Jau šio mėnesio pirmosios dienos išvakarėse, o ypač pirmosiomis mėnesio dienomis iš televizoriaus ekrano pasipylė įvairiausi gąsdinimai, lydimi tuntomis zombių, vampyrų, ateivių iš kosmoso, pasaulio pabaigų ir šiaip įvairiausių koš-marų. Lapkritis neprasideda be to, kad televizijos kanalai nerodytų kokio nors siaubo filmo. Ir taip per visas televizijas. Mėnesiui, kuris prasideda Helovinu, tokia jau dalia.

Ričardas JAKUTIS
Jei man reikėtų rinkti siaubo filmų trejetą, išskirčiau šiuos kūrinius: Stenlio Kubriko „Švytėjimą“ (1979 m.), kuriame gvildenama artėjimo prie beprotybės tema, Viljamo Fridkino „Egzorcistą“ (1973 m.), kuriame pirmą kartą pamačiau herojus, vemiančius žaliais vėmalais, ir, prisipažinsiu, scena pašiurpino, bei Romano Polianskio „Rozmari kūdikį“ (1968 m.), kur nuostabiai perteikta palūžusio žmogaus psichika. Džonatano Demo „Avinėlių tylėjimas“ labai jau priar-tėjo prie policinių trilerių, todėl tuoj sekė „Septyni“, „Kaulų kolekcininkas“ ir t. t. Šiuolaikiniai siaubo filmai vis prastėja ir mažiau begąsdina (ekrano siaubas atrodo netgi juokingas, nes gyvenime - daug žiauriau), kai žinios, įvairios mokslo ar publicistinės laidos, o ypač - sveikatos, dokumentiniai filmai apie totalinį atšilimą grėsmingesni nei sukurpti fan-tastiniai kūriniai...
Baimė padaryti klaidą, baimė priimti svarbius sprendimus, baimė prarasti darbą arba nesuspėti (nesugebėti) atlikti savo pareigų, baimė kurti naujus santykius arba prarasti jau turimus, baimė kalbėti viešai...
Baimė dėl planetos išlikimo. Turistinės agentūros siūlo begalę egzotiškų maršrutų. Kad ir į Maldyvus. Progno-zuojama, kad sala atsidurs po vandeniu, todėl iki tol privalai ten pabuvoti. Paradoksas, kad iš visų transporto priemonių kaip tik lėktuvai generuoja daugiausiai anglies dvideginio dujų, taip priartindami salos žūtį. Raginimas aplankyti Maldyvus – tai ir raginimas greičiau šią salą panardinti po vandeniu.
Naujovės turi tarnauti žmogui, o net jos gąsdina. Didžiulė E pasaulio baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad mobilieji telefonai pažeidžia smegenis. Sako, jog jeigu į indą įstatysime du mobiliuosius telefonus, tarp jų padėsime kiaušinį ir į tuos abu telefonus vienu metu skambinsime, kiaušinis išvirs. Viena anglų firma sukūrė mobiliuosius telefonų ragelius, mažinančius bet kokią riziką. Kai vartotojai apsiprato su tais „saugiais“ telefonais, išsiaiškinta, jog naujieji rageliai iš tiesų gali net padidinti vėžio riziką.
Psichologai teigia, kad europiečių baimės seniai peraugo rūpinimosi sveikata ribas. Baimė tampa viena iš europie-tiškos kultūros dalių. Beveik kas savaitę kyla panikos bangos apie naujus pavojus sveikatai ir tai tampa neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi.
Didžiulė baimė kausto šiandienos mūsų verslininkus. Kaip susimokėti mokesčius, kaip išgyventi. Tiesa, su verslu lietuviams niekad nebuvo lengva. Net mūsų rašytojai klasikai savo knygų jiems neskyrė. Pirmasis verslininkas – Palan-gos Juzė. Dar pamenu Benediktą Šešplaukį iš Vaižganto „Pragiedrulių“, kuris stato malūną. Nors štai draugas sako pramatęs verslo nišą – leisti žurnalą gėjams. „Kaip jį pavadinus?“ – klausė manęs. „Platesnį ratą“, - pasiūliau.
