Kiekvieną dieną kažkur judame. Anot statistikos rinkėjų, tam 52 proc. renkasi nuosavą automobilį, 24 proc. viešąjį transportą, 13 proc. dviratį , likusieji, reikia suprasti, arba visai niekur nejuda, arba keliauja pėsčiomis.

Ričardas JAKUTIS
Taigi, nuosavi automobiliai – labiausiai paplitusi transporto rūšis. Tiesa, tai gana brangi transporto priemonė. Bet automobilių gatvėse gausybė tarsi tą žodį „brangu“ paneigia. Nevažinėjantys žiemą, už automobilių vairo sėda per Velykas ir baigia sezoną lapkričio 1-ąją. Tą dieną prie kapinių nerandame vietos savo transporto priemonei. Kapinės apstatytos automobiliais sužadina net mintį, jog gal automobilių daugiau negu mirusiųjų. Ir nevertėtų nusiminti, jei taip būtų. Lietuva, žvelgiant į automobilių skaičių vienam gyventojui statistika, 23 vietoje. Gi Monakas, antra nuo galo pagal dydį pasaulio valstybė, šiame sąraše pirmoji, palikdama antroje vietoje JAV. Išsivysčiusiose šalyse, kuriose gyvena 20 procentų pasaulio žmonių, yra 80 procentų automobilių.
Automobilis yra puikus būdas visiems pranešti apie save. Juk matėme net „svarovskiais“ apsagstytą automobilį. Bet geriausiai dėmesio į save atkreipimui pasitarnauja kabrioletai. Štai mergvakariams labiausiai tinka ryškūs kabrioletai, simbolizuojantys paskutinių laisvės dienų džiaugsmą. Vestuvėms kabrioletai turi būti balti arba labai balti. Būtina, kad vykstantys jais vestuvininkai kartas nuo karto sustotų, visa svita išliptų iš automobilio ir šalia jo sustojusi gertų prabangų šampaną, nes jeigu tai darysi kabrioleto viduje gali ne visi pagalvoti, kad šampanas šiose vestuvėse liejasi laisvai. Juk sakoma, kad prabanga, demonstruojama per vestuves, jaunai šeimai lems dar didesnius turtus.
Automobilių pasirinkimui laidotuvėms skiriame mažiau dėmesio. O be reikalo. Dar pamąsčiau, kodėl nėra automobilių skyryboms. Juk galėtų būti kabrioletų, siūlančių linksmas skyrybas.
Sovietmečiu tokios statistikos tarsi ir nebuvo, bet visi sakydavo, kad iš visų soc. respublikų daugiausiai automobilių Lietuvoje. Šiandien užtikau duomenis, kad iš trijų mūsų šalies gyventojų du turi automobilius. Automobilių tiek daug, kad kiemuose nebėra jiems vietos. Statomi jie net ant žalios pievelės. O jei vieną rytą ant savo automobilio dangčio radote padėtą plytą, vadinasi jūsų automobilis kažkam labai trukdo.
Keletas žodžių apie viešąjį transportą. Jis paplitęs tarp žmonių, kurie neturi nuosavos mašinos ar naudojasi ja retai, tai yra tik itin svarbiais atvejais. Šį transportą labiausiai mėgsta vaikai, paaugliai, jaunimas bei brandaus amžiaus žmonės. Šiaip jau patogi transporto priemonė, tik dėl greičio kiek kebliau, nes pravažiavus autobusui neretai tenka ilgai palaukti kito (ypatingai savaitgaliais ir švenčių dienomis). Autobusai nepatinka turintiems ypač jautrią uoslę, nepakantiems keiksmažodžiams, vaikų cypimui.
Dviračiai. Didžiausias šios transporto priemonės trūkumas tas, jog šaltuoju metų laiku ji praktiškai nenaudotina. Taip pat siaubingai erzina dviratininkai, kurie pėsčiųjų perėjoje nesugeba nulipti nuo dviračio ir persivaryti jo, kaip kad reikalauja eismo taisyklės. Taip pat tuomet, kai važiuoja, kur papuola. Aišku, jei nepažymėti dviračių takai, net nežinai, ką dėl to kaltinti. O puiki ši transporto priemonė tuo, kad visiškai neteršia aplinkos bei naudinga sveikatai.
O pasiekiamo taško ir tam išleistų pinigų santykyje pirmauja savos kojos. Išlaidos lygios 0 (dviratį juk reikėjo nusipirkti). Ėjimas pėsčiomis paplitęs tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tiesa, reikalauja valingumo. Ne kiekvienas turi valios nueiti pėstute į kitą miesto galą.
