Lietuviai dažnai save užprogramuoja pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui, kaip mes patys linkę sakyti, „pačiam blogiausiam“. Ironiška, bet, giliau pamąsčius, įdomi mintis, kad nesėkmes mūsų krepšininkams neša Marijono Mikutavičiaus himnas, kuriame verkšlenama, kad per plauką netapom čempionais (aišku, Europos čempionate laimėti sidabrą irgi yra labai gerai) ir kad pralaimėt mes galim devynis kartus iš eilės, kad neverta kankintis dėl medalio ir lieti savo kraują dėl aukso...

Ričardas JAKUTIS
Dar mačas neprasidėjo, o jau toks himnas skamba. Jei žmogus nutaria, kad jam nepasiseks, tai ir nepasiseka, jei šaukiasi velnio, tai pastarasis bemat pribūva („Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim. Jis sakė: „Nė velnio“). Juk net 9-asis ir 10-asis Dievo įsakymas sako „Negeisk!“ Atrodo, anokia čia nuodėmė geisti, štai poelgiai – tai jau kitas reikalas. Gyvenimas liudija, kad Aukščiausiasis, deja, teisus. Ko geidi, išgeidi.
Kažkas mums yra pasakęs, jog jei netapsime antrąja Švedija, pasiteisinimų neturėsime. Tiesa, ir patys taip kalbėjome išsirikiavę Baltijos kelyje. Tačiau likimas vėl iš mūsų pasišaipė, o gal mes patys esame kalti – norėjome gyventi kaip švedai, danai ar vokiečiai, o gyvename kaip turkai, argentiniečiai ar portugalai. Šiandien gal ir tenka sutikti su skeptikais, jog Švedijos nepavysime, tačiau, esu įsitikinęs, kažkiek vis dėlto priartėsime. Juk jau šiandien mes arčiau Švedijos nei, tarkime, moldavai ar gruzinai. Ir nors tūkstančiai lietuvių šiandien burnoja: „Ne dėl tokios Lietuvos mes kovojome“ (tiesa, dauguma taip burnojančių iš tikro už nieką nekovojo), bet juk ir negalėjome sukurti tobulos valstybės patys būdami netobuli. Visgi protingiau tvarkantis Lietuva galėjo būti bent šiek tiek kitokia, šiek tiek pažangesnė. Kas mums labiausiai trukdo? Mes patys sau trukdome.
Pamenu, 1989 metais džiaugėmės, kad turime pramonę, buvo netgi idėja pastatyti lietuvišką traktorių gamyklą ar surinkinėti vakarietiškus automobilius. Galėjome pasigirti, jog elektronikoje mes mažai atsilikome nuo kitų šalių, pa-vyzdžiui, turėjome „Ventą“, puslaidininkių gamyklą, „Sigmą“, skaičiavimo mašinų gamyklą, mūsų mieste „Nukloną“, kur buvo gaminamos modernios integralinės mikroschemos, naudojamos atsakingiausioje civilinėje ir karinėje pramo-nėje. Nesu didelis politikos išmanėlis, bet sutikčiau su mintimi, jog nepriklausomybė tėra įrankis tikslui pasiekti. Mūsų ekonominės viltys ėjo kartu su nepriklausomybe ir atvirkščiai: tikėjome nepriklausomybe, nes vylėmės, kad tai lems ekonominį suklestėjimą. Nepriklausomybę turime, o kaip ekonominis suklestėjimas? Skaičiau palyginimą su Afrika. Tiesa, mūsų šalį lyginti su Afrika gal ir nelabai adekvatu, iki Afrikos lygio, esu įsitikinęs, nenusirisime, bet kraštutinumai leidžia parodyti reiškinio esmę. Afrikoje kolonijų nebėra, bet kokia prasmė iš tokių Afrikos šalių nepriklausomybių, kai šalyse klesti badas, korupcija, siautėja pilietiniai karai, žmonės bėga iš tų nepriklausomų šalių? Beprasmė tokia ne-priklausomybė.
