Šiomis dienomis automobilių vilkstinės nusidriekė kapinių link. Minios žmonių turguje ir prie kapinių. Svarbiausias klausimas - po kiek chrizantemos ir kuriame prekybos centre didesnė nuolaida žvakutėms? Ką aplankyti kapinėse visi turime – čia atgulė mūsų seneliai, tėvai, broliai, seserys, kiti giminės, artimieji, draugai.

Ričardas JAKUTIS
Kai susiduri su mirtimi ir komentarą norisi rašyti apie mirtį. Be abejo, geriausiai apie mirtį papasakotų mirusieji, deja... Tad mums patiems, esantiems dar šiapus, tenka mintyti apie mirties slenkstį ir gyvenimą anapus. Ar dažnai susimąstai apie išėjimą? Kada dar, be artimo žmogaus mirties Vėlinių dienos (ruduo jai itin tinka) norisi ir yra tinkamas metas pamąstyti apie mirtį? „Apie mirtį visada reikia galvoti“, - pasakys koks uolus kunigas. Nesakysi, kad ir jis neteisus.
Gyvenimo dėsnis: ateini – išeini, nes amžina tiesa, jog visa, kas suteikta žmogui – jaunystė, meilė, sveikata, grožis, pa-ženklinta laikinumo.
Likimas. Tarytum galėtum sakyti: „Man ir mano artimiesiems taip neatsitiks, tai nutinka tik kažkur toli“, bet reikia nutilti. Mirtis nesirenka. Ji visada netoliese. Niekada negali žinoti, ką pasirinks – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Galima maudytis prabangoje ar gyventi skurde. Galima būti išminčiumi ar bukam it kelmas. Tačiau amžinybės, iš kurios atėjome ir kurion neišvengiamai išeisime, požiūriu mūsų socialinė padėtis, tautybė ir intelekto lygis neturi visiškai jokios reikšmės. Niekas nežino, kas jo laukia už paskutinės ribos. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, bet net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti, atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Gi gyvenimas paprastai į mirtį rimtai nežiūri. Jis juokiasi, šoka ir žaidžia, jis stato, kuria ir myli, o tik tuomet, kai susiduriame su viena konkrečia mirtimi, viskas pasikeičia. Suprantame, kad laikas bėga atverdamas Amžinatvės vartus. Išėjus artimiems žmonėms iškart pasidaro šalčiau. Kai gyvenimo kelias baigiasi, lieka gyvenimas žmonių atmintyje. Vis prisimenu Šventojo Rašto žodžius: apaštalo Pauliaus mintis gyvenimo saulėlydyje. „Baigiau kovą, baigiau bėgimą“ – sako apaštalas. Tik tuoj priduria: „Bet nugalėjau.“ Kaip būtų džiugu, jei ne apie vieno žmogaus gyvenimą taip galėtų pasakyti. Gyvenimo kova ir tas pašėlęs bėgimas baigti, bet, drąsiai galima tarti, ir nugalėta. Nugalėta savo šviesumu, gerais darbais. Šviesūs žmonės tokie ir išlieka mūsų atmintyje. Gyvenimo rankraščiai sudegė, o gražūs prisiminimai išliko. Jų gyvenimo neįveikė mirtis.
Kalbėdami apie mirtį, prisimename išėjusius savo artimuosius. Kiekvienas jaučiame poreikį tarti žodį apie tokias netek-tis. Sakome, jog geri žmonės šioje žemėje neužsibūna, kaip ir daugelis neeilinių asmenybių perdega ir užgęsta gerokai per anksti. Telieka tik tikėti, kad jiems Ten geriau.
Artimųjų mirtys tebeliekantiems yra tam tikras nelauktas pasirengimas neišvengiamybei. O juk mūsų požiūrio į mirtį esmė dažniausiai tokia – mirties tarsi nėra, o jei ir yra, sprunkame nuo jos kuo greičiau net savo mintyse. Gi lapkričio dienomis prie bendro stalo susirenka tėvai, broliai, seserys, kiti giminės, bičiuliai ir, nors jų visų jau ir nebėra tarp gyvųjų, atsiranda jie prie to stalo labai paprastai. Apsilankai kapinėse, uždegi ant artimųjų ir draugų kapų žvakutes, pastovi, pamąstai, prisimeni, jei moki, pasimeldi, jei nemoki – irgi. Grįžti namo, o jie parlydi tave, pabūna kiek svečiuose (tai tarsi revizitas, nes tu aplankei juos) ir vėl palieka tave, nes regi, kad tu skęsti kasdienybėje ir nebeturi laiko jiems. Tai ritualas, kurio prasmės iki galo niekada nesuvoksiu, kurio reikšmė skendi kasdienėse smulkmenose ir drauge ne men-kesnė nei gamtos cikliškumas, tegul ir akimirksniu šmėstelėjantis pasaulio sandaros suvokimas, visko, kas nuolatos prarandama, ilgesys.
