Jau nebepamenu, kur užtikau štai tokią anketą. Atsakymai buvo: teigiamai: gerbiu, žaviuosi – 48,2 proc., neigiamai: manau, jie – vagys, piktinuosi – 31 proc., esu abejingas – 20,4 proc., užjaučiu – 0,4 proc. O į kitą anketos klausimą „Prie ko jūs pats save priskiriate?“ atsakymai buvo tokie: prie vidutiniokų – 71,8 proc., prie vargšų – 25,2 proc., nežinau/nesakysiu – 2 proc., prie turtingųjų – 1 proc.

Ričardas JAKUTIS
Ant Rusijos stačiatikių Bažnyčios patriarcho rankos fotografai užfiksavo Breguet firmos laikrodį. Jis – klasikinio modelio, pagamintas iš baltojo aukso, apyrankė – iš krokodilo odos. Jo vertė – nuo 28 000 iki 36 000 eurų. Advokatas ir mokslininkas David L. Salomons 1921 m. yra pasakęs: „Nešioti Breguet laikrodžius, – tai jausti genijaus smegenis savo kišenėje“.
Galėjo būti, kad patriarchas gavo šį laikrodį dovanų ir net nežinojo, kad jis yra labai brangus. Be to, tokio rango žmogus juk nenešios kiniško laikrodžio. Tad tekstui apie turtinguosius toks pavyzdys nėra tinkamiausias, bet tiesiog ši istorija įsiminė ir tiek.
Nemėgstu pesimistinių minčių. Tebūnie mano tekstų optimizmas kiek nepagrįstas, bet vis tiek tai optimizmas ir gyventi linksmiau. Tad nekalbėsiu apie tuos kurie pranašauja naują krizę. Tai jau ne mano teksto tema. Aš apie laiminguosius.
Visi suprantame, jog jeigu esi turtingas, tai esi ir laimingas. Bet vėl. Skaičiau, kad gyventi šalia turtingo ir sėkmės lydimo žmogaus arba draugauti su juo – kenksminga sveikatai. Tai nustatė Čikagos universiteto mokslininkai. Paaiškėjo, jog kaimyno turtas skurdžiau gyvenančiam sukelia nuolatinį stresą, kuris silpnina žmogaus imuninę sistemą. Dėl to ne-pasiturintį kaimyną apninka ligos. Pirmiausia nukenčia širdies ir kraujagyslių sistema. Svetimos sėkmės ir turto pavydė-jimas taip pat skatina diabetą. Tad mokslininkai pataria pakeisti arba gyvenamąją vietą, arba gyvenimo būdą, kad mintys nebesisuktų apie kitų žmonių turtus ir laimėjimus.
Kiek milijonierių yra Lietuvos Seime, žinome, nes tai paskelbė žiniasklaida, bet įdomu sužinoti, kiek apskritai milijo-nierių yra mūsų valstybėje. Jei ketvirtadalis Seimo narių yra milijonieriai, tai gal ir visoje Lietuvoje yra apie ketvirtada-lis piliečių, turinčių po milijoną? Krikščioniškai mąstant, taip turėtų būti. Deja. Vienas Seimo narys viešai yra pareiškęs, kad valstybę turėtų valdyti tik turtingi žmonės. Anot jo, jei žmogus sugeba pats praturtėti, tai ir valstybė turtės. Bet matome kitokį rezultatą. O kai artėja rinkimai, rikiuojasi nauja eilė turtuolių, kurie iki šiol savo valstybei, miestui ar bendruomenei pasitarnauti negalėjo, nes dar nebuvo valdžioje.
Skaičiau, kad vienas Lietuvos turtuolis sukūrė eilėraštį, anot jo, atstojantį V. Kudirkos „Tautinę giesmę“. Autorius di-džiuojasi ir džiaugiasi, kad jo odė šlovina lietuvėlį kareivėlį, iškilmingai pasibeldusį į neteisybių iškankintą liaudies širdį. V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ saulė Lietuvos tamsumų neprašalino, todėl susidarė puikios sąlygos dvasingojo milijonieriaus pašaukto lietuvėlio kareivėlio žygdarbiams. Milijonierius gal tik nepamąstė, kad eilėraštis ne šašlykas. Be to, gyvenimo taisyklė, mūzos vengia turtuolių. Gyvenimas įrodo, kad eilučių apie lietuvėlį kareivėlį autorius gali tapti tikru poetu tik palikęs ištaigingus namus, pardavęs verslą, automobilius ir jachtas. Skaitytojo čia nebandysiu supa-žindinti su visu milijonieriaus kūriniu, pakaks pirmųjų eilučių: „Lietuvėli, kareivėli, už teisybę tu kovok. / Skleisk pa-sauliui tyrą meilę, savo jausmo neišduok. / Ženk į priekį, kareivėli, dėl Tėvynės mylimos. / Skleisk pasauliui vien tik gėrį, šlovink vardą Lietuvos.“
Neseniai manęs paklausė: „Apie ką tau pačiam maloniausia rašyti?“ Mąsčiau mąsčiau ir nusprendžiau – apie pinigus, ironiją ir humoro jausmą. Kaip be jų gyvenime? Tikrai laimingas esi, ne tik kai tau sekasi, bet kai kitam nesiseka. O rašant apie turčius, mano galva, ironija ir humoro jausmas pats tas. Pajuokauji ir lengviau pasidaro, kad neturi ir, atrodo, niekados turtų neturėsi.