O baimė, kad artėja šalta žiema, baimė, ar išsimokėsime už komunalines paslaugas. Sako, jei Visų Šventųjų diena bus nešalta ir giedra, žiema bus šalta. O juk tokia graži ir švelni šiųmetinė Visų Šventųjų diena ir buvo. Dabar dar reikia laukti lapkričio 11, Šv. Martyno dienos, ir jeigu ji bus nešalta, tai jau žiemą tikrai atšals.
Gi kur dar baimė, kad esame sekami. Pamenu, mama klausinėjo apie telefonų pasiklausimus.
- Ar ir manęs pasiklauso? – klausė ji.
- Taip, mama, - atsakiau.
- Ir kai kalbuosi su Terese pasiklauso? – toliau teiravosi.
- Taip, - irgi patvirtinau.
- Vajėzau, kokia gėda, - nuliūdo ji.
„Bijau, kad nepaskambintų telefoniniai sukčiai, o tai imsiu ir atiduosiu visus pinigus“, - girdėjau nerimaujant. Be abejo, kai tikime prekybininkų akcijomis, nesunku patikėti ir telefoniniais sukčiais.
Kai kurios baimės turi savo pavadinimus, ir gana gražius. Stendalio vardu pavadintą baimę arba sindromą sukelia meno kūriniai, kai pamatai tobulas „Madonos“ ar „Dovydo“ figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai. 1817 metais Stendalis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais, todėl liguistas susirūpinimas savo figūra ir pavadintas šio garsaus rašytojo vardu. Sako, jog nėra nė mėnesio, kad koks nors turistas, apsilankęs Florencijos muziejuje, neatsidurtų vietos psichiatrinėje ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos, jog yra negražus.
Stokholmo sindromas – bijome ateities ir esame įsitikinę, kad anksčiau buvo geriau. Pavadinimas atsirado 1973 metais, kai po vieno nepavykusio Švedijos sostinės banko apiplėšimo šešias dienas įkaitais išbuvę žmonės teisme ėmė aiškinti, jog nelaisvėje jiems nebuvę blogai, ir gynė užpuolikus.
Apie šį sindromą šiandien labiausiai ir norisi kalbėti.
Didelei daliai Lietuvos žmonių šiandien atrodo, jog sovietmetyje nebuvo taip jau blogai. Sąjūdžio lipdukų su šū-kiu „Tik nereikia mūsų gąsdinti!“ retai beišvysi. Nustebino sociologinės apklausos, kurios rodo, kad net 53,5 proc. Lie-tuvos gyventojų mano, esą sovietmečiu buvo geriau gyventi. Aišku, galima iki užkimimo ginčytis, ar tikrai visi tie 53,5 proc. norėtų vėl gyventi Sovietų Sąjungoje, tačiau aišku viena – jie kankinami nostalgijos sovietmečiui. Beje, vienas labai įdomus dalykas: nostalgija sovietmečiui didėja tuo labiau, kuo labiau tolstama nuo sovietinės epochos. Štai 1991 metais sovietmetį kaip šviesiausią Lietuvos istorijos periodą nurodė tik 6 proc. lietuvių, 2001 m. – jau 8 proc., 2011 m. – 11 proc. Aišku, kur tu surasi kitą tokią nuostabią šalį, kur degtinė – ekstra, dešra – daktariška, kojinės – sparta, cigaretės – prima, batų tepalas – liuks, degtukai – standart...
Tebėra baimė iš tų laikų ir mintis, kad viskas dar gali būti blogiau. Ta baimė stabdo ir svarbiausios demokratijai pilietinės visuomenės raidą. Dėl to valdantieji jaučiasi karaliais, dėl to didžioji dalis NVS šalių su Rusija priešakyje linksta į diktatūrą ir klimpsta į visuotinio abejingumo liūną. Komunizmas atpratino žmones galvoti, atpratino juos ben-drauti, o kas baisiausia, komunizmas atėmė iš žmonių supratimą, kad jie yra piliečiai, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą. Sovietmetis implantavo mums pasyvumo geną. Tiesa, verta nepamiršti ir to, kad šiandien laisvė yra, bet laisvės tuščia galva nepakanka.
