Viena moteris pasakojo jau keletą metų nežiūrinti televizoriaus. Prieš šešerius metus žydrasis ekranas jos namuose ėmė ir užgeso. Senatvė. Dar sovietmečiu televizorius buvo pirktas. Naujo televizoriaus ji taip ir neįsigijo. Bet draugams prasitarė, ir ne kartą, kad iš veido nebepažįsta Seimo narių, nežino, kas pasisavino milijoną, kas susituokė, o kas išsiskyrė, ką veikia mūsų elitas, Bunkė, Radžis, nors ypač sunku pasidarė apsieiti be Maldeikienės, Kelertienės, Nausėdos ir, be abejo, Čekuolio. Moteriškei paprasčiausiai ėmė trūkti siužeto. Moterų, kurios meluoja geriau, Naisių pirmininko, aistringų meilės istorijų, dramų ir paprasčiausių trilerių. Ir štai prasidedant rudeniui bičiuliai bei giminės susimetę padovanojo naują televizorių. Negalima, sakė, be jo, girdi, gali šio ar to neturėti, bet kaip be televizoriaus.

Ričardas JAKUTIS
Tokia įžanga pradedu tekstą apie naujus mūsų televizijų sezonus. Tiesa, jei ankstesniais metais tos mūsų televi-zijos sezonus pradėdavo dar rugpjūčio pabaigoje ir itin pompastiškai, šiais metais viskas vyko vangiau, paprasčiau ir sulaukus rugsėjo, o kitos televizijos – dargi spalio. Gal tik viena nacionalinė televizija nutarė sublizgėti pradėdama se-zoną pirmoji ir atidarymui išsinuomojusi Valdovų rūmus.
Kuo šis sezonas skirsis nuo ankstesnių sezonų? Pamatysim, bet baisiausia, jog, atrodo, niekas nepasikeis. Dai-nos, šokiai, šou. Pagrindinė kova ir toliau viliojant žiūrovus, manau, neklysiu teigdamas, vyks tarp LNK ir TV3. Reitin-guose viena televizija kiek išsiveržia priekin, bet kita greitai ją aplenkia, po to vėl viskas kartojasi. Tarsi ėmė pirmauti LNK, bet visagalis krepšinis padarė savo ir priekin stumtelėjo TV3. Dabar LNK deda pastangas vėl išsikovoti pirmąsias pozicijas pavadinusi sezoną „Aistra nugalėti“ ir kalbanti apie tris banginius: kulinarinį šou „Skonis“, konkursą „Lietu-vos balsas“ ir artėjančias olimpines žaidynes. Be to, viena UAB ėmė valdyti LNK, BTV, TV1, Info TV, „Liuks!” Stipru. TV3 bando atsikirsti serialais „Moterų laimė“ bei „Pasmerkti 2“, be to, kiek žinau, pasirodys „Moterys meluoja geriau“, „Naisių vasara“ tęsiniai. Nors ir LNK turi savo kultinį, nesudeginamą ir nepaskandinamą serialą „Namai, kur širdis“.
Rudenį išryškėja vienatvė ir dėl to susidraugauji su serialais. Vyrai sako, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite, kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės. Taip tai taip, bet jei šeimos moteris valandų va-landas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis tik ne viskas toje šeimoje tvarkoje. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vy-rauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, gi jei vyriškio laisvalaikis serialai, aišku, jog tai tikrai viengungis.
Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Serialų reitingai byloja, kad daugiau pirmųjų. Kasdien šimtai tūkstančių žmonių prigula ant sofos arba įsitaiso su puodeliu arbatos krėsle, tikėdamiesi išvysti panašius į savo gyvenimus, „prastumti“ laiką ar pasnausti. Pritarčiau nuomonei, kad serialų žiūrėjimas yra tiesiog laiko praleidimas, kai jo per daug. „Žiūriu serialus, nes esu bedarbis“, - girdėjau tūlą šnekant.
Tad ar ne teisingiau būtų serialų žanrą, neretai pravardžiuojamą muilu arba šlamštu, vadinti taurių jausmų su-grįžimu? Lietuvoje, kur tiek daug pasileidimo, savižudybių, liūdesio ir tamsos, serialas – puiki terapija. Jis suteikia vil-ties, kad visas problemas išspręsti ir iš depresijos ar alkoholizmo liūno išbristi įmanoma. Ir nors mūsų serialai stengiasi įpiršti, kad akivaizdus begalvis yra jautri asmenybė ir puikus žmogus, vis tiek geriau už laidas „Kriminalinė Lietuva“ ar „Farai“.
