Kažkada rašiau apie vidutinį žmogų. Tam buvau prisirinkęs tokių duomenų, kurie leido sudaryti statistinio žmogaus vaizdą. Bet susimąsčiau. Ar jums tinka apibūdinimas „vidutinis žmogus“? Jeigu ir tinka, nesidžiaukite. Privalote tobulė-ti. Turite šansų būti sveikesnis, stipresnis, įdomesnis ir laimingesnis negu ta įkyri asmenybė – vidutinė statistinė būtybė. Juk galite viską daryti dar geriau.

Ričardas JAKUTIS
Vidutinis europietis gyvena 72,5 metų. Turite gyventi ilgiau. Valgykite daugiau žuvies, šviežių daržovių ir au-galinių riebalų. Taip pat turite daugiau juoktis. Juokas itin teigiamai veikia kraujotakos ir kvėpavimo sistemą, juokiantis išsiskiria stresą slopinantys hormonai.
Vidutinis europietis persišaldo 2,5 karto per metus. Turite nepersišaldyti. Jeigu du kartus per savaitę vaikščiosite į sauną, o kas antrą dieną trisdešimt minučių vaikštinėsite lauke, organizmo apsaugines jėgas galėsite įvertinti dešimt su pliusu. „Superagentai“, nepakeičiami kovojant su infekcija - tai citrina, jogurtas ir česnakas. Sausas oras – nuodai jūsų kvėpavimo takams, o perdžiūvusi gleivinė – idealus placdarmas virusų pulkams išsilaipinti. Todėl dažniau vėdinkite kambarius ir daugiau gerkite mineralinio vandens. Nepakenks kambarinės gėlės ar akvariumas.
Vidutinis europietis, sulaukęs keturiasdešimties metų, neturi 3,9 danties. Jūs turite plačiai šypsotis. Idealu valyti dantis tris kartus per dieną. Dviejų kartų neužtenka. Gaila, bet vidutinis statistinis lietuvis perka tik 1,2 dantų šepetėlio per metus. Dantims reikia vitamino D, kurio yra menkės kepenyse, unguryje, silkėje, sūryje ir kopūstuose.
Vidutinis europietis miega 500 minučių per parą. Turite miegoti kur kas... Manote, daugiau? Ne, kur kas efek-tyviau. Ideali miegamojo temperatūra yra 17 laipsnių Celsijaus. „Migdantys“ produktai, kuriuos naudinga valgyti prieš miegą – abrikosai, braškės, riešutai. Jeigu prieš svarbų renginį negalite užmigti, surašykite ant popieriaus rytdienos veiksmų planą ir nusiraminkite.
Vidutinis europietis su priešingos lyties atstovėmis miega šešis kartus per mėnesį. Vidutinė europietė tai linkusi daryti kas antrą dieną. Vidutinis europietis vyras per savo gyvenimą turi 7,5 sekso partneres, europietė moteris – 3. Vidutinis europietis per mėnesį uždirba 2000 eurų. Komentarų ar pasiūlymų šioms pozicijoms neradau.
Vidutinis europietis per metus 1,32 karto dovanoja gėlių savo draugei. Vidutinis europietis per metus išgeria 100 litrų alaus. Vidutinė europietė per metus sunaudoja penkis flakonėlius kvepalų.
Vidutiniai europiečiai televizorių žiūri 178 minutes per dieną. Įsidėmėti reikėtų viena – blogiausia įjungti tele-vizorių, kad pamatytum, „ką ten rodo“.
Save prižiūrint, kad neliktum vidutinis žmogus, reikia kuo daugiau judėti, daryti atsispaudimus, lavinti protą ir kūną, nesibodėti apsilankyti pas gydytoją. Nors kai apsilankai poliklinikoje ar ligoninėje, atrodo, jog susirgo visas pa-saulis, vis dėlto medicininiai patikrinimai reikalingi, kad nepražiopsotum kokių nors rimtų organizmo sutrikimų.
Vidutinis europietis per mėnesį prirašo 0,06 puslapio savo dienoraščio. Labai klysta tie, kurie mano, kad die-noraščio rašymas – užsiėmimas, tinkantis tik sentimentalioms mergelėms. Kasdieniai dienoraščio užrašai padeda blo-kuoti stresą, didina imuninės sistemos atsparumą ir netgi gali užkirsti kelią daugeliui ligų. Savo minčių užrašymo proce-sas kartu ir atpalaiduoja, ir organizuoja. Kūrybinis aktyvumas – optimizmo šaltinis.
Tiesa, mano galva, kaip gyvena vidutinis žmogus, galima spręsti iš jo šaldytuvo turinio. Sakai, jog esi vidutinis žmogus? Atidaryk šaldytuvo dureles ir parodyk, kaip gyvena vidutiniai žmonės.
„Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė“, - prasitarė bičiulis. Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar žinome, tai – dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ten ydas...
Kitas bičiulis sako, jog gobšumo yda didesnė už puikybę. Aš visgi pritarčiau nuomonei, jog visos blogybės iš puikybės. Ir nieko čia daugiau nebepridursi. Kaip tame vyriškio skelbime: „Ieškau moters. Daugiau neturiu ką apie save pasakyti.“
Neseniai tekste apie populiarumą užsiminiau apie dabar nepopuliarų dvasingumą. Girdėjau fagotininką aiški-nantį, jog fagotas nepanašus į nieką kitą, su kuo galėtų palyginti. Panašiai su dvasingumu: negali apibrėžti, bet žinai, kad tai jis. Juk dvasingumas - ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis - žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Dvasingumas susijęs su vertybiniais dalykais. Ieškau, ką apie dvasingumą yra pasakę didieji. Daug pasakę, bet aišku viena - padalykite sceną į dvi dalis: vienoje – žmogus, kalbantis tiesą, kitoje – fokusininkas, manipuliatorius. Kur žiūrės žmonės? Žmonės, kurie eina į cirką, niekad nepareikalaus Bacho ar Malerio.
Paradoksalu, bet dvasingumas geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai. Iš knygų lentynos traukiu Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“ – knygą apie dvasingumą. Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai, visgi nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras Viktoras Emilis Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi. Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose. Antroji – o kas gi gali padėti ištverti kasdienybę šiandien? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Su dvasingumu panašiai kaip su Godo - vieniems jis dar neatėjo, kitiems – jau išėjo.
Labai religinga senyva ponia nusivylė visomis egzistuojančiomis religijomis ir susigalvojo savo pačios religiją. Vienas žurnalistas, nuoširdžiai norėjęs išsiaiškinti jos požiūrį, paklausė: „Ar jūs tikrai tikite, kaip sako žmonės, kad nė vienas nepateks į dangų, išskyrus jus ir jūsų kambarinę?“ Senoji ponia pamąstė ir atsakė: „Na, aš nesu visai tikra dėl kambarinės.“
„Tobulas pasaulis“ – buvo toks režisieriaus Klinto Istvudo ar Clinto Eastwoodo (nežinau, kaip būtų teisingiau rašyti, nes pas mus be begalės įvairių problemų iškilusi ir rašybos) filmas. Knygų lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygą. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kūriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas „Tobulas pasau-lis“, nors joje - dvi knygos: „Tobulas pasaulis“ ir „Fotoblyksnis saulėtą dieną“. Jei filme veiksmas vyksta Užatlantės prerijose, tai knygoje (autorė – lietuvė) – Lietuvos provincijos lygumėlėse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygą ir filmą sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinė ašis, aplink kurią skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didžiuoju moralės matu, kurio akivaizdoje atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis. Jau Platonas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta doras. O vėliau jau reikia už gėrį pakovoti.
Moters, vis besiskundžiančios savo vyru, paklausta, kodėl ji jo nemetanti ir neieškanti kito. „Koks yra šitas niekšas, žinau, o koks bus kitas, kas žino“, - atšovė ji. Aišku, šiandien geriau baigti humanitarinius, o ne kokius kitus mokslus, nes tapus humanitaru prašymus pašalpoms lengviau rašyti. Vienam biudžetininkui tenka 27 kvadratiniai metrai ploto. O kiek gyvenamojo ploto tamsta turi? Šiandieninius valdžios vyrus pavadinčiau naminiais vagimis. Blogiausia, kai vagiama iš savų. Namuose, darbo kolektyve įsitaiso vagis. O. von Bismarkas yra pasakęs: „Revoliucijas sugalvoja genijai, vykdo fanatikai, o revoliucijos vaisiais pasinaudoja padugnės.“ Sigitas Geda pratęsia mintimi, kad didžiuma SSSR ardytojų gal ir nebuvo genijai (išskyrus keletą, pavyzdžiui, Sacharovą), tačiau Sąjūdžio vaikai išties buvo protai, asmenybės, po to atėjo vykdytojai, dabar rungiasi padugnės arba padugnių statytojai. V. Uspaskichas A. Maldeikienei prieš dešimtmetį vienoje televizijos laidoje: „Tegul ponia Maldeikienė žiūri savo kastrulią!“ O Jonas Aistis 1955 m. laiške Stasiui Santvarui rašė: „Niekas, nei lenkas, nei rusas, nei kryžiuotis, nei totorius, lietuviams nėra tiek blogo padaręs, kaip jie patys sau.“ Jau minėtas S. Geda sakydavo, kad „Ten užaugau, iškentėjau...“, sovietmečiu sklido iš „komunalkių“, šiandien, pagalvojau, tiktų mokant už tų buvusių „komunalkių“ komunalines paslaugas.
