Šiomis dienomis dera kalbėti šventiškai su ditirambais pasibaigusiems metams (kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės), tačiau šis tekstas gimė sužinojus, kiek per šventes buvo apsinuodijusių maistu ir kiek atlikusio sugedusio maisto išmesta į šiukšliadėžes.

Ričardas JAKUTIS
Praėję metai baigėsi „Maximos“ pasmerkimo ženklu. Tačiau juk kiekviename mūsų slepiasi dalelė „Maximos“. „Maxima“ (visko daug) tampa mūsų gyvenimo būdu.
„Maximos“ imperija pateikiama kaip įspūdinga sėkmės istorija. Reklamos pagrindas - prekės kokybiškos, pigios, o žmonės - laimingi. O kas slepiasi už fasado? Kaip laikosi vidinės konstrukcijos? Šios konstrukcijos – tai ne tik pastato lubas laikančios sijos, kurios, regis, nėra patikimos, bet ir čia dirbantys žmonės, aišku, pradedant kasininkėmis. Kokiomis konstrukcijomis tie prekybos centrai sumontuoti, kad traukia būrius žmonių į tą „E“ pasaulį ar prie kiniškų niekučių, o juo labiau kad už menką atlygį, žeminamomis sąlygomis čia dirbantys žmonės laikosi įsikibę savo grandinių?
Kaip „Maximos“ imperijos šulams pavyko tai pasiekti? Tai verta kapitalaus ekonomikos vadovėlio. Pataikyti į žmogaus silpnybes. Vieni pasakys, jog visa tai prašosi didžiulio apdovanojimo, kiti – teisminio proceso.
Pamenate puikiai parengtą „Maximos“ karą su kainomis: kaip tikrame kare pirmiausia varoma rėksminga reklaminė propaganda. Jos paveikti visi bėga į gerąją „Maximą“ ir šluoja viską, kas nupiginta. „Maxima“ atsisako geros verslo praktikos kodekso ir ima spausti maisto tiekėjus mažinti kainas. Pirkėjams gražu: reikia prispausti tuos gamybininkus, kuriuos Konkurencijos taryba ką tik įtarė karteliniais susitarimais. Neištyrė, nenustatė, tik įtarė ir paskelbė. Galbūt kaip tik tam, kad „Maxima“ galėtų juos prispausti. Tad ar mūsų geradariai tik nėra rinkos chuliganai, tyčia stumiantys iš Lietuvos rinkos gamybininkus ir žemdirbius? Tuomet bėdavojamės, kad Lietuvoje jau yra kaimų, kuriuose viename kvadratiniame kilometre gyvena 1,8 žmogaus.
Ir dar, ar pamenate „Maximoje“ bei kitose Lietuvos parduotuvėse pardavinėjamus žaislus, kuriuose nuodingos medžiagos – ftalatų – kiekis leistinas normas viršijo daugiau nei 100 kartų. Už apie 8000 parduotų žaislų su ftalatų užtaisu „Maximai“ paskirta 5000 litų bauda, tad išpardavusi tuos žaislus, „Maxima“ ėmėsi kito panašaus verslo - indų su melaminu. Jei kas nežino, tai tokia cheminė medžiaga, naudojama trąšų ir poliuretano gamybai.
… Grįžti namo ir nustembi – į tavo namą atsirėmė tik pastatytas prekybos centras. Ir ką ten atsirėmė, jis dargi po tavuoju namu palindęs. Bet juk tu pats jo norėjai. Tuoj veržiesi į vidų – gal kokia akcija vyksta. Jei tavo mikrorajone nėra bent trijų prekybos centrų, tu net imi mąstyti, ar nevertėtų persikraustyti. Ką darysi, kai užburia pažadas, kad čia apie viską pagalvota.