Jeigu jau užsiminiau apie „Farus“, tai LNK turi serialą „K11. Komisarai tiria“. Kad ir kaip nemėgčiau kriminalų ir snukių daužymų, visgi šis serialas daugiau mažiau atitinka net Vakarų pasaulyje rodomų detektyvų lygį: įdomūs siu-žetai ir įtampa.
O jeigu dar apie LNK ir TV3 varžytuves, LNK „Lietuvos balsą“ TV3 pasiruošusi mušti „X Faktoriaus“ korta, o kad per mažai nepasirodytų pradėjo muzikinį projektą „Romeo ir Džuljeta” ir pasaulyje pripažinimo sulaukusį linksmą medicinos šou „Kvieskite daktarą!”, o visą sezoną ši televizija pavadinusi „Mano TV3. Gera kartu!”
Iš jau kelintą sezoną rodomų laidų, pirmosios transliacijos rodo, jog nenugalima čia LNK „Nuo...iki...“, lenkianti TV3 „Gyvenimas yra gražus“ ar „Sroves“, kuri neieško nieko naujo, o bando įlįsti į praėjusius sezonus rodytų „Akistatų“ drabužius.
BTV bando atsigauti perėmusi „Dviračio šou“, tęsianti „Prajuokink mane“ (su nauju vedėju ir žiūri nariais), pradėjusi kurti „Yra kaip yra“ ir kultiniais kino filmais (nors jų rodo ir kitos televizijos). Gaila, kad atsisakė Andriaus Užkalnio ir jo „Užkalnio 5“, nes, mano galva, mokėjo jis prakalbinti pašnekovus.
Daug tikiuosi iš LRT Kultūros kanalo. Ypač kai reklamuojama, jog rodys Eimunto Nekrošiaus režisuotus spek-taklius. Ne viską mačiau, o ką ir esu matęs, miela bus dar kartą pasižiūrėti.
Ir dabar apie LRT, mūsų nacionalinį kanalą. Šios televizijos nepakeičiamos laidos „Labas rytas, Lietuva“, „Laba diena, Lietuva“, „Šiandien“, „Panorama“, „Dėmesio centre“... Kaip ir dera viskas dvelkia rimtumu, solidumu, nors kai pamatai „Rojus Lietuvoje“ imi abejoti, ar tikrai mūsų pagrindinį, nacionalinį televizijos kanalą esi įsijungęs. Nedera ir reklamos šios televizijos ekrane. Iš projekto „Šok!“ kažko nesitikiu, bet projektas įsibėgės ir pamatysim. O pagrindinis šios ir kitų mūsų televizijų trūkumas – neturime gerų tarptautinių apžvalgininkų. Užtat komentatorių apie Venckienę, Uspaskichą ir Gražulį begalė. Ir dar. Nėra laidos vaikams. Na, gal „Gustavo enciklopedija“, bet ir tiek.
O ypač prastai su humoru. Su „Dviračio šou“ viskas tvarkoje, bet naujų humoristinių laidų taip ir neatsiranda. Tiesa, kažkiek atsiranda, bet kas iš to. Atsirado „Opiumas liaudžiai“, „Humoro grandų šou“, „Visi namie“, bet žiūri, o nejuokinga. Prisiminiau praėjusio sezono „Prajuokink mane“, kai laidos dalyvis bando prajuokinti žiūrovus: „Galiu aštuoniasdešimt kartų iš eilės išleist dujas su garsu!“ Laidos vedėjų paprašytas paaiškinti, kas tai, atsako: „Tiek kartų iš eilės galiu papersti. O mano uošvis gali pro elektros laidus pramyžti.“
Nors su humoru Lietuvoje visad šitaip. Anksti mus palikęs maestro Juozas Tiškus pasakojo, jog vadovaujamame Kauno politechnikos instituto bigbende (pirmame tokiame kolektyve Lietuvoje) dalyvavo konferansjė trio: Tomas Smetona, Vytautas Steponavičius ir Vytautas Tamaševičius. Kai kolektyvas 1957 metais turėjo vykti į tarptautinį jaunimo festivalį Maskvoje, pirmojo neišleido dėl giminystės ryšių su Lietuvos prezidentu, Vytautui Tamaševičiui dėl nederamo elgesio charakteristikos nerašė komjaunimo komitetas, tad vienam teko kalbėti už tris - dialogus paversti monologais. Maestro ironizavo, jog liūdna padėtis su lietuvišku humoru nuo tada tęsiasi lig šiol. Pagalvoji: et, kad mums poną Byną (lietuviškai, kaip suprantu, būtų ponas Pupelė), Benny Hillą, „Monty Python“ cirką, „The Muppet Show“.
