Televizijos laidų vedėjas Marijus Mikutavičius antai pasakojo sudaręs gyvenimo įsakymus sau ir kitiems. Tarp Marijaus įsakymų „Nesikišk į kitų gyvenimą, nebent jiems tikrai reikia pagalbos“, „Lankykis pas stomatologą“, „Nestovėk eilėse į naktinius klubus, tai kvaila ir žemina“, „Stenkis prie patikusios moters prieiti, kol dar esi blaivus“ ir kt., bet man ypač įsiminė „Neprisirišk prie daiktų. Žmonės be jų puikiai gyveno tūkstantmečius“.

Ričardas JAKUTIS
Skulptorius Andrius Erminas, šiomis dienomis Lietuvos parodų salėse rodantis parodą „Žmogiškasis faktorius. Dėžė“, įrodinėja, kad mus supančių daiktų išorė, forma, įvairūs ženklai tėra tik užuominos, toli gražu ne visada atspindinčios jų turinį.
Neseniai vienas pažįstamas pasakojo apie kitą mūsų bendrą pažįstamą, patekusį į avariją. Pasakojusysis sakė labai nusivylęs tuo pažįstamu, kai šis sveikas po avarijos išlikęs džiaugėsi ne tuo, o vis guodėsi sudaužyta mašina.
Neturėti daugiau negu būtina, reikia neapsakomos jėgos. Manau, kad žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama, mažiau būtų ir rūpesčių.
Gal pastebėjote, kad visai neblogai išsimiegate viešbutyje. Sakysite – todėl, kad jeigu jau miegate vieš-butyje, tai reiškia, jog esate kelionėje ir esate pavargęs. Manau, jog taip yra dar ir todėl, kad viešbučio kambaryje nėra nereikalingų daiktų.
Sovietmečiu daiktų turėjimas buvo neigiamas reiškinys ir reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai bei tapo norma savo turtais pasipuikuoti, nors ir nepaneigtas dalykas, jog išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę į daiktus – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys daiktai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus?
Nors sovietmečiu daiktų kaupimas nebuvo skatinamas, būtent sovietmetis ir padiktavo daiktų kaupimą, nes parduotuvėse daug ko trūkdavo ir žmonės pirkdavo, ką tik rasdavo, ir tą pirkimą vadino „juodai dienai“. Pirkdavo „iš po prekystalių“ – taip buvo vadinamas paliktų pažįstamiems ar prekių permokant įsigijimas. Parduotuvių vedėjos parsinešdavo deficitinių prekių namo ir vėliau jas parduodavo, nors daugiausiai tam buvo naudojami tretieji asmenys, kurių namuose buvo nelegalios parduotuvėlės, apie kurias žinojo tik labai negausus savų žmonių ratas. Girdėjau protingą įžvalgą, jog kai liaudis piktinosi tuščiais parduotuvių prekystaliais, jai buvo leista pakiliai skiemenuoti žodį „Lietuva“, ji tai darydavo ir pyktis atslūgdavo, o tie, kurie leisdavo, gerdavo deficitinius gėrimus užkasdami deficitiniais maisto produktais ir garsiai iš tų skiemenuotojų juokdavosi.
Jeigu apie pirkimus „iš po prekystalių“, tai prisiminiau, jog kartą knygyne būtent „iš po prekystalio“ gavau knygą, kuri buvo persisunkusi žuvies kvapu. Supratau, jog, galimas dalykas, knygyno pardavėjai jos kolegė iš žuvies parduotuvės mainais už knygas atnešė deficitinę žuvį, kurią ši buvo ant tų knygų ir padėjusi.
Prisimenu kavos be nuosėdų skardines dėžutes „Indian“, kurios parduotuvėse (ten kartais prieš šventes tų dėžučių „išmesdavo“) kainuodavo 6 rublius, o „juodojoje rinkoje“ – 10 rublių. Vėliau visi pradėjo pirkti kavos pupeles, kavamales ir „Indian“ kava jau nebebuvo deficitas. Taip pat 140 gramų raudonų ikrų dėžutės, kurios kainavo 4 rublius 20 kapeikų, „juodojoje rinkoje“ – 8 rublius. Jei iš daiktų, tai pirmiausia prisimenu itin didelį deficitą – rumuniškus svetainės baldų komplektus „D10“ ir „Renesans“, miegamojo baldų komplektą „Liudvikas XIV“. Šiauliuose jų net matyti neteko (tiesa, pas didžiuosius ano meto miesto šulus aš ir nesilankydavau), mačiau keliuose Kauno namuose. Taip pat Josifas Kobzonas, jei duodavo interviu televizijai iš savo namų, sėdėdavo „Renesans“ komplekto krėsle.
