Vaikystėje kiekvienas kažką kolekcionavome. Tarp suaugusiųjų kolekcininkų irgi labai daug. Kolekcionuojame atvirukus, pašto ženklus, monetas, knygas, muzikos įrašus, dailės kūrinius...

Ričardas JAKUTIS
Dar kolekcionuojame cigarečių pakelius, puodelius, alaus skardines, alkoholinių gėrimų butelius ir t. t. Galime tarti, jog beveik visi esame kolekcininkai. Kartais apie tai net nepagalvojame, bet jeigu žmogus turi daugiau nei dešimt vienos paskirties daiktų – tai jau kolekcija. Yra įdomių ir labai retų kolekcijų. Yra kas kolekcionuoja kaklaraiščius, kas – restoranų valgiaraščius, drugelius (tuos, kurie skraido pievose ir tuos, kuriuos kabiname po kaklu, pastarieji dažniau vadinami peteliškėmis, nors jie dažniausiai kolekcionuojami drauge su kaklaraiščiais). Pasitaiko ir labai savotiškų kolekcijų. Netgi nepamanytum, kad tokių galėtų būti. Iš kruopščiai surinktų kolekcijų gimsta muziejai.
Sako, aukščiausias kolekcionavimo laipsnis – kolekcionuoti meno kūrinius (paveikslus, skulptūras). Senų automobilių kolekcininkai čia gali ginčyti, jog jų kolekcijos vertingiausios. Nesutikčiau. Yra paveikslų, kurie kainuoja milijonus.
Sakoma, pirmiausia meną reikia pamėgti ir suprasti jo reikalingumą, o jau tuomet kalbėti apie kainą ir investicijas. Lietuviai, atrodo, ir laukia, kol pribręs jų meno supratimas. Tiesa, galimas ir kitas atvejis – pirkti meną nelabai apie jį nutuokiant. Nesmerkime. Tik tam reikia turėti gerus konsultantus. Paveikslai yra nelikvidi investicija – negali kiekvieną dieną sekti, kokia paveikslo vertė biržoje. Kadangi paveikslai yra vienetiniai ir neturi su jais susijusio pinigų srauto (t. y. nemoka dividendų ar palūkanų, nebent paveikslą esi išnuomojęs kokiai nors kompanijai patalpoms papuošti), tai jų vertinimas finansiniu požiūriu yra komplikuotas. Dėl to paveikslus vertina meno ekspertai, o ne finansų analitikai. Tad paveikslai pirmiausia yra perkami dėl to, kad jie „gražūs“, ir tik po to, kad jie yra „investicija“.
Kaip atrodo lietuvių dailininkai pasaulyje? Perkama ir mūsų dailininkų tapyba, ir grafika, ir skulptūra, ir fotografija. Skaičiau mūsų menotyrininkų pasvarstymus, kad, atmetus beviltišką diskusiją apie kokybę, Lietuvos menininkų tradicionalizmas turi verslo perspektyvų. Pasauliniame dailininkų reitinge aukščiausią vietą užima projektinio, o ne tradicinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius (gal mažai kam ir žinomas) – jis yra 443-ias iš 105000 reitinguojamų pasaulio dailininkų, ir tai įrodo, kad Lietuvoje yra gerų dailininkų, nes vieta labai aukšta. Estai ir latviai yra žemiau. D. Narkevičius gerokai lenkia Joną Meką (685), Jurgį Mačiūną (939) ir stipriai M. K. Čiurlionį, kuris su penkiomis grupinėmis (nuo 2000 metų) ir viena personaline paroda tėra tik 6779 vietoje. Šiaip jau Baltijos šalių meno rinką tiktų vertinti kaip vieningą vienetą, taip būtų įmanoma geriau pristatyti Baltijos regiono menininkus, plėtoti kultūrinius šalių mainus. Dabar apie latvių ir estų meną mes mažai žinome.