Tiesa, kiek bekritikuočiau televizijų rodomas laidas, apie televizijos viktorinas nieko blogo pasakyti negalėčiau. O kas ir galėtų? Protų mūšiai populiarūs. O protas, žinia, yra protas. Prisižiūrėjus „Olialia“ mergaičių, protą lavinančių laidų norisi.
Kartą, paprašytas vienos televizijos viktorinos prodiuserio, sugalvojau klausimą. Jis buvo toks. Kai Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, šalia nukryžiavo dar du latrus (vagis, plėšikus) – vieną dešinėje, kitą kairėje. Vienas iš Jėzaus šaipė-si, o kitas, sudraudęs savo bendrą, ištarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau - šiandien su manimi būsi rojuje!“ Koks buvo jo vardas?
Regis, klausimas buvo geras, nes jis buvo pripažintas vertas žaidimo finalo. Kadangi niekas iki finalo neprasi-braudavo, klausimas nenuskambėjo, o dabar ir tos viktorinos nebeliko.
Kokias viktorinas matome šiandien? Po universitetų komandų karų, LRT pradėjo rodyti turnyrą „Žinių riteriai ir damos“. Be to, šioji televizija tęsia viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, vis ką nors reikia atspėti kiekvienoje „Labas rytas“ laidoje, ypač populiaru iš rodomos nuotraukos atpažinti, kokia joje šalis. Manau, kad TV3 tęs praėjusį sezoną pradėtą rodyti „Kas? Kur? Kada?“
„Kas? Kur? Kada?“ nostalgijas kelianti laida. Veik prieš 40 metų, 1975-ųjų rugsėjį, tuometė Sovietų Sąjungos centrinė televizija pradėjo rodyti šią originalią viktoriną, kuri vėliau tapo neįtikėtinai populiari ir netgi kultinė. Laidos principas gana paprastas - šešių elitinio intelektualaus klubo žinovų komanda atsakinėja į gana sudėtingus, suktus tele-vizijos žiūrovų klausimus. Į kiekvieną jų reikia atsakyti per minutę. Žaidžiama iki šešių taškų. Žiūrovai sulaikę kvapą stebi, kaip prie žinovų stalo spontaniškai gimsta idėjos, vedančios prie atsakymų į užduotus klausimus iš įvairių gyve-nimo sričių: istorijos, biologijos, literatūros, meno, chemijos, politikos, pramogų pasaulio. Žinovų komandos minčių eiga, transliuojama tiesiogiai daugeliui milijonų žiūrovų, uždega ir kelia susižavėjimą.
Anuomet Maskvon į viktoriną „Kas? Kur? Kada?“ yra vykusių ir lietuvių. Iš įžymesniųjų prisimenu Gediminą Kirkilą. Ir visai neblogai jis atsakinėjo į užduodamus klausimus.
Jei viktorinų klausimai nėra sunkūs, tuomet jie turėtų būti netikėti ar bent šmaikštūs, pavyzdžiui, klausimas, kokiame Vilniaus restorane sovietmečiu burdavosi inteligentija. Atsakymo variantai: a) „Palanga“, b) „Klaipėda“, c) „Neringa“, d) „Kretinga“. Užslėpta ironija – visi atsakymo restoranų variantai pagal netoliese jūros esančių miestų pa-vadinimus. O kaip anksčiau vadinosi Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda? Atsakymo variantai: a) „Komjaunimo tiesa“, b) „Komunizmo vėliava“, c) CSKA, d) „Statyba“.
Pamenu, „Kas? Kur? Kada?“ buvo klausiama – jei, anot kinų, žmogaus ūgis matuojamas metrais ar cen-timetrais, tai kuo matuojami jo pasiekimai? Norėjosi atsakyti, kad moksliniais laipsniais, kūriniais ir pan. Atsa-kymas – pavyduolių skaičiumi.
O ar atspėsite, apie kokią šalį čia kalbama?