Bičiulio kompiuterio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“
Ar reikalingi dabar „reikalingi“ žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedė-jai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug. Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tuomet tų „reikalingų“ žmonių ir prireikia. Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.
„Reikalingam“ žmogui, jeigu jis protingas, nėra lengva, kai visi jam pataikauja, padlaižiauja, tačiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam žmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Visi liaupsintojai pra-dingsta, rodos, buvo šimtai draugų, o liko vos keletas. Todėl bet kuris pamokslininkas pasakys seną tiesą, kad reikalin-giausi žmonės yra tikri draugai, t. y. tie, kurie tavęs nepaliks, kai tau sunku, kai tave pakerta liga ar kitos negandos. Tačiau kas patars, kaip rinktis draugus, jeigu tau sekasi. Draugystėn tau peršasi daug, tačiau kurie iš jų yra tikrieji draugai? Gal čia vertėtų vadovautis Plutarchu, kuris sakė: „Nereikia man draugo, kuris keičiasi kartu su manimi ir kartoja kiekvieną mano linktelėjimą. Juk tai geriau daro mano šešėlis.“ Nors ne kartą yra tekę girdėti sakant: „Mane supa puikūs žmonės.“ Taip mąstant gyvenimas, be abejo, bus gražus.
Mes galime daug kalbėti, koks svarbus žmogaus dvasinis pasaulis, bet vyras pirmiausia ieškos gražios moters ir tik paskui domėsis jos vidumi, moteris taip pat pirmiausia žvelgs, kad vyras nebūtų lepšis (nors šiais laikais beveik viską nugali vyrų piniginės storis, bet neskubėkime smerkti – stora piniginė irgi parodo, kad tas vyriškis nėra lepšis). Vidinis ir išorinis grožis – tai sritis, kurioje teorija nesutampa su praktika. Žmogus pirmiausia atkreipia dėmesį į išorinį grožį, tik po to – į vidinį, nors pats kalba, kad turėtų būti priešingai. Kas nors tai pavadins dar vienu žmogaus netobulumu. Bet yra taip, kaip yra. Ir čia nepasakysi, kad žmonės yra blogi. Jie yra tokie, kokie yra. Geri. Ak, tos akys! Kam ten išdurdavo akis, kad nematytų, ir dar sakydavo, kad toks neregys bus laimingesnis.
„Apie ką rašysi kitą šeštadienį?“ – pasiteiravo bulvare sutiktas bičiulis. Atsakiau, kad apie tobulus žmones. „Tokių nėra“, - ginčijosi sutiktasis.
Ar žmogus gali būti savojo likimo šeimininkas? Girdėjau tvirtinant, kad jeigu žmogus ko nors labai nori, tai pasieks.
Su vienu žinomu Lietuvos politiku vaikščiojome parko alėja.
- Čia, šioje puikioje alėjoje, ateityje pastatys jums paminklą, - pamąsčiau aš.
Politikas nušvito, todėl temą tęsiau:
- Žmonės eis pro šalį, gėrėsis paminklu ir klaus: „Kas čia toks?“
Tik pasakęs supratau – prašoviau. Žiauriai prašoviau.
Žinomą Lietuvos aktorių, dainuojamosios poezijos atlikėją, renginių vedėją vienas verslininkas pasikvietė pa-dainuoti vakarėlyje savo namuose. Aktorius paprašė už tai tūkstančio litų honoraro. Verslininkui gal ši suma pasirodė didoka, todėl jis supykęs išrėžė:
- Gerai. Pinigai bus. Bet kai padainuosite, prašyčiau nedelsiant išeiti iš mano namų, nes pas mus neįprasta ben-drauti su žmonėmis iš teatro.
- O, tai visai kas kita! – nesutriko aktorius. – Jeigu man nereikės pasilikti su jūsų svečiais, pakaks penkių šimtų litų.
Kartą Čikagos gatvėje Lui Armstrongas, išgirdęs gatvės muzikantus, grojančius jo kūrinį, pastebėjo:
- Grojate per lėtai.
- Iš kur žinai?
- Esu Lui Armstrongas.
Kitą dieną, eidamas pro tuos pačius muzikantus, džiazmenas pamatė lentelę „Lui Armstrongo mokiniai“.
O tiems, kurie guodžiasi, kad jiems vis nesiseka, kad jie nepakils aukščiau vidutinybės, manau, labai tiktų toks pamokymas: „Tau nepasisekė? Būk visiškai tikras – tau negali nepasisekti. Tai nebuvo nesėkmė: tu įgijai patirties.“