Ką patarti pradedančiajam meno kolekcininkui? Nesiūlyčiau pradėti rinkti kitų šalių, ypač Vakarų pasaulio, dailininkų kūrinių. Tegul olandai renka olandų, prancūzai – prancūzų kūrinius ir t. t. Nesakau, kad tai būtų neįdomu, bet tik labai sunku, ir kažin ar ką gero surinktum. O štai savų lietuvių menininkų kūrinių gali sukaupti visai neblogą ir originalią kolekciją. Šiauliečiams patarčiau rinkti savo miesto menininkų darbus. Tūkstantis, na nors ir du tūkstančiai litukų – ir ant tavo sienos jau puikuojasi puikus paveikslas. Vilniuje tokių kainų nebėra. Ten jau pradėta kalbėti net dešimtimis tūkstančių. Aišku, šiaulietis dailininkas – tai ne koks nors garsus sostinės metras, bet bent dešimt gero lygio dailininkų mūsų mieste galima rasti. Aišku, Lietuva – ne Rusija, kur užsisakyti portretą pas garsų portretistą kainuoja milžiniškus pinigus. Sako, portretai pas įžymiausius mūsų šio žanro meistrus Vytautą Ciplijauską ar Vladą Karatajų kainuoja 10 tūkstančių litų. Nežinau, kiek tai kainuotų, pavyzdžiui, pas šiaulietį Bonaventūrą Šaltį. Be abejo, mažiau nei Vilniuje.
Visi žinome teiginį, jog menas yra neįkainojamas. Graži ir garbinga nuomonė. Bet šiaip jau pasaulyje viskas kainuoja tiek, kiek už tai mokama. Jei klysti pirkdamas buities prekes ir net maisto produktus, prisipirkdamas gaiviųjų gėrimų su saldikliais, dešrelių, kuriose nėra mėsos, neaišku kaip pagamintą aliejų ir t. t., tai su menu, be abejo, dar sunkiau.
Apie iškreiptą meno rinką Lietuvoje ne kartą rašyta. Nors ar ta rinka apkritai yra? Vis dėlto mūsų menotyrininkai viliasi, kad ateis laikas, kai Lietuvoje atsiras normaliai veikiančių aukcionų namų, kuriems teks samdytis specialistų, juos mokyti, siųsti į kitus aukcionus, kai mūsiškiai galės nusipirkti geriausių duomenų bazių prenumeratas ir t. t.
Niekas tiksliai neatsakys, kada gimė meno kolekcionavimas kaip reiškinys. Pirmuosius kolekcininkus įsigyti meno kūrinių skatino ne tik estetiniai veiksniai ar socialinė aplinka, bet ir ekonominės priežastys. Tikroji investavimo į meną kultūra gimė tik XIX a. pabaigoje, kai atsirado šiuolaikinis požiūris į meno rinką. 1904 metais prancūzas Andrė Levelis subūrė investuotojų grupę ir įkūrė pirmąjį investicinį fondą, kuris lietuviškai vadintųsi „Lokio oda“. Per dešimt metų fondas supirko šimtus dailės kūrinių, tarp kurių buvo ir Pablo Pikaso, ir Henri Matiso darbų. 1914 metais visi darbai buvo parduoti milžiniškame aukcione ir tuomet skaičiuota, kad investicijų grąža siekė net 400 procentų. 1951 metais „lokio odos kepurę“ užsidėjo meno kūrinių prekeivis Spenceris Samuelsas, kuris pirmą kartą investavimą į meną pavadino klasikine investicija. Meno rinkos žinovai sako, kad investicijų į meną grąžą sunku tiksliai prognozuoti, nes tai priklauso ir nuo madų bei tendencijų, tačiau statistiškai tokios investicijos pasiteisina devyniais atvejais iš dešimties. Kruopščiai išanalizavus dailės kūrinių pardavimą nuo 1950 metų „Christi“ ir „Sotbi“ aukcionuose atsirado vadinamasis tapybos indeksas. Ištyrę daugiau nei 6000 paveikslų pardavimų aplinkybių, įvertinę ir palyginę daugybę skaičių analitikai nustatė, kad į šį sąrašą įtraukti paveikslai ir pakilimų, ir nuosmukių laikotarpiais pagal ilgalaikę investicijų grąžą gerokai pralenkė obligacijas ir prisiviliojo akcijų teikiamas investicijų grąžas. Įdomu pasižvalgyti ir po pasaulinius paki-limų bei nuosmukių laikotarpius. Pavyzdžiui, suirutės ir karai yra palankiausias metas investuoti į meno kūrinius. Išlošė tie, kurie tuo užsiėmė Antrojo pasaulinio karo metais.
Skaičiau, kad kaimyninės Lenkijos verslininkai apie 20-30 procentų savo pinigų investuoja į meno kūrinius. Kiek jiems išleidžiama Lietuvoje, statistikos nėra, tačiau neoficialiai skelbiama, kad 8 procentai visų investicijų. Daugiausia tokių investuotojų Vilniuje, periferijoje kūriniai daugiausia perkami kaip dovana ir tik kartais – kolekcijoms. Girdėjau teigiant, kad Lietuva visada buvo skurdus kraštas, todėl santykiai su geru daiktu čia nėra vykusiai susiklostę. Ir sovietmečiu atvežti meno kūriniai iš tuomečio Leningrado, Maskvos tėra vidutinybės. Taip ir dar ankstesniais laikais. Prie didžiojo pasaulinio meno nepriartėta. Tiesa, kai ką galima išskirti. Karalienė Bona (Žygimanto Augusto motina) daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. Iš gimtosios Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, pavyzdžiui, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.