Tiesa, teigiama, jog šiandien kiekvienas, kuris pasirenka judėti savo greičiu, yra pasmerktas prarasti visas modernaus gyvenimo galimybes. Automobiliai žmogui nepalieka jokių galimybių judėti savo normaliu greičiu, nes visos erdvės yra organizuojamos taip, kad būtų patogios ratuotiesiems. Mitų griovėjai visą tai linkę paneigti, nes, anot jų, automobilis nėra greitesnis už dviratį. Štai važiuojate jūs automobiliu, o šalia dviračių taku mina dviratininkas. Jūs jį aplenkiate, bet tuoj pat patenkate į automobilių kamštį ir dviratininkas aplenkia jus. Taip kartojasi keletą kartų, kol dviratininko nebeprisivejate. Tik ką kalbėti apie dviratininkus, jei tokia pat istorija pasitaiko su šaligatviu einančiais pėsčiaisiais.
Spaudoje dažnai užtinkame esė apie vairuotojus ir automobilius, apie dviratininkus ir dviračius, o štai apie pėsčiuosius veik niekas nerašo. O juk jie vieni svarbiausių eismo dalyvių. Dviratį ir automobilį išrado irgi pėstieji. Kalbėdami apie karą keliuose pirmiausiai burnojame ant girtų vairuotojų, didelio greičio, jaunų ir nepatyrusių už vairo, tačiau pamirštame, kad kultūrą gatvėse kuria ne tik automobiliai, bet ir pėstieji. Tiesa, svarbūs ir kiti dalykai – sutvarkytos ar nesutvarkytos gatvės, kelio ženklai, apšvietimas ir t. t. „Lietuvos vairuotojai ir pėstieji nedrausmingi“, - pastebi ne vienas mūsų respublikos svečias. Apie 21 proc. eismo įvykių aukų – pėstieji. Kiek laiko reikia lietuviui vairuotojui ar pėsčiajam išauklėti?
Bene geriausiai pėsčiojo esmę atskleidė Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas knygoje „Aukso veršis“: „Pėsčiuosius reikia mylėti. Pėstieji – didžioji žmonijos dalis. Dar daugiau – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį. Tai jie pastatė miestus, daugiaaukščius namus, nutiesė kanalizaciją bei vandentiekį, išgrindė gatves ir apšvietė jas elektros lempomis. Tai per juos visame pasaulyje suklestėjo kultūra, jie išrado spaudą, išgalvojo paraką, pastatė tiltus per upes, iššifravo Egipto hieroglifus, padėjo naudoti skutimosi mašinėlę, panaikino vergų prekybą ir nustatė, kad iš sojos pupelių galima pagaminti šimtą keturiolika gardžių, maistingų patiekalų. Ir kai jau viskas buvo padaryta, kai gimtoji planeta atrodė pakankamai jaukiai, atsirado automobilininkai“.
Pasivaikščiojimu reikia mėgautis. Nesuprantu žmonių, kurie automobiliu atvyksta į sporto klubą ir ten bėgioja judančiu takeliu ar mina dviratį. Nueitų pėsčiais iki to klubo, grįžtu pėsčias ir pinigai už įėjimą į klubą būtų sutaupyti, o efektas – tas pats.
Einantys šaligatviu pėstieji saugūs. Nebent ant jų gali užlėkti dviratininkas, kaip jau minėta, atkarpose kur nėra nubraižytų dviratininkų trasų (kartais ant šaligatvių užlekia ir nevalyvų vairuotojų vairuojami automobiliai, bet tai būna gan retai). Tiesa, jei dviratininkų takai pažymėti, patys pėstieji dažniausiai linkę jais vaikščioti. Tiesiog juos nežinoma jėga žingsniuoti tais takais traukia. Bet baisiausi pėstieji, kurie išlipę iš autobuso būtinai per gatvę bandys pro jį bėgti. Yra pėsčiųjų, kurie elgiasi ganėtinai nuspėjamai. Jie niekada nesidairo į šalis prieš kirsdami važiuojamąją dalį ir staiga bei netikėtai metasi skersai kelio. Ypač jei vienoje kelio pusėje visuomeninio transporto sustojimo aikštelė, o kitoje parduotuvė. Man kiek baisoka stebėti pėsčiąjį, artėjantį prie gatvės su ausinėmis. Tokiam svarbiau muzika, kurios jis klausosi, o ne gatve važiuojančios mašinos. Tas pats ir su kalbančiais mobiliaisiais telefonais. Įsijautę į pokalbį jie nesidairydami gali žengti į važiuojamąją dalį. Suprantama, kad tokie pėstieji taip auklėja ir savo vaikus. Tokių tarpe vyrauja įsitikinimas, kad visi vairuotojai neišsiblaškę, nepavargę, unikalios reakcijos ir niekada nevairuoja išgėrę.