Po Latvijoje įvykusios tragedijos, kai prekybos centro „Maxima“ griūtis nusinešė 54 žmonių gyvybes, spaudoje paskelbta, jog galėjo bet kurią akimirką tai įvykti ir mūsų šalyje. Ekspertai nustatė, kad Kauno „Akropolio“ daugiaaukštis garažas buvo pastatytas netinkamai - gigantiška konstrukcija pamažu slinko į Nemuno salos pusę. Baisi tiesa išaiškėjo tik „Akropolį“ nusipirkus vienai Vokietijos bendrovei. Jos savininkai neskaičiuodami išlaidų suskubo taisyti statybininkų broką, tačiau ar grėsmė nekils ateityje – niekas negali pasakyti. O kiek šiandien girdi iš šiauliečių, kurie viename ar kitame mūsų miesto prekybos centre pajuto pastato virpesį.
Ne, ne, neseniai rašęs apie kalėdines dovanas, nesakau, kad turime nieko nebepirkti, tik norėčiau sukurti odę mažoms parduotuvėlėms. Kur perkate skaniausią naminę duoną, namuose spaustą sūrį, rankomis gamintus koldūnus, namų ruošos reikmenis? Kaip miela, kai tarp pardavėjo ir pirkėjo susiklosto asmeninis ryšys. O ką kalbėti apie išskirtinę kokybę. Bet „Maximų“ sindromas kasdien vis labiau bujoja. Mokytojai pasakoja, jog organizuojant vaikų ekskursijas į kitą miestą, jų pirmas noras apsilankyti to miesto didžiausiame prekybos centre.
Iš kur pas mus atkeliavo tie didžiuliai prekybos centrai? Ogi iš Amerikos, kaip ir daugelis kitų blogybių, įskaitant „čipsus“, „kokakolas“, greitą maistą, gumines moteris, vibratorius... Pirmoji pirkimo manijos „apsėstoji“ 1956 metais tituluota amerikietė Barbara Zelinski, kuri savo vyro mėnesinę algą sugebėjo išleisti per 2 minutes 34 sekundes. Naujas jos pasaulio rekordas siekia vos minutę 55 sekundes. Pirmoji pirkinių auka - 77-erių metų Džoana Kenein. Moteris buvo gyva palaidota po neišpakuotų pirkinių krūva. Nedideliame moters būste jau beveik nebebuvo vietos gyventi - visos patalpos buvo užverstos 16 metų pirktomis ir net neišpakuotomis elektros prekėmis, lagaminais su drabužiais ir įvairiais papuošalais. Pensininkės kūnas buvo aptiktas po to, kai ji neatvyko sutartu laiku pas savo gydytoją.
Latvijos tragedija greitai pasimirš ir vėl gyvensime kaip gyvenę. „Maximos“ – tai tarsi visos tautos gyvenimas. Lietuvių tautos. Lietuva net formuojama kaip prekės ženklas – geras produktas, aiški tapatybė, įdomi istorija ir orientacija ne į save, o į rinką.
Visus apėmusi šopoholizmo manija. 1883 m. garsus prancūzų rašytojas Emilis Zolia romane „Moterų laimė“ labai tiksliai aprašė ligą, kuri truputį daugiau nei po šimto metų medicinoje buvo įvardyta kaip „parduotuvių liga“. Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad ši liga nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti.
Kur šiandien verda gyvenimas? „Akropolyje“ ar kituose prekybos centruose - iš metalinių konstrukcijų suremtuose pastatuose. Ten, kur vien tik automobilių stovėjimo aikštelės užima kelis hektarus. Įžengi prieš šventes tokių centrų vidun ir iškart regi - aplinkui žėri įvairiausių spalvų bei formų plastmasinės eglutės. Gražu, bet tik mišku nekvepia. Ne bėda, čia pat gali nusipirkti reklamuojamą flakonėlį ir papurkšti ant dirbtinių šakų truputėlį natūralaus pušų kvapo aromato. Šiandien gaminami jogurtai su kriaušių pakaitalu, kuris dar naudojamas gaminant lakus. O šiaip jau tikras jogurtas galioja ne ilgiau kaip savaitę, o ne pusę metų.
