Rudens-žiemos sandūra, metų pabaiga – metas, kai dažniau pamąstome apie savo gyvenimą. Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. Vieni tokias mintis nugali logika, darbu, valia, žvejojimu, linksmomis TV laidomis, krepšiniu, futbolu ar alumi, kiti ilgėliau su jomis užsibūna. Ima kažko trūkti.

Ričardas JAKUTIS
Įžymus šių dienų teologas ir filosofas Philipas Lejunė, tyrinėjantis dienoraščius ir išleidęs apie tai ne vieną veikalą, Liono viešojoje bibliotekoje suorganizavęs dienoraščių parodą, sako, jog dienoraščius rašantys juos baigia metų pabaigoje. Prieš Naujuosius metus perka dar vieną sąsiuvinį. Tai tarsi dar vienų gyvenimo metų garantas.
XVII a. Anglijoje išpopuliarėję dienoraščiai šiandien gal kiek ir primiršti (nors man atrodo, kad dienoraščių populiarumas prasidėjo dar anksčiau nei XVII a.). Ar daug šiandien rašančiųjų dienoraščius? Kas pasakys. Statistika nevedama. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savojo dieno-raščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose.
Miela ne tik skaityti, bet ir pačiam rašyti. Ir jei didžiulio romano „nesukaltume“, dienoraščio puslapiuose pui-kiai ir prasmingai galime išsilieti. Be to, dienoraščių reitingas ypač pakilo prieš kelis metus pasirodžius V. Adamkaus dienoraščių knygai „Paskutinė kadencija“. Tapo jau ne gėda prisipažinti, jog rašai dienoraštį. Bent aš žaviuosi visais, kurie dienoraščius rašo.
Anot jau minėto filosofo P. Lejunė, vieni dienoraštį rašo kiekvieną dieną, nes yra disciplinuoti arba taip įpratę. Jie tiesiog kenčia negalėdami kokią nors dieną ką nors įrašyti, o kai gali rašyti kiek širdis geidžia, užpildo, kas praleista. Kiti rašo, kai atsiranda tam noras. Kaip bebūtų, metų pabaigoje beveik visi nerašymo skyles užlopo. Tokiu metu dieno-raščiai peržiūrimi, revizuojami, taisomi, gerinami ir gražinami. Tiesa, kontrastas tarp dienoraščio pradžios paprastumo ir pabaigos komplikuotumo - pastebimas. Norėdami išlikti stipresni, jų autoriai bando su kuo nors identifikuotis, ieško televizijoje ar žurnaluose nebanalių kieno nors biografijų, nes kiekvienam norisi atrodyti tobulesniam.
Dienoraščio autoriui daug kas atleidžiama. Jis gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintis Lietuvą, kitą kartą - jau jos nemylintis, gimtojo miesto patriotas arba keikiantis jį, jam netgi leista kalbėti nesąmones bei ardyti buitinio mąstymo rėmus. Svarbiausia noras – padaryti dar vieną ir dar vieną įrašą. Išvardijamos keturios dienoraščio funkcijos - tai išsakymas, apmąstymai, atsiminimai ir malonumas rašyti.
