Ant elektros laidų tupi kregždės. Viena jų sako:
- Kažkodėl tie žmonės į mus dažnai žvalgosi. Tikriausiai lis.

Ričardas JAKUTIS
Visų mylimas Eduardas Kaniava jaunystėje dainavo Miko Vaitkevičiaus dainą „Lietau, lietau“ (Edmundo Juškevičiaus žodžiai). Joje prašoma, kad lytų ir lytų, nes, anot dainos žodžių, lietus atgaivina ir medelį, ir snaudalį. Ar kas gali įsivaizduoti rudenį be lietaus? Be lietaus ruduo būtų kažkoks netikras. Tiesa, gyvasis klasikas Juozas Erlickas liūdnai pastebi, jog „naujo rudens prisistatymas nenudžiugino, tie patys daugsyk regėti lietūs, jau pernai įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjančios dienos...“ Pavydžiu žmonėms, kurie mėgsta lietų ir sako, kad jis pagyvina rudenį ir yra tiesiog nuo jo neatskiriamas. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą, tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeisi, o tam, kad sulytum, tai yra nuostabi Dievo dovana.
Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo nepri-vatizuosi, kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio. Tiesa, daugelis paklaustųjų sako, kad jų metų laikas yra pavasaris, bet tik jau ne ruduo. Kodėl taip – jeigu kas nors susiję su rudeniu, jau ir blogai? Kodėl kai ruduo eina vis tikryn, mus ima lankyti liūdnos mintys? Pradėkime mąstyti kitaip. Ruduo – antrasis pavasaris. Taip pasakė Albertas Kamiu. O ir apskritai mes pamiršome džiaugtis. Gi pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių. Kartais linksmų. Štai gėjų eitynes visi pamiršo, niekas apie jas nebekalba, nebediskutuoja, kokie buvo tų eitynių siekiai, o nepamirštas tik Petras Gražulis. Iš visų tų eitynių, atrodo, išliko tik vienintelis kadras – Petras nešamas policininkų.
Šiandien pasaulis kažkoks pakrypęs. Net moterys bėga nuo moteriškumo. O valdžios vyrai pamiršta, kad nors kartais reikia gyventi pagal įstatymus. Lietuva – kone sparčiausiai auganti Europos Sąjungos valstybė. Bet čia taip pat ir didžiausias savižudybių skaičius, skurdžiausi pensininkai, alkaniausi studentai, šalčiausi namai ir brangiausios dujos. Tai tik rodo, kad ūkio augimas neatspindi tautos pažangos. Auga atlyginimai (turiu galvoje vadovų atlyginimus), bet auga ir kainos. Gyvename šūkiu: „Pabėkime nuo Rusijos!” Irgi nesiseka. Į Lietuvą atvykę rusai sako, jog jaučiasi lyg būtų namie.
Sostinėje vyksta fortepijoninės muzikos festivalis. Upe plukdomas fortepijonas. Kad apie festivalį visi su-žinotų. Fortepijoninės muzikos mėgėjai spėlioja, ką organizatoriai darys kitąmet: gal skraidins fortepijoną pririšę prie malūnsparnio. O jeigu dar sukonstravus lopšį ir jame sėdėdamas Petras Geniušas grotų.
Valdžios vyrai diskutuoja, kokio didumo gali būti jiems nešamos dovanos. Ši riba Lietuvoje šiuo metu siekia 100 litų, tačiau siūloma ją padidinti iki 300. Aiškinama, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Indonezijoje ir Fili-pinuose, dovanos smarkiai įsišaknijusi tradicija. Kiek mažiau akcentuojama, kad didelį dėmesį kovai su korupcija skiriančiose šalyse, tokiose kaip Malaizija ir Paragvajus, į kiekvieną dovaną gali būti sureaguota kaip į kyšį. Malaizijoje, kol neužmezgėte santykių su žmogumi, dovanoti dovanas yra nepriimtinas gestas. Singapūre valstybės tarnautojams apskritai nėra leidžiama priimti dovanų, o Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtinos dovanos vertė neturi viršyti 25 JAV dolerių (65 litų).