Vis dėlto menka draugystė su menu mūsų krašte pėdsaką paliko. Kai Atgimimo pradžioje vienam paveikslų kolekcininkui belgui į Briuselį nuvežiau mūsų šiuolaikinio modernaus dailininko paveikslą, kolekcininkas buvo maloniai nustebęs, girdi, toks nedidelis ir mažai žinomas kraštas, o gali didžiuotis puikiais menininkais. Patys lietuviai savus menininkus vertina kukliau. Gal todėl mūsų kambariuose ant sienų dar ir dabar užtiksi kabantį kilimą (daiktą, kuris turėtų būti ant grindų), bet ne paveikslą. Tiesa, pavažinėję po užsienį ir pamatę paveikslų ar net skulptūrų viešbučių kambariuose, restoranuose, bankuose, ligoninėse, privačiose erdvėse, mūsiškiai irgi atkuto. Ar ne solidžiau atrodo įstaiga, kai už vadovo nugaros kabo paveikslas? Nors sovietmečiu meno kūrinių netgi ligoninėse buvo.
Ne kiekvienam duota tapti kolekcininku, bet labai norėtųsi, kad bent vienas kitas meno kūrinėlis mūsų butą puoštų. Pamatysite ir pajusite, tuoj bute taps maloniau. Nors šių dienų naujasis verslininkas apsilankęs parodoje ir padūsavo: „Jokios naudos, išskyrus estetinę.“
Bet grįžkime prie kitokių kolekcijų. Skaičiau apie himnų kolekciją. Kolekcija pasirodė nedidelė, nes pasaulyje iš viso tėra apie 200 nacionalinių himnų. Be to, taip jau susiklostė, kad reto himno tekstas turi didelę literatūrinę vertę. Jų turiniai priskiriami labiau psichologijos nei poezijos sričiai. Juose kalbama apie ginklus, mūšių laukus, nemirtingą šlovę ir visokius garbingus dalykus. „Griebk priešą už plaukų ir jį sunaikink“ (Libijos), „Ką iš mūsų svetimieji atėmė prievarta, atsiimsime kardu“ (Lenkijos), „Purvinas priešų kraujas tegu susigeria į mūsų suartų laukų vagas“ (Prancūzijos) ir t. t. Nacionaliniai himnai – tai sfera, kur moterims nėra vietos. Scenoje vieni vyrai – sūnūs. „Tavo sūnūs ištikimai atsidavę tau, Tėvyne!“ (Egipto), „Kelkitės, Sudano sūnūs!“ (Sudano), „Pakelkite galvas, ispanų tautos sūnūs!“ (Ispanija), „Didžių sūnų šalis“ (Austrijos) ir kt. Čia jau neminiu visiems gerai žinomo Lietuvos himno. Tik vokiečiai šlovina „vokiečių moteris, vokiečių ištikimybę, vokišką vyną ir vokiškas dainas“. Nacionalinių himnų autoriai beveik vien vyrai, išskyrus keleto, kurių kūrėjos moterys, nors jų sukurti himnai taip pat šlovina vyrus.
Nesužinojau, ar ši nacionalinių himnų kolekcija neplečiama. Juk yra specialybių (metalurgų, ugniagesių, statybininkų, žemdirbių...), draugijų (medžiotojų, žvejų, sportininkų...) ir daug panašių himnų.
Atgimimo pradžioje buvo mada rinkti prekybos centrų maišelius. Ypač populiarus buvo su „Marlboro“ kaubojaus ant žirgo atvaizdu. Dar su pavaizduotais automobiliais, motociklais, įdegusiais kūnais. Maišelių paveikslėliai buvo svarbiausia. Kai vykdavau į užsienį, vienas prašymų buvo parvežti tokių maišelių. Žmonės juos saugojo, „blatnieji“ su jais išeidavo į miestą pasipuikuoti. Maisto produktus į juos retas dėjo, kad nesusiteptų. Atsirado žmonių grupė, kurie mąstė, kad maišeliai labai svarbu ir jiems buvo ne vis tiek, kokiame maišelyje jie nešis daiktus ar produktus. Jiems buvo gėda laikyti rankose kokį aptrintą, neišvaizdų maišelį. Nepatartina buvo laikyti tokius maišelius sulankstytus, nes perlenkimo vietoje paveikslėlio dažai imdavo trintis ir išlanksčius maišelis jau būdavo praradęs savo išvaizdą.