„Bailumas yra baisiausia yda“ – tai žodžiai iš XX a. rusų literatūros šedevro Michailo Bulgakovo romano „Meist-ras ir Margarita“. Šie žodžiai turi ypatingą prasmę tiems, kurie ištvėrė patį baisiausią tarybinį totalitarizmą. Rašytojo įtaką galima aptikti toli nuo jo gimtųjų namų – net „Rolling Stones“ dainą „Sympathy for the Devil“ įkvėpė būtent šis Bulgakovo romanas.
Koks šiandien skirtumas tarp mūsų ir Vakarų pasaulio? Kai mūsų paklausia, kokios pas mus didžiausios proble-mos, atsakome - energetinės. Kai to paklausia vakariečių, šių atsakymas - ekologinės. O ar jaunimas neturi anų genų? Girdėjau įdomių pastebėjimų, jog, tarkim, nueinate į svečius pas visai dar jaunus žmones, kuriems gyvenimas nesuteikė „malonumo“ susipažinti su stikline pieno produktų tara ir lėtaeigėmis, zyziančiomis dantų gręžimo mašinėlėmis. Dažniausiai jie jau būna pasiėmę paskolą iš banko, nusipirkę savą būstą, įsivedę internetą ir turi visus kitus reikalingus atributus. Žodžiu, gyvena šiuolaikiškai. Tačiau svetainėje stovi didžiulė sekcija (toks baldas), prikrauta visokiausių puodelių, lėkščių, dubenėlių. Tokio kiekio indų pakaktų pamaitinti kareivių kuopai. Kam žmonėms reikia tiek lėkščių, jei jie gyvena ne kokiame nors dvare, bet dviejų kambarių bute?
Kaupimo manija yra tiesioginis sovietmečio padarinys. Tarsi badmečiui pripildyti šaldytuvai, visokio nie-kalo prigrūsti sandėliukai, neištrauktas iš polietileninio maišelio televizoriaus valdymo pultelis, suprask, kad skaičiai nenusitrintų. Sovietmečiu perkama būdavo ne dėl to, kad ko nors reikia, o paprasčiausiai dėl to, kad yra ką pirkti, nes prireikus kokio daikto jo gali negauti. Atsiskleidžia ir kitokia žodžio „gauti“ prasmė – sovietinė prasmė. Šia prasme „gauti“ reiškė kažką daugiau negu šiaip įsigyti, norint „kažką gauti“ reikėjo įdėti daug pastangų: surasti, ilgai stovėti eilėje ir tikėtis, kad norimo daikto niekas nenupirks, nes prekių kiekis būdavo ribotas. Tiesa, ir šiandien gavę atlyginimą dažniausiai greitai jį išleidžiame prekybos centre. Taip ir infliaciją skatiname. Mažiau pirktume, lėčiau kai-nos kiltų.
Keista, kad mes, vyresnieji, kartais ilgimės anų laikų. Ką jie davė jaunam žmogui? O juk tada mes buvome jauni. Nepradėkim tik postringaut apie moralę. Geriau pamąstykime, ar normalus gyvenimas, jei pasirodžius pirmiesiems džinsams jų neleisdavo dėvėti arba vesdavo į kirpyklą ir kirpdavo plaukus? Juk tai žmogaus pažeminimas ir net suluošinimas. Pamenu, kai draugas, kurio tėvai buvo ideologinio gyvenimo skleidėjai, už gautą praktikos metu atlygį nusipirko džinsus, laikė juos pas kitą draugą. Išeidavo iš namų su paprastomis kelnėmis, pas draugą persimaudavo džinsus, o grįždamas namo viską darė atvirkščiai.
Nuo paprastų pasvarstymų pereikime prie globalesnių reikalų. Per pastaruosius metus NVS erdvėje išpopuliarėjo politiniai ir istoriniai rusų autorių tekstai, kuriuose dominuoja tarsi jau ir neginčytinas teiginys, kad Sovietų Sąjungos ir jo bloko žlugimas buvęs pasaulinio masto katastrofa, visais atžvilgiais turėjęs tik neigiamų politinių (besąlygiškas JAV dominavimas, regionai konfliktai), ekonominių (ekonominės gerovės griuvimas, Rusijos ir kitų buvusio Sovietinio blo-ko valstybių skurdas) bei sociokultūrinių padarinių (islamiškojo fundamentalizmo suvešėjimas, darnaus tautų sugyve-nimo suardymas). Tokie pasvarstymai neretai užbaigiami išvada, kad Sovietų Sąjunga ir be griuvimo sėkmingai būtų transformavusis iš vidaus, sukurdama visuotinę gerovę buvusiems satelitams, ko gero, kartu sukurdama savotišką alternatyvų, bet daug geresnį Europos Sąjungos atitikmenį.