Ironijos mokykimės iš žydų. Net pametęs pinigus žydas dėkoja Dievui: „Ačiū, Viešpatie, kad paėmei pinigais“. Nors ir lietuviui sunkius periodus išgyventi padeda ironija. Tad šiuo metu ji labai reikalinga. Tiesa, žinau teigiančių, kad ironija yra tik sugebėjimas pagirti žmogų taip, kad jis įsižeistų ilgam. Juo labiau gali atsirasti prieštaraujančių ir teigiančių, kad ironija krizės metais yra šventvagiška. Kad ir, pavyzdžiui, toks teiginys, girdi, valdžia seniai suprato, kad lengviausia paimti pinigus iš vargšų, nes nors pinigų jie turi ir labai mažai, bet pačių vargšų užtai yra daug... Gal ir juokinga, nors ir verkti norisi. Sugebėsime ar nesugebėsime įsisavinti statyboms skirtus ES pinigus? Jei sugebėsime, ar tai, ką pastatėme, nesudegs? O tarp mūsų mokesčių ir korupcijos yra harmonija. Konfucijus valdžios vyrams yra pasakęs: „Nevokite, nemeluokite ir jūsų pavaldiniai to nedarys“. Nors ironijos šiame raginime gal ir nėra. Šiuo atveju tikra tiesa. Valdininkas teisinosi, kad prabangią vilą jam pakišo priešininkų partija.
Nors nejaugi ištikus krizei tetinka tik liūdėti ir pulti neviltin? Tai, kas pasaulyje įvardijama kaip krizė, Lietuvoje vadi-nama stabilumu. O ir iš kur toji krizė, jei pas mus dar gerbūvis nebuvo atėjęs?
„Ot žmonėms sekasi!“ - su lietuviška pagieža mąstome apie turčius. Neklauskite savęs, kodėl jūs neturtingas. Šis klau-simas beviltiškas, jis neatneš jokių sprendimų ir neturi ateities. Kodėl man nesiseka? Klausimas „kodėl“ veda į niekur. Klauskite – „kaip“ arba klauskite „ką“ aš turėčiau daryti, kad tapčiau turtingas. Tai, kad jūs niekada nebuvote turtingas, nereiškia, kad negalite toks tapti. Reikia išmokti svarbiausią gyvenimo pamoką – ateitis nebūtinai turi būti tokia pat, kokia buvo praeitis. Ar galėtumėte užmegzti meilės santykius, jei manytumėte, jog esate pabaisa? Juk tuomet jūs tiesiog nepatikėsite, jei kas nors prisipažins, kad jūs patinkate. Ir jokių meilės santykių neužmegsite.
Visose srityse pasireiškia mūsų pasąmonės įsitikinimai. Jie tokie pat svarbūs, kai kalbama apie pinigus. Pinigų suma, kurią uždirbate, tolygi sumai, kokia jūs save vertinate. Skirtumas tarp turtingo ir vargšo matuojamas ne banko sąskaita, o įsitikinimais.
Esu matęs perspausdintą iš vokiško žurnalo nuotrauką, kurioje nufotografuotas žmogus šluoja pinigus, besimėtančius ant gatvės – milijonus, gal net milijardus markių. Tačiau šių pinigų niekam nereikia – už visą tą krūvą netgi degtukų nenusipirktum. Po Pirmojo pasaulinio karo infliacija Vokietijoje pasiekė tokį mastą, kad 1923 metų pabaigoje papras-čiausi pietūs kainuodavo apie bilijoną (tūkstantį milijardų) markių.
