Vis prisimenu istoriją apie airį, kuris, praeivio paklaustas kelio į geležinkelio stotį, atsakė: „Jeigu aš eičiau į geležinkelio stotį, iš šios vietos tikrai nepradėčiau eiti.“

Ričardas JAKUTIS
Man nėra tokia sunki pati kelionė, kaip pasiruošimas jai. Kiek marškinių dėtis, kokią knygą pasiimti? Negaliu sėdė-ti autobuse ar traukinyje be knygos rankose. Dažnai paklausinėju, ką skaito moterys. Visą laiką galvojau, jog tai, ką jos skaito, galima nuspėti. Bet vėliau supratau klydęs: moterys knygas renkasi impulsyviai ir netikėtai. Štai viena moteris tarstelėjo, jog pauzėse tarp rimtos literatūros skaitanti Johną Irvingą, nes nori atsipalaiduoti ir pailsėti. Atsiverčiu ir aš dar kartą J. Irvingo „Našlę vieniems metams“. „Našlės...“ herojus - rašytojas – pamestas meilužės, susipažįsta su koledžo studente. Šlapias ir purvinas paprašo pavežti jį iki namų. Bet pakeliui jie užsuka į jos namus. Ten rašytojas susipažįsta su studentės motina našle, kuri irgi jam patinka.
J. Irvingo romanai verčia galvoti apie moteris. Juo labiau kad apie moteris šią vasarą dar nerašiau, o vieną vasarinį tekstą visad paskiriu moterims. Tad tegul tai įvyksta bent mažumėliai pavėlavus – pirmąjį rudens šeštadienį. Tiesa, be moterų neapsieina veik nė vienas mano tekstas, tačiau kalbu apie visą tekstą, skirtą dailiajai lyčiai.
Kadangi šis tekstas gula jau prasidėjus rudeniui, tai ir pavadinau jį „Rudeninės moterys“. Bet juk moterys dvelkia pavasariu, vasara. Taip tai taip, tačiau yra ir rudeninių moterų ir, bent man, jos ypač žavios. Jos dvelkia rimtimi ir pa-slaptingumu. Tai ne aštuoniolikmetės, bet ne daugiau kaip 35-erių, kad ir kiek joms bebūtų. Vienas pagrindinių rudeni-nių moterų bruožų – jos nemeluoja, bet nesako visos tiesos.
Aktoriaus Melo Gibsono herojus kino filme „Ko nori moterys?“ tvirtino, jog žino, ko tos moterys nori. Jis žinojo, bet ne viską. Džeko Nikolsono herojus vėliau susuktame filme „Mylėti(s) smagu“ vėl kartojo, kad viską žino apie moteris. Tiesa, kad jis ypač daug žinojo, bet irgi ne viską.
Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar skiriasi televizijos laidos apie moteris nuo kitų laidų, nežinočiau, ką atsakyti. Akivaizdu, skiriasi, bet kuo? Jei vyras apkuls moterį, kokia laida apie tai rodys? Atsakymas aiškus – kriminalų. O jei moteris užduos vyrui? Rodys „Stilius“. Tiesa, laidos apie moteris man imponuoja nuo to karto, kai, berods, prieš du dešimtmečius į „Oskarą“ pretenduojantis Holivudo filmas „Pamestoji“ tokioje laidoje buvo vadinamas „Moteris, kuri šiuo metu viena“.
Skaičiau psichologų komentarus, kad moterys ypač įžeidžios. Jų įžeidumas pasirengęs išlįsti į paviršių kiekvieną moterų ir vyrų santykių akimirką. Daugelis moterų apskritai sudarytos iš pretenzijų. Apkiautėlis ir nepasiturintis vyras išstumiamas lauk. Statistika byloja, jog lietuvė mielai ir sąmoningai keistų „blogesnį“ vyriškį į „geresnį“, o „geresnį“ į dar „geresnį“ ir taip iki begalybės. Išimčių būna. Apie jas dainuojama dainose.