Blogiausia - pasitikėjimo nebuvimas. Pasitikėjimo valstybės institucijomis ir pasitikėjimo kitais žmonėmis. O štai Švedijoje, į kurią, buvo manoma, lygiuosimės, šių pasitikėjimų lygis yra labai aukštas. Jei manoma, kad politikai, val-džios vyrai, teisėjai, policininkai, gydytojai ir mokytojai yra nesąžiningi, visuomenėje gyventojams tenka imtis nelabai gražių priemonių, pavyzdžiui, problemas spręsti per pažįstamus ir gimines, duoti kyšius. Taigi, posakis, jog žuvis genda nuo galvos, yra teisingas. Kas norės remti sistemą, kai įtaria, kad yra ja besinaudojančių nesąžiningai? Galbūt Lietuva ir kitos Baltijos šalys susiduria su tokiomis problemomis dėl to, kad buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Galbūt. Psichologai įvardija tris priežastis, dėl kurių žmonės jaučiasi nelaimingo: pirmoji, jei jie serga, kita - kai žmogus jaučia, jog gyvena nesąžiningoje, diskriminuojančioje ir korumpuotoje visuomenėje, o trečia – kai žmonėms trūksta socialinių saugiklių. Tad suprantama, kad švedai, danai, vokiečiai metai po metų tampa laimingiausiais pasaulio žmonėmis.
Tai faktai, kurių pririnkau vartydamas spaudą. Dar skaičiau, kad dabar Lietuva yra tokiame pat ekonominiame lygmenyje kaip Švedija 1950-aisiais. Nuo tada Švedijoje pradėtos reformos, performuota sveikatos rūpybos sistema, išmokų vaikams sistema, geresnė ugdymo kokybė lėmė gerovės valstybės kūrimąsi. Iki 1950 metų iš Švedijos irgi daug emigravo (apie 20 proc. gyventojų), tiesa, vėliau daugelis grįžo su naujais įgūdžiais, idėjomis, pinigais.
Psichologai teigia, jog yra ne vienas būdas pamatuoti žmonių gerovę: kokia yra jų gyvenimo trukmė, koks yra kūdikių ir gimdančių moterų mirtingumas, ar žmonės turi prieigą prie švaraus vandens, ar dešimtmečiai gali skaityti ir taip toliau.
Tūlas lietuvis mąsto (ypač matydamas šiukšlių konteinery besiknisantį benamį): kokia prasmė iš nepriklausomybės, jei nėra stogo virš galvos? Taip jau yra gyvenime, kad kaip besidžiaugtume nepriklausomybe, gyvenimo poreikiai vis tiek bus labai svarbūs. Tiesa, negalima teigti, kad ir dabar Lietuva yra išties nepriklausoma: tenka paklūsti europinėms direktyvoms ir niekur nesidėsi.
Dauguma Lietuvos jaunimo politika nesidomi, o jei ir dalyvauja rinkimuose, ją supranta labai paviršutiniškai. Kal-bant apie kitus ar dar kitus Seimo rinkimus, neramina keletą pavojingų tendencijų. Lietuvos jaunimas tiesiog neturės už ką balsuoti. Politikai, pataikaudami vien vyresniems rinkėjams, jaunimą pamiršta ir jaunų žmonių apatija politikai vis auga. O niekas demokratijai nekenkia labiau už abejingus jos piliečius.
Tiesa, gyvenimu besiskundžiantiems lietuviams verta prisiminti, jog net Jėzaus Kristaus žemiškasis gyvenimas bai-gėsi visiška nesėkme. Jei lietuvių neaplankytų pozityvios mintys, būtų dar daugiau pasikorusių. Gi jei į viską pažvelgus ironiškai, pasirodys, kad Lietuvoje jau dabar geriau gyventi nei Švedijoje. Štai lietuviai samdosi kažką, kas jiems tieks šilumą ir pateiks sąskaitą. Švedai neleidžia sau tokios prabangos ir patys sprendžia, kaip ir kiek šildysis savo butą. Elektros, statistika byloja, lietuviai išnaudoja kaip pasiturintys europiečiai. O eilės prekybos centruose prie kasų. Švedijoje parduotuvės sekmadienį nedirba, o visomis kitomis dienomis dirba daug trumpiau nei Lietuvoje, bet eilių nėra. Išvada – švedai turi mažiau pinigų pirkiniams. Švedijos miestuose tokių automobilių spūsčių gatvėse kaip pas mus regėti neteko, be to, girdėjau juokaujant, jog duobės keliuose yra turtingųjų šalių bruožas, nes sulaužę vieną automobilį jie tuoj gali įsigyti kitą. Lengvųjų automobilių Lietuvoje užregistruota veik 2 mln. (jų padaugėja beveik 100 tūkstančių kasmet), tai yra, iš trijų žmonių du turi automobilius. Nustebino vieno švedų milijonieriaus atsakymai į anketą. Pasirodo, jis niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių už automobilį, 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. Klasikiniai švedų milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių.