Rusų spaudoje užtikau Sankt Peterburgo slaugos ligoninės (klinikos beviltiškiems ligoniams) gydytojo Andrejaus Gnezdilovo pasakojimą.
Onkologijos institute šis gydytojas operavo vieną moterį. Kai ji gulėjo reanimacijos palatoje, kur gydytojas ją aplankė, moteris jam pasakė: „Kaip gaila, kad operaciją atliko ne mane gydantis gydytojas, o kitas chirurgas.“ Gydytojas nustebo: į operacinę ją atgabeno jau narkozės būklės ir personalo moteris negalėjo matyti. Ji papasakojo prisimenanti, kaip kažkokia jėga ją spirale išstūmė iš jos pačios kūno ir ji išvydo save iš šalies. Pamatė gydytojus, išgirdo: „Širdis sustojo, pabandykite dar gaivinti.“ Ją apėmė siaubas, kadangi ji prisiminė motiną ir dukrelę, su kuriomis nespėjo atsisveikinti. Vos tik apie tai pagalvojo, atsidūrė savo namuose už 30 kilometrų nuo instituto. Išvydo sėdinčią ir mezgančią mamą, žaidžiančią su lėle dukrelę. Užsukusi į svečius kaimynė atnešė dukrai suknelę su žirnelių raštu. Mergaitė puolė link kaimynės norėdama padėkoti, tačiau pakeliui užkliudė puodelį, kuris nukrito ir sudužo. Senelė subarė mažylę, tačiau kaimynė nuramino: „Tai geras ženklas. Gal jos mama greitai pasveiks ir ją išrašys iš ligoninės.“ Visa tai išgirdusi ir pamačiusi ligonė nusiramino ir grįžo į savo kūną.
Gydytojas pasisiūlė nuvažiuoti pas moters artimuosius ir papasakoti, kad viskas praėjo sėkmingai, nes jam buvo pake-liui. Ji sutiko. Kai gydytojas užsuko pas juos, pamatė žirnelių spalvos suknelę, sužinojo, kad ją dovanojo kaimynė, taip pat sužinojo apie sudaužytą puodelį.
Dar gydytojas A. Gnezdilovas pasakojo, kad ligoniai dažniausiai miršta grupėmis – skirtingose palatose, bet vienu me-tu. Niekas nežino, kodėl. Tarsi galingas sūkurys įsiurbia visus, kurie tuo metu yra ant mirties slenksčio. Kartais ligonis tiesia ranką seselei ar gydytojui ir prašo: „Prieikite, aš noriu, kad mane sulaikytumėte.“
Šviesios atminties dailininkas Algirdas Petrulis papasakojo apie savo pabuvimą ligoninėje. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. „Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų“, - šmaikštavo. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas. Svečias, tiesa, prisipažindavo, jog savo sveikatos aukščiausiu balu įvertinti negalėtų. „Ar gali būti puiki sveikata žmo-gaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?“ – toliau juokaudavo menininkas.
Girdėjau, kad mirusiojo vėlė dar keturiasdešimt dienų būna tarp ano ir šio pasaulių. Ji jaučia gyvenimą žemėje, aplinkinį pasaulį, bet negali jo paveikti. Sako, jog veidrodžius uždengia todėl, kad mirusysis, pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs savo kūną, nepajustų paniško siaubo.
Kai kam juokingai skamba diskusijos apie pomirtinio gyvenimo buvimą ar nebuvimą. Kaip jo gali nebūti? Net teologai (bent jau modernesnieji, ypač daug šia tema yra kalbėjęs šviesios atminties Gintaras Beresnevičius) sako, kad ir viskas ten yra. Ir šventės, ir barniai, ir svaigalai, ir seksas... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis? Skaičiau, jog jeigu šiame pasaulyje esi mergi-šius, po mirties pateksi tarp dailių merginų, jei mėgstantis stiklelį, - būsi įmestas į geriausių gėrimų sandėlį su neišsen-kančiais resursais ir galėsi kad ir dešimt tūkstančių metų mėgautis įvairiausiais gėrimais... Dešimt tūkstančių metų? Ne. Šimtą tūkstančių? Irgi ne. Dar ilgiau? Fui!