Šią šalį pasiglemš vandenys, nes čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Visi bet kokiais būdais sieks praturtėti, beveik visų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Bus žudomi negimę kūdikiai. Jeigu tauta laiku neatgailaus, nedaug kas liks išgelbėtas.
Bet šio teksto pavadinimas „Dainos, šokiai, šou“. Tad grįžkime prie pramogų. O joms turėtų būti skirti savaitga-liai. Taip ir yra, savaitgaliai – šoumenų dienos (nors ir kitos dienos mūsų televizijose jų). Iš kur kilo šis žodis? Ryte pagiringas Bernardas Šo žiūrėjo į veidrodį ir prisiminė: „Šoumen.“
Kodėl Lietuvoje tokios televizijos? Reikia klausti televizijų šeimininkų. Gal jų toks mentalitetas? Kodėl lietu-viškuose kanaluose viskas lėkšta? Televizija daro milžinišką įtaką jaunam žiūrovui. Ne vienas skundžiasi, jog jo vaikai ir anūkai žiūri visą tą TV popsą. Televizijos žvaigždės jiems yra etalonai. O kaip atrodo tos žvaigždės? Siaubingai. Be-žiūrint lietuviškuosius kanalus tampa akivaizdu, jog mūsų televizijose chroniškai stinga asmenybių. Teisingai kažkas konstatavo, jog kas gali būti absurdiškiau už provincijos vidutinybę, patikėjusią, kad yra žvaigždė. „Labas, Lietuva!“ - sveikinasi vaikinukas iš Lietuvos provincijos miestelio, žodį „Lietuva“ tardamas amerikietišku akcentu. Be abejo, tele-vizijų šeimininkai tuoj aiškins, kad jie rodo tai, ko nori žiūrovas. Tad, manyčiau, tiesa, jog kokius norime matyti patys save, kokią norime matyti mūsų jaunąją kartą, priklauso nuo mūsų pačių.
Tiesa, kritikuoti televizoriaus žiūrėjimą ir žiūrinčiuosius tapo madinga. Kai kas jau net bijo prisipažinti, kad jį žiūri. Vis dėlto, atiduodami pagarbą jo nežiūrintiesiems (turiu tik vieną draugą, neturintį ir nežiūrintį televizoriaus), prisipažinkime, kad žiūrime. Pusvalandį pastudijavę TV programą, sušunkame, jog žiūrėti nėra ką ir, piktai numetę laikraštį, įsijungiame televizorių. Tad vieni daugiau, kiti mažiau, bet televizorių žiūrime ir statistika byloja, kad lietuviai vidutiniškai prasėdi prie mažųjų ekranų (nors šiuolaikinė technika pribloškia ir gan nemažais ekranais) tris su puse va-landos per dieną (tiesa, tiek pat laiko prie mažųjų ekranų praleidžia ir kitų Vakarų pasaulio šalių gyventojai). Tai dau-giau nei bet koks kitas veiksmas, išskyrus darbą ir miegą. Tokiu intensyvumu žiūrint televizorių visą gyvenimą 75 metų žmogus prie televizoriaus būtų praleidęs dešimt gyvenimo metų.
Uolūs televizijos šalininkai pasakys, jog televizija gali mokyti, linksminti, pateikti įdomios informacijos (tik gal tai daugiau būdinga užsienio, o ne lietuviškosioms televizijoms) ir televizijos žiūrovas tampa gyvenimo stebėtoju. Žiū-rint gerus filmus, pažintines kelionių ar istorines laidas niekas - nei sielos kiekis, nei kokybė - nesumažėja. JAV vyks-tančios akcijos „Savaitė be televizoriaus“ nieko gero neduoda, tik abstinentinį sindromą, t. y. susierzinimą ir agresiją. Pagaliau gal per daug mes iš televizijų reikalaujame, juk jos negali būti aukštosios kultūros tvirtovės. Ne tokia jų paskirtis.
Ką skaityti, pasirinkti sunkiau, dažnai klausiame patarimo, o ką žiūrėti, retas paklaus. O vertėtų. Nors kas pa-sakys. Girdėjau siūlymą, jog reikia surašyti visas žiūrimas laidas, po to vienos ar kitos iš jų atsisakyti atrankos principu. Žiūrėti reikia tai, kas padeda gyventi, o jei ne – susitaikyti su gyvenimu. O drauge su Jėzumi nukryžiuoto latro vardas – Dizmas.