Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara... „Vasara jau nubarstė pievų žiedais tavo plaukus...“ – kadaise dainavo „Nerijos“ ansamblis. Daina buvo įkyrėjusi kaip šios vasaros permainingi orai. Nors, kai vasara pasuka link pabaigos, iš karto jos ilgimės. O gali būti, kad vasara baigsis anksčiau negu tikimės. Taip ir liksime ja nepasidžiaugę.

Ričardas JAKUTIS
Vieniems rugpjūtis gražus, kitiems jau ne. Rugpjūtis tarsi žmogus. Koks žmogus gražus? Kuris grožis - išorinis ar vidinis - yra geriau? Amžių problema. Tarybiniais laikais, suprantama, sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales... Vidiniam grožiui tobulinti buvo skirtas privalomas mokslas, bibliotekos, skaityklos, lektorių paskaitos, moralaus gyvenimo propagavimas (valdžios atstovai negalėjo skirtis, piktnaudžiauti taurele, turėti meilužių ir t. t.).
Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Gal ir tiesa, nes vienodai sunku abiejų grožių siekti, nelengva tobulinti ir išorę, ir vidų.
Mūsų jaunimui šiais laikais gyvenimo kelius rodo „Olialia“ pupytės ir nevykę dainininkai, kurių net stilius it nevykusi muzikinė frazė. Jei kiek apie „Olialia“ mergaites, tai suprantu, kad jos, atvykusios iš įvairių Lietuvos pakampių, stengiasi pranešti tautai apie save. Jos yra pats tikriausias vienos tylios revoliucijos liudijimas. Seksualinė revoliucija į Lietuvą pavėlavo kelis dešimtmečius, todėl ir jos rezultatai kartais atrodo tokie nevykę. Tačiau ko norėti, jei seksualiniu auklėjimu ir moteriškumo idealų formavimu nėra kam užsiimti. Teks susitaikyti su tuo, kas yra. Per Atlantą į Lietuvą atskrendantis pasiausti verslininkas, susižavėjęs „Olialia“ pupytėmis, pataria mums nieko nebegaminti, o tik daryti mergaites, jas auginti ir puoselėti. Štai kur jūsų verslas – moko atvykėlis. Svečias sako, jog, kalbant apie Vakarų pasaulio šalis, internete jis ieško puslapio „oil“, o apie Lietuvą – to „Olialia“, ir daugiau mūsų šalyje jo niekas nedomina. Bičiulis sako, jog „Olialia“ mergaitės beviltiškos. Nesutikčiau. Visokių yra. Nedaug nuo šių mergaičių atsilieka ir vaikinukai. Kvailių yra visur, bet kodėl kvailių kvailiai labai mėgsta po vidurnakčio važinėti kuo garsiau burzgiančiais „laužais“?
Neradę savo vietos, emigruoja. Negali smerkti. Emigracija – galimybė pamatyti visai kitokius žmonių santykius ir požiūrį į darbą bei pareigūnų elgesį. Gal ir pas mus ims nykti chamizmas, susiraukę pareigūnai, o atsiras profesionalumo. „Išvykti ar pasilikti?“ – toks klausimas, tarsi Hamleto „būti ar nebūti?“, jau ne pirmus metus kamuoja ne vieną tautietį. Ar ieškoma naujos Tėvynės, ar emigruojama į naują darbą? Tai, mano galva, skirtingi dalykai. O suprantama, kad tie, kurie parduoda savo darbą, turi teisę ieškoti maksimalią kainą už jį siūlančiųjų. Emigracija – veik visus palietusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome „Niekados“, bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų. Dažniausiai emigruojančių tautiečių amžius - 18–29 m. Be to, lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų.
- Kodėl tu dar čia? – ir aš ne kartą girdėjau tokį klausimą. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o būtent aktyvūs žmonės, drąsieji. Silpnieji lieka. Kažkas yra teisingai pasakęs: „Emigracija – tai ne kitokia rūšis, tai – situacija.“
Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose, šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti.
Profesorius Kazimieras Pakštas prieškaryje buvo iškėlęs idėją, kad visiems lietuviams reikia keltis gyventi į Afriką ar Pietų Ameriką. Šiandien visi profesoriaus mintis prisiminė, net pjeses apie tai stato (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“). O gal tikrai būtų buvę geriau? Jokio karo, jokios okupacijos. Bet yra, kaip yra.
Gal prieš dvidešimt metų, o gal net prieš daugiau su Taikos gynimo komiteto delegacija vykau į tuomet dar Vakarų Vo-kietiją. Prieš išskrendant teko Maskvoje išklausyti instruktažą, kaip pas tuos kapitalistus elgtis. „Tik nevokit prekybos centruose“ – vis kartojo mūsų instruktorė, dar pojaunė rusė išbėgusiom kojinių akimis ir didžiuliu cheminiu sušukavimu. Kažkuris iš mūsų delegacijos, berods aktorius Laimonas Noreika, įsiterpė, jog niekas nevogs, nes čia kultūros darbuotojų delegacija. Instruktorė atšovė, jog gerai žino tuos kultūros darbuotojus, nes ne per seniausiai viena Didžiojo teatro balerina būtent viename Miuncheno prekybos centre pavogė kojines ir ambasada turėjo didžiulių nemalonumų.
