Šią vasarą, birželio mėnesį sukako dvidešimt metų nuo to momento, kai Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė susigrąžino svarbų simbolį – litą. Nepriklausomos tarpukario Lietuvos litas  užgimė 1922-ųjų spalio 2 dieną. Jo gyvavimą sustabdė Antrasis pasaulinis karas ir SSRS įvykdyta Lietuvos aneksija. Nuo 1941 metų Lietuvoje cirkuliavo okupantų įvestos valiutos. Ir štai jau dvidešimtmetis kai vėl turime litą ir turėsime jį, kaip prognozuojama, dar veik pusantrų metų.

Ričardas JAKUTIS
Nors moteris lietuviškuose piniguose pavaizduota tik ant vienos ir pačios menkiausios kupiūros, tiesa, ir tos pačios dabar išimtos iš apyvartos, nors 10 litų kupiūrą, kaip simbolį bando savintis tam tikros mažumos, nors neturi lietuviški banknotai gal tiek apsaugų kaip didžiųjų šalių pinigai, man mūsų litai mieli. O pagaliau ir tas 10 litų banknotas papuošė JAV kasmet leidžiamo pasaulio pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį.
Leisdami apyvarton litus lietuviai kuklumu nepasižymėjo. Vadovaujantis visuotinai priimta taisykle, kad didžiausias apyvartoje esantis banknoto nominalas turėtų sudaryti pusę šalies vidutinio atlyginimo, o tuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 150 litų, dalijant per pusę turėjo būti 75 litai. Vadinasi, ir 100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis buvo įvestas.
Pinigus gaminusi JAV spaustuvė, atrodo, Lietuvos neįvertino ir galvojo, kad mes džiaugsimės bet kaip atspausdintais pinigais. Lietuviai bylą prieš spaustuvininkus laimėjo ir amerikiečiai nekokybiškus banknotus privalėjo atspausdinti giliaspaudės būdu, ką jie ir padarė 1993 metais, priversti teismų maratono baigties. Vėliau su ta kompanija Lietuva nebeturėjo jokių reikalų ir visus kitus banknotus užsakinėjo kitose užsienio šalyse. Aišku, jei ne toji spaustuvė, litus Lietuva būtų turėjusi jau 1991 metais. O taip neįvykus, teko verstis „žvėreliais“ arba, taip vadinamomis „vagnorkėmis“.
Šių laikinųjų pinigų gamintojai irgi liko išdidūs ir rinkosi tik brangiakailius žvėrelius, tuo primindami, kad žiloje senovėje Lietuvoje vienas mainų vienetų buvo žvėrelių kailiai. Tiesa, buvo siūlyti koplytstulpiai, bet gal nusprendus, kad bus pernelyg liūdni pinigai, buvo pasirinkti žvėreliai. Tiesa, pinigų-žvėrelių, o tiksliau talonų kurso kritimas priminė pasiutpolkę – kursas krito kasdien.
Apyvartoje esančius litų banknotus spausdino gerai Europoje žinomos spaustuvės. Litų banknotų apsaugai panaudotos moderniausios apsaugos priemonės (daugiaspalvis spausdinimas, hologramos, optiškai kintantys dažai, blizgančios juostelės ir kt.). Litų ir centų apyvartinės monetos kaldinamos Vilniuje veikiančioje UAB „Lietuvos monetų kalykla“. Šioje kalykloje kaldinamos ir Lietuvos banko išleidžiamos proginės (kolekcinės) monetos bei kolekcinės (proginės) apyvartinės 1 lito monetos.
1922 metais litui buvo nustatytas aukso paritetas 0,154260. Kitaip tariant, 1,5 gramo aukso kainavo 10 litų. 1940 metais šis santykis buvo toks pats, nepaisant to, kad 1929-1933 metais siautė pasaulinė krizė, krito įvairios valiutos, nuvertėjo net doleris. O šiandien? Kiek litų reikia norint įsigyti 1,5 gramus aukso?
O štai žemiau pateikiamus duomenis prisirinkau iš mūsų bankų portalų. Tiesiog maloniam pasiskaitymui, nes tekstai apie pinigų kiekius visad malonūs.