Ką norėjau tuo pasakyti? Ogi tai, kad, žiūrėk, ne vienas tokiai nuomonei pritaria (step by step - žingsnis po žings-nio).
Sakote, krizių tuomet nebuvo. Netiesa. Buvo amžina krizė ir krizės krizėje nebepastebėsi. Aišku, blogai, kai šian-dien krizė nesibaigia tik tiems, kurie turi sąžinę. „Atostogos būna tik kartą metuose“ pavadinau vieną iš savo tekstų apie keliones ir tuoj suvokiau, jog taikau ne Seimo nariams, o visiems kitiems. „Nebegaliu žiūrėti į mūsų politikus“, - prasitarė bulvare užkalbinęs praeivis, kurį berods prisiminiau iš mokyklos laikų, ir tęsė: „Pažiūrėk, kaip aš atrodau.“ Jei būčiau dizaineris, jo aprangą pavadinčiau „Jūreivį apvogė gėjus“ ir net nežinau, ar dėl jo aprangos čia kalta tik valdžia, ar kiek ir jis pats, bet tai jau kita tema, o aš bandžiau valdžios vyrus pateisinti, svarstydamas, jog gal iš jų šaipėsi mokykloje ir dabar jie stengiasi atsiimti. Tobulų žmonių nėra daug ir visi jie retai susirenka viename kolektyve ar viename name. Nors valdžios žmogui, pasistačiusiam milžinišką namą-pilį, tegaliu pasakyti: „Tu nenugalėjai drakono, drakonas nugalėjo tave.“
Bet apie valdžios vyrus kaip ir apie visus oligarchus norisi kalbėti linksmai, kad pašviesinus šį tekstą apie baimes. „Nušaukit visas varnas, - šaukė vienas jų, - o tai automobilį apšiks, kas yra turtėjimo ženklas, o kur man toliau beturtė-ti.“ Kito garbaus amžiaus pono per vakarėlį paklausė: „Kur jūsų žmona?“ „Gimdymo namuose“, - atsakė šis. „Gimdo?“ „Ne, gimė.“ O dvidešimtmetė žurnalų veikėja ar šiaip mergina pasirodžiusi vakarėlyje pasikabinusi po paranke penkiasdešimtmečiui turi humoro jausmą, jei į klausimą, su kuo ji atvyko, atsako: „Čia mano bendraklasis.“
Man keisti tie šiandieniniai dešimtukai „Dešimt turtingiausių žmonių“. Kodėl negalėtų būti „Dešimt dvasiškiausių žmonių“.
Kiekviena kultūra turi savo normos ir patologijos kriterijus. Beveik madinga Europoje tapusi depresija daugelyje Azijos kraštų laikoma gėdingu negalavimu, užtraukiančiu nešlovę ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo šeimai. Todėl japono ar kino neįmanoma priversti nusakyti jį varginančios depresijos simptomų (baimės, liūdesio, ilgesio). Jei Rytų kultūros žmonės kuo nors ir skundžiasi, tai tik galvos skausmu arba nuovargiu: somatiniai negalavimai jiems atrodo priimtinesni negu psichikos sutrikimai.
Kultūros ypatumai taip pat lemia ir haliucinacijų bei kliedesių pobūdį. Europiečiams paprastai vaidenasi atominis karas, pasaulinės technologinės katastrofos, jie bijo būti paversti robotais ar pagrobti ateivių. Afrikiečius lanko dvasios, mirę protėviai arba toteminiai gyvūnai. Indams dažniausiai atrodo, kad juose įsikūnijo kuris nors iš dievų.
Dirbtinai skleidžiama baimė leidžia pasijusti saugiau vis pavojingesniame pasaulyje. Žiūrėdami siaubo filmą įsi-taisę patogiame minkštasuolyje „komfortiškai“ patiriame psichologinį diskomfortą, t. y. baimę. O psichologai trumpai ir aiškiai teigia, kad baimės poreikis žmogui yra amžinas ir universalus.