Keista, bet vaikščiojantys pakelėmis labiausiai myli tamsius drabužius, kurių sutemus negalima įžiūrėti iki pat paskutinės akimirkos. O dėl atšvaitų. Kai žmogų gatvėje sustabdė ir paklausė, ar turi atšvaitą, tas džiaugsmingai atsakė – žinoma!!! Ir ištraukė jį iš kišenės. Nors, anot anekdoto, vyriausybė skatina pensininkus vaikščioti be atšvaitų.
Ar vairuotojai pastebi norinčius pereiti per perėją? Prisiminiau smagų vaizdelį. Prie perėjos sustojo praeivis, niekas nepraleidžia. Sustojo antras, automobiliai nesustodami pralekia. Trečias – niekas nepasikeitė. Pagaliau vienas iš tų trijų, drąsesnis, įkėlė koją perėjon. Automobiliai sustojo. Tarsi viskas ir normalu. Nors diskutuoti galima... Bet štai prie perėjos atbėgo šuo. Žmonių nebuvo, bet jis per perėją nebėga, žvalgosi. Vairuotojai, pamatę norintį perėja perbėgti šunį, bemat sustojo. Šuo juk ne žmogus...
Tiesa, šia tema neseniai rašiau, jog pėstieji kartais perėja irgi piktnaudžiauja. Žengia ja lėtai, aukštai iškėlę galvą, girdi, mano pirmenybė, stovėkit automobiliai. Manau, taip ypač mėgsta elgtis neturintys automobilių. Tai tarsi kerštas turintiesiems. Taip pat rašiau, jog net pabandžiau įsivaizduoti situaciją: ėjęs perėja pėsčiasis pritupia užsirišti bato raištelius (jie gal ir neatsirišę, tai bent susiveržti). Nors tai daryti yra pavojinga, nes kažkurio vairuotojo nervai neatlaikys ir jis, iššokęs iš automobilio, gali pribėgti prie tupinčio ir spirti jam į sėdynę.
Kiek sudėtingiau, kai gatvės be šaligatvių. Tuomet ir padoriausiems pėstiesiems nėra lengva. Mūsų mieste tokių gatvių pilna Šimšės, Zoknių, Medelyno ir kt. rajonuose. Ten gyvenantiems pėstiesiems tenka žaisti ruletę: „Grįžk namo ir lik gyvas!” O „fūrų“ vairuotojai pėsčiųjų egzistenciją išvis neigia. Tokiuose vietovėse pėstieji gyvena kaip kankiniai, jiems sukurtas tikras „transporto getas“.
Žingsniavome priemiesčio keliuku. Mus aplenkė automobilis. Jame sėdėjęs vyrukas parodė pakeltą pirštą. Prisiminiau aiškinimą, kad pirmasis žmogus, panaudojęs tą gestą kaip nepasitenkinimo ženklą savo oponento kalba, buvo senovės graikų filosofas Diogenas. Jis parodė gestą, kuris dabar laikomas nepadoriu, oratoriui Demosfenui. Skaičiau, kad senovės romėnai turėjo net ypatingą pavadinimą tokiai nepadoriai kombinacijai: „digitus impudicus“ („įžeidžiamas pirštas“) – didysis pirštas šiame kontekste yra falo simbolis, iš čia kilo ir jo nepadori reikšmė. Taip pat skaičiau, kad senovės graikai baugino savo priešus pakaitomis rodydami genitalijas ir iškeltą ilgiausią pirštą, o maištingųjų galų kariai demonstravo tą gestą, kai juos puolė romėnai. Ypač šis ženklas ėmė plisti, kai 1886 metais jis buvo parodytas Amerikoje, kuomet vienos beisbolo komandos žaidėjai iš neapykantos atkišo pirštą savo priešininkams. Pop žvaigždė Britney Spears išgarsėjo tuo, kad mėgsta demonstruoti šį pirštą reporteriams. Bet bent aš manau, kad visa istorija su Diogenu ir Demosfenu yra tik pramanas. Kas gali tai žinoti? Gi esu įsitikinęs, kad žmonės perėmė tą gestą iš gyvūnų, konkrečiai iš beždžionių, gyvenančių Pietų Amerikos džiunglėse. O jeigu dėl to parodyto piršto, tai ir mes galėjome tokį pat gestą jam parodyti – būtų tikslingiau.