Mano galva, svarbu ne tai. Svarbiausia mokėti įteikti dovaną. Azijoje ir Vidurio Rytuose dovanojant ar priimant dovaną labai svarbu naudoti tik dešinę ranką, Japonijoje ir Honkonge – abi rankas. Singapūre dovanos gavėjas, prieš priimdamas ją, gali maloniai atsisakyti tris kartus, bet ne daugiau, gi Čilėje dovanos priimamos ir išpakuojamos iš karto.
Žmonėms patinka keistos istorijos. Kas žino Lietuvos istoriją, turbūt girdėjo legendą apie pirmąjį Lietuvos kara-lių Palemoną – Romos didiką, atvykusį į mūsų kraštą su 500 bajorų (karių), iš kurių kilmingiausi buvę keturi: Kentaurų giminės kunigaikštis Dausprungas, Kolonų (Colon) – Prosperas, Ursinų – Julijonas ir Rosių – Hektoras. Kai kurie isto-rikai linkę manyti, kad šie giminių pavadinimai iš tikrųjų reiškia ne pavardes, o turėtų giminių herbus. Išvertus iš lotynų kalbos, turėtume Kentauro, Stulpų (Colon), Meškos (Ursus) ir Rožės herbus.
Ir dar viena istorija. Jogailos sūnus Vladislovas laikomas žuvusiu mūšyje su turkais, vykusiame 1444 m. prie Varnos, dabartinės Bulgarijos teritorijoje. Jo žūties vietoje prie Varnos karaliaus atminimui yra pastatytas memorialas, o Lenkijoje, Vavelyje, stovi tuščias sarkofagas, nes nei karaliaus kūnas, nei jo šarvai po mūšio niekada nebuvo rasti. Sklido legendos, bet jos faktais nebuvo patvirtintos, kad turkai žuvusiojo karaliaus galvą užkonservavę meduje vežiojo visiems rodydami. Nerasta jokio patvirtinimo, kad taip buvo iš tikrųjų. Bet tuo pačiu kiti šaltiniai skelbė, kad dalis tuometinės lenkų diduomenės nujautė, jog karalius nežuvęs ir kurį laiką dar laukė, neskubėjo rinkti naujojo karaliaus. Tą faktą, beje, skelbia bulgarų, rumunų, vengrų ir kitų šalių šaltiniai, apie tai užsimena tiek lenkų, tiek ir atskiri Lietuvos istorikai. O sensaciją apie Vladislovą ir Kristoforą Kolumbą, girdi, jau daugelį amžių saugoja Madeiros salos gyventojų atmintis. Pasakojama, kad Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas sunkiai sužeistas pasitraukė iš mūšio ir kurį laiką slapstėsi, po to gydėsi ir slapta gyveno Italijoje. Vėliau, kiek atsigavęs, nusigavo į Portugaliją ir gavo šios šalies karaliaus Alfonso V prieglobstį, gyveno jo dvare. Iš čia susiruošė ir iškeliavo lankyti Šventosios Žemės ir šventųjų vietų. Ten buvo įšventintas į Šv. Kotrynos ordino riterius. Grįžęs į Portugaliją vėl buvo globojamas Portugalijos karaliaus Alfonso V, jo brolio princo Henry, The Navigator (Henriko Keliautojo), bei jiems artimų žmonių. Draugystę vainikavo didelė dovana – Portugalijos karaliaus dovanota Madeiros sala, į kurią persikėlęs Jogailos sūnus Vladislovas sukūrė šeimą, sulaukė dviejų sūnų ir laimingai gyveno Henriko Alemao vardu. Vienas iš tų sūnų buvęs Kristoforas Kolumbas, garsus keliautojas, ilgą laiką skelbtas Amerikos atradėju.
