Neseniai rašiau apie diskusijas ir jų stygių, bet pagalvojau, jog ką ten diskusijos, kai paprasčiausių pokalbių neliko. Mano jaunystės metais - prieš tris dešimtis ir anksčiau – žmonės mėgdavo šnektelti susitikę ir stabtelėję gatvėje, susėdę ant suolelių parkuose ar prie namo laiptinių durų, važiuodami autobusuose. Kelionės miesto autobusais anuomet buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, tiesa, kiekvienoje stotelėje prarandantį vieną kitą savo narį, bet pasipildantį naujais, tik įlipusiais. Ant suolelių prie laiptinių kolektyvas būdavo dar darnesnis, nes jo nariai retai keisdavosi.

Ričardas JAKUTIS
Pokalbių temų anuomet nebuvo daug, tačiau viena kita temelė būdavo randama ir tie pokalbiai žmones suartindavo. Dabar keleiviai autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių nebėra, pasivaikščioti po parką retas beužsuka, tad ir pokalbiai dingę, nors temų pabendrauti tikrai būtų.
Ar yra šiandien su kuo pasikalbėti ir kokios temos būtų svarbiausios? Krizė, nedarbas, maži atlyginimai ir brangios komunalinės paslaugos. Nustembi sužinojęs, kad elektra Belgijoje pigesnė nei Lietuvoje. O sako, ateina dar niūresni laikai. Gatvių apšvietimas išjungiamas, išlaidos kultūrai karpomos...
Kai trūksta temų pokalbiams, reikia vadovautis taisykle: „Kalbėk apie tai, ką matai aplinkui, dėl ko skauda sielą.“ Ar vasarą gali skaudėti sielą ir kankinti depresija? Sako, yra sezoninės depresijos, tad ir vasaros depresijos neišvengsi. Klausimas tik: kiek ilgai ji užsitęs? Žmogus nenori būti vienas, bet ir nenori bendrauti, nenori ką nors veikti, bet ir nenori tinginiauti. „Kažkas apgailėtino... taip, jūs neklystate, tai mano gyvenimas“, - girdėjau guodžiantis.
Tenka pripažinti, jog, deja, negyvename pasaulyje, kuris diskusijas ir šiaip pokalbius laiko didele vertybe. Ypač vasarą jaučiasi, kad išblėsę pokalbiai politinėmis temomis, nors trūksta ir kultūrinių, religinių, socialinių pasišnekėjimų. Daugelį pokalbių galima baigti pagrindine šio laikmečio fraze: „Labai blogi laikai.“
Žiūrėk, būna, prabėga savaitė, o nebuvo su kuo pasikalbėti. Na, nebent ne vienas sekmadieniais atsigriebia pasikalbėdamas su vaikais per skaipą.
Šiandien pokalbiuose dažnai paraginama stoti į kurią nors partiją. „Ką man duos partija? – klausia tūlas. „Būsit pakylėtas? - jam atsakoma.
„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis. Bet dažnas tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai - svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. O nuspręsti gyventi geriau turi pats, nes juk į tų, kurie gyvens geriau, sąrašus niekas tamstos neįtraukė. Tiesa, ir tas sąrašas jau senokai sudarytas, o naujų narių veik niekas nebepriima.
Kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai. Kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. O pabandytų neatstovauti, pabandytų, kaip Lietuvos Seimo nariai, puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj būtų pakeisti kitais. Bet taip nėra ir gal todėl dabar kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t.
Kalbant apie tų, kurie prie lovio, machinacijas, įsiminė nuomonė, jog taip yra todėl, kad pradingo gėdos jausmas. Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų. Gėda – kai veiksmais ar žodžiais pažeidi moralės reikalavimus. Jei žmogus susivokia, ką nors netinkamo padaręs ar pasakęs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar negeba savęs kontroliuoti, ima veikti ir kalbėti daugiau negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“
Lukašenka neseniai nuvedė visus ministrus parodyti kalėjimų. Tegul žino, kokios ten sąlygos. Sakyčiau, taikliai.