Susimąsčiau, kaip atrodytų idealių moterų kompanija. Idealių moterų kompanija – tai rudeninės moterys. Jos – žavios, darančios įspūdį, stiprios, bet jų jėga - silpnumas, joms reikia visko (nors sako, kad nereikia nieko), jų negalima suprasti (bet labai gerai galima suprasti jas norint dovanų), jos pritaria, kad pinigai laimės neatneša, tačiau jie paguodžia nelaimėje, jos nemeluoja, o tik kartais bando nuslėpti tiesą, paprastoms moterims jos mielai dalija patarimus ir mąsto, kad tai labdara... Vertinga idealių moterų savybė – jeigu jos nežino, ką veikti darbe, tai dirba. Jos ilgai ieško savo antrosios pusės, nes joms reikia visko, o svarbiausia – idealaus vyro, nors žino, o ir pačios sako, kad tokių nebūna. Vyrai, žinokite, jog šiaip moterims mes galime patikti, bet štai patikti idealioms moterims yra labai sunku. Nors komplimentus moterys priima iš visų vyrų. Pastaruoju metu bent aš moterims sakau štai tokį komplimentą: „Jūs pernelyg graži, kad turėtumėt draugių.“ Viena įsižeidė. Atrodo, jai žodis „graži“ šiame komplimente virto žodžiu „negraži“.
Idealios moterys žino, ką darys po valandos, kelių valandų, rytoj ir po savaitės. Kad ir kaip gerbčiau idealias mote-ris, mane tai siutina, nes man malonu nežinoti. Idealios moterys skaniai gamina, nors pačios dažnai yra vegetarės, jos pamišusios dėl švaros, seka madą, visada pasitempusios ir gerai atrodančios.
Idealios moterys dažniausiai laiko namuose gyvūną. Kai užsuki į tokių butą ir regi ant sofos besirangančią katę ar prie jos kojų įsitaisiusį šunį, žinok, šiuose namuose tau bus sunku įveikti šį gyvūną ir užimti jo vietą, be to, varžytis su gyvuliuku kvaila. Pasistenk ir pats arba su juo susidraugauti, arba pakentėk: katės vidutiniškai gyvena 15, o šunys – 12 metų.
Egzistuoja tokia nuomonė, kad Dievas sukūrė vyrus kaip tam tikrą bandomąją medžiagą. Jie skirti naujoms veiklos rūšims išbandyti. Net ir tuomet, kai gyvenimas teka įprasta vaga, vyrai siekia eksperimentuoti. O moterims šiame pasaulyje skirta saugoti geriausias ir laiko patikrintas veiklos rūšis. Todėl moterims liūdėti nevertėtų. Likimas yra dosnus, tik tam reikia kantrybės.
Ar laikui bėgant žmonės tampa protingesni? Žmonės – ne, moterys – taip. Vyras ryte bute triūsiančios moters klau-sia: „Ar tu jau atsikėlei?“ Moterys protauja greičiau. Dabar ir meilės romanų vyrai veik neberašo, o tai daro moterys.
Klastos ir išminties lydinys horoskopai sako, kad moterų valdžia augs ir vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Tikra valdžia nesikiša į smulkmenas, sprendžia lėtai, veikia ilgai. Kažkokioje televizijos gyvenimo būdo laidoje girdėjau, kad moterį valdo dešinysis smegenų pusrutulis, o vyrus – kairysis. Vyro prigimtis „kairuoliška“, jo tikėjimas visuomene – komunistiškas. Kai moteris prasibraudavo į istoriją, ji „užgrobdavo“ vyrišką vaidmenį. Egipto Kleopatra, Kijevo kunigaikštienė Ona, Anglijos Elžbieta, Lenkijos ir Lietuvos karalienė Bona, Ispanijos Izabelė, Škotijos Marija Stiuart ir t. t. Sąrašą būtų galima tęsti. Švelnios būtybės gali tapti geležinės. Būta garsių moterų terorisčių (V. Zasulič, S. Perovskaja), garsių moterų šnipių (Mata Hari), net šiaip garsių nusikaltėlių (Boni Parker), būta net moterų karvedžių (E. Pliaterytė, Žana d’Ark). Meno ir mokslo pasaulyje – tas pats. Ne moteris, o vyras puolė užvaldyti visą pasaulį. Bet moteris be vargo susprogdino vyrišką valdžią. Kas nežino, kam Antonijus užkariavo Egiptą. Vienai nakčiai. Kad Kleopatrą pažintų ir žūtų. Nesiseka vyrams be moterų. Ir kuo toliau, tuo labiau nesiseks. O ar moterys gali be vyrų? Irgi ne. Draugės kavinėse aptaria, kad visi vyrai kiaulės, o vakaro pabaigoje siunčia jiems SMS.