Vienas anuos metus su meile prisimenantis žmogelis pasakojo, jog anuometinė „daktariška“ dešra buvusi geresnė už šiandieninę, joje buvę daugiau mėsos, o šiandien nežinia ko prikišta. Aš gi manyčiau, jog teisingesnis buvo kitas, kuris irgi pripažino, jog anksčiau buvę geriau gyventi, tačiau jo argumentas buvo tikslesnis: „Tada man su mote-rimis geriau išeidavo.“ O dėl dešros, tai yra ir pliusų – šiandieninę dešrą galima valgyti net per pasninką.
Sovietmečio paminėjimas priminė laikus, kai anuometinė nomenklatūra mėgavosi privilegijomis. Specpolikli-nika, specparduotuvė, speckirpykla, specsiuvykla, specmaisto paketas. Tuo metu gyvenau Vilniuje, tai ten tokia specprekyba maisto produktais vyko „Talino“ parduotuvėje (Gedimino, tuomet Lenino, prospekto gale, priešais dabartinį Seimą, o tuomet Aukščiausiąją Tarybą). Tiesa, iš kiemo pusės. Privažiuoji prie rampos su „Volga“, susikrauni rūkytas dešras, ikrus, tauriuosius gėrimus ir t. t. į bagažinę ir pro „bromą“ vėl išlendi į Lenino prospektą – ateities gatvę, kaip kažkuris poetas pavadino. Nežinau, kur tokia parduotuvė buvo Šiauliuose. Girdėjau, kad „Eglės“ nugaroje. Įtikėtina, nes irgi patogu – netoliese ir partijos komitetas, ir miesto vykdomasis. Toli nereikia važinėti. Įtikėtina ir todėl, kad pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais nepasiturintiems už talonus „Eglėje“ buvo dalijamas maistas. Taip sakant, patirtis ir papildomi parduotuvės plotai buvo tinkamai panaudoti.
Bet štai kai viskas turėjo pasikeisti, niekas nepasikeitė. Sovietmečio kultinės dainos apie norą būti sultonu ir sultono galimybes mintys gyvos ir gajos. Gal prisimenate sovietmečiu Lietuvos televizijos susuktą filmą „Kalvio Ignoto teisybė“, pagal A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną? Filme yra tokia scena, kai dvaro savininkas su svečiais ruošiasi puo-tauti, bet tuo metu į rūmus įsiveržia kalvis Ignotas su savo sukilėliais, išvaiko ponus iš menės ir mosteli savo vyrams ranka į vaišėmis nuklotą stalą ragindamas - dabar mes prie jo sėskime, atėjo mūsų eilė.
Ar žinome Lietuvos išrinktiesiems šiandien taikomas privilegijas? Niekas jų neinventorizavo, nesurašė, niekas nesigiria, neinformuoja, o turėtų. Nors kam apskritai visos tos privilegijos reikalingos?! Gauk už darbą, kiek priklauso, ir elkis su savo pajamomis kaip nori!
Kokios privilegijos šiandien pasiekia mūsų akis ir ausis? Pasiskaitai apie tokias, kaip antai poilsio namai su dotuojamomis kainomis. Gindamiesi valdininkai būtinai pasakys, kad poilsinėse rengia seminarus. Tai skystokas argu-mentas, nes nebūtina turėti lėktuvą, jei kartais tenka skristi. Arba reprezentacijai skirtos lėšos. Jei tokios būtų skiriamos vadovui privačiame sektoriuje, jos būtų apmokestinamos. Išrinktieji visiškai nereglamentuotai gali disponuoti šiomis lėšomis – pavyzdžiui, kostiumą įsigyti. Pusvelčiai būstai Seimo nariams. Pažįstama vilnietė pasakojo, jog stengiasi gau-ti leidimą į Seimą ne todėl, kad ten norėtų su kuo susitikti, bet Seimo valgykloje pigiai ir skaniai pavalgyti. Skaičiau, jog privilegijos kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja 200 milijonų litų.
Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, su-pranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui?
Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, kars-tas). Ar knyga - daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti. Nenoriu teigti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Be to, ekonomistas pasakys, jog kuo mažiau daiktų gaminsime – tuo bus didesnė darbo vietų netektis ir todėl blogesnis gyvenimas. Ką daryti? Gal vieną kitą pagiriamąjį žodį ir daiktams galima rasti? Gera gamtoje – miške, prie upės, ežero, bet juk pabuvus gamtoje norisi grįžti į savo kambarėlį tarp turimų daiktų. Ir jeigu jie mūsų nevargina, jeigu netrukdo, o padeda ilsėtis, vadinasi, viskas gerai. Bet šis tekstas apie neprisirišimą prie daiktų.
Norėtųsi šnektelti apie pamestus daiktus. Per gyvenimą juk esame daug jų pametę. Palikome juos traukiniuose, autobusuose, taksi, kavinėse ir t. t. Yra labai daug vietų, kur galima pamiršti daiktus. Nesuprantu tų, kurie nepameta. Man atrodo, kad tai blogi žmonės. Įsivaizduokite, kiek atsidėjimo reikia, galvoji, jog štai aš atėjau į kavinę su skėčiu ir būtinai išeidamas turiu jį pasiimti. Taip ir nugyvensi gyvenimą vis sukdamas galvą, kad tik kur ko nepalikus. Žinia, kad žmoniją galima dalyti į dvi dalis: tuos, kurie lipa į kalnus, ir tuos, kurie tų lipančiųjų nesupranta. Tiesa, yra dar ir trečioji dalis – visi likusieji. Be abejo, ši dalis – pati nereikšmingiausia.
Bent man pametantys daiktus žmonės yra mieli. Tai byloja apie jų neprisirišimą prie daiktų. Nekalbu apie tuos, kurie, kaip liaudis sako, pameta savo žmoną, vaikus ir t. t. Kalbu tik apie pametančius daiktus. Apie tokius žmones rašė klasikai, apie juos sklinda anekdotai. Daiktų pametimas prilyginamas išskirtiniam, ypatingam požymiui.
Nežinau, ar yra dažniausiai pametamų daiktų sąrašas, bet, manyčiau, jog pirmoje vietoje būtų skėčiai, po to - rankinės, pirštinės, kepurės (paprastos kepuraitės, skrybėlės, cilindrai...), šalikai, skarelės, įvairiausi segtuvai, portfeliai, mobilieji telefonai, rašikliai, tiesa, pastarieji gal pametami dažniausiai, bet dėl jų smulkumo ir menkutės vertės į pir-maujančiųjų sąrašą tarsi nepatogu rašyti. Sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Pametantį daiktą žmogų drįsčiau vadinti intelektualu. Netgi mokslininku ar kūrėju. Juk jei pametei daiktą, reiš-kia, tuo metu galvojai apie kažką kita. Gal apie naujos formulės išvedimą, gal, jeigu esi menininkas, tavo galvoje sklei-dėsi naujojo kūrinio (muzikinio, rašytinio, dailės) vizija. Ką gero galima pasakyti apie nieko nepametantį politiką, tar-kime, Seimo narį? Vadinasi, jis tik ir tegalvoja apie tai, kaip čia kokio daikto nepametus. Kadangi tokių daiktų pas tokius ne dienomis, bet valandomis daugėja... O kur tuomet rūpestis žmonėmis, kuriems tarnauti jis yra pašauktas?
Pametančius daiktus žmones irgi galima skirstyti į kelias grupes. Vieni yra orūs. Vaikšto pakėlę galvą: aš pa-mečiau tą ar aną (vertingą ir brangų daiktą). Kiti – niurzgliai. Visiems skundžiasi, jei ką pameta, kaltina užmaršumu save ir net kitus: „Jei jis nebūtų manęs užkalbinęs, nebūčiau pamiršęs.“
Nuobodu bendrauti su nepametančiais daiktus žmonėmis. Jokių linksmai nostalgiškų istorijų. Pamesti daiktą nėra kvailumas. Tik kvailiai nasrais įsikimba į kokį nors daiktą ir jo dieną naktį nepaleidžia. Nieko nepametantys nėra pajutę netikėto nustebimo džiaugsmo: buvo daiktas ir jo nėra. Maloniausia, aišku, kai daiktas pradingsta namuose. Tiesa, pats dingimas nėra džiaugsmingas. Džiaugsmingesnis - atsiradimas, nes atsiranda jie neįtikimiausiuose kampeliuose. Ir dar kiti. Dažnai papilnėję. Pavyzdžiui, aplankalai su vienu ar kitu dokumentu, kurie irgi, manėme, pamesti.