Visgi L. Noreika buvo neteisus. Pabandė prekybos centre ir vienas mūsų delegacijos narys nugvelbti plokštelę. Kai apsauga sulaikė ir sužinojo, iš kur tas prasikaltėlis, tai paliko jam atminimui ir tą plokštelę, ir dar kelias dovanų davė. O kai viešbutyje pamatė, kad mes pasiimame padėtą muilą, pradėjo net po dešimt gabalėlių į kambarį nešti. Geri anuomet buvo užsieniečiai atvykėliams iš Trečiojo pasaulio. Šiandien viskas kitaip.
Šiandien kiekvienas internetinėje erdvėje pasirodęs straipsnis apie emigraciją sulaukia begalės komentarų. Visi lygina Lietuvą su Vakarų šalimis. Žinovai pasakoja, kokį darbą lietuvis tose šalyse dirba, kiek uždirba ir kiek per mėnesį santaupų atsideda. Bendra potekstė labai aiški – Lietuvoje gyventi nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Tokių komentarų kontekste norėčiau išskirti, mano galva, įdomią ir teisingą mintį, jog net jei mes per pastaruosius 20 metų būtume turėję visažinius angelus valdžioje, Lietuva vis tiek būtų ekonomiškai skurdesnė šalis nei Švedija, Anglija, Airija, Vokietija ar Belgija. Tai – tiesiog objektyvi realybė, nulemta sovietinės okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusę amžiaus buvome dusinami Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europa augo ir klestėjo. Tuo metu, kai mūsų gabiausi žmonės buvo vežami į Sibirą, Vakarų europiečiai statė naujos ekonomikos pamatus. Todėl visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minėtomis Vakarų Europos šalimis. Bet kuris ekonomistas patvirtins, kad jei visa Vakarų ekonomika būtų stovėjusi vietoje, o Lietuvos BVP būtų augęs po 7 proc. per metus, mums gal ir būtų užtekę tų 20 metų Vakarams pasivyti. Bet tai nerealu. Tarkime, kad Vakarų ekonomika vidutiniškai auga 3 proc. per metus, o mes - dvigubai greičiau (6 proc.). Tokiu atveju pragyvenimo lygis susivienodintų po beveik 50 metų! Girdėjau gana taiklų palyginimą apie lenktynėse važiuojantį dviračiu paprastą žmogelį ir dviratininką profesionalą. O jei dar į varžybas tas žmogelis atvyko su savo primityviu dviračiu ir gerokai pavėlavęs (ne dėl savo kaltės).
Nesinorėtų tikėti, bet, sako, po emigracijos bangos Lietuvoje liko 2,4 milijono gyventojų. Iš jų 1 mln. pensininkų, invalidų, namų šeimininkių ir kitų savo noru nedirbančių. Vadinasi, dirbti turėtų 1,4 mln. Bet tų, kurie mokosi (studentai, moksleiviai), ir dar nelankančių mokyklas yra 0,8 mln. Dirbančiųjų lieka 0,6 mln. Bet, pasirodo, pastarosiomis dienomis atsirado 0,3 mln. bedarbių, tad dirbančiųjų liktų 0,3 mln. Tačiau dar atmetus esančius nemokamose ar šiaip atostogose, sergančius ir atliekančius bausmę kalėjimuose gautųsi, kad dirba vos vienas žmogus. Tarsi būtų, jog – tu. Bet, tamsta, skaitai šį straipsnį ir irgi nedirbi.
Ir dar apie emigrantus kiek kitu aspektu. Užsienio lietuviai nori dvigubos pilietybės. Pagrįsti norai. Tačiau jei vyktų diskusija tikiu, kad atsirastų ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, kad pilietybė suteikia teises, bet ir įpareigoja. Ar sutiktų Lietuvos pilietybę, kaip antrąją, norintys turėti užsienio lietuviai kasmet mokėti mokesčius Lietuvai ir taip prisidėti prie savo tėvynės ekonomikos? Dabar lietuviai dirba užsienyje, bet įsigudrina nemokamai naudotis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, čia paliktiems jų vaikams suteikiamas nemokamas mokslas. Vieno amerikiečio paklausiau, kam jam reikalinga Lietuvos pilietybė. Užuot bent ką nors būtų pakalbėjęs apie tėvynę, jis atsakė tiesiai šviesiai, jog atvažiavęs į Lietuvą galėtų susitaisyti dantis.
Sakysite, jei dabar kas nors dar gerai gyvena, tai emigrantai. Iš ko pažinsi lietuvį emigrantą? Grįžus dažniausiai jų lankomos vietos Lietuvoje - Palanga ir medikų kabinetai. Negavęs, ko pageidauja, taria - „aš turiu pinigų“ - ir bando nusipirkti paslaugą, pagarbą, dėmesį, bet ieško kuo pigesnių bilietų grįžti į savo emigracijos šalį. Prieš tai prisiperka keistų pirkinių - rūkytų mėsos gaminių ir darbo pirštinių.