Teksto pradžioje užsiminiau apie primirštas gėjų eitynes. Man net keista, kodėl Lietuvos gėjai nesinaudoja tokia pavarde, kaip Harvey Milkas. Juk jis, į istoriją įėjęs kaip pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs JAV politikas, kilęs iš Lietuvos, iš Joniškio. Įdomu, kad šis miestas pasauliui davė ne vieną žymų žmogų, tiesa, daugiausiai meno srityje. Būdamas Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldas Schwarzenegeris paskelbė gegužės 22-ąją, Harvey‘io Milko gimtadienį, Milko diena ir įtraukė jį į valstijos šlovės galeriją. 2002-aisiais vyras buvo paskelbtas garsiausiu ir įtakingiausiu seksualinių mažumų atstovu, JAV kada nors išrinktu į valdžią. Tiesa, bene geriausiai šis žmogus žinomas iš Guso Van Santo filmo „Milkas“. 2009-aisiais juosta gavo „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų, o Seanas Pennas – už pagrindinį vaidmenį. Barackas Obama Harvey‘ų Milką apdovanojo Laisvės medaliu. Žurnalas „Time“ įtraukė H. Milką į XX amžiaus herojų 100-uką kaip „simbolį to, ką homoseksualai gali pasiekti. Ne per seniausiai H. Milko gyvenimo tyrinėtojai buvo atvykę į Šiaulius ir į Joniškį.
Pagal tai, kiek vaizduojamojo meno kūrinių žinote (manote, kad yra verti dėmesio), meno pasaulio žmogus leng-vai nustatys Jūsų charakterio tipą. Jei žinote tik Leonardo da Vinci‘o „Mona Lizą“, „Paskutinę vakarienę“, Michelangelo „Pietą“ ir dar iš dailininkų Salvadorą Dalį, be to, kažką girdėjote apie Vincentą van Gogą ir žinote, kad buvo toks Picasso – einate drauge su minia. Jei žinote Edvardo Muncho „Šauksmą“, Claude Monet „Rueno katedrą“, Edouard Manet „Pusryčius ant žolės“ ir Rembrandto „Nakties sargybą“ – mėgstate manyti esąs klasiškai šiuolaikiškas. O jei dar skiriate Claude Monet nuo Edouard Manet – tai jau labai daug. Bet jei išvardytumėte Fridos Kahlo „Dvi Fridas“, Vasilijaus Kandinskio „Mėlynąjį raitelį“, Franz Kline „Baltas formas“ ir Joan Miro „Olandišką interjerą“ - meno pasaulio žmogus sutriktų ir tikriausiai pasišalintų, nes bijotų apsijuokti, žinodamas mažiau už jus.
Rudenį dera kalbėti apie knygas. Vasarą jos buvo gal kiek ir primirštos. Skaičiau, kad Švedijoje rašytojai, knygų leidėjai ir jų platintojai remiami per Bibliotekų fondą, kuriam valstybė moka po kroną už kiekvieną iš bibliotekų paimtą skaityti knygą. Be to, Švedijoje visais būdais remiama kultūra nuo Olofo Palmės laikų.
Mačiau, kaip moterys žaidžia knygomis. Viena išsitraukia kokią nors knygą, kita sako puslapį ir eilutę, kurie pirmieji šauna galvon, knygos turėtoja tai randa, skaito ir netikėtai įdomių minčių pasitaiko. Tiesa, knygų šiandien išlei-džiama daug. Kasmet per 300. Veik po knygą kasdien. Britė Ann Morgan užsibrėžė perskaityti po vieną kiekvienos pasaulio šalies rašytojo knygą (Jungtinių Tautų skaičiavimu, pasaulyje yra 196 valstybės). Supratusi, kad Didžiosios Britanijos knygynuose daugelio reikalingų knygų neras, Ann sukūrė tinklaraštį, kuriame pristatė projektą ir paprašė skirtingų tautybių literatūros mylėtojų patarimų: kokias knygas rinktis, kur rasti leidimą anglų kalba ir pan. Tikslą Ann pasiekė! O su lietuviška literatūra ji susipažino skaitydama lietuvių moterų rašytojų antologiją.