Vykusiai žmogų šiuolaikiniame pasaulyje apibūdina šių dienų populiarusis teologas Paskalis Brukneris. Jis žmogų vadina vartotoju ir sako, jog įžengę į prekybos centrą, perėję prekybos galerijas išsyk suprantame patekę į laimingųjų pasaulį, į žemiškąjį rojų. Prekių įvairovė, ilgiausios lentynos, išmoningai įrengtos vitrinos. Deja, dauguma čia sudėtų daiktų - trumpalaikiai, keliems kartams, jie greitai išeina (arba išvaromi) iš mados, jų vietą iš karto užima kiti, kuriuos, trumpai suspindusius, nuneša nauja banga. Kas savaitę ar net kas dieną televizijoje ar žiniasklaidoje švenčiamas naujo daikto apsireiškimas. Masinės informacijos priemonės tau sako - pirk! Leidi pinigus – atsikratai depresijos, bereikalingos naštos, esi populiarus, turi draugų ir taip toliau, ir panašiai. Anot minėto P. Bruknerio, reklama daiktą apdovanoja dirbtiniu meilumu, keri, be paliovos pataikauja žmogaus užgaidoms. Vartojimas peršamas net iš televizijos serialų. Ar pastebėjote - pastarųjų herojai vis leidžia pinigus kavinėse, vis kažką perka prekybos centruose. Čia – didžioji apgavystė. Prekybos galerijos – pasakų rūmai, kurie mus nukelia į nežemiškąjį laiką, kur niekada nieko netrūksta ir kur nesenka daiktų bei malonumų versmė. Štai kodėl kai užsidaro parduotuvės, daugelį mūsų apima liūdesys ir mes liekame patys su savimi. Visų draugu tapo „Maxima“, o iš tikro ji iškėlė vienišumo problemą.
Ar supras mus mūsų vaikai, kai pasakosime apie didingąjį Akropolį, Europos kultūros dvasines ištakas, Vakarų žmogaus unikalumą ir žmogaus dvasinį pašaukimą? Juk žmogaus savimonėje Atėnų Akropolis simbolizuoja jo paties individualumą, grožį, dvasinę bei politinę saviraišką. Kažkas liūdnai, bet teisingai pasakė, kad Akropolio prasmė dabar yra lietuviškojo monstro iškreipta ir nusavinta. Nes šioje vietoje kuriama materialios didybės, gausos ir - netiesiogiai - finansinės galybės patirtis smaugia ir gręžia sielą, ypač jauną, nuo jos dvasinės ir autentiškos didybės, nuo savęs pažinimo, nuo tiesos. Atėnų Akropolis susikūrė dėl to, kad masinės traukos vietose buvo skelbiama Delfų išminties ištara: „Pažink save.“ O štai prekybos centro paskirtis yra pasiūlyti prekių gausą vienoje vietoje, o šūkis: „Vartok!“ Girdėjau draugų berniuką iš Kuršėnų, giriantį savo miestą: „Kuršėnai dideli – kaip „Akropolis.“
Miestas ir kaimas šiandien skirstomi pagal tai, ar turi prekybos centrą. Lietuvoje prekybos centruose kasdien apsilanko 6 milijonai žmonių. Sunku net patikėti tokia statistika – kiekvienas lietuvis, įskaitant ir kūdikius, prekybos centruose lankosi du kartus dienoje! Girdėjau istoriją, kad moteris išėjo apsipirkti ir negrįžo. Artimieji paskelbė paiešką, bet pražuvėlė parsirado pati, kai tik užsidarė visos parduotuvės.
Ekonomikos pakilimas, šalies suklestėjimas praėjo pro šalį, liko tik nykstanti tauta. Tas nykimas atima tikėjimą ateitimi. Paguodą randame tik prekybos centruose, gal todėl Lietuvoje tiek daug tų centrų, o Šiauliai pagal jų skaičių vienam gyventojui, atrodo, pirmauja Lietuvoje. Lietuvoje (nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje) daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų nei pačių gyventojų, lengvųjų automobilių Lietuvoje užregistruota veik 2 mln. (jų padaugėja beveik 100 tūkstančių kasmet), tai yra iš trijų žmonių du turi automobilius.