Jeigu pametami keli susieti daiktai, geriausia, kai jie pametami kartu. Pavyzdžiui, pirštinės, auskarai... Nepa-mestas daiktas kur nors nukišamas, pamirštamas, tad tas pamestasis gal gyvena įdomesnį gyvenimą nei pataikūnas „pasilikėlis“. Jei dingsta pirštinių, auskarų ar panašių daiktų porelė, doras žmogus liūdėti neturėtų, vadinasi, tie daiktai buvo vienas kitam artimi, vienas be kito negalėjo.
Būna, kad daiktai supyksta ant savo šeimininko ir tyčia pasimeta. Pavyzdžiui, kai šeimininkas pasigeria... Daiktai ima ir pasprunka nuo jo. Geriau jau jie lieka bare, taksi, ar dar kur gatvės pašaly nei toliau bendrauja su prisigėrusiu šeimininku. Tokiais atvejais pasimeta net ir akiniai. Nors mėgsta pasimesti ir abstinento popieriaus žiurkės akiniai.
Tarp žmogaus ir daiktų yra tarpas, skylė. Tas tarpas ir skirtas, kad jame dingtų tai, kas nereikalinga. O ką daryti su labai mėgstamais daiktais? Reikia apsimesti, kad jie tau visai nerūpi, o jais naudojiesi todėl, kad toks gyvenimas.
Neturėti daugiau negu būtina, reikia neapsakomos jėgos. Bet atėjo laikas, kai taupieji pagaliau gali lengviau atsikvėpti – taupumas tampa vis madingesnis, dabar jis yra ne šykštumo, o ekologiškumo sinonimas. Aišku, esame vartotojų visuomenė, todėl taupymas mums nėra itin malonus reikalas. Lietuva yra tarp šalių, pirmaujančių pagal prekybos plotą, tenkantį vienam žmogui (Šiauliai, regint, kiek mūsų mieste prekybos centrų, atrodo, lyderiauja Lietuvoje). Sekmadieniais Vakarų pasaulio šeimos su vaikais eina į bažnyčią ar pasivaikščioti po parką, lietuviai – į prekybos centrą. Nors paskutiniu metu galima pastebėti, jog mūsų prekybos centrai sekmadieniais tuštesni. Ir tai džiugina.
Normaliame pasaulyje puikuotis ką tik įsigytu išskirtiniu automobiliu ar keliasdešimt tūkstančių litų kainavusiu prabangiu laikrodžiu – nuodėminga praeitis. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingu - niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia – gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Norint taupyti – tiesiog reikia taupyti. Mano galva, jokie gyvenimo būdo psichologai čia nepadės. Sėkmės „mokytojai“ sukuria savo mokiniams iliuzijų pa-saulį, o patys gyvena realiame gyvenime už savo mokinių pinigus. Ar niekad nesusimąstėt, kodėl pranašai neišlošia loterijose? O ar norit sužinoti, kaip uždirbti milijoną per 3 metus? Norint uždirbti milijoną per 3 metus, reikia pradėti vesti seminarų ciklą „Kaip uždirbti milijoną per 3 metus“.
Ką pabaigai pasakyti? Teisingai yra paatviravusi Ala Pugačiova teigianti, jog kai ji dainuoja apie milijoną ro-žių, galvon lenda mintys apie milijoną dolerių. Sako, nėra negražių žmonių, yra tik neturtingi. Bet atitrūkime nuo min-čių apie daiktus, o pagalvokime apie linksmesnius dalykus, kad ir šventes. Rasos, Kupolinės, Joninės – graži vasaros šventė, o ar ką nors panašaus suorganizavome vakar, Šv. Pranciškaus vardadienyje, pagerbiant dabartinį popiežių Pranciškų, o ir savo draugus Pranus bei Pranes? O trečiadienį ar sveikinome Angelus sargus, ar nepamiršome, kad ši diena – Mokytojų šventė? Tad nors šiandien pirmyn iš namų visus juos sveikinti!