Televizijos pradėjo naująjį sezoną. Vėl vis dažniau girdimas žodis „žvaigždė“. Todėl tokia antrašte norėčiau pradėti tekstą apie populiarumą. Populiarumas – malonus jausmas. Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomu, populiariu, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės užaugus ir subrendus išnyko, ar ne? Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, - daugiau nei galima įsivaizduoti.

Ričardas JAKUTIS
Psichologai pripažįsta, kad šiuolaikinė visuomenė mano, girdi, populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčija-mo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, svarbiausia - į kurią visi turi orientuotis. Šiandien gyvename visuomenėje, ku-rioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis. O kas tai yra žvaigždė? Vikipedijoje radau pa-aiškinimus, kad žodis „žvaigždė“ reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli; 2. daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas; 4. tam tikras supynimas pintinių pynime; 5. garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodžių gyvūnų grupė; 7. atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse; 8. viešbučių ir restoranų kokybės ženklas; 9. konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.
Keista, kad dabar dažniausia žodžio „žvaigždė“ reikšmė – garsus savo nuopelnais žmogus. Nors jeigu būtų garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis, nes po-puliarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, jausmais. Ne vienas klausiame, kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n-tąsias skyrybas. Kodėl vieni be to nemato galimybės būti ekrane, o kiti išbūna zenite kelis dešimtmečius, nepraskleisdami namų užuolaidų? Kodėl iš būrio tų, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vieną projektą? Jaunieji menininkai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasi-reikšti. Jie nesupranta, kad iš tikrųjų yra neįdomūs. Štai viena, kita, trečia jaunoji rašytoja kūriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“ - ši visų jų patirtis yra tokia pat.
Psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas? Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas? „Į sceną kyla ir į jus prabyla“, - tarsi girdi konferansjė pristatymą. Imk ir pradėk pasakoti apie savo arba kito populiarumą. Tokios šnekos ir sukuria populiarumą. Suveikia elementarus įtaigos mechanizmas: jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir „įkalinėjimui“. Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai – „įkalti“.
Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas? Gaila, bet visiems įdomesnė neigiama informacija apie žmogų. Kaip toje istorijoje apie bjaurųjį ančiuką ir baltąsias gulbes. Visų žvilgsniai krypsta į bjaurųjį ančiuką, apie jį tekalbama, jis nuolatos dėmesio centre. Koks bjauriojo ančiuko ir baltųjų gulbių šeimininkų noras? Kad tik bjaurusis ančiukas nevirstų baltąja gulbe. O baltųjų gulbių noras? Tapti bjauriaisiais ančiukais.
Yra žmonių, šventai įsitikinusių, kad jie jau yra žvaigždės. Vis dėlto mūsų žvaigždės – iš bufetų, tad proto ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Todėl Lietuvos žvaigždės sunkiai integruojasi į pasaulinį žvaigždyną, kuris va-dovaujasi kitomis taisyklėmis.
Išnešu šiukšles. Atidarau konteinerį, o ten iš laikraščio puslapio man šypsosi Žilvinas Grigaitis su žmona Elle Mar-tin. Neišdrįsau mesti šiukšlių jiems į veidus, todėl pasistengiau, kad maišas jų neužkabintų... Šiukšlių konteineris mane paskatino susimąstyti, kad jei pateksi į laikraštį ar žurnalą, tai pateksi į šiukšlių konteinerius, voliosiesi gatvėje, į tave vynios silkę ir panašiai.
Jeigu jau apie Žilviną Grigaitį, tai skaičiau, jog paskutinį rugpjūčio sekmadienį jis su žmona apsilankė Vilniuje vykusioje sporto šventėje „Velomaratonas“. Jei ne jų apsilankymas toje šventėje, niekas apie ją nebūtų net žinojęs, nors į ją tūkstančiai dviratininkų suvažiavo iš visos Lietuvos, be to, „Velomaratone“ startavo net svečiai iš 24 pasaulio šalių.
Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai - karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu, pri-klauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultū-ros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, sie-kdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Žinoma, ir XVIII, ir XIX, ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršuti-niškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.
Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys - Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai - lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė - skamba gražiai, o viduje nieko nėra.
Klausausi Vytauto Kernagio atliekamų „Baltojo Nieko dainelių“ Sigito Gedos tekstais. Abu Anapilin išėjo tais pačiais metais. Abu buvo populiarūs. Abu buvo paprasti, nesididžiavo.
Manau, kad populiarus turėtų būti tas žmogus, kuris yra kitiems mielas. Parinkau keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad patiktum kitiems ir sau: kasdien pasakyk komplimentą trims žmonėms, nors kartą per metus pasigrožėk saulėlydžiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką, dažniau tark žodelius „Ačiū“ ir „Prašau“, dainuok, kai prausiesi duše, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas, net jeigu jų ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok atskirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką, įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus, mokėk saugoti paslaptį, gerbk savo vaikus (įeidamas į jų kambarį pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubėk ką nors daryti, nevenk naujų minčių, vesk tik iš meilės, paskambink mamai...
Bet mažai beliko žmonių, kurie populiarumo siektų tik tiesioginiu darbu. Nueik į realybės šou ir tave kas nors pas-tebės. Gali neturėti balso, bet tapsi žvaigžde. Kalama į galvą, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinu-mu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. „Esu daininykė“, – raštu į žurnalisto klausimus atsako gimstanti žvaigždė.