Ant stalo – pluoštas nuotraukų. Štai du maži berniukai krapštosi smėlyje, o štai čia ant mokyklos laiptų stovin-tys klasės draugai. Juokingi vaikiški drabužėliai, vaikiškų svajonių prisiminimai, jaunystės idealai... O štai jūs lankotės kapinėse. Didžiulės, kelių hektarų plote esančios kapinės – ištisas mirusiųjų miestas, išaugęs šalia gyvųjų miesto. Atsi-skyrimo karalystė. Vardai, datos. Ankstyva mirtis sukrečia, verčia klausti „Kodėl?“ Nors į klausimą „Kodėl aš?“ mirtis visada gali atšauti: „O kodėl gi ne?“
Kalbant apie dienoraščių pabaigas, žinia, kad daugumos jų pabaiga yra iš anksto nulemta. Pirmiausia, kaip minėta, ją nulemia besibaigiantys metai, dar gali būti atostogų ir kelionių, darbo ir mokslinių tyrimų, sezoniniai ar pasi-traukimo į dvasinę vienatvę dienoraščiai. Dienoraštis kartais virsta bendravimo priemone. Jūs liejate jausmus popieriu-je, kadangi esate vienas, neturite įdėmaus klausytojo. Tuomet net kreipiatės: „Mielasis dienorašti.“
Dažniausiai vis dėlto apie dienoraštį kalbame tarsi apie praėjusio laiko, prisiminimų saugyklą. Patikėti prisi-minimus popieriaus lapams (nors dabar jau priimtina rašyti ir kompiuteriu) bei taip sukauptą patirtį perkelti į archyvą, užkirsti kelią užmarščiai, suteikti gyvenimui suvokiamą pavidalą ir tąsą, kurios šiaip jau jis stokoja, yra pagrindinė dienoraščio paskirtis. Dienoraščių tyrinėtojai sako, jog idealu, jei dienoraštis nutraukiamas tarsi iš pašalies veikiančios jėgos. Tai galima patvirtinti remiantis kolekcininko logika. Kolekcija, kuri nuolat auga, visuomet lieka neužbaigta.
Dienoraščiai baigiami, kai pajuntame, kad jų aprašymuose viskas išyra, išsisklaido, atrofuojasi. Jūs ir toliau rašote, bet vis mažiau manydami, kad tai būtina. Taip yra todėl, kad jūs pasikeitėte. Visai kitas dalykas, kai dienoraščio pabaiga leidžia rašymą apriboti, tarsi įsprausti į rėmus: aš turiu užbaigti šį dienoraštį iki tam tikros dienos. Tiesa, dienoraštį rašantysis gali atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. Tačiau nereikia bijoti dienoraščio pabaigos. Ypač, jei dienoraštis baigiasi baigiantis metams.
Sakote, kad dienoraščiui rašyti jums trūksta kūrybiškumo? Kūryba, žinia, yra kūryba, bet pasvarstykime štai ką: tuoj prasidės žiema ir jeigu jūs dar atostogų įspūdžių neužsirašėte, jau net šiandien ne viską beprisimenate. O kas bus po pusmečio, metų, keleto metų? Žiūrėsite į nuotraukas ir nebeprisiminsite, kas jose.
Tiems, kurie pasiguodžia norintys rašyti, bet nedrįsta, patariu drąsėti ir bandyti. Ką gali žinoti, kas iš tų norų gali išsirutulioti. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet taip pat leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairiausius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmo-nes, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus. Jūs tuoj prisimenate ne per seniausiai lietuviškai pasirodžiusius F. Kafkos dienoraščius, o gal Just. Marcinkevičiaus („Dienoraščiai be datų“) ar A. Nykos-Niliūno dieno-raščių tritomį, gi bent man miela atsiversti retesniam žinomus J. Vaičiūnaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, S. Lomsargytės-Pukienės ar A. M. Sluckaitės-Jurašienės bėgančių dienų ir įspūdžių aprašymus, pasižyminčius moterišku įsijautimu.
Joanne Horniman „Slapti dienoraščiai“. Septyniolikmetės mergaitės, kadaise su vyresniąja seserimi paliktos tėvų, išgyvenimai ir viltys. Trijuose skirtingų spalvų - raudonos, geltonos ir mėlynos – dienoraščiuose atsispindi įvykių ir jausmų kupina paauglės dabartis. Regis, autorei pačiai teko daug išgyventi, kad parašius tokius dienoraščius. Skaičiau, kad J. Horniman dirbo indų plovėja, padavėja, redaktore, mokytoja, kūrė plakatus, kurie dabar saugomi Nacionali-nėje galerijoje Kanberoje. Ji gyveno šalia Lismoro, Naujojo Pietų Velso šiaurinėje dalyje, pašiūrėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į Kabančios uolos tarpeklį.