Nuo maišelių kolekcionavimo atgrasė pradėti leisti „Maximų“, „Norfų“, „Rimi“, „Iki“ ir kt. maišeliai. Dauguma žmonių jais naudojasi tik iš bėdos, nes šių maišelių įvaizdį sugadino benamiai, kurių rankose tokius maišelius dažnai gali išvysti. Nebekolekcionuojami tokie maišeliai grūdami į šiukšlių konteinerius, nevalyvo buvusio jų savininko išmesti kur papuola teršia aplinką, uostinėjami ir draskomi šunų, vėjo blaškyti ir įstrigę krūmuose, pasikabinę ant medžių šakų.
Gal kiek labiau gerbiami maišeliai su kosmetikos, drabužių, batų firmų pavadinimais. Smagu Naujųjų metų išvakarėse paimti maišelį su Kalėdų Senelio ar šiaurės elnių atvaizdais bei naujamečiais linkėjimais. Aišku, vidurvasaryje tokiu maišeliu nešinas pilietis atrodo savotiškai. Be to, per rinkimus pasirodo maišelių, raginančių balsuoti už kurią nors partiją. Gali būti, kad tavo ir maišelio politinės pažiūros nesutampa, bet jei kito maišelio po ranka neturi, nėra kur dėtis.
Maišeliai it šunys panašūs į savo šeimininkus, o šeimininkai irgi ima panašėti į maišelius. Atsirado maišelių tvirtomis rankenomis, į kuriuos, pats įsitikinau, gali sudėti dvylika butelių alaus ir rankenos atlaikys.
Šiandien, jei dar kas saugo maišelius, tai ne kolekcionavimo sumetimais, bet norėdami į juos sudėti daiktus. Bet taip namuose prisikaupia daug ryšulių. Jų tarpe gal yra laimingų maišelių (o gal ne), kuriuose saugomi pinigai.
Be to, šiandien maišeliai gerbiami jau ne dėl piešinio, o tik akimirką, t. y. tol, kol iš jų ištrauks tau skirtus daiktus ar dovanas. Vėliau maišeliai pamirštami, numetami į pakampę, o tai, kas juose buvo, pagarbiai įsikuria garbingiausiose kambario vietose.
Būna, kad prekybos centre prie kasos žmogus iš kišenės išsitraukia seną sulankstytą maišelį ir į jį kraunasi pirkinius. Taip maišelis panaudojamas tris, keturis, o gal net ir daugiau kartų. Gerbiu tokius žmones. Jie mažesni šiukšlintojai nei tie, kurie išmeta maišelį po pirmojo panaudojimo. O jei būtų mano valia, visai uždrausčiau prekybos centrų maišelius, o liepčiau pirkėjams ateiti į parduotuvę su savo medžiaginiais maišais, kurie naudojami ilgai. Jei pamirštų tokį maišą namuose, galėtų įsigyti čia pat parduotuvėje, aišku, už kainą, kuri neleis greitai to maišo išmesti.
Tai tiek apie vienos, buvusios populiarios kolekcijos pabaigą. Šiandien maišelių, manau, niekas nebekolekcionuoja. Bet ir be maišelių yra netikėtų kolekcijų. Pavyzdžiui, gal pamenate seną lietuvišką filmą „Paskutinė atostogų diena“? Mergaitė kolekcionavo aidus. Sako, yra kvapų kolekcininkų (manyčiau, tai kvepalų gamintojai) ir net ydų kolekcininkų. Aišku, ne savo. Savų ydų niekas nekolekcionuoja.
Daugelis įsitikinę, kad kolekcininkai yra niūrūs ir net šiek tiek pamišę žmonės. Tai visiškai klaidingas įspūdis. Kolekcininkams reikalinga ypatinga vidinė pusiausvyra. Klaidingai manoma, kad galima surinkti kolekciją be jokių pastangų, tarsi paskubomis. Iš tiesų yra visai ne taip – tai šuniškas darbas. Koks kolekcininkų noras? Jie nori tęsti tai, ką pradėjo.
Pabaigai anekdotas, kur vienas draugas aiškina kitam, jog apie žmogų daug pasako jo išvaizda, elgesys, ką jis kolekcionuoja ir kokias knygas jis skaito.
- Aš, pavyzdžiui, skaitau Bekoną, Heiderį, Jungą, Džoisą, Prustą. Ką gali pasakyti apie mane?
- Tu esi melagis.