2013 m. gegužės 31 d. apyvartoje buvo daugiau kaip 90 mln. įvairių nominalų litų banknotų (jų suma – 11 289 mln. Lt, jie svėrė apie 90 tonų) ir daugiau kaip 1 121 mln. įvairių nominalų apyvartinių monetų (jų suma – 247 mln. Lt, jos svėrė apie 2 282 tonas). 2013 m. gegužės 31 d. didžiausią visų banknotų apyvartoje dalį sudarė 100 ir 200 litų banknotai (atitinkamai 22 ir 38 proc.), didžiausią visų monetų apyvartoje dalį sudarė 1 ir 2 centų monetos (atitinkamai 39 ir 21 proc.). Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenkantis litų ir centų monetų skaičius per metus padidėjo 6,6 proc. – iki 374 monetų, iš jų 146 vienetai – 1 cento monetos. 2013 m. gegužės 31 d. 1, 2 ir 5 litų monetos sudarė apie tris ketvirtadalius (77 proc.) visos apyvartinių monetų apyvartoje sumos. Per metus 5 litų monetų apyvartoje sumos dalis padidėjo 1,6 procentinio punkto, 2 litų ir 1 lito – beveik nepakito.
O dabar apie laikotarpį, kai dar nebuvo sugrąžintas litas ir buvo pinigai vadinami rubliais ir kapeikomis. Elektra sovietmečiu kainavo 4 kapeikas (1 kWh), dabar – 50,1 cento, tai yra daugiau nei dešimteriopai. Sovietmečiu 100 rublių buvo visai neblogas atlyginimas, dabar 1000 litų – minimalus. Viską bandau dauginti apytikriai iš 10. Tad 4 kapeikos ar 50 centų apytikriai tas pats. Tiesa, anais laikais bažnyčia už elektrą (už tą patį 1 kWh) privalėjo mokėti 25 kapeikas, dabar turėtų – 2,5 lito. Anais, t. y. tarybiniais laikais į bažnyčią, buvo sakoma, vaikščioja tamsūs žmonės, todėl suprantama, kad tokiems apšviesti reikėdavo daugiau elektros. Komunistai, mokytojai, garsieji menininkai, net personaliniai (nusipelnę) pensininkai anksčiau į bažnyčią neidavo. Šiais laikais, kai į bažnyčią vaikšto net komunistai ir visa šviesuomenė, elektrą bažnyčiai branginti iki 2,5 lito būtų netikslinga ir net nepadoru. Tiesa, dabar įsigalėjusios taip vadinamos „teminės mišios“, kai per miesto jubiliejų ar profesinių švenčių proga, pavyzdžiui, policininkai, gaisrininkai ir kitų institucijų atstovai, eina į bažnyčią, kur specialiai ta proga aukojamos mišios, kurios atrodo tarsi kokios „parodomosios“. Atėję į bažnyčią, nežino, kaip joje elgtis. Jiems nejauku, jie – tik iš pareigos. Ir ateis jie kitąkart patys, be progos? Bet šis tekstas ne apie tai. Šis tekstas – tiesiog apie pinigus.
Anais laikais degtukų dėžutė kainuodavo 1 kapeiką. Kokią krūvą degtukų dėžučių galėdavai nusipirkti už 100 rublių! Dabar degtukų dėžutė kainuoja 10 centų ar net šiek tiek mažiau. Tad pagalvojus už 1000 litų gali nusipirkti lygiai tiek pat tų dėžučių ar net daugiau. Bet taip negalvojama. Tiesiog atrodo, jog anksčiau degtukų dėžučių buvo galima nusipirkti daugiau ir tiek. Tiesa, tokie įrodinėjimai dabar dažnai tampa beprasmiai, nes degtukų retai kas beperka – naudoja žiebtuvėlius ar kokius nors kibirkščiuojančius degiklius.
„Viskas pabrango!“ – pyksta liaudis. Paklausinėji pavyzdžių. Sako, batonas anksčiau kainavo 12 kapeikų, pačios aukščiausios rūšies – 22 kapeikas. Atsakau, jog dabar - 2,20 lito, o jeigu aną kainą padauginsi iš 10... Sako, dešra irgi anksčiau buvusi pigesnė. Nors, pamenu, daktariška anksčiau kainavo 2,10 (1 kg), tai dabar turėtų būti 21 litas, o antai prekybos centre mačiau – 14 litų.