Ką žmonės mąsto per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumą, kiti apie kalijų brangumą, bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų. O ką mąsto patys mirusieji? Net idiotui žinoma, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis. Girdėjau teigiant, kad žemėje viskas paprasčiau, nes kai čia blogis rungiasi su blogiu, vieną jų vadiname gėriu. Nors ir sudėtingiau, nes kai pamanai, kad blogiau būti jau nebegali, būtinai pasidaro blogiau.
Esu optimistas, tuo džiaugiuosi ir pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra gražios moters mirtis. Gaila man žmonių, kurie nusižudo, nors, prisipažinsiu, esu apie tai pagalvojęs ir aš. Kas būtų, jei pats nutraukčiau savo gyvenimą? Masina mane smalsumas, bet, žinoma, susilaikau, nes esu įsipareigojęs savo artimiesiems, sau, bet svarbiausia, pačiam gyvenimui.
Knygos apie mirtį nėra mielas skaitalas, bet rašytojai – mirties tyrinėtojai išskiria kelis priešmirtinius etapus. Pirmasis – žinia apie artėjančią mirtį ir dilema, ar sakyti ligoniui tiesą apie mirtiną ligą. Vis dėlto pirmasis etapas vadinasi – ligonis sužino. Antrasis etapas – ligonio pyktis, įsiūtis, pavydas, pagieža. Kodėl jis? Bet juk iki šiol televizoriaus ekrane stebė-damas mirtį jis pats ramiausiai gurkšnojo alų. Trečiasis etapas – derybos. Ligonis bando pasiderėti su Dievu priminda-mas jam savo gerąsias savybes už kurias, jo nuomone, Aukščiausiasis jam turėtų pratęsti gyvenimą. Ir paskutinysis etapas – susitaikymas. Dingsta apmaudas, pyktis, depresija. Tai įvyksta, tiesa, tik prieš pat mirtį.
Teko dalyvauti diskusijoje, kur vienas iš jos dalyvių aiškino, kad mirusieji ir laidotuvių procesijos labai gadina gyvųjų nuotaikas, todėl siūlė numirėlius laidoti slaptai. O geriausiai būtų, kad artimiesiems laidoti savo mirusiojo visai nereikė-tų, tiesa, prie to jau artėjama – pasamdei lydėtojus, šie viską gražiai ir atlieka (tokių lydėtojų paslaugas siūlančių firmų bemat atsirastų). Populiarios taptų ir virtualios kapinės. Susiradai kompiuterio ekrane reikiamas kapines, jose norimą kapą, spustelėjai ties juo „pelę“ ir uždegei žvakelę. Dar girdėjau pasvarstymus, jog kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta - nusipirkti Amžiną gyvenimą. Tokių atsirastų nemažai. Ir tuomet negadintų kapinių vaizdo kičiniai sulig medžiais dy-džio paminklai. Tada mažuose tėviškės kalneliuose žemėmis užberti ilsėtųsi tik vargšai. Juk net brangaus juodojo mar-muro paminklas, atrodo, pirmiau reikalingas mūsų sąžinei prieš mirusįjį nuraminti. Besididžiuojantiems artimiesiems pastatytais prašmatniais paminklais siūlyčiau iškalti paminkluose jų kainas. Mane šiomis dienomis aplanko keista mintis – ar gyvenimo teatrą mes tik nebandome perkelti Anapus?
Mūsų etnografai pasakoja, jog jau nuo giliausios senovės apie mirtį žmonės stengdavosi spėti per svarbiausias kalendorines šventes atlikdami įvairiausius burtus. Kūčių vakarą slapčiom stebėdavo kitų šešėlius. Jei kieno nors šešėlis be galvos – ateinančiais metais mirs. Po Kūčių vakarienės iš po staltiesės traukia šieną. Kas ištraukia ilgesnį šiaudą, tas ilgai gyvens, jei trumpą – trumpai. Degindavo suglamžytą popierių, iš susidariusių figūrų spręsdavo apie ateitį. Jei išeina karstas – greitai mirsi. Kūčių naktį gyvuliai šneka, bet žmonės labai bijodavo tai išgirsti, nes tada, sako, numirs. Per Kūčias mesdavo batus, jei atsisuko į duris – išeis iš šių namų.
Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. Jei šviesesnė žvaigždė – tai turtingesnis žmogus, jei ne tokia šviesi - tai tas neturtingas. Čia vėl kaip tuose pasvajojimuose apie Amžinybės nusipirkimą.
Pasirodo, kad sužinojus, ar lydės sėkmė, akylam reikia būti ir santuokos metu, ir net per pačias laidotuves. Jei tuoktuvių metu žvakė silpnai dega, kažkuris iš besituokiančių, o gal ir abu greitai mirs, o jei gerai dega – ilgai gyvens. Jeigu pavėlavai į laidotuves, greitai mirsi. O lydint mirusįjį į kapines negalima stovinėti, nes prie kurio namo katafalkas sustos, tame name kažkas mirs.
Štai kiek visokiausių dalykų, tai ką jau ten bekalbėti apie sapnus. Tik sapnų apie mirtį gali būti ir džiugių. Pa-vyzdžiui, jei sapnuojate, kad mirštate arba jau numirėte, vadinasi, - jūsų laukia ilgas gyvenimas. O jeigu dar susapnavote, kad mirėte ir atgijote – tai tikrai viskas jūsų gyvenime klosis kuo puikiausiai.
Sapne dažnai laidojame tuos žmones, su kuriais mūsų santykiai nėra draugiški. Žodžiu, sapnuojame teisingus sapnus ir todėl tokie sapnai irgi reiškia džiaugsmą. Jei sapne kas šaukia ar pasibeldžia, niekad nereikia atsiliepti, nes jus prisišauks iš šio gyvenimo. Mirtį pranašauja, jei sapnuoji: vandenį, mėšlą, duobę, lentas, purvinas uogas, juodų siūlų ritę, medžius, ypač nupjautus, kai šluojamas darželis, einama per šiukšles, vaikštoma po kapines, puotaujama. Žodžiu, šansų nemirti nėra daug. O juo labiau kai sužinai, kad mirtį pranašauja gyvuliai, paukščiai, žvėrys, augalai.
Jei šuo kaukia, prišaukia nelaimę arba mirtį. Jeigu šunys staugia į žemę žiūrėdami, tai numirs kas iš giminės ar iš savų, o jei į viršų – irgi nieko gero nelauk, nes tuomet, girdi, jie gaisrą išpranašauja. Gi prieš nelaimę savas šuo į koją įkanda.
O visi žino, jei per kelią perbėga juoda katė, neik tuo keliu, nes ištiks nelaimė, o gal net mirtis. Katė atsitūpusi ant palangės žiūri į tamsą, ženklas, pranašaujantis laidotuves. Jei snapeliu į langą pasibaladoja paukštelis, tai mirs kas iš artimųjų. Senesni žmonės, išgirdę pirmą kartą pavasarį gegutę kukuojant, skaičiuoja, kiek dar metų ji išskaičiuos gyventi.
Vis prisimenu vengrų poeto Jozsefo Attilos (1905-1937) istoriją. Gimė neturtingoje šeimoje, skurdo ir badavo visą gyvenimą. Talentingas jaunuolis baigė gimnaziją ir universitetą, mokėsi Vienoje ir Paryžiuje, būdamas 17 metų išspausdino pirmuosius eilėraščius. Sirgo psichikos liga, kuri nulėmė iracionalumą ir melancholiškas jo kūrybos nuotai-kas. Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, kad tam sutrukdė kitas savižudis. Poetas tada rašė: „Kažkas numirė vietoj manęs.“
Nors ta tema yra ir anekdotas.
Ilga kelionė traukiniu. Daugelis keleivių snūduriuoja. Vienas žvelgia pro langą ir nustemba: traukinys nušoka nuo bėgių, važiuoja per pievą, arimą, ties miškeliu padaro lankstą ir vėl grįžta ant bėgių. Keleivis eina pas traukinio mašinistą paklausti, ar jam nepasivaideno. „Ne, - atsako mašinistas, - tikrai taip buvo. Važiuojam, važiuojam ir pama-tom ant bėgių gulintį žmogų. Pasirinko mirtį po traukiniu. Kai prisiartinam, jis kad šoks nuo bėgių ir bėgti. Na, galvoju, jei pasirinkai mirtį po traukiniu, turi ir mirti po juo.“