Taip, taip, šiais dviem dalykais žmogus daugiausiai bandomas. Spalio paskutinį sekmadienį pasukę laikrodžio rodykles atgal, sulaukę darganotų dienų, pamąstome apie laiko ratą ir besikeičiančius orus. Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas – „Neturiu laiko“. Visi pasakys, kad mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko.

Ričardas JAKUTIS
Netiesa, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas per parą. O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuos mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangų krosnelės. O restoranai (vėl – greito maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera. Kai sakome, jog neturime laiko, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, nors tereikia tik paaukoti kokiam nors reikalui laiko, ir laiko atsiras, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. Žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko neveikia. Nauja diena. Atsikeli. Eini. Dirbi. Grįžti namo. Žiūri televiziją. Naršai internete. Eini miegoti. Ir vėl viskas kartojasi.
Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“ Pats Einšteinas savo studentams išdalijo užduotis. „Bet juk čia tokie pat uždaviniai, kokius davėte per praėjusį egzaminą?“ – pastebėjo studentai. „Taip, bet atsakymai jau kitokie“, - paaiškino mokslininkas. Ir tuomet supranti (bent šiek tiek), kas yra laikas. Dėl laiko neturėjimo kažkas yra teisingai pasakęs, jog jo neturėjimas (neradimas) gali uždusinti mūsų santykius su kitais žmonėmis ir užtemdyti mūsų dienas. Laikas, deja, gali tapti ir stabu. Be abejo, laikas brangesnis už pinigus, bet žmonės moka pinigus, kad smagiai praleistų laiką.
Jaunam, regis, visas laikas dar prieš akis. Atrodo, jis gali pasakyti, jog šiandien nieko neveiks, jog viską suspės padaryti vėliau. Garbingesnio amžiaus žmogus bandys jaunėliui paaiškinti, kaip jis klysta, tačiau ar tas klausysis... Jauni gyvena ne laiku, o dabartimi. Bet blogiausia, kai jauni sako, kad „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas lai-kas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“.
Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties. Alberas Kamiu yra pasakęs, kad iš pradžių laikas mus neša, o po to mes jį turime nešti. Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko. Pasakysiu, jog kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, tas nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti – „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.
Skaičiau, kad protingi Vakarų mokslininkai nustatė, kad kuo mažiau žmogus dirba, tuo daugiau padaro. Netikite? Jie padarė eksperimentą ir sutrumpino darbo dieną keliomis valandomis. Apsidžiaugę papildomu poilsiu, žmonės puolė dirbti ir padarė tuos pačius darbus per trumpesnį laiką, o be to, dirbo su įkvėpimu ir tuos darbus atliko net geriau nei įprastai.
Thomas Carlyle, XIX a. britų eseistas, rašė: „Jei drabužių modeliai ir kirpimai išreiškia intelektą ir talentą, tai spalvos – nuotaiką ir dvasią, o virš visko yra laikas, kuris viską kontroliuoja.“ Vienos populiariausių pasaulyje laikrodžių firmos pavadinimas - „Seiko“. Šis žodis japonų kalboje turi tris reikšmes: „minutė“, „tikslus“ bei „sėkmė“.
Kelionė laiku. Jei tau trisdešimt, o tu dar nevedęs, jei keturiasdešimt, o dar neturi vaikų, jei penkiasdešimt, o dar nepasi-statei namo ar bent neturi kokio kito būsto, visa tai tu gali turėti būdamas šešiasdešimties, bet tikro džiaugsmo jau nebepajusi. Gyvenimas šioje žemėje nėra lengvas, o jo rezultatas – neatšaukiamas. Šėtonas, įkyriausias iš visų padarų pasaulyje, tarsi prekes siūlantys prekybos agentai, atakuoja kiekvieną žmogų. Žinoma, pati kvailiausia galimybė patekti į pragarą, kai užkliūvate už rojaus vartų ir iš įpročio nusikeikiate. Nors ir šiaip visus Dievas įspėja: „Jums teks susimokėti už neišklausytą žemėje kursą!”
Draugijoje filosofavome apie tai, kas yra esamasis laikas. Klausimas apie esamąjį laiką - jau praeitis, t. y. jis jau nu-skambėjo ir tai jau yra būtasis laikas. Tai kur tas esamasis laikas, kuriame dingsta visas mūsų gyvenimas? Būtume gal dar ilgai diskutavę, tik gerai, kad vienas iš draugijos pastebėjo, jog diskusija – tuščias laiko švaistymas.