XXI a. pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais gebėjimais. Tai įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Lie-tuviškoms popžvaigždėms trūksta tokių draugų, kaip Saljeris... Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisa populiarumo kūrimo pramonė. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame, kuriame viešpatauja reklama bei rinkodara. Dabartinis populiarumas, deja, dažniausiai byloja apie laisvės ir dvasingumo pabaigą. Tai tas pats, kaip nuogam atsistoti gatvės vidury, užsikabinti užrašą „Aš - lochas. Spjaudykit į mane“. Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų.
Draugas sako, jog rudenį, kai viskas aprimsta, ypač norisi į save atkreipti dėmesį, tapti populiariu. „Keliauk!“ – pasiūlau jam. Praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą keliauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtę arba tiesiog kvailiai. Paskutinį rugsėjo savaitgalį vėl vedu ekskursiją į Krokuvą. Maloniai kviečiu prisijungti. Su kuriuo ekskursijų biuru keliauju nerašysiu, kad nepažeisčiau re-klamos įstatymo, bet kas norės, pavartys šį ar kitą laikraštį ir susiras. Aplankysime dar Zakopanę - kalnų kurortą, Čenstakavą – maldininkų meką, bet, be abejo, svarbiausia – Krokuva. Karalių miestas, antroji Roma, architektūros perlas – begalę epitetų galima skirti Krokuvai. O, tiesa, Jogailos, apie kurio sūnų Vladislovą šiame tekste jau kalbėta, veido atvaizdas ant jo antkapinės plokštės tikras, nuimtas tiesiai nuo jo veido dar jam gyvam esant. Gi remiantis Europos šalių pavyzdžiais, Vavelis atliko tokią pat kompleksinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis). O kur, jei ne Krokuvoje, galima prisiliesti prie Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto, Adomo Mickevičiaus... Gi Lietuvos-Lenkijos istorija prasidėjo ne nuo Jogailos ir Jadvygos, kaip priimta manyti, bet šimtmečiu anksčiau Gedimino duktė Aldona ištekėjo už lenkaičio Kazimiero III. Apie tai kažkodėl mažiau kalbame. Vėliau dar buvo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija. Jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių - jų meilės miestą - lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. O kai žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, kandidatūrą tapti prezidentu buvo iškėlęs jo brolis Jaroslavas Kačinskis. Netapo jis prezidentu, bet tuomet mąsčiau, jog jei prezidentu taptų, tai mūsų Dalia Grybauskaitė viena, netekėjusi, Jarosvas Kačinskis vienišas, nevedęs...
Šiandien garbaus amžiaus žmonės dažnai primena apie anksčiau buvusį dvasingumą, o dabar, anot jų, visiems tik pinigai rūpi. Dvasingumo sąvoką šiandien labiausiai plėtoja religijotyrininkai, dažnai jį tapatindami su šventumu. Itin pamaldiems skirtoje knygutėje skaičiau, kas tai yra dvasinis žmogus: „Žmogus, kuris įveikė pavydą, godumą, besaikį potraukį maistui ir seksui, - tai žmogus, sumažinęs savo priklausomybę nuo supančio pasaulio ir nuo savo kūno.“ Kur jau ten mums.
Šiandien daug kalbame ir apie garbę. Šią temą skatina miesto garbės piliečio rinkimai. Vienas iš miesto garbės piliečių, menų mecenatas, Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas Edmundas Armoška samprotauja, jog garbin-gas žmogus visad vykdo savo pažadus, garbę sieja su patriotizmu ir pilietiškumu. Įsiminė jo išsakyta mintis, jog jeigu visi būtume pilietiški, net ir dėl tokių smulkmenų, kaip numestos šiukšlės pakėlimas, gyventume kitaip.
Tačiau žmonės turi trūkumų ir retas iš jų panašus į šventąjį. Patiko kažkieno išsakyta mintis: Lietuvos žvaigždės panašios į jų garbintojus. Tūlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias šiame pasaulyje. Vadinasi, gali būti matu, pavyzdžiu. Žvaigždės ir randasi iš tokių vidutinybių. Bet žvaigždės žvaigždėmis, dar blogiau kai iš tokių vidutinybių randasi politikai. Kas pasikeičia po rinkimų? Turbūt niekas. Vienas aktorius yra pasakęs, jog jei jo karjera teatre baigsis, stos į partiją, nes jie – aktoriai ir partiečiai - tokie vienodi.
Šiomis dienomis pasirodė popiežiaus Pranciškaus enciklika „Lumen Fidei“ („Tikėjimo šviesa“). Šiandien, kai į tikėjimą žiūrima kaip į iliuziją arba kaip į kliūtį, žmogaus laisvei ši enciklika ypač aktuali.
Pabaigoje keli žodžiai apie nepopuliarumą. Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelny-to pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės - tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.
Jeronimas su vienu savo pažįstamu žiūri televizorių. Rodo dainininkų konkursą „Lietuvos balsas“.
– Įdomu, – sako Jeronimas, – kas šiais metais nugalės?
Pažįstamas atsako filosofiškai:
– Tu ne dėl „Lietuvos balso“ nugalėtojų jaudinkis! Tu dėl savęs jaudinkis!