Bičiulis į klausimą, kokia diena jam laimingiausia, atsakė, jog išvykimo iš Lietuvos. Suprantu išvykstančiuosius, bet tokio atsakymo – ne. Nejau nebėra jokio džiaugsmo gimtojoje šalyje gyventi? Paklausiau keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į Tėvynę. Apie kelią atgal jie teatsako, jog jokio kelio nėra, o yra tik nepriteklius ir tušti valdžios pažadai, daugiau nieko.
Kartais iš klausimų daugiau sužinosi negu iš atsakymų. Bet yra nuvalkiotų klausimų. Kad ir: „Kaip gyveni?“ O jeigu tenka į tokį klausimą atsakyti, linkiu, kad kiekvienas galėtų tarti: „Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jūs nepastebėjote.“
Klausdami signalizuojame pašnekovui, kad mums įdomu. Bet tai ne viskas. Sumaniai pritaikydami klausimus, galime pokalbio iniciatyvą perimti į savo rankas. Klausimai praverčia ir diskusijose – kai staiga nebežinome, ką toliau sakyti. Paprasčiausiai užduokime klausimą, į kurį nebūtų galima atsakyti vieninteliu sakiniu – niekas nepastebės, kad jautėmės netvirtai. Kol diskusijos priešininkas kalbės, turėsime laiko ramiai apsvarstyti tolesnio pokalbio strategijas. Tiesa, yra ir tokių, kurie sako, jog kam jiems diskusijos, jei jie patys turi, ką pasakyti. Bet šiaip jau patyrę kalbėtojai klausimus naudoja ir tada, kai nori nuleisti garą įpykusiam pašnekovui. Šiame laikmetyje ypač populiarūs komentarai. Siūlyčiau kartkartėmis susilaikyti nuo komentavimo, o verčiau paklausti. „Svarbiausias dalykas – nesiliauti uždavinėti klausimus”, - sakė jau Albertas Einšteinas.
Neatsakytų klausimų nemažėja. Ar tikrai „meilė trunka trejus metus“, nes paskui baigiasi chemikalai? Kuo skiriasi drama nuo melodramos? Kiek Lietuvoje liko inteligentų? Ar tikrai amerikiečiai buvo Mėnulyje?
Kodėl įvairiose šalyse iškart žūva būriai paukščių? Jungtinėse Valstijose, Švedijoje, Italijoje... Skirtingų paukščių. Nesergančių jokiomis ligomis paukščių. Pritarčiau girdėtai nuomonei, kad čia kaltas dar vienas informacinių technologijų taikymo būdas, kuris pasirodė esąs pražūtingas. Mobilieji telefonai. Koks yra esminis mobiliųjų telefonų trūkumas? Baterijas reikia įkrauti. Dažnai įkrauti, nes ryšys paprastai nutrūksta būtiniausio pokalbio metu… Tą trūkumą būtina pašalinti. Kaip? Labai paprastai. Reikia padidinti perduodamo signalo galingumą ir pačiu signalu įkrauti bateriją! Juk, šiaip ar taip, informaciją perduodančios bangos „neša“ energiją. Reikia tik ją padidinti ir baterijų nebereikės įkrauti. Padidino. Išbandė įvairiose šalyse. Paukščiai neišlaikė… Žmonės yra mažiau jautrūs. Jie tik praranda plaukus, išretėja jų kaulai, jautresni suserga vėžiu… Paukščiai žuvo.
Rugpjūčio 15-oji – Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmė (Žolinė). Tiesa, ne ką mes apie tą religinę šventę žinome. Šventė sau, mes sau. O kad tai nemenka šventė, galime pasakyti ir iš to, kad ši diena paskelbta nedarbo diena.
Paklauskime Žolinės dieną išėjusių iš bažnyčios apie šią šventę. Daug nesužinosime. Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies prie jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet tai jau kita istorija.
Štai toks rugpjūtis (rugys ir pjūtis), lotyniškai pavadinimas „Augustus“ – Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.
Staiga nukrinta pernokęs obuolys, o tarp vartelių tave pagauna voratinklio gijos... Ne už kalnų ir rugsėjo pirmoji. Direktorius jau rengia kalbą, dar keturios savaitės ir tos kalbos jau niekas nebegalės pakeisti.
Dievo žmogiškumas pasireiškia per žmones. Arba ne. Tada nėra priežasties vilčiai. Baigsiu senos dainos apie rugpjūtį žodžiais:
Už lango – rugpjūtis...
Nuo lietaus augalai patamsėjo...
Ir žinau aš, kad tau patinku,
Kaip kadaise patikdavai man...
Bet, matyt, jau vėlu išsipildymo laukti,
Kaip sulauki pavasariui siaučiant...