Su čigonėmis pokalbiai konkretūs ir aiškūs. Čigonė: „Leisk man palaikyti pinigus, išsipildys didžiausias tavo noras.“
Bet grįžkime prie linksmesnių pokalbių temų. Štai prasidėjus rugpjūčiui, paskutiniam vasaros mėnesiui, vienas kito paklausiame: „Ar jau atostogavai?“ Psichologai vienu balsu šaukia - atostogauti būtina. Nes žmogus dirbdamas pavargsta. O jeigu žmogus dirbdamas pavargsta, reiškia, jis nėra sukurtas darbui.
Kas būdinga atostogoms? Stengiamės, kad jos būtų vasarą. Kartais pagalvoju - jei Dievas kūrė pasaulį, galėjo padaryti, kad visada tęstųsi tik vasara. Vasara – tai laisvė, o laisvė – tai revoliucija. Vyksta žaidimas „Pabėk iš miesto“. Tu tampi jo dalyviu. Galvojau ir aš, kur čia išvykti atostogų. Suskaičiavau pinigus ir supratau, kad dar nesu pavargęs.
Didžiausia vasaros šventė, atrodo, - Joninės. Rugpjūtį – Žolinė. „Kaip atšventei?“ – klausiam susitikę vienas kito. Užtikau statistiką, jog kartu su šeima ir draugais švenčia 54,2 proc., žiūri TV - 18,4 proc., dalyvauja minėjimuose, koncertuose ir kt. - 12,2 proc., visai nešvenčia - 14,6 proc.
Kalbame, kalbame, o kada savo artimam žmogui pakartojome, kad jį mylime? Nepamenate? Girdėjau istoriją, kaip moterys savo vyrams išsiuntė SMS žinutes: „Brangusis, aš tave myliu.“ Atsakymai į tokią žinutę buvo įvairūs: „Kas man rašo?“, „Gal susirgai?“, „Kas atsitiko automobiliui, ar nėra aukų?“, „Nevyniok į vatą, bet tiesiai sakyk, kiek tau reikia“, „Ar man prisisapnavo?“, „Jei neprisipažinsi, kam iš tiesų rašei šį SMS, pyksimės“... O moterų logika visad paprasta. Kad ir apie nuotraukas: ši nuotrauka buvo padaryta, kai aš buvau daug vyresnė.
Kalbame apie pinigus, nes kalbi apie tai, kas skauda. Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame mes, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti. Šiandien galima pasiskolinti pinigų net naktį. Bet ar normalu, kad žmogus gali tokiu metu skolintis? Su kuo, gavęs pinigus, naktį atsiskaitys? Juk nedirba nei įstaigos, nei prekybos centrai - vis vien teks sulaukti ryto. Skola dėl skolos. Yra dar ir kita žmonių grupė. Atrodo, tai žmonės, visai neblogai gyvenantys. Perkantys, galintys pasigirti galingais automobiliais, važinėjantys į kurortus. Girdėjau taiklų pasakymą, jog iš tiesų dalis tų žmonių jau atsisėdę ant skolos adatos - ima naujus kreditus, kad grąžintų senas skolas. Jau įsukti į skolų ratą. Gyvena tik šia diena. Prieš kitus vaizduoja turtingus, laimingus, o bėdas slepia.