Lietuvoje yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Atskira kalba apie būrėjų, pranašų, parapsichologų ir visų kitų panašių į juos klestėjimą mūsų krašte. Tokie bujoja tik labai turtingose šalyse, nes tik nebeturintys kur dėti pinigų pradeda ieškoti kažko, kas yra ant-gamtiška.
Mūsų moterys švedų moteris pasivijusios, o gal net ir pralenkusios. „Jei ne tu, mes būtume ideali pora“ – sako lie-tuvė moteris vyrui. O aš pamąsčiau, jog jei nebūtų moterų, pinigai prarastų vertę. Ypač tai pasakytina apie dailiosios lyties atstoves lietuves. Kai vakariečiai kalba apie barakudas, tuoj pat įsivaizduoja lietuves.
Keistas lietuvių pomėgis kritikuoti savo šalį. Vienas iš paskutinių girdėtų nusiskundimų: „Po karo nebuvo taip bai-su, kaip dabar.“ Nekalbu apie nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, jomis nepasitikiu ir aš, bet, žiūrėk, kritika perauga į niekinimą net tokių dalykų, kaip istorija, papročiai, tikėjimas. Panašiai prie kalėjimo vartų mindžikuoja kali-nys, nesugebėdamas pasijusti laisvu. O ką jau bekalbėti apie klimatą, kulinariją, madas, skonį. Paskaitykime tekstų mūsų spaudoje antraštes. Kad pavasaris mus nudžiugins dar negreit, kaip naujieną, galite rasti iš eilės keletą metų. Tas pats ir su žadamu šaltu, vėjuotu rudeniu ir dar šaltesne žiema. Net rašytojas Sigitas Parulskis lrytas.lt straipsnelyje „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“ rašo: „Geriau įsižiūrėjęs į kakojančio labradoro snukį, gali nesunkiai įsitikinti, jog jis labai primena Lietuvos valstybę.“
Dar labiau viskas atsispindi internetiniuose komentaruose. Nuo komentatorių riebiai kliūva ir teigiamai pristatytam herojui, ir autoriui. Iš kur atsiranda blogieji komentatoriai? Kas čia per žmonių tipas? Įsivaizduoju, jog komentatorius jaučiasi pakišantis straipsnio autoriui kiaulę ir pajunta pasitenkinimą. Kritiškas, piktas komentuotojas taip pritvinkęs skaudulių, kad keršytų ir keršytų nežinia kam ir dėl ko. Tiesa, yra ir kitas kritiškumo motyvas: nevisavertiškumo jaus-mas. Komentarus rašo sergantys depresija, kurie žino, kad nepasieks to, ką pasiekė tas, kurį jie komentuoja. Juk kai nuvertini kitą, pats tampi tarsi vertesnis.
Jus piktavališki komentarai skaudina? Kodėl ką nors jie turi skaudinti? Jei po savo tekstu pamatau komentarą „autorius yra debilas“, tai manęs visiškai nežeidžia. Ko pykti, jei kažkas turi visiškai kitą vertybių skalę.
Niekas mūsų gyvenimo neprašviesins, jei patys neišmoksime džiaugtis mažyčiais malonumais: tuo, kad kažkas įteikė gėlės žiedą, kad šalia sėdi mylimi žmonės, net jei kartu tik žiūrite televizorių, tuo, kad lėkštėje skanus valgis, ar tuo, kad girdite nuostabią muziką. Psichologai moko - prisiminkite įspūdingiausias savo gyvenimo akimirkas. Išbandy-kite ir meditaciją, kuri moko atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, palikti nuošalyje savo rūpesčius. Be to, liaukitės kritikuo-ti. Nenorėkite, kad viskas visada būtų tobula. Kiekviena akimirka yra tokia, kokia yra — ir tai viskas, ką šiuo metu turite. Juk iki laimės visad labai nedaug – tik vienas žingsnis. Jei esi laimingas savo namuose, tai tikrai esi laimingas. Jei darbe gauni tiek, kad darbas tau patinka, irgi gerai. Niekaip nesuprantu, kam laikyti garbingiausioje kambario vietoje inkstų akmenį, duoti jį čiupinėti svečiams ir dar aiškinti: „Pats išėjo!“ Mano galva, reikia tą akmenį sviesti kuo toliau.