Kas pasakys, kad Lietuva negali didžiuotis savo moterimis?! Karalienė Morta. Jautri ir atidi, švelni ir rūpestinga – pagyrimų pirmajai ir vienintelei Lietuvos karalienei Mortai negaili net eiliuota Livonijos kronika. Mylinti ir mylima ji tapo taurumo ir meilės simboliu visai naujai užgimusiai Lietuvos valstybei. Kartu su savo vyru karaliumi Mindaugu per jo valdymo dešimtmetį (1251–1261 m.) Morta stengėsi, kad Lietuva pasinaudotų Europinės civilizacijos vaisiais: raštu, mokslu, menais, kultūra. Nors XIII amžiaus šaltiniai skurdūs, šiandien neabejojama, kad karalienė Morta didžiojo kunigaikščio, vėliau – karaliaus Mindaugo pilyje buvo reikšminga aukštos diplomatijos figūra.
O Vytauto žmona Ona - politikė, kurios paisė kryžiuočiai, draugai ir priešai. Kryžiuočiai, matyt, norėdami, kad Ona paveiktų Vytautą, siuntė jai įvairiausias dovanas. Ona lydėdavo vyrą į priėmimus pas kryžiuočius. Svarbia politine asmenybe ji tapo dėl savo intuicijos, proto, sumanumo. Galbūt dėl to Vytautas tiek daug ir nuveikė? Jeigu kryžiuočiai ir Jogaila, sudarydami sutartis su Vytautu, prašydavo, kad jas patvirtintų ir Ona, tai daug ką sako. Vytauto žmona visur būdavo sutinkama ir priimama karališkai, jos garbei būdavo rengiami turnyrai. Onos palydą per keliones į kitas žemes sudarydavo apie 400 žmonių. Tiesa, jos dovanos irgi buvo karališkos. Pavyzdžiui, Jogailos pirmagimei dukrai Ona dovanojo sidabrinį lopšį, pilną dukatų - ano meto pinigų.
Šoktelkim keletą metų. Marija Neri. Ji sužavėjo įžymųjį kompozitorių, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvį, garsiojo polonezo autorių Mykolą Kleopą Oginskį. Beje, apie šį kunigaikštį pasakojama, kad visos pasaulio moterys buvo pametusios dėl jo galvą, nors ir pats būdavo amžinai jas įsimylėjęs. Nepaprasto proto M. Neri turėjo moteriško žavesio ir kelis dešimtmečius Lietuvos aukštuomenės elite spindėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždė.
Tarp garsių meilės istorijų - ir pasakojimas apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Tai pirma moteris, išdrįsusi viešai spausdinti savo prisiminimus. Be to, ji pavergė du to meto galinguosius - Rusijos carą Aleksandrą I ir Napoleoną. Kai šis pradėjo karą su Rusija, Sofija buvo gerai pažįstama su Aleksandru. Jų draugystė truko apie trylika metų. Imperatorius net buvo suteikęs Sofijai freilinos titulą (apie tai svajojo daugybė kilmingų merginų). Nuo to laiko S. Tyzenhauzaitė nešiojo šį titulą simbolizuojantį ženklą - briliantinę monogramą su carienių inicialais. Ir kai Napoleonas, užėmęs Lietuvą bei laikinai apsistojęs Vilniuje, pareikalavo, kad pas jį į priėmimą atvyktų visa Lietuvos diduomenė, Sofija pasirodė pokylyje pasipuošusi šiuo caro dovanotu freilinos ženklu. Napoleoną sužavėjo jos drąsa. Juk pas priešą, būsimą nukariautoją, eiti prisisegus Aleksandro apdovanojimą buvo nepaprastas žygdarbis. Toks akibrokštas neturėjo neigiamų pasekmių, anaiptol - jaunoji panelė net pelnė Napoleono palankumą.
Ar yra šiandien moterų, besirikiuojančių prie šių iškiliųjų? Yra, bet visgi daugiausiai šiandien moterys nori būti panašios į kino žvaigždes ar manekenes. Ką darysi, juk ir jos gali sudaryti idealių moterų kompaniją.