Miestelėnams pokalbių tema turėtų būti ir jų miestas bei jo gyventojai. Paprastai miesto įvaizdis būna šiek tiek nutolęs nuo tikrovės. Dažnai – geresnis. Nors tokiuose pokalbiuose kartais viskas atvirkščiai. Šiaulių įvaizdis atrodo labiau neigiamas nei tikrovė. Šiauliai dažnai apibūdinami kaip darbininkiškas (blogąja prasme), piktų, abejingų žmonių miestas. Šiauliečiai nelinkę bendrauti viešose erdvėse. Gal mieste trūksta jaukių kavinių ar viešų erdvių, kuriose miestiečiai galėtų bendrauti? Netrūksta, nes jei būtų mažai, jos būtų pilnos. Tiesiog šiauliečiai nemoka gyventi savo mieste. Tiesa, ir pats žmogus turi jaustis reikalingas miestui. Reikia neišleisti iš akiračio tų, kurie turi ir siūlo miestui naudingų ir svarbių idėjų. Savo miestu derėtų džiaugtis ir didžiuotis.
Gal ir gerai, kad atstatėme (kiti aiškina, jog derėtų sakyti „pastatėme“) tuos Valdovų rūmus. Ekskursijų metu Varšuvoje rodau Karalių rūmus, kurie baigti atstatinėti 1983 metais. Turistų begalė. Tomas Venclova, kalbėdamas apie statomus Valdovų rūmus Vilniuje, juos sugebėjo apginti. Valdovų rūmų istoriją jis palygino su prancūzų miestu Karkasonu, kuriame stūkso efektingi viduramžių įtvirtinimai. Ten kažkada apsilankė Ernestas Hemingvėjus, pasižiūrėjo ir tarė: „Oho!“ Tada jam buvo paaiškinta: „Ar žinote, kad visa tai yra falsifikatas, statytas XIX amžiuje?“ E. Hemingvėjus atsakė: „Na ir kas?“
Apie sunkų Valdovų rūmų ėjimą į mūsų sąmonę iliustravo jų atidarymo metu (gal pastebėjote) epizodas, kai puošnių kostiumų, gėlių, patrankų salvių, fejerverkų apsupty maestro Robertas Šervenikas, šventės dirigentas, klibino rūmų duris negalėdamas išeiti į kiemą ir atsistoti prieš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrą, o publika, televizijos žiūrovai ir muzikantai jo laukė. Girdėjau sakant, jog gal tai likimo ženklas, kad menams nebus lengva grįžti į naujam gyvenimui prikeltą Lietuvos valdovų šventovę?
O kur pokalbiai apie daugiabučių renovaciją. Reikia jos ar nereikia? Vieni džiaugiasi – bus šilčiau, kiti prieštarauja – įsisuks pelėsis. Skaičiau, daugiabučio pirmininkė kalbėdama apie renovaciją žodžių nevyniojo į vatą: tai yra tas pats, kaip dabar nusipirkti zaporožietį ir juo labai džiaugtis. Aišku, geriausiai būtų tokius namus nugriauti ir jų vietoje statyti naujus. Bet ne mums tai.
Televizija vis kartoja ir kartoja „24 valandas“. O dar prasidėjo „Tikras gyvenimas“, kur surinkti veik visi sudegusių teatrų aktoriai. Štai viena „Tikro gyvenimo“ istorija. Vadinasi „Žaidimas be taisyklių“. Šeima. Nevykėlis tėvelis, temokantis žaisti šachmatais ir visur su savimi besinešiojantis jų lentą. Tik apie pinigus galvojanti žmonelė. Ir nuo jos nenutolusi dukrytė, kuri bent man priminė Kazlauskų (yra tokie dainininkai) atžalą. Žmona laikraštyje užtinka skelbimą „Ieškau šachmatų mokytojo“, bemat nulekia nurodytu adresu ir sutaria dėl darbo vyrui. Bet greitai paaiškėja, kad ten reikalingas ne šachmatų mokytojas, o trisdešimtmetį perkopusiai merginai vyriškis, gebantis „padaryti“ vaiką (šachmatininkai protingi žmonės, tad ir vaikas turėtų būti protingas). Vyriškis pasibaisėja, atmeta visus pasiūlymus, tačiau žmona, supratusi, kad galima gerai uždirbti, jį įkalbina. Istorija baigiasi tuo, kad vyriškis pamilsta tą vaiko trokštančią merginą ir lieka pas ją.
Atrodo, žmonėms tokios laidos patinka. Sako, daraisi geresnis. Man, atrodo, bukesnis. Nors jeigu tai tarnauja šypsenai, jeigu išstūmimui iš mūsų gyvenimo pykčiui, tebūnie, nes keista, kad vasarą gali būti piktas. Dar piktesnis už kasininkę, kurią pakeitė kompiuterinė kasa. Piktesnis už kaimyną, kuris pavydi geresnio automobilio. Piktesnis už krepšinio klubo fanus po eilinio jų komandos pralaimėjimo. Piktesnis už ateistą, kuris vis bijo, kad Dievas ims ir iš už kokio nors kampo išlys. Patiko kažkieno išsakyta mintis, jog skaitant bjaurius interneto komentarus reikia pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodo žmonės, kurie juos rašo, ir pasidarys linksma.
Skaičiau, kad amerikiečiui Tomui Wilburui nesuprantama, kaip Lietuvoje – tokioje mažoje šalyje – gali būti tiek daug partijų. 300 mln. gyventojų turinčiose JAV tėra dvi pagrindinės politinės jėgos. „Ar yra tiek skirtingų politinių nuomonių? Net šizofrenikai neturi tiek požiūrių“, – pažymėjo jis.
Bet viskas niekai, kai pagalvoji, jog pasaulyje yra 40 tūkstančių ligų.
- Gydytojau, atsimenate simuliantą iš šeštos palatos? Vakar mirė.
Nuotaikai praskaidrinti ieškau linksmų akimirkų. Humoras padeda išsivaduoti iš jau pradėjusių trumpėti dienų depresijos. Kaip ir mėgstamas psichologų patarimas: „Jei jums viskas nusibodo, pabandykite užsiimti kuo nors kitu.“ O ar nesigadiname nuotaikos patys sau ir dar be reikalo. Prisimenate seną istoriją apie valstietį, kuris nešė maišą grūdų į malūną. Žmonos namuose surištas mazgas atsirišo ir jam teko devynis kartus keliaujant vis iš naujo užrišti maišą. Grįžo namo piktas ir išbarė žmoną: „Nemoki mazgo surišti, ar ką? Man dešimt kartų teko iš naujo maišą užrišti, kol į malūną nuėjau.“
Neseniai spaudoje užtikau tekstą pavadinimu „Šiemet vasara bus vienu mėnesiu ilgesnė“. Šaunu, pagalvojau – rugsėjį dar tęsis vasara. Perskaičius tekstą džiugesys dingo – pasirodo, šiais metais vasara prasidėjo mėnesiu anksčiau – gegužės 8-ąją - ir todėl ji mėnesiu ilgesnė.
Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šventasis Augustinas yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas). Ir visai kitokia diena, jei iš kieno nors lūpų išgirdai: „Geros Jums dienos.“
Ir dar tokia mintis, nusiraminimui. Jeigu jūsų niekas nemyli, nesijaudinkite: juk Prezidentė, Premjeras, Seimo nariai – nebloga kompanija.
Pačiai pabaigai anekdotas apie pokalbius.
Dvi ponios, regis, iš pobūvio taksi grįžta namo.
- Pastebėjai, kokie neišsiauklėję šeimininkai: valgant silkę nepadėjo antros šakutės, - dalijasi įspūdžiais pirmoji.
- Aišku, pastebėjau. Bet pati viršūnė, kad kiekvienam prie lėkščių buvo padėta tik taurelė ir viena didelė taurė. O juk raudonam vynui skirta skirtinga taurė nei baltam. O kur dar taurė vandeniui, gaivai ar sultims, - pastebi antroji.
- Toli jiems iki etikos ir estetikos, - pratęsia pirmoji.
Tuo metu taksistas atsisuka į jas ir paklausia:
- Ar neįsižeisite, kad aš nugara į jus sėdžiu?