„Rašyti dienoraštį - keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam nors kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to - atvirai pasakoti viską, kas guli ant širdies“ (Ana Frank „Dienoraštis“). Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį, kuris tapo vienu iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Mergaitė mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą - paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu.
Jurga Ivanauskaitė, Janina Miščiukaitė, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Vytautas Pociūnas, Raimundas Sližys, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis ir kiek daug kitų. Išėjusieji pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Vienus pakirto klastinga vėžio liga, kitų širdis pavargo... Išeina visa karta. Karta tų, kurie gimė šeštajame dešimtmetyje. Neeili-nė karta, nors dešimtmetis gal ir buvo eilinis. Karta, kurios, kaip kažkas taikliai pastebėjo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki galo nesuprato ir galbūt neįvertino.
Mąstydamas apie šią kartą vis prisimenu ir rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavusi sovieti-nėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą karta, deja, apmulkinta, tačiau nepalūžusi, nes, kaip vėliau pasakė V. Kernagis, vilties ir Dievo bent truputėlį turi būti.
Negalima nesutikti ir su kitu, kiek išsakytoms mintims prieštaraujančiu teiginiu, kad jie buvo romantiški ir švarūs. Drįso kalbėti apie laisvę, skaitė Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Keruako „Kelyje“ ir kitas knygas, žiūrėjo „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“ ir kitus filmus, klausėsi lyrinės „The Rolling Stones“ dainos „Ledi Džein“ ar maištingos „The Beatles“ „Tvistas ir šauksmas“. Jiems ypač artimi buvo Dostojevskis ir Solženicynas, nes pirmasis atskleidė didįjį blogį, slypintį žmogaus prigimtyje (sieloje), antrasis – totalitarinėje visuomenėje. Jie mokėjo džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, kurių šiandien niekas nesuprastų, o ir nenorėtų suprasti, giliau mąstyti, nes, girdi, kam tai. Gyvenimas buvo lėtesnis, kiekvienas įvykis iškilesnis.
Visi anuomet sakė, jog pas estus ir net pas latvius visko daugiau ir viskas įdomiau. Manau, jog taip tik atrodė. Latvis pantomimos režisierius Modris Tenisonas išsiskleidė būtent Kaune suburdamas nuostabiai stiprią pantomimos grupę. Dar girdėjau istoriją, kad Aleksandras Jegorovas, vienas iš ano meto hipių, taip mylėjo rokenrolą, kad, neturė-damas pinigų transportui, sunkias garso kolonėles 300 kilometrų iš Rygos į Kauną parsinešė ant pečių. 1971 metais Modrio Tenisono mokinys, realistinės pantomimos atstovas Kęstutis Adomaitis suorganizavo koncertinį turą į Estiją. Vyru, Viljandi, Piarnu, Talinas. Lietuvišką desantą - roko grupes „Dainiai“ ir „Gintarėliai“, priėmė labai šiltai. Vykusieji pasakojo, jog koncertuose ilgaplaukiai Estijos hipiai kaifavo nuo lietuvių atliekamų angliškų roko dainų.
Be abejo, vienas svarbus hipiško gyvenimo bruožas - aistra keliauti. Viena Sovietų Sąjungos hipių savybė - nuolatinis noras plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose ar kitose šalyse. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino (drąsiausieji nukakdavo net į tolimus Rusijos miestus), o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių Neriją. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namuose, nes visuomet atsirasdavo tų, kurie savo namuose apnakvydindavo, valgydindavo. „Kiekvieno mūsų butas būdavo visų hipių namai. Grįžti namo, o pas tave jau sėdi koks svečias iš Piterio ar Simferopolio, geria sau kavą. Kartais tokių netikėtų svečių vienu metu atvykdavo net keliolika“, - tokius ar panašius prisiminimus gali išgirsti ne iš vieno buvusio hipio. Tiesa, „tranzavimas“ neatitiko sovietinės ideologijos, tai buvo siejama su valkatavimu.