Įkyrėjęs viktorinų klausimas, koks mėnuo ilgiausias. Be abejo, tai spalis, kai paskutinį šio mėnesio sekmadienį laikro-džio rodykles pasukame vieną valandą atgal ir tuo mėnesį valanda pailginame. Gi kovo paskutinįjį sekmadienį vėl tas pats: tik tuomet laikrodžio rodykles sukame į priekį. Medikai aiškina, jog gamtos pasukti negalima ir sveikatai toks laiko sukinėjimas naudos neatneša, tačiau rimtos studijos mūsų šalyje niekada nebuvo atliktos. Nors gal jų ir nereikia. Tyrimai kainuotų nemažai pinigų, o lygiai tokie patys jau yra atlikti kaimyninėse šalyse. Tiesa, tyrinėk netyrinėjęs, bet dėl laiko sukiojimo atšaukimo mes galime kreiptis į ES tik 2016 metais. Vasaros laikas taikomas visose Europos šalyse, netaikomas Islandijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Tiesa, vasaros laikas taikomas ir nemažai JAV bei Meksi-kos valstijų, Australijoje, beveik visoje Kanadoje.
Kol laikrodžių rodyklių nereikia sukti, viskas tylu, bet kai ateina laikas jas sukti, pasipila liaudies nuomonės. Vieni siūlo grįžti prie vadinamojo „Andrikienės laiko“, t. y. prie tokio, kuris yra Europoje, kad važiuojant į Vakarus ir kertant Len-kijos sieną nebereikėtų laikrodžio sukti valanda atgal. Siūloma kovo mėnesį nebeįvesti vasaros laiko ir viską palikti nebejudinamai. Miegaliai teigia, kad anoks malonumas, kai saulė tave pradeda žadinti 3–4 val., o po pietų jau ima temti. Ir, girdi, laiko sukinėjimas primena pasaką apie kvailius, kurie „dieną ilgino“. Ironiškas pasiūlymas – atsukti laikrodžius pusvalandį ir gyventi tarp vasaros ir žiemos laiko. Be to, Lietuva taip išsiskirtų originalumu ir būtų žinoma visoje Europoje ar net pasaulyje. Nors šiaip jau mūsų laikas kaip ir Izraelio, tad niekas dėl jo neturėtų mums priekaištauti. Juk visi mes esame truputėlį žydai. Man žydai artimi, nes jie netriauškia „čipsų“, negeria „Coca-colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje. Ir jei dauguma žmonių, o ypač moterys, laikui keršija, tai išrinktosios tautos nariai laiką prisijaukina. Jau net kinai savo vaikams ieško mokytojų žydų.
O dabar kiek apie kitą negailestingą mūsų skriaudėją - orus. Oro temperatūra ir vandens lygis pasaulyje kyla, katastrofų sukeliančių gamtos kataklizmus sparčiai daugėja. Kiekvienas iš pastarųjų trijų dešimtmečių buvo gerokai šiltesnis nei bet kurie ankstesnieji nuo 1850 metų. Skaičiau, kad oro ir vandens temperatūra 1901–2010 m. pakilo 0,8 laipsnio, tačiau didžioji dalis augimo – 0,5 laipsnio – fiksuojama būtent 1979–2010 m. laikotarpiu. Dėl to ateityje reikėtų ne tik tikėtis mažiau vėsių ir daugiau šiltų ar karštų dienų, bet ir baimintis, kad, pavyzdžiui, Arkties vandenyne vasarą nebeliks ledo: jo sluoksnis kiekvieną dešimtmetį mažėja 3,5–4 proc.
Klimato šilimą daugiausia lėmė padidėjusi anglies dioksido koncentracija – jos didėjimas yra beprecedentis per pasta-ruosius 20 tūkst. metų. Prognozuojama, kad dėl šios priežasties 2100 m. vidutinė temperatūra gali būti dar 1,5–4,5 laipsnio didesnė nei šiandien, tačiau sklando ir dar niūresnių prognozių. Plačiai sutariama, kad du laipsniai yra ta riba, kurią peržengus klimato kaitos padariniai būtų sunkiai suvaldomi.
Bet norisi kalbėti ir ne tokiomis globaliomis temomis, o paprasčiau. Kad ir apie orus lemiančią Šv. Martyno dieną, juo labiau kad ji artėja.
IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas Martynas išsiskyrė gailestingais darbais, vargšų šalpa, todėl po mirties paskelbtas šventuoju, o jo garbei pašvęsta diena – lapkričio 11. Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Daug kur per Šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų samdos laikas. Austrijoje, Vokietijoje Šv. Martyno dieną baigdavosi gyvulių ganymas ganyklose ir prasidėdavo jų skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Prasidėdavo riebių kraujinių vėdarų metas.
Žemaitijoje per Šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Seniau kaimo žmonės iš Šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Sako, merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, Šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs. Nors, mano galva, jis geriau prisisapnuotų prieš miegą sočiai privalgius.
Jei dėl orų, tai senolių išmintis – lobis, juolab kad gyvenimas ją patvirtina. Štai 2005 metų lapkričio 11 dieną prisnigo, o Kalėdų dieną temperatūra buvo apie nulį. 1995 metų lapkričio 11 dieną buvo trys laipsniai šilumos, lijo, o per Kalėdas siautė pūgos, temperatūra nukrito iki 22 laipsnių šalčio. 1985 metais per Martyną šalo, siautė smarki pūga, o per Kalė-das pliaupė lietus ir atšilo iki septynių laipsnių. 1975 metais per Martyną lijo, buvo penki laipsniai šilumos, laukuose – purvynas, keliai patižę, o per Kalėdas – sniegas, rūsti žiema.