Statistiškai daugiausia lietuviai išleidžia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. išlaidų. Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13–15 proc. šeimos biudžeto. Būstui išlaikyti lietuviams reikia 25 proc. šeimos biudžeto (kaime mažiau, bet vidurkis yra toks). Transportui mes panaudojame 10, drabužiams, avalynei – 8, sveikatos priežiūrai – 5,5, laisvalaikiui – irgi 5,5 proc. savo pajamų. Šiose kategorijose Vakarų pasaulyje išlaidos būstui išlaikyti tokios pat, o visur kitur vakariečiai išleidžia daugiau, pavyzdžiui, laisvalaikiui jie skiria net dvigubai daugiau – 11 proc.
40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tai būdinga ir rusams, indams, kinams. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingu - niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Vis galvojau, kad Šiauliai vienas iš brangiausių miestų Lietuvoje. Iš spaudos sužinojau, kad ne – vienas iš pigiausių. Kaip aš šito nejaučiu?
Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingu netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingu netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, arba kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausia paklauskite savęs, prieš išrikiuodami prekes prie prekybos centro kasos - ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Kitas klausimas - kada taupyti? Atsakymas – dabar. Kiek taupyti? Vienas seniausių patarimų, tebeaktualių dabar - taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprastame gyvenime esminių pokyčių ar diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti.
Bent man Lietuvoje gana keistas štai toks reiškinys. Žmogus meluoja, o su juo dar ginčijamasi. Nors begalė daug ir kitų keistų dalykų, pavyzdžiui, gali tapti populiarus, pasididinęs krūtis. Moteris televizijos laidoje pasakoja turinti tuntus gerbėjų, nors prieš kelias dienas kitos televizijos kitoje laidoje šalia Vilniaus katedros sukosi ant stebuklingos plytelės įmindama svajonę – rasti tokį gerbėją. TV laidos vedėjas į studiją prisikvietęs būrį ekstrasensų juos rimtu veidu kalbina, pateikia žiūrovui viską už tikrą pinigą, o po kelių dienų kitoje laidoje, kurioje jis pats jau svečias – šaiposi iš visų ekstrasensų. Pamatyti stilistą ar dizainerį su tamsiais akiniais galima tik Lietuvoje. Kaip jie įžiūri medžiagą, spalvas?
Vilniuje aplankiau bičiulį. Jo butas naujos statybos name. Iš tolo atrodo gražiai. Priartėjus regi suskilusias sienas, į įtrūkimus po palangėmis gali nesunkiai įkišti pirštą. Name tampa pavojinga gyventi. Reikės ieškoti naujo būsto. Bet kas padengs išlaidas už šį, kai namą stačiusi firma jau bankrutavusi, o buto pirkimui bičiulis buvo paėmęs kreditą. Rezultate, bėdavojasi, neturės buto ir dar bankui liks 200 tūkstančių litų skola.
Rašydamas apie prekybos centrus vis prisimenu istoriją apie tėtį ir sūnų didžiuliame prekybos centre. Tėtis nešė plastikinį krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į vis tiek liūdną berniuką paklausė:
- Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę... Ką dar turėčiau tau nupirkti?
- Paimk mane už rankos, - paprašė sūnus.
Nors kalbėk nekalbėjęs, gyvenimas liks gyvenimu, kur balandžiai juodą mašiną apdergia baltai, o baltą – juodai.
O kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur Kalėdos yra tikrai Kalėdomis: miesto eglutė įžiebiama Kūčių dienai pasukus vakarop. Pabuvę prie jos, žmonės grįžta į savo namus Kūčių vakarienei, o po jos vėl ateina prie eglutės, tikintieji meldžiasi bažnyčiose Piemenėlių Mišiose. Dabar gi šventės metu nebebūna šventės, nes ji jau atšvęsta. O jei galvojate tik apie pirkinius, raskite kokį kitą užsiėmimą. Pavyzdžiui, planuokite kaip pražiemoti, laukite pavasario ir tikros vasaros, atostogų ir antrosios Dalios kadencijos. Juk Lietuvoje patys gražiausi saulėlydžiai pasaulyje.