Karta apie kurią kalbu nestokojo optimizmo. Atrodo, šiandien kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, gi būtent opti-mizmo šiandien ir trūksta. Lengviausia lietuvių optimizmo stoką teisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai.
Tiesa, tie anuomečiai buvo ir paskutinieji bohemos atstovai, nes, deja, šiandien su liūdesiu tenka pritarti tvir-tinantiems, kad bohemos pas mus nebelikę. Netiesa, kad širviaamžė bohema tebuvo latrų ir paleistuvių užuovėja. Pasakojama, kad užstalėse beveik nepasitaikė chamizmo, būdavo daug šviesios išminties. Prisiminiau Valdo Kukulo suformuluotą Greimo mintį: „Jei aš nevaikščiočiau į kavines, tai, kad sužinočiau tiek informacijos, kiek sužinau jose būdamas, turėčiau perskaityti dešimtis knygų.“ Lietuvoje bohema atsirado kartu su pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais, pavyzdžiui, keturvėjininkų. Visas Kauno literatūrinis gyvenimas 1928–1930 metais telkėsi kavinėse ir restoranuose, kur Kazys Binkis ir kiti sąmojingai komentuodavo dienos įvykius, žarstydavo anekdotus, deklamuodavo moderniąją rusų ar lenkų poeziją. Nusigėręs menininkas būdavo iškilmingai nešamas ant pečių Laisvės alėja. Jonas Marcinkevičius rašydavo romanus, prašvilpęs gautą avansą, kartais net užstatęs rašomąją mašinėlę. Neseniai vienas mano draugas muzikantas užstatė savo saksofoną. Užstatęs rašomąją mašinėlę, gali rašyti ranka, bet užstačius savąjį muzikos instrumentą, kuo bepagrosi, todėl šiandienė bohema jau ne tokia.
Apie bohemą miela rašyti. Taip jau yra, kad rašai apie tai, kas miela. Galbūt geriausiai po Dž. Pučinio „Bo-hemos“ paskutinio pastatymo Lietuvoje apie bohemą kalbėjo kūrinio režisierė Dalia Ibelhauptaitė: „Bohema - tai sielos, pasirinkimo laisvė. Mes nekalbame apie penkis paupyje geriančius alkoholikus. Svarbiausia - stiprios kūrybinės idėjos ir galimybė jas išreikšti. Bohemos atstovai griauna stereotipus ir kelia karteles.“
Lapkritis prasidėjo Vėlinėmis ir visas šis mėnuo tarsi jomis paženklintas. Gražus paprotys uždegus ant miru-siųjų kapų žvakę pasimelsti. Tačiau iškyla rimtas pavojus, kada paprotys praranda prasmę, o lieka tik simbolių ir ženklų krūva. Ir kada tikėjimas tampa tik gražiu papročiu ir neneša jokio turinio, tada jis yra miręs.
Sako, jauni labiau bijo mirties negu seni, vyrai labiau negu moterys. Mirties labiau bijo kultūristai negu bo-hemos atstovai ir rašantys dienoraščius. Kapinėse atkreipkite dėmesį į gimimo ir mirties datas. Mirusių asmenų po jų gimimo dienos persvara milžiniška. Tai reiškia, kad norime sulaukti dar vienos savo gimimo dienos. Amerikiečių de-mografiniai duomenys rodo, kad 1999 metų gruodį mirė žymiai mažiau amerikiečių negu turėjo mirti, o sausį žymiai daugiau. Tiesiog norėjo gyventi iki 2000-ųjų. Tas pats ir dėl „švenčių mirčių“: mirštama ne prieš šventes ir ne per jas, bet po jų. Tai rodo, kad kažkiek kontroliuojame procesus, kurių kontroliuoti faktiškai negalėtume. Tai psichologinės kontrolės biologijai galimybė, dvasios pirmumas prieš kūną.