Moters papasakota istorija apie tai, kaip ji pradėjo vaikščioti pėsčiomis.
Kai sugedo jos automobilis, pradžioje ji buvo labai sutrikusi. Kaip be jo? Gyvenimas be automobilio atrodė neįmanomas. Palikusi automobilį remontuoti autoservise, į autobusą lipti nenorėjo. Tiesiog nemėgo važinėti viešuoju transportu, todėl pasirinkimo nebeliko – žingsniavo pėsčiomis. Nuo namų iki darbovietės – trys kilometrai. Pradžioje moterį šis atstumas išgąsdino. Jį moteris įveikė per pusvalandį. Nustebo, jog darbą pasiekė gerai nusiteikusi, gyvybinga, galva šviesi, mintys aiškios. Kai važiuodavo automobiliu, reikėdavo dar valandos, kol visiškai susikaupdavo darbui.
Eidama į darbą moteris pastebėjo, kad kas rytą tose pačiose vietose sutinka tuos pačius žmones. Vadinasi, jie gyvena tuo pačiu ritmu ir propaguoja sveiką gyvenseną. Be to, ji pastebėjo, jog eiti pėsčiomis sveikiau ir dėl to, kad netenka nervintis dėl lėtai važiuojančių, nemokančių vairuoti vairuotojų, kuo dažnai piktinasi skubantieji. Ir jei iš pradžių trys kilometrai pėsčiomis atrodė labai daug, tai su kiekviena diena tas atstumas tarsi trumpėjo. Ji dar pasvarstė, jog į darbą vyksta ir iš jo grįžta piko metu, tad jei susidaro spūstys, važiuodama automobiliu užtruktų tiek pat, kaip eidama pėsčiomis, todėl, kai meistrai pataisė automobilį, už vairo nebesėdo ir paliko jį tik išvykoms už miesto. Taip vaikščiojimas tapo įpročiu.
Prisiminiau prieškario anekdotą apie paprastą kaimietį, kuris visuose aplinkiniuose kaimuose turėjo daug vaikų ir nesigynė jų autorystės. Paklaustas, kodėl „užtaisė“ tiek palikuonių tokioms įvairioms moterims, vyriškis atsakė: „Aš turiu dviratį“. Žodžiu, pėsčiomis tokių rezultatų nepasieksi. Bet atsiradus automobiliams, viskas turėjo dar daugėjimo linkme keistis. Bet priešingai. Net Kinijoje, kai daugelis nulipo nuo dviračio ir persėdo prie automobilio vairo, padėtis pasikeitė. Gimstamumo nenaudai. Tai draugas ar priešas pėsčiajam automobilis? Kiek ilgai važinėsime? Pasaulinė ateities draugija (World Future Society) nurodo, jog pasaulinių naftos atsargų pakaks ne daugiau negu keturiasdešimčiai metų. Reikia ieškoti alternatyvaus kuro. Gal tai bus vandenilis? Tik tos kuro paieškos yra labai brangios. Ar neatsitiks taip, kad dviračiui ir savoms kojoms teks gelbėti pasaulį?
Baigsiu tekstą daktarės Filomenos Taunytės receptu, nes vaikščiojantys turi ir sveikai maitintis. Pavadino ji visą tai „Hipokrato sriuba“. Reikia:
1 vidutinio dydžio saliero,
2 vidutinio dydžio petražolių šaknų,
2 vidutinio dydžio porų,
1 galvutės česnako,
2 pomidorų, 2 svogūnų,
400 g bulvių,
ryšelio žalių petražolių.
Viską susmulkinkite, sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu, kad apsemtų, ir virkite uždengus ant mažos ugnies. Jeigu liks nuo pietų sriubos, laikykite ją šaldytuve, o pašildytą galima valgyti ne ilgiau kaip dvi dienas.
Pagardinti sriubą galima šaltai spaustu sėmenų aliejumi, kurio paprastai vartojame iki 2-3 šaukštų per dieną. Ši sriuba lengvai virškinama ir turi daug mikroelementų. Ją gali valgyti ne tik vairuotojas, bet ir pėsčiasis.