Užsiimkite mėgstamu sportu. Kad ir kas tai būtų – kelionės dviračiu, krepšinis, tinklinis ar tenisas, sportuojant gal-voje nebelieka nei laiko, nei vietos bereikalingoms mintims. Eikite į darbą kitu keliu nei įprastai. Kai įprantate prie ap-linkos, jos nebepastebite, todėl mintys ima klaidžioti kur panorėjusios. Išvykite ilgesnėn kelionėn. Jei nėra galimybių, tai bent trumpesnėn, savaitgaliui. Raskite laiko savo pomėgiams. Mezgimas, siuvinėjimas, papuošalų kūrimas, pašto ženklų dėliojimas ar koks kitas hobis lengvai atpalaiduoja. Išsimaudykite kvapioje putų vonioje. Atsipalaiduokite ir pajuskite vandens šilumą bei putų kvapą. Nors girdėjau nuomonę, kad tokie patarimai tinka tik tiems, kurie neturi jokių problemų, gi tiems, kuriuos slegia didelės bėdos, vonia su kvapiomis putomis, deja, nepadės.
Storuliui rašant apie laimę, negalima nepaliesti maisto temos. Net pagalvojau - ar esama sąsajų tarp sveikos mity-bos ir kūrybingumo? Pakanka pažvelgti vien į kompozitoriaus Richardo Wagnerio racioną. Gruzdintos bulvytės, kepin-tas sūris, načos – vyruko apetitui nebuvo ribų, tačiau kokia didinga jo muzika! Viename „Nybelungo žiedo“ epizodų Zygfrydas nusprendžia papuotauti su Reino mergelėmis ir sušlamščia jautį, du tuzinus vištų, kelis padėklus sūrio bei išmaukia penkiolika statinių alaus. Ir jei dar apie maistą, tai laimė, kai gali restorane užsisakyti bet ką, ir dar didesnė laimė sulaukti nepriekaištingo aptarnavimo.
Šioje vietoje tiktų keletas žodžių ir apie komplimentus. Komplimentų niekada nebus per daug. Nevykusi diena, sugadinta nuotaika, visi aplink surūgę, padarykime eksperimentą. Nusišypsokime pirmam sutiktajam, įvertinkime jį komplimentu. Įsitikinsime, kad gerų žodžių, lygiai kaip ir blogų, reikšmė − didelė. Dabar įsivaizduokime, kad kitus imame vertinti tik gerais žodžiais. Žmonės daugiau šypsotųsi, labiau pasitikėtų savimi, būtų... laimingesni. Bet to neda-rome. Kas čia kaltas: ar mūsų šiaurietiškas charakteris, ar lietuviškas liūdesys, ar (irgi lietuviškas) pavydas kitiems (ne-jau jis gali būti laimingesnis negu aš)?
Tiesa, sakyti komplimentus reikia mokėti. Bandant užkariauti moters širdį, imti ir tik pasakyti „Jūs graži“, nėra teisingas kelias. Abstraktu ir neįtikina. Reikėtų detalių, kurios reiškia, kad tai ne tušti žodžiai, o jūs tikrai kažką pastebė-jote. Pavyzdžiui, „Kokios gražios jūsų akys“, „Kaip gražiai gula jūsų plaukai“... Pagalvojau, jog jei moteris nori pagirti kitą moterį, bet nenori pamiršti ir savęs, gal tiktų toks komplimentas: „Kokia tu šiandien graži! Visai kaip aš!“
Bet šalin ironiją. Ar taip jau ir nėra jokių geresnių žinių? Įsibėgėja šildymo sezonas. Pigiausia šiluma gali džiaugtis nedideli miestai - Molėtai, Ignalina, Utena, Varėna. Juose šiluma gaminama deginant medienos atliekas. Akivaizdu, kad šilumos kaina priklauso nuo nedidelių biokuro katilinių. Tad gerai, kad ir Šiauliuose jos ėmė dygti kaip grybai po lietaus ir mūsų mieste biokuro pagaminama veik pusė reikalingos šilumos. Šia žinia ir baigsiu, nes pradėti kalbėti apie vandens kainas tikrai nesinori.
Bičiulių kompanijoje pasvarstėme, kiek reikia uždirbti, kad galėtume normaliai gyventi. Paaiškėjo, jog mūsų porei-kiai nėra labai jau dideli. Visi sutikome, jog pakaktų 3000 litų.
Rudenį vertėtų pasakoti kuo daugiau anekdotų. Sakyčiau, kad humoro jausmo turėjimą ar neturėjimą geriausiai nusako anekdotų supratimas, ypač jų pasakojimas, tai yra, kokius anekdotus pasakoji. Tavo anekdotų kraitelė – tavo humoro jausmo balas.
Moteriai autobuse vyriškis užleido vietą.
- Jūs turbūt vilnietis, kad toks mandagus? - nustebo moteris.
- Taip. O jūs turbūt šiaulietė, kad net „ačiū“ nepasakėte?