Žurnalistas, komunikacijos ir verslo konsultantas, etiketo specialistas, humoristas, aktorius Giedrius Drukteinis sakosi paskaičiavęs, jog su reklamomis ir prekių ženklais mes susiduriame penkis tūkstančius kartų dienoje. Man šis skaičius pasirodė nerealus, bet kai geriau pagalvojau – juk kiekviename parduotuvės lange, kiekviename laikraščio ar žurnalo puslapyje, bet kurioje TV laidoje, norime to ar nenorime, reklamas, prekių ženklus regime. Regime ant maisto pakuočių, drabužių etikečių, automobilių grotelių, elektroninių prietaisų, pastatų, lėktuvų, net ginklų.

Ričardas JAKUTIS
Kalėdos ir Naujieji metai jau irgi tapo tarsi reklama ar prekės ženklas: „Kalėdinės nuolaidos“, „Naujametinės akcijos“... Pranašystės, astrologinės prognozės bent man taip pat panašėja į reklamas. Štai prisirinkau tokių apie prasidėjusius metus.
2014 metai Rytų horoskope vadinami Medinio arklio metais. Norint, kad Arklys apdovanotų savo teigiama energija, reikia būti linksmiems. O kuriais metais siūloma būti liūdniems? Nors šiaip jau Medinio arklio metai būna įvairūs ir nenuspėjami. Argi kiti metai nebūna tokie? Teigiama, kad sėkmė lydės darbščius, stropius, pareigingus ir praktiškus žmones, kurie savo sąžiningu darbu pakils karjeros laiptais. Bet juk tokius žmones sėkmė turi lydėti kiekvienais metais. Tuoktis prasidedančