Žmonės nenori gyventi amžinai, bet ir nenori mirti. Tai supratau po girdėtos diskusijos apie gyvenimą ir mirtį. Tad susimąsčiau, ar diskusijos atsako į visus klausimus. Kaip ten bebūtų, mano galva, diskusijos vertingesnės už pamokymus ar pavienius pamokslavimus. Gaila, kad diskusijų pas mus tartum ir nėra. O kažkada Vilniaus šventų Jonų bažnyčioje (ir ne vien joje) buvo dvi sakyklos, viena priešais kitą, ir į jas užlipę kunigai jėzuitai dėstydavo savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Ričardas JAKUTIS
Ką reiškia pats žodis „diskusija“? Lotynų ir lietuvių kalbos žodyne parašyta, jog „discussio, – onis“ tai: l) sukrėtimas; 2) tyrimas, nagrinėjimas; 3) ištryškimas iš organizmo; 4) finansinė revizija. Aš gi diskusijas pavadinčiau „nesibaigiančiu pokalbiu“. Diskusijos vertingos tuo, kad tu gali klausytis kelių nuomonių ir ieškoti tiesos. Viena nuomonė sudaro vaizdinį, jog gyvename teisuolių pasaulyje.
Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau kaip tik nuo tada jos įgijo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo. Nors, ar nuo to laiko kas pasikeitė? Štai skaičiau gatvėje sustabdyto atsakinėtojo nuoskaudą, kad jo klausinėjo, filmavo, bet žadėtoje laidoje neparodė. Laida buvo apie šalyje stiprėjantį persekiojimo sindromą. Įsivaizdavau studijoje sėdinčius ir diskutuojančius kažkurį Seimo narį, ministrą (šiuo atveju labiausiai tiktų vidaus reikalų), politologą. Diskusijos dalyviai kartas nuo karto būdavo pertraukiami ir įjungiamas reportažas iš gatvės, kur liaudis išsakydavo savo nuomonę. Jau įpusėjus laidai mūsų herojus suprato – jo neparodys. Nes jis atsakinėjo, jog nesijaučia sekamas, o laidos rengėjai turėjo šventą tikslą - įtikinti, kad Lietuvoje visiems žmonėms atrodo, jog jie sekami. Tad rodė tuos, kurie manė, kad yra sekami. Ir šiaip jau „Liaudies balsą“ renkantys žurnalistai moka rasti savo klausimui foną, atpažįsta praeivius, kurie atsakys, kaip dera. „Koks žmogus labiausiai piktina miesto gyventojus?“ – klausia parkelyje, priešais savivaldybę.
Diskusijų bėgimą laimi tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą. Be to, diskusijos geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“ Nevykusi diskusija – tarsi prasta knyga. Štai perskaičiau kažkokį poetą. Gal 50 eilėraščių. Daug nesugaišau. Mano galva, ne ką ilgėliau užtruko ir autorius, juos rašydamas. Nors ką gali žinoti – gal tai ilgas jo gyvenimo triūsas? Viena aišku, abu gaišome be reikalo.
Diskutuojantys vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tik sunkiau atpažinti, ar jie patys tiki tuo, ką sako. Kartais atrodo, jog diskutuojančiam ne tiek svarbi diskusijų tema, kaip tai, kad jis randasi dėmesio centre. Šiandien diskusijose skamba raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie giliau nepaliečia, viskas praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys diskusijų pamokslautojai pagal savo pamokymus negyvena.
Tenka pripažinti, jog, deja, negyvename pasaulyje, kuris diskusiją laiko didele vertybe. Ypač vasarą jaučiasi, kad išblėsusios politinės diskusijos, nors trūksta ir kultūrinių, religinių, socialinių. Daugelį diskusijų galima baigti pagrindine šio laikmečio fraze: „Labai blogi laikai“. Vien tik gėjai nori, kad su jais būtų diskutuojama. Tarkime, prieš mus 1000 žmonių grupė. Pagal statistinį pasiskirstymą 30 iš jų turėtų būti gėjai, 10 – lesbiečių, 6 – biseksualūs asmenys ir 4 – transseksualūs. Nors diskusijose dažnai laimi tas, kuris garsiausiai šaukia. Jei diskusijų metu norite dar labiau įsiutinti su jumis diskutuojantį, pasiūlykite jam nusiraminti. O ypač kvailai atrodo diskutuojantys apie feminizmą. Sunku kalbėti apie fenomeną, kurio nei matei, nei regėjai, gal tik girdėjai. O diskutuojančių moterų grupeles drįsčiau pasiūlyti pavadinti – „Vienišų moterų, auginančių vaiką, diskusijos“.
Tai gal diskusijos nereikalingos? Jokiu būdu – ne. Juk būtų puiku, kad bet kokį gyvenimo objektą (šeimą, gamtą, kultūrą ir pan.) paverstume grožio klausimu ir jį aptartume. Aišku, ne kas, jei diskutuojantis būtinai nori įrodyti, kad tiesa jo pusėje ir diskusijos dėlto dažnai virsta kivirčais. Sako, diskusija su piktavaliu yra neįmanoma. Pavyzdžiui, ar gali būti vaisingos diskusijos tarp Lietuvos ir Rusijos ar Baltarusijos. Girdėjau pasiūlymą tokiu atveju suteikti žodžiui „diskusija“ visai kitą prasmę.
Vyresnės kartos skaitytojai prisimena tokias pirmąsias Dantės „Dieviškosios komedijos“ eilutes: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje, pametęs tiesų pėdsaką takelio.“ Dabar gi jos skamba taip: „Per vidurį gyvenimo kelionės, aš pakliuvau į baisiai tamsią girią, ir pamečiau aš tiesų kelią. Žmonės.“ Pirmasis vertimas – Aleksio Churgino, antrasis – Sigito Gedos. Iš kur skirtumas? Sako, tiesiog kartų konfliktas.
„Rimtąsias“ ir „populiariąsias“ diskusijas, deja, skiria bedugnė. Nors pernelyg aukštos materijos bent man žavesio irgi nekelia. Štai girdėjau diskutuojančius taip protingai, kad toje jų kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.
Diskusijos būna štai tokios.
Premjeras Algirdas Butkevičius buvo pavedęs darbo grupei iki liepos 1 dienos išnagrinėti gyventojų užimtumo padėtį ir parengti Užimtumo didinimo 2014-2020 metų strategijos projektą bei pasiūlymus dėl gyventojų užimtumo didinimo krypčių ir prioritetų. Ta proga birželio 28 d. Vyriausybėje surengta diskusija, kurioje Vyriausybės, savivaldybių bei verslo atstovai kalbėjo apie užimtumo regionuose didinimą. Premjero suformuota darbo grupė turėjo pristatyti gyventojų užimtumo didinimo priemones, tačiau jų dar teks palaukti. Kol kas valdžios atstovai apsiribojo tik abstrakčiais pasvarstymais, kad užimtumo klausimą spręsti būtina, o jokių konkrečių pasiūlymų iš valdžios pusės taip ir nebuvo pateikta. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė tikino, kad darbo grupė jau yra nubrėžusi kryptis, kuria linkme bus einama mažinant nedarbą. Esą bus skatinamas verslo bei naujų darbo vietų kūrimas, užtikrinama, kad darbo jėgos kvalifikacija atitiktų darbo rinkos poreikius, maksimaliai išnaudojamas esamas darbuotojų potencialas, kuriama bendra užimtumo politika. Kaip viso to bus pasiekta - neaišku.
Bet būna ir tokių diskusijų. Tai jau džiugiau.
Gal prieš metus teko dalyvauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos surengtoje konferencijoje „Modernumo diskursas šiuolaikiniame mene“. Vyko kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 75-erių metų jubiliejaus paminėjimas, tačiau buvo sumąstyta nesakyti ditirambų jubiliatui, o padiskutuoti šiuolaikiniam menui aktualia tema. Supratau, kad to ypač norėjo pats jubiliatas. Diskusijų potemės: Osvaldas Balakauskas ir lietuvių meno modernėjimo procesas; modernumo sklaida Lietuvos meno kontekstuose; modernizmo ir postmodernizmo lūžiai lietuvių muzikoje ir teatro mene; inovacijos meno interpretacijos, teorijos baruose; muzikinis ugdymas ir XXI a. ugdymo inovacijos. Netikėta, kad diskusijos konferenciją ne pabaigė, o pradėjo. Pati diskusija taip pat buvo netradicinė: jos moderatorė muzikologė Gražina Daunoravičienė reiškėsi ir kaip prelegentė, savo išsisakymų pabaigoje uždavinėjusi klausimus nemažam diskusijoms sukviestų kolegų būriui. Už pokalbių stalo diskutavo kompozitoriai, muzikologai, O. Balakausko studentai; aktyviau nei paprastai dalyvavo auditorija. Modernizmo bei modernumo sąvokų aptarimas visgi nori nenori atskleidė ir kompozitoriaus O. Balakausko modernumo ir pilietiškumo šaknis. Renginys pavyko. Įdomiai padiskutuota ir jubiliatas nepamirštas.
Šiomis dienomis akis užkliuvo už dviejų nuomonių apie knygas ir skaitymą. Pirmoji – tai Dono DeLillo, puikaus moderniojo epo „Underworld“ („Požemio pasaulis“) autoriaus, pasakojimas, kad jis vis dar spausdina rašomąja mašinėle. D. DeLillo sako negalįs apsieiti be garso, kurį skleidžia mechaninės rašomosios mašinėlės klavišai. Šiai nuomonei pritaria ir Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė rašytoja Renata Šerelytė, knygas iki šiol rašanti ne kompiuteriu, o ranka. Pasak jos, popierius ir rašiklis leidžia pasijusti oriai. Antroji nuomonė – pagiriamasis žodis kompiuteriniam diskui, į kurį sudėta 100 klasikos tomų. Diskas pristatomas kaip nešiojamoji biblioteka, kurioje galima rasti viską nuo Williamo Shakespeare’o, t. y. visų kultinių autorių kūrinius, kuriuos būtina perskaityti. 100 klasikos tomų kolekcijoje įdiegta daugybė paieškos būdų, tarkime, galima susirasti knygą pagal nuotaiką ar konkretų poreikį. Skaityti galima įsijungus garso takelį ir klausantis, kaip židinyje spragsi malkos.
Štai jums ir temos diskusijoms. Nors, sako, diskusijos apie spausdintas ir elektronines knygas bevaisės, nes ir tos, ir tos knygos reikalingos. O jei dar apie diskusijas linksmiau, tai nevertėtų diskutuoti su moterimis ir temomis apie asmeninį gyvenimą. Nesvarbu, kad šio teksto pavadinimas byloja, jog apie viską galima pakalbėti. Apie viską, tik ne apie tai.
Turėjau kadaise sostinėje draugą. Buvo dar sovietmetis ir jis dirbo statybinių medžiagų parduotuvės vedėju. Turėjo jis puikią žmoną, gyveno jie pasiturinčiai ir, atrodo, viskas gyvenime jiems sekėsi. Bet ėmė tas mano bičiulis draugauti su jaunesne moterimi. Man, draugui, pasipasakojo, kad jeigu užtrunka pas tą moterį, žmonai aiškina, kad taisė automobilį. Kartą kalbėjausi su jo žmona. Ji man pasiskundė: „Žinai, Ričardai, juk mes visko turim, bet mano vyras taip prisirišęs prie savo automobilio. Jis senas, dažnai genda, puikiausiai galėtume nusipirkti naują, bet vyras duoda meistrams pataisyti. Stovi šalia to savo automobilio, žiūri, kad meistrai gerai sutaisytų, pats su meistrais geria ir grįžta namo tik paryčiais.“ Tie „automobilio taisymai“ baigėsi draugui tuo, kad jis galiausiai įklimpo su ta jauna mergina ir ją vedė. Po kiek laiko paskambinu kartą tam draugui į namus, atsiliepia jo jaunoji žmona. Klausiu jos, ar vyras namuose. „Nėra, – atsako ji. – Automobilį taiso.“ Tik tikri vyrai mane supras, kaip pagarbiai aš tuomet pamąsčiau apie tą savo draugą. Iki šios dienos vertinu jį todėl, kad savo meilužei jis nepasakojo, kaip teisinasi žmonai, būdamas su ja.
Pasakojimas apie tą mano draugą tuo nesibaigia. Paskambino kartą tas draugas man ir paprašė: „Atvyk, Ričardai, pas mane. Reikia tavo pagalbos. Paskambino buvęs mano naujosios žmonos vyras. Nori atvykti. Nežinau, ko jis nori. Nemanau, kad į atlapus kibs, bet būtų gerai, kad namuose būčiau ne vienas, o su draugu.“ „Nenoriu aš į tokius asmeninius reikalus kištis“, – atsakiau. „Nenori, – neatlyžo jis. – O kai tau reikia vonios sienoms plytelių ar čiaupų, iškart pas mane atsirandi.“ Deficitas tuomet buvo buto vidaus apdailos medžiagos, draugas ne kartą buvo padėjęs, todėl nuvykau.
Žmona triūsė virtuvėje. Ką paruošusi, atnešdavo mums į svetainę. Nuotaika jos, atrodė, buvo gera. Numaniau - ji įsivaizduoja, kad atvykęs jos buvęs vyras naujojo prašys: „Grąžink man žmoną, aš ją labai myliu.“ Naujasis į tai atsakys: „Taip jau atsitiko, kad aš irgi ją pamilau, todėl nebegaliu su ja skirtis.“ Be abejo, moterims visad malonu, kai dėl jų kovojama. Draugo nuotaika, suprantama, buvo priešinga nei žmonos. Jis įsivaizdavo, jog laukia ilgas ir nemalonus aiškinimasis.
Svečias atvyko. Pakalbėjome apie orą, sportą, apie ligas. Padiskutavome dar keliomis neutraliomis temomis (todėl šį prisiminimą ir pateikiu tekste apie diskusijas). Pagaliau svečias prakalbo, dėl ko atvykęs: „Matote, remontuojuosi butą. Žinau, kad jūs dirbate statybinių medžiagų parduotuvėje, tad norėjau paprašyti, ar negalėčiau gauti čekiško klozeto.“
Pajutau, kad mano draugui tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. Jis tuoj pradėjo klausinėti, kokios spalvos to klozeto svečiui reikėtų: balto, rusvo, melsvo, salotinio... Teiravosi, ar buvęs žmonos vyras tą klozetą pats atvyks pasiimti, o gal jį reikia pristatyti į namus. Pašnekovų nuotaika buvo puiki. Išskyrus, aišku, visą pokalbį girdėjusios žmonos. Bet ką darysi - gyvenime kartais būna, jog daiktai tampa svarbesni už žmones. Nors ir mažiau bėdų turėsi, jei diskutuosi apie daiktus, o ne apie žmones, nes, sako, anksčiau ar vėliau visi viską sužino. O diskusijos patvirtina, jog gyvenimas susideda iš problemų sprendimo.
Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: džiaugiuosi tave matydamas (matydama). Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos. Ką tuomet apie tolimesnį diskusijų turinį bekalbėti. O jei diskusijose tau pavyko apgauti žmogų, tai nereiškia, kad tas žmogus – kvailys, tai reiškia tik tai, kad šis žmogus pasitikėjo tavim labiau nei esi vertas.
Viename iš savo tekstų vertėjas Antanas Gailius prisiminė a. a. kunigą Zigmą Grinevičių MIC (ilgą laiką kunigavusį Šiauliuose, Šv. Jurgio bažnyčioje, vėliau Kelmėje), kuris mėgo kartoti, kad visi mes esame tik citatų rinkiniai. Pažinojau ir aš šį šviesų kunigą, todėl pamąsčiau, kokios citatos labiausiai įstrigusios man.
Maskvoje, viename aktoriaus Vladimiro Vysockio bute įrengto muziejaus kambaryje, ant sienos užrašyta: „Atleiskite, kaip mokėjau, taip ir gyvenau. Gyvenimas nepažįsta neklystančiųjų.” Puiki frazė. Sako, perskaitai ir ji ima tave persekioti.
Senovės Graikijoje po diskusijų buvo išrenkami nesusitvarkantys su savo pareigomis bei didžiausią pavojų aplinkai keliantys politikai ir ištremiami iš miesto. Taip nelikdavo nesąžiningų. Kaip šiandien televiziniuose realybės šou žaidimuose. Kiekvieną savaitę kas nors iškre¬ta. Senovės graikų diskusijų patirtį vertėtų pritaikyti nūdienos politikams.
Teksto apie diskusijas pabaigai anekdotas. Dviejų vyrų diskusija prie arbatos puodelio. Vienas jų ilgai ir įdėmiai žiūri į savo puodelį ir taria:
- Gyvenimas yra kaip arbatos puodelis.
Draugas kiek pamąsto, ilgai žiūri į savo puodelį, tada klausia:
- Kodėl? Kodėl gyvenimas yra kaip arbatos puodelis?
Pirmasis atsako:
- Iš kur man žinoti? Ar aš intelektualas?