Labiausiai atpigo televizoriai ir alkoholis. Keletą šimtų rublių tekdavo pakloti už juodai baltą televizorių. Dabar už plazminį moki tūkstantį ar daugiau, bet kad įsigytum paprastutį spalvotą, užtenka kelių šimtų litų, t. y. tiek, kiek anksčiau rublių, bet juk 1x10, tad 10 kartų pigiau. Degtinė kainavo 3,62 ar 4,12 (0,5 l). Dabar turėtų būti 36 ar 41 litas. Ji dabar kainuoja 2 kartus pigiau (20 Lt). Dabar „Absolut“, „Finlandia“ kainuoja tiek pat, kaip anksčiau „Ruskaja vodka“. Tik degtinės anksčiau buvo geresnės. Dabar tik vieną normalesnę ir težinau – „Beluga“.
Atpigo ir automobiliai. Jei anksčiau, kad įsigytum automobilį, tekdavo išleisti, tarkime, 10 tūkstančių rublių, tai dabar už 100 tūkstančių litų oi oi oi kokį automobilį įsigysi. Net už 10 tūkstančių litų (10 kartų pigiau!) gausi gerai riedantį. Gal be reikalo taip pigu. Būtų brangiau, būtų mažiau avarijų.
Nepaisant brangstančio kuro, taksi kainuoja tiek pat. Buvo 10 kapeikų už kilometrą, nuo 1975 metų pabrango dvigubai (20 kapeikų už tą patį kilometrą) ir iš pradžių liaudis taksi nebevažinėjo, bet vėliau vėl priprato. Dabar 2 litai už kilometrą ar net kiek pigiau.
Gydytojai, mokytojai ir milicininkai (dabar policininkai) anksčiau uždirbdavo irgi apie 100 rublių per mėnesį. Bet nestreikuodavo. Gal todėl, kad, pavyzdžiui, visi gydytojai sugebėdavo įsigyti 7000-8000 rublių kainuojančius kooperatinius butus.
O kiek anksčiau kainuodavo dvasinė kultūra? Ar brangu buvo žmonėms šviestis ir ar gerai buvo menininkams gyventi? Geras menas visad brangiai kainuoja. Rimanto Dichavičiaus albumą „Žiedai tarp žiedų“ sunkiau buvo gauti negu šaldytuvą. Tiesa, anksčiau retas buvo skaitęs Alberą Kamiu, Hermaną Hesę, juo labiau Džeimsą Džoisą. Beje, anais laikais rašytojai negalėjo taip drąsiai rašyti visokių nešvankybių, nes, anot ideologinių darbuotojų, liaudis tokių dalykų nenori skaityti (girdi, nebus paklausos, kaip buvo dingusi ikrų paklausa).
Pabrango laikraščiai. 10 kartų! Buvo 2 kapeikos, o dabar 1, 2 ar net 3 litai, kai turėtų būti 20 centų. Bet buvo keturių puslapių, o dabar – 24. Tad, geriau pagalvojus, beveik tas pats. Štai jau ir įrodyčiau, kad gyvename geriau jei ne kuro, šildymo, vandens ir visos kitos komunalinių paslaugų kainos. Tarp senų popierių radau 1978 metų vasario mėnesio sąskaitas už komunalinius patarnavimus. Dviejų kambarių butas. Šildymas – 3 rubliai 20 kapeikų. Ką tuo norėjau pasakyti? Sovietinės „laimės“ prisiminimas, atrodo, visad liks keblus ir trauminis.
Kartą pagalvojau, jog vertėtų devalvuoti litą. Už 10 duoti vieną. Vėl atlyginimai būtų 80, 100, 120, 150, 200 ir pan. litų. Už elektrą mokėtume 4 centus, už batoną – 12 centų, už daktariškos dešros kilogramą -–2 litus 10 centų, už degtukų dėžutę – 1 centą ir t. t. Viskas būtų kaip anuomet, t. y. viskas pigu.
„Laimės paslaptis yra ne noras turėti daugiau, o gebėjimas džiaugtis turint mažiau“, – dar penktame amžiuje prieš Kristų mokė graikų filosofas Sokratas. Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du atvejai reikalauja naujų įgūdžių ar gerokai daugiau pastangų, o taupymas yra paprastas metodas.
Geriau yra būti turtingam ir sveikam, negu vargšui ir ligotam. O jei tarp turtų ir sveikatos reikia rinktis, tai pinigai nėra viskas, tačiau, girdėjau ir netikėtą mintį, jog geriau būti turtingam negu sveikam. Vudis Alenas yra palyginęs, kad užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Užtai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys).