Skaitytojas pastebėjo, jog pateikiama temperatūra kas dešimtmetį. Ir viskas tinka, ką byloja senoliai. Ir išimtis per šį ilgą laikotarpį buvo tik 1990 metais, kada lapkritis buvo lietingas, per Martyną - šeši laipsniai šilumos, Žuvinte gyveno 8000 laukinių žąsų, nendrynuose nakvojo begalė varnėnų, klykavo gervės. Per tų metų Kalėdas – tas pats, netgi temperatūra lygiai tokia pat – šeši laipsniai šilumos.
O ir apskritai spalio bei lapkričio orai – ateities orų prognozuotojai. Štai jei per Visus Šventus (lapkričio 1 d.) šąla – bus lengva žiema, jei per Vėlines (lapkričio 2 d.) šlapia – ateinantys metai bus derlingi, jei lapkritį purvą braidysi, vasarą šieno neišdžiovinsi, jei sniegas ankstyvas ir užkrinta medžių lapus – žiema ir pavasaris bus švelnūs ir šilti...
Ar pastebėjote, kad jau kitokie rytai? Kitokie ir vakarai. Nuostabaus grožio rūko šydas, lapų šlamesys po kojomis. Ko-dėl rudenį eseistų mėgiamiausios temos – tik vienišiai ir gyvenimu nusivylę žmonės? Bet, jeigu tiksliau, žmonės nebuvo pasiruošę priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl jis daugeliui tapo negailestingas, apgaulingas, griaunantis iliuzijas ir neskubantis su dovanomis... Aš irgi visad teigiau, jog pavasaris geriausias iš geriausių. Bet šis ruduo, atrodo, ėmė ir prabilo kitomis spalvomis. Grožis, kurio negali nepastebėti... Norisi braidyti po lapus, voliotis po juos, gaila tik, kad metai nebe tie. Nors... Visad galima virsti vaiku... Šis ruduo atnešė dar vieną pastebėjimą - lapai nebijo numirti. Jie miršta sutviskę įvairiausiomis spalvomis. Toks ruduo reikalauja sentimentalumo, todėl tuoj prisiminiau Justiną Marcin-kevičių („Rudens rožė“):
Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo, -
Ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Bet kiek apie buities dalykus.
Aišku, gaila, kad vieno iš gražiausių pasaulio kultūros istorijoje kūrinių herojaus žodžiais „Būti ar nebūti“ turi prabilti kultūros darbuotojai. Sakote, Šiauliuose kultūrinis gyvenimas apmiręs. Pasižvalgykite. Spalis. Mėnesio pradžioje dar buvo galima aplankyti dviejų vedančiųjų miesto dailininkų – Vaidoto Janulio ir Ričardo Garbačiausko - parodas, spalio pabaigoje net į dvi savo parodas pakvietė Sigitas Prancuitis: į netikėtai originalią „Karštas sniegas“, kitoje drobėse įamžinęs savo draugus išėjusius dailininkus (ši paroda skirta Mirusiųjų pagerbimo dienai). Visą spalį vyko dviejų lietuvių dailės korifėjų – Mindaugo Skudučio ir Šarūno Saukos – parodos. Š. Saukos paroda dar ir dabar tebevyksta „Laiptų galerijoje“. Dramos teatras skelbia apie puikias šio sezono premjeras. Vaižganto „Nebylys“, T. Viljamso „Geismų tramvajus“. Pastarasis kūrinys reikalaujantis keturių gerų aktorių. Jeigu pjesė bus statoma, reiškia Šiauliuose tokie yra ir jau girdėjau, kad Blanšą vaidins Monika Šaltytė. O ko mes kartais sulaukiame iš centro? Nulėkiau pažiūrėti išreklamuoto lietuviško detektyvo „Vardas tamsoje“. Ir... Nesinori kritikuoti tik dėl pagarbos rašytojai Renatai Šerelytei, pagal kurios romaną šis kino filmas sukurtas.
Anekdotas:
Septynis kartus ištekėjusios garsios aktorės žurnalistai paklausė, ar, jei būtų galima kartoti gyvenimą, ji ir vėl tekėtų už tų pačių vyrų. Aktorė atsakė, jog taip, bet tik kita eilės tvarka.
Sakoma, kad gyvenime orai nepastovūs, o amžinas tik laikas. Kas dar be jo? Prancūzai, pavyzdžiui, juokauja, jog tai – Paryžius. Net yra anekdotas-klausimas, kuris, beje, labai patinka moterims: „Kuo skiriasi vyras nuo Paryžiaus?“ Atsakymas: „Paryžius visada Paryžius.“