Senovėje sofistai buvo smerkiami dėl to, kad ėmė pinigus už savo mokymą. Nuo jų yra kilęs posakis „Gana sofistikuo-ti“. Nors vis prisimenu vieno žydo pamoką, kad norint turėti litą reikia gauti ne 99 centus, o 100 centų, nes jeigu to vie-no cento trūks, lito neturėsi. Lietuvių elgesys, kai jie ima grąžą, demonstratyviai pabrėžtinas: „Kokie čia pinigai? Tai tik grąža!“ Žydų patarlė byloja: „Neturtas nėra gėda. Bet tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie neturtą.“
Lietuvos turčiai yra tarp piniguočių iš naftos šalių ir turtuolių iš Švedijos. Naftos šalių turtingieji mėgsta išsiskirti ir girtis turima prabanga, Švedijoje egzistuoja lygybės kultūra, kur tiesiog nepriimtina rodyti turto. Turtingi verslininkai, mokslininkai, menininkai yra gerbiami, bet koks turtingas bebūtum, niekuo nesi geresnis už tą, kuris tokių turtų neturi. Švedijoje gyvenę pasakoja, kad, pavyzdžiui, daugiavaikė mama, gyvenanti bute, pirmiausia yra mama, o tai – vienas iš aukščiausių statusų.
Turtingus nuo pasiturinčiųjų skiria tai, kad pirmieji net nežino, kiek jie turi pinigų. Tikrųjų elito atstovų draugijoje apie pinigus nekalbama. Tikrai turtingas niekad nekalbės (nesigirs), kiek kainavo jo automobilis, o jo žmona neminės savo suknelės kainos. Tokie netgi nemėgsta pozuoti blizgančiuose žurnaluose, jie nejaučia jokio pasitenkinimo, kad jiems pavydima.
Žinomas posakis, kad nereikia turėti daug pinigų, bet reikia jų turėti tiek, kad galėtum ką nori nusipirkti. Aš pats, pa-vyzdžiui, skaičiuodamas pinigus, jaučiuosi nejaukiai, tarsi šalia stovėtų velnias. Tik poetai ir moterys moka elgtis su pinigais taip, kaip šie nusipelno. Nors, aišku, blogai, kai pinigai pasibaigia greičiau nei atostogos. O dar tos mintys, kad turtingi žmonės laimingesni, sveikesni, kad jiems geriau sekasi. Sako, vargingiau gyvenančiam negalima duoti milijono, nes jis tiesiog neatlaikys įtampos. Tiesa, apklausos parodė, kad 80 procentų amerikiečių tikisi senatvėje praturtėsiantys laimėję milijoną loterijoje.
Įdomu, kokie rezultatai būtų Lietuvoje? Nors su išloštais pinigais daug kas (jei ne visi) suklumpa. Ar pastebėjote, kad Lietuvoje nė vienas, laimėjęs milijoną, nepraturtėjo? Vieni iškėlė didelį „tūsą“ draugams, kiti nusipirko brangią mašiną, kurią po dviejų mėnesių sudaužė, treti... Gal tęsti neverta, o tiesiog apibendrinti – daugelio žmonių gyvenimas, praėjus lygiai metams po milijono laimėjimo, nepagerėjo, o kai kurių netgi pablogėjo. O perkant loterijos bilietą reikėtų prisi-minti, kad greičiau pinigų užsidirbsi, negu juos išloši loterijoje.
Vieno, dviejų, trijų kambarių butas. Aštuoniolikos kvadratinių metrų svetainė, minkštasis kampas, sekcija, televizorius. Tokių butų gyventojai beveik nematomi. Nebent vyktų rinkimai ir jie būtų kviečiami balsuoti. Kodėl paprastam žmogui taip dažnai nesiseka? Ir drabužius jis turi pirkti dėvėtus, ir baldus, užuolaidas iš mažai naudotų olandiškų, vokiškų, belgiškų baldų parduotuvių, net automobilius, parvairuotus iš tos Europos, kuri jau anksčiau Europa. O juk yra visuomenės sluoksnis, kurio atstovai niekad nepirks naudoto daikto. Vėl kyla klausimas – kodėl? Turtingieji atsako: „Kai jūs lakstėte į savo mitingus, mes darėme biznį.“
„Pinigai – labai svarbus dalykas. Ypač kai jų neturi“, - sakė E. M. Remarkas. Neteigiu, kad visiškai piniginiuose reika-luose nereikia orientuotis. Visai neseniai mačiau vaikų žaidimo korteles-pinigus. Nupiešta net mažai žinomų valstybių valiuta. Vaikai žaidžia ir sužino, kokioje šalyje kokie pinigai. Vienas berniukas iš tėčio, kuris dažnai keliauja po Euro-pą, automobilio išsikrapšto pamestus eurus. Lietuviškų pinigų jis nerenka.