Sako, ruduo – vienas derlingiausių sezonų leidėjams. Be abejo, daug įdomių leidinių sulauksime ir šį rudenį, o praėjusių metų rudens bestseleriais tapo Salmano Rushdie memuarai, kuriuose jis pasakoja apie metus, praleistus slapstantis nuo ajatolos, Hario Poterio mamytės J. K. Rowling knyga „Laisva vieta“, mažo Anglijos miestelio istorija, JAV literatūros žvaigždės Tomo Wolfe‘o romanas „Sugrįžimas prie šaknų“, apie Majamį, emigrantus iš Kubos, rusų mafiją, prekeivius narkotikais, dailininkus konceptualistus ir begalę kitų margų personažų. Vokiečių savaitraštis „Die Zeit“ praėjusį rudenį paskelbė įdomų sąrašą – pastarųjų septynių dešimtmečių literatūros kūrinius, sudarančius „Europos literatūros kanoną“. Jame dominuoja vokiečiai, italai, prancūzai, anglai. Lietuvių, latvių, estų nėra. Ką darysi.
Parinkau įdomių faktų apie knygas. Maloniam pasiskaitymui. Kokia daina dažniausiai minima literatūroje? Pasirodo, kad tai The Beatles daina „Hey Jude“. Ji paminėta net 55 knygose. Dažniausiai literatūroje minimas muzikantas yra Elvis Presley. Jį gali sutikti net 1300 kūrinių. Dažniausiai rašytojų minimas filmas yra „Žvaigždžių karai“. Jis sutinkamas net 396 knygose. Užtikau nuorodą, kad visus šiuos duomenis galima rasti viename iš įdomiausių interneto puslapių „Small Demons“. Čia sužinojau apie didžiausią pasaulyje plaukiojantį knygyną. Laivo komanda – savanoriai. Laivo misija – nugabenti pigių knygų į tas šalis, kur jos sunkiai pasiekiamos, o taip pat įkurti bibliotekas mokyklose, vaikų namuose, kitose visuomeninėse įstaigose.
Net nežinojau, kad Čechovas buvo aukštas. Vis įsivaizdavau jį esant žemo ūgio. O Landsbergis jaunystėje labai panašus į Vudį Aleną.
Bet grįžkime prie rudens. Bent man ruduo gražus jaukiomis rudens popietėmis, rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš gelstančių miškų. Kodėl ruduo tarsi šaukiasi tamsių, liūdnų spalvų? Kodėl rudens spalvos turi būti tik niūrios? Nustembi sužinojęs, kad tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, tamsiai raudona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai - amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai.
Keli anekdotai.
Sugalvojo suvalkietis susiremontuoti butą. Klausia kaimyno, irgi suvalkiečio, kiek reikia nusipirkti tapetų ritinėlių, nes butai tokie pat.
- Dvylika, - atsako kaimynas.
Žmogus nusipirko dvylika ritinėlių, susiremontavo butą, bet prireikė tik šešių. Šeši ritinėliai liko.
- Kodėl tu man taip pasakei? – klausia kaimyno. – Aš pirkau dvylika ritinėlių.
Kaimynas atsako:
- Aš irgi.
Televizijos pradėjo naujus sezonus. Tad dar vienas anekdotas skirtas tai progai.
Įkrito duobėn vilkas, lapė ir zuikis. Duobė gili, išlipti negali. Vilkas nesijaudina: zuikis yra - maisto bus, lapė yra – bus ir sekso.
Zuikis greitai viską perprato ir prašo vilko:
- Žinau, kad mane suėsi. Išpildyk paskutinį mano norą. Leisk prieš mirtį padainuoti.
- Dainuok, - leidžia vilkas.
Zuikis užtraukia skardžiu balsu. Išgirdę subėga medžiotojai ir visus nušauna. Vilkas prieš mirtį dar spėja pagal-voti: „Visko turėjau: ir maisto ir sekso, bet va šou užsigeidžiau.“
Ar dera liūdnu laikmečiu pasakoti dar liūdnesnius anekdotus? Bet ką daryti, jei lietuviui 9 mėnesius būna ruduo ir 3 mėnesius nebūna vasaros. Ruduo - grybų metas. Sako, kad meilėje yra panašiai kaip su grybais, kai pastebi, kad žmogus suklydo – pagelbėti nebeįmanoma. Rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Kažkodėl būtent tokiu metu peršasi mintis, jog rojaus žemėje nebūna, o jei būna – tai ne tokiems kaip aš. Tad pabaigai, nuotaikos pataisymui, prisiminkime, ką apie rudenį pasakė Albertas Kamiu (grįžti į teksto pradžią).