Iš knygų lentynos išsitraukiu dar vieną knygą – Fransuizos Girond ir Bernardo Henrio Levio „Vyrai ir moterys“. Atkreipiau į šią knygą dėmesį, nes tai gana reto žanro knyga – dviejų žmonių pokalbiai. Rašytoja F. Girond, buvusi kultūros bei moterų reikalų ministrė ir filosofas B. H. Levis Prancūzijoje žymūs ir garsūs. Levis daugiau nei 30 metų jaunesnis už savo pašnekovę, bet pokalbyje šito nesijaučia. Kalba jie apie tai, kas yra gundymas, ištikimybė, grožis ir negražumas. Perskaitęs knygą, susidariau nuomonę, jog daugiau tiesos pasakė Girond. Ji ypač džiaugiasi, kad moterų tikslas pagaliau nebėra ištekėti ir bet kokia kaina taikstytis su nevykusia santuoka. Levis gi daugiau kalba stereotipais, kaip koks lietuviškojo „Stiliaus“ pašnekovas. Tiesa, viena jo mintis man itin patiko. Vyrai, kalbantys apie tas pačias moteris, sprendžia: „Mes tikrai pažįstame ne tas pačias moteris.“ Tikra tiesa – moterys daugiaplanės, daugiasluoksnės ir t. t. Vieną dieną jos gali apkabinti ir bučiuoti, o kitą parodyti nagučius, arba atvirkščiai. Tokia ir pagrindinė šios knygos mintis – moterys netelpa į jokius standartus. Ypač idealios.
Nors teisingiausias, mano galva, buvo Napoleonas, dar XVIII ir XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį? Anot jo, kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“.
Viena rudeninių moterų savybė, kuo jos skiriasi nuo pavasarinių – aktyvus dalyvavimas naujajame feminizmo judėjime. O šis judėjimas susideda iš daugybės strategijų, siekiančių rasti naują emocinį, seksualinį, ekonominį ir politinį jėgų paskirstymą. Jis tiki humoru, meile ir subalansuota dalijimosi etika. Naujasis feminizmas žino, koks svarbus moterų vaidmuo ekonominei bendruomenių raidai, todėl reikalauja geresnio pelno paskirstymo. Pasirodo, naujasis feminizmas turi netgi savo tezes:
1. Atrask daugybę skirtingų žavesio ir radikalaus prašmatnumo formų.
2. Būk turtinga, t. y. ekonomiškai nepriklausoma ir mokėk tvarkyti finansus.
3. Nebijok dalytis pareigomis, draugais, žiniomis, rūpesčiais, visais kitais dalykais ir netgi meilužiais.
4. Gerai išmanyk naujas technologijas.
5. Atrask didžiules galimybes patirti malonumą.
6. Mėgaukis ironija, „nekaltumu“, meditacija ir daugybe kitų dalykų.
Kuo naujasis feminizmas skiriasi nuo senojo? Kad ir tuo, jog naujojo feminizmo atstovės kritiškiau žvelgia į serialus, kai senojo - tuos serialus tiesiog dievino. Rašytoja Renata Šerelytė pasakoja: „Meilės kiekviename seriale paprastai būna tiek, kiek vonioj putų, bet aš nuo to nepasidarau geresnė, atvirkščiai, mane ima smaugti neapykanta, ir baisiausia, kad ne serialo herojams ir ne prodiuseriui, o niekuo dėtiems padarams. Šeimynykščiams, pavyzdžiui. Norisi pasmaugti katiną.“
Nors naujasis feminizmas žaismingas, neliepiantis prie ko nors prisirišti, laužo kai kurias nusistovėjusias dogmas, vis tik moterys tvirtina net ir naujojo feminizmo įtakoje norinčios išlikti moteriškos bei prieraišios, jeigu tik to iš jų tikimasi bei norima. Atseit kavinėse ar viešint pas draugus juokaujama, šokama, kvailiojama su visais, bet namo išeinama su savo žmogumi arba grįžtama iš vaišių pas jį, jei jo ten nebuvo.
Kalbant apie feminizmą būtų neteisinga pamiršti krikščionybės. Evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Vyrai teigia, jog per tą feminizmą moterys šiandien turi jau daugiau teisių negu jie.
Vis prisimenu garsiuosius dailininkų klasikų paveikslus: „Madona su kūdikiu“ (dažniausia tema), „Madona su šermuonėliu“, „Madona su verpste“ ir t. t. Šiandien gi atsiverti moterų žurnalus ir matai moterį su šuniu, moterį šalia automobilio, net regėjau moterį su smaugliu. Tiek jau to tie dailininkų klasikų paveikslai, bet kodėl moterys nebesifotografuoja su vyrais? Juk logiško mąstymo išvada būtų – moteris moteriškiausia šalia vyro.
Baigsiu anekdotu. Retkarčiais ir idealias moteris ima graužti nevisavertiškumo kompleksas.
- Kaip pasireiškia tas jūsų nevisavertiškumo kompleksas? – klausia psichologas pacientės.
- Aš vis manau esanti ne tokia graži kaip iš tikrųjų...