Ne vienas dabartinis milijonierius, pavyzdžiui, Warrenas Buffettas ar švedas Ingvaras Kampradas, IKEA įkūrėjas, savo kapitalą pradėjo kaupti dar vaikystėje. Sakoma: „Pas turtinguosius savi papročiai“. Štai W. Buffettas paniškai bijo mirties, dėl to aukoja nemažas sumas įvairiems moksliniams tyrimams, kurie galėtų pailginti gyvenimo trukmę, taip pat vengia žmonių, kurie jam nepatinka. O I. Kampradas Niujorke apsistoja viešbutyje, kuris jam priklauso, ir apsigyvena mažyčiame kambarėlyje. „Apple“ įkūrėjas, vadovas ir gelbėtojas S. Jobsas iki pat gyvenimo pabaigos pats atsakinėjo į gerbėjų laiškus ir vartotojų skundus, kontroliavo net parduotuvių interjero dizainą. Daug ką apie žmogaus charakterį pasako ir toks faktas, kad S. Jobsas septynerius metus negalėjo išsirinkti miegamojo baldų.
Apie turčius begalė anekdotų.
Štai turtuoliai kalbasi, kas ką įsigijęs ir kiek už tai sumokėjęs. Visi didžiuojasi išleistomis sumomis. Vienas kalnuose pirkęs vilą, kitas – prabangią jachtą, o štai vienas sako nusisamdęs vairuotoją, kuriam kas mėnesį mokąs pusę milijono dolerių. Pašnekovai stebisi, kam tiek vairuotojui mokėti. Mokantysis irgi mąsto, jog gal be reikalo:
- Ūkvedys man tą vairuotoją rekomendavo. Ir man atrodo, kad švaistau dėl jo pinigus, o dar pavardę sunku ištarti – kažkoks Šumacheris.
Naujieji rusai kompanijoje pasakoja apie tai, kuo jie yra kitus nustebinę. Vienas prisimena, kaip netoliese kranto iššokęs iš jachtos, panėręs, priplaukęs prie pat kranto ir išniręs iš vandens šalia besimaudančių. „Oi, kaip jie buvo nustebę“, - baigia savo istoriją kalbėtojas.
- Suprantam, kad nustembi, jei šalia tavęs besimaudančio išneria žmogus, bet kad kažkas čia būtų ypatingo... - nesusi-žavi istorija klausytojai.
- Matot, aš visada formoje – balti marškiniai, juodas kaklaraištis, vyšninis švarkas, odinis portfeliukas rankose.
Tiesa, kalbant apie turčius, žodžių darinys „naujieji lietuviai“ kažkaip neprigyja. Nelabai prigyja ir „naujieji latviai“, „naujieji lenkai“. O štai posakis „naujieji rusai“ paplito. Be to, kas tokie tie naujieji nėra paprasta apibrėžti. Jei apie rusus, sakyčiau, jog tai terminas naujai posovietinės Rusijos verslo klasei apibūdinti, suvokiamas kaip stereotipinė karikatūra. Net naujieji rusai nemėgsta atostogauti ir būti ten, kur daug naujųjų rusų. Šiais metais kelias dienas lankantis Palangoje, susidarė įspūdis, kad ją okupavę antrojo ešelono (B klasės) rusų oligarchai užgožę atostogaujančius lietuvius.
Pasižiūrėti, kaip atrodo naujoji Rusijos turtingųjų klasė, galima tiesiog Maskvos gatvėje, bet geriausia tai daryti penkta-dienio naktimis prie prabangiausių Rusijos sostinės naktinių klubų – čia jų koncentracija būna didžiausia. Tikrai niekur kitur pasaulyje vienoje vietoje nepamatysite tiek BMW tamsintais stiklais, „Lamborghini“ ir „Ferrari“ bei juodų „Ha-merių“ su vairuotojais, nuobodžiaujančia veido išraiška žiūrinčiais DVD filmus, kol jų šeimininkai linksminasi viduje.
Bet palikime naujuosius rusus, o grįžkime prie lietuvių. Nes knieti klausti, kiek iš tikrųjų yra turtingi mūsų turtuoliai. Ar Lietuvos milijonieriai yra tikri milijonieriai? Ar galima vadinti milijonieriumi Seimo narį, pinigų savo automobiliui išlaikyti ar atsarginėms dalims nusipirkti imantį iš mokesčių mokėtojų kišenės? Skaičiau, kad milijonieriumi reikia lai-kyti asmenį, kurio turtas yra daugiau nei milijonas dolerių, neįskaičiuojant į šią sumą jo gyvenamojo būsto, ilgalaikio naudojimo daiktų, kasdien naudojamo turto, turimų rinkinių ir kolekcijų. Todėl, neturtingieji, nenusiminkime – gal tie milijonieriai nėra tokie, kokie skelbiasi. Baigsiu vis dėlto šį tekstą naujųjų rusų požiūriu į save. Naujieji rusai visada siūlo į snukį tiems, kurie netiki, kad jų statusas aukštas.