Kartais apie pinigus norisi kalbėti linksmai. Kai kurių Afrikos valstybių pinigai netikėti kaip ir mūsų buvę „vagnoriukai“: spalvingi, egzotiški, su genčių vadų atvaizdais šalia nukautų liūtų, tigrų ar dramblių. Bet jei kas nematėte, nustebsite, jog labiausiai stebina Šveicarijos frankai. O gal todėl Šveicarijos frankas ir toks stiprus, kad mokama ironiškai žvelgti į pinigus. Atrodo, kad tai spalvingi kokių moksleivių darbeliai iš konkurso „Mano spalvotas pasaulis“. Dargi galima pagalvoti, jog kažkoks prekybos centras ar baras išleido savo gražius kuponiukus.
Teigiame, kad lietuviai nemoka taupyti. O vokiečiai, girdi, yra taupūs ir apdairūs. Pats metas griauti stereotipus. Ir mokytis iš lietuvių – kur tai matyta, kad būtų pensininkų, kurie sugeba iš 200 eurų pragyventi visą mėnesį.
Nors šiaip jau Vokietijoje vadovai yra nukryžiuojami, užsakę keliais tušinukais daugiau negu to reikia biuro darbuotojams… Pasakojama, kad vienos firmos vadovas liepęs kartą vienam savo vadybininkų pademonstruoti, kaip šis sugebąs vienu metu rašyti keliais tušinukais – mat tas buvo „užsipirkęs“ keliais daugiau nei tuo metu jam reikėjo…
Pamąsčiau, jog minimalus atlyginimas – nėra jau taip blogai. Jis daug ką gyvenime sustato į savas vietas. Psichologai ir įvairiausi mūsų gyvenimo tyrinėtojai net išvardina minimalaus atlyginimo žmogui teikiamus pliusus. Aišku, tie pliusai daugiau skirti sielai, o ne kūnui, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui juk geriau. Pasirodo, minimalus atlyginimas labiau suartina šeimos narius. Ne tik uolieji katalikai, bet ir daugelis kitų tvirtina, kad minimalus atlyginimas padaro žmogų doresniu. Turi pinigų – norisi šnapso ir mergų. O dabar prisėsk bare prie kokios panelės, pasakyk, kad gauni minimalų atlyginimą ir jūsų pokalbis amžiams nutrūks. Bičiulis turėjo prie ežero pirtelę. Baliai joje nesibaigdavo. Žmona pirtelę padegė. Tiesa, ji jau ne kartą buvo gąsdinusi: „Padegsiu aš tą k... lizdą“. Bičiulis atstatyti pirtelei pinigų nebeturi, gyvena dorai ir laimingai.
Minimalus atlyginimas padeda tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju. Tiesa, dėl antrosios teiginio pusės bandyčiau pasiginčyti. Mano galva, tokiais atvejais labiau imama remti kinų ar bent lenkų pramonę. Gaudamas tūkstančius valgai kavinėse, perki pusgaminius, o minimalus atlyginimas ne viename pažadina kulinarijos genijų namuose prie puodų. O kur dar grįžęs gamtos pažinimo jausmas uogaujant ir grybaujant? Ar pastebėjote, kiek pastaraisiais metais grybautojų? Žmonių miške daugiau negu prekybos centre. Sutinki net buvusius verslo partnerius. Kas nemoka kombinuoti, išėjo į miškus. Žodžiu, dorų žmonių dar vis yra, nes doram žmogui visad sunkmetis.
Skaudžiausia, kai sutaupytus pinigus prarandi. Man gaila žmonių, kurie juos atiduoda telefoniniams sukčiams. Juk jie – geri, patiklūs žmonės. Nors A. Šopenhaueris jau yra pasakęs, jog jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos iš mūsų nusuko – už juos įsigyjame išminties.
Prisiminus tradicinį pasakymą, kad lietuviui smagu, kai kaimyno tvartas dega, tautai ne pats kainų kilimas skau-džiausia, o tai, kad atsiranda daug geriau gyvenančių. Tai yra riba tarp turtingųjų ir vargingųjų didėja, o viduriniosios klasės nėra labai daug. Ar anais laikais buvo turtuolių? Jei ir buvo, jiems nebuvo leista iškišti galvos ir puikuotis. Elito ar panašių liaudį piktinančių žurnalų ar televizijos laidų nebuvo. CK vadai irgi privalėjo gyventi kukliai, bent jau tautai demonstruoti, kad taip gyvena. „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ – lygybė buvo labiau pabrėžiama net negu laisvė. O kaip šiandien gali nepapiktinti žinia, kad mūsų Seimo narių bendras turtas didesnis nei Šiaulių metinis biudžetas?!