprantama, abejoja ir drauge, ir užsieniu, ir lietuvių kalba. Ir šaiposi. Nors, bent man, skaitančios meilės romanus moterys gražesnės už pačius meilės romanus. Gražiausią posakį apie meilės romanus girdėjau iš moters lūpų: „Meilės romanai - tai ne Vysockio dainos, kurios trokšta vyriškos degtinės, ar kantri muzika, kuriai šypsosi alaus bokalas. Meilės romanai šaukiasi prieblandos, šokolado, iš aukso ir stiklo sulydytos vyno taurės.“ Ir įžvalgumo neturėjimu moterų neapkaltinsi. Kartą kalbantis su aktore Gražina Baikštyte išsijuosęs gyriau jos vaidmenis anuomečiuose rusų kino studijų filmuose. „Pasakyk nors vieną kino filmo, kuriame vaidinau, pavadinimą“, - paprašė ji.
Vyrai tik atsisveikindami pavėluotai ima ir daug gražių žodžių pasako moteriai. O kartais juk užtektų tik vieno įvertinimo: „Jūs nuostabi.“ Nors šiaip vyrai prisipažins: galas žino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilę.
Šiandien literatūroje atsiranda naujų žanrų. Pavyzdžiui, literatūra apie klimato kaitą, globalinį atšilimą ir mūsų laukiančias katastrofas. Garsaus autoriaus parašytas romanas apie žmogaus sukeltų klimato pokyčių pasekmes gąsdina labiau nei keli šimtai mokslininkų ar žurnalistų straipsnių. Pagausėjo gretos ir rašančiųjų apie kaimą. Miestas tapo atsibodęs (net TV didžiausius reitingus muša „Ūkininkas ieško žmonos“), ypač JAV autorių herojus jau užtiksi provincijų ūkiuose ir fermose. Kai valdžios vyrai nuvilia, kai bankininkai verčia šokti pagal savo dūdelę, pasakojimai apie ūkį ir bites, namuose kepamą duoną, sveiką turgaus maistą, o ypač laimės paieškų į provinciją bėgančias merginas tampa ypač populiarūs. Tiesa, tai gal daugiau ryšku Vakarų pasaulio autorių kūriniuose, pas mus vis dar rašoma apie nuobodų ir degradavusį kaimą, nors susilietimų su gamta ieškoma ne tik savaitgalio išvykose į gamtą, bet ir butų balkonuose auginant daržoves ar kepant šašlykus.
Tačiau šis tekstas vadinasi „Apie knygas vasarą“. Vasaros knygos turi būti ne per ilgos ir ne per sudėtingos. Tai turėtų būti trileriai, detektyvai, dokumentinė literatūra, intriguojantys novelių ar apsakymų rinkiniai. Tyrinėjantys knygų skaitymą ir skaitytojus teigia, kad vidutinis skaitytojas perskaito nuo 200 iki 300 žodžių per minutę, tai yra maždaug puslapis per minutę. Tad apskaičiuoti, kiek reikia skirti vasaros skaitymui, nėra sunku.
Ką skaitau šią vasarą? Kurto Vonneguto „Galapagus“. Knyga lietuvių kalba pasirodė prieš keletą metų ir skaitau ją jau ne pirmą kartą, tačiau man atrodo, kad vasarai ji labai tinkama. Atostogų metu knyga apie atostogas, iškylą ir atostogaujančius.
Prabangus laivas, žadėjęs plačiai išreklamuotą šimtmečio iškylą į gamtą, patiria visišką nesėkmę. Iškyloje po Galapagų salas dėl gyvūnijos išsaugojimo žadėjo keliauti net tokios įžymybės, kaip Žaklin Onasis, Holivudo žvaigždės, tačiau kelionė atšaukiama ir tik nesužinoję apie jos atšaukimą yra romano herojai. Publika itin spalvinga – nuo pagyvenusių moterų suvedžiotojo iki genialaus japonų kompiuterininko, nuo milijonieriaus spekulianto akcijomis iki vidurinės mokyklos biologijos mokytojos. „Galapaguose“ tęsiama rašytojui niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja - šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas, lūpomis. Leonas yra šaltkalvis, remontavęs romane aprašomą kruizinį laivą, prieš tai tarnavęs Vietname, po to pasibjaurėjęs savo tėvyne ir emigravęs į Švediją. 1986–aisiais, kai pasakojama apie žmoniją ištiksiančią katastrofą, jis yra vaiduoklis, mat krisdamas skardos lakštas nupjovė jam galvą likus devyniems mėnesiams iki laivo sudužimo. Lygiai tą pačią dieną pastojo genialaus kompiuterininko žmona, kuri vėliau saloje pagimdys plaukais apžėlusią (Hirosimos pasekmės) mergaitę Aikiko, tapsiančią naujos žmonijos rasės motina... Išlikę po pasaulinės katastrofos apsigyvena Galapaguose ir toliau evoliucionuoja, tik šįkart jų smegenys mažėja. K. Vonnegutas, atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos, atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“ Tiesa, pastebima: „Net keli mano pa-sakojimo veikėjai – tikri bepročiai, ir aš bijau, kad dėl tokio vienpusiškumo nekiltų įspūdis, jog prieš milijoną metų visi žmonės buvo pamišę. Taip nebuvo. Kartoju: taip nebuvo.“ Tik kažkuris iš tų pamišusiųjų, matyt, nuspaudė mygtuką, kuris lėmė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, todėl nepraleidžiama proga ciniškai įgelti mums visiems dar kartą pakartojant, kad, „turėdama perpus mažiau smegenų, žmonija būtų dvigubai protingesnė negu dabar“.
Dar vienas mano vasaros skaitinys - neseniai pasirodžiusi Neilo Gaimano „Kapinių knyga“. Tiesa, ne tik verti-mas, bet ir pati knyga dar šviežia – autoriaus parašyta prieš dvejus metus, 2011-aisiais.
Vieną naktį į jaukumu dvelkiančius namus įsilaužia profesionalus žudikas Džekas, nužudo tris žmones ir lipa į antrą aukštą, kuriame yra mažo berniuko kambarys. Jau šliaužioti pramokęs vaikas, išgirdęs triukšmą, iššliaužia iš savo kambario, vėliau iš namų ir atsiduria senose miestelio kapinėse, kur vaiduoklių Ovensų šeima, radusi mažylį, jį priglobia. Berniukas pavadinamas Niekuokitu, nes, anot naujosios mamos ponios Ovens: „Jis atrodo, kaip niekas kitas.“ Niekaskitas, arba tiesiog Kitas, auga kaip iš tiesų niekas kitas, gyvena tarp mirusiųjų, patiria paprastiems mirtingiesiems neprieinamų nuotykių, mokosi kapinių gyvenimo paslapčių, pavyzdžiui, būti nematomu ir vaidentis gyviesiems.
Kapinių aplinka „Kapinių knygoje“ draugiška, maloni ir net saugi. Tai ne pasaulis už kapinių tvoros. Mirusiųjų sielos tęsia savo gyvenimą, bendrauja tarpusavyje ir ima globoti gyvą berniuką. Niekaskitas susidraugauja su Sailu, kuris gali laisvai išeiti ir grįžti į kapines. Sailas berniukui mokytojas, draugas, autoritetas. Berniukas auga smalsus, geras, jautrus, siekiantis teisingumo. Sailas vyresnis, o štai draugų bendraamžių Kitas neturi, todėl iškart susidraugauja su kapines lankančia Skarlete. Skarletė pasakoja apie žmonių pasaulį, apie automobilius ir autobusus, televiziją ir lėktuvus. Ji moko Kitą skaityti. Pasaulio suviliotas berniukas išlenda pro kapinių tvorą.
Knygoje nuolat brėžiama riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų: jei priklausai vienam pasauliui, tuo pat metu negali pri-klausyti kitam. Visada turi rinktis. Ryškiausiai tai atsiskleidžia skyriuje „Danse Macabre“. Kapinėse pražydus baltoms gėlėms, susitinka gyvieji ir mirusieji ir prasideda makabriški šokiai. Kitas, visą laiką tapatinęsis su mirusiaisiais, pirmą kartą suvokia, kad jo vieta tarp gyvųjų.
„Kapinių knyga“ skirta vaikams, tačiau skaičiau ją su malonumu.
Jau esu rašęs, jog būdamas Kaune apsilankau Vidmanto Staniulio knygyne. Vieno žmogaus knygynas. Rūpestingai sudėliotos knygos. Senos senos ir tik tik iš spaustuvės atvežtos. Iš lentynos išsitraukiu Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ pirmąjį leidimą, iš kitos – knygyno savininko sudarytą knygą „Diagnozė: bibliofilija“. Puikus leidinys apie meilę knygai (žodis „bibliofilija“ yra kilęs iš graikų kalbos: gr. biblos – knyga, philia – pomėgis). Bibliofilas - tas, kuris kreipia dėmesį į visus knygos komponentus - turinį, meninę vertę, retumą, istorinę bei kultūrinę reikšmę - ir ne tik renka knygas, bet ir skaito. Bibliofilu negimstama, juo tampama. Tikram bibliofilui knyga nėra kapitalo kaupimo priemonė ar pelningas lošimas. Knygoje pats V. Staniulis ir žinomi Lietuvos bibliofilai prisimena bibliofilijos istoriją, kalba apie save ir kolegas, stengdamiesi atskleisti bibliofilijos esmę ir lietuviškosios bibliofilijos tradicijas. Didelė galimybė, kad šis leidinys paskatins dar labiau pamėgti knygą, o gal ir susargdins reta tauria liga – bibliofilija.
Į šį knygyną visada užsuka rašytojai. Randu Laimoną Inį ir Gintarą Patacką. Užsidarome kambarėlyje knygyno gilumoje. Vidmantas pliko kavą, Gintaras atsinešė butelį „Karvedžio“. „Kukuruku kūūū Paloma!“ – tyliai girdėti radijas. Kalbame apie knygas. Keturi vyrai – apie knygas. Nes knygą galima tapatinti su moterimi. Tik dėl knygos ir moters verta gyventi, mylėti. Kiek daug panašumo turi šie Dievo kūriniai! Ir ne mano tai sugalvota, taip kalbėjo jau senovės išminčiai. Ir knygas, ir moteris norime matyti gražias, išmintingas, ištikimas, linksmas, paguodžiančias, patariančias, pamokančias, padedančias sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Dėl moters galima pamiršti knygą. Bet galima ir atvirkščiai.
Ne kartą rašiau, jog labai gaila, kad Šiauliuose nėra tokio knygynėlio. Ir pagaliau toks atsirado – knygynėlis „Sielai“ šalia bulvaro, P. Višinskio gatvėje, priešais universiteto Humanitarinį fakultetą. Sėdėdamas prie stalelio tiesiog gali ištiesti ranką ir iš lentynos išsitraukti knygą. Gurkšnoji kavą ar arbatą ir skaitai. Patinka, gali įsigyti (kainos nedidukės). Knygyne daug vinilo plokštelių. Tyliai dainuoja Frenkas Sinatra. Gali pakilti į antrąjį aukštą ir apžiūrėti dailės parodą. Tikra tiesa – viskas sielai.
Veik visi piktinasi, jog vasarą Palangos baruose skamba rusiška muzika. Piktinasi, tačiau tokių kavinių visi sta-leliai užsėsti, o būrys sustojusių prie kavinės tos muzikos klausosi. Skamba tokia muzika ir Druskininkuose. Gal tik kiek rečiau nei Palangoje. Pamąsčiau, jog jei atostogų metu klausomasi rusiškos muzikos, tai gal šiam metų laikui kai kam ir rusiškos knygos reikalingos. Nors knyga yra knyga ir gerai, kad žmonės skaito. O Rusijoje perkamiausių knygų viršūnėje šiais metais Figlj Miglj romanas „Vilkai ir meškos“. Knygos dar neskaičiau, tad ir nieko komentuoti negaliu. Tiesa, sako, jog tokios autorės nėra, o kažkas slapstosi po šiuo slapyvardžiu. Gi prakalbau apie rusiškas knygas, nes labiausiai šiuo metu skaitoma produktyvioji detektyvų autorė Aleksandra Marinina. Negirsiu šios autorės, bet labai skoninga jos internetinė svetainė www.marinina.ru Tiesa, mielam poilsiui galite pasižvalgyti ir po Neilo Gaimano „Kapinių knygos“ svetainę www.thegraveyardbook.co.uk Gi jei apie rusų autorių knygas, tai aš vėl ir vėl galiu skaityti Venedikto Jerofejevo poemą „Maskva-Petuškai“. Šiemet sukanka 40 metų nuo šio kūrinio pasirodymo. 1973 m. pasirodė pirmoji poemos publikacija Jeruzalėje platintame rusų imigrantų žurnale „Ami“. 1976 m. „Maskva-Petuškai“ išleista anglų, lenkų ir prancūzų kalbomis. 1992 m. didžiuliu 30 000 egz. tiražu „Maskva-Petuškai“ pasirodė ir lietuviškai, nors sulaukė ir pakartoto leidimo. Baigsiu klasika tapusiomis V. Jerofejevo knygos eilutėmis: „Jeigu nori eiti į kairę, Venička, – eik į kairę. Jeigu nori į dešinę – eik į dešinę. Vis tiek tu neturi, kur eiti. Tai jau verčiau eik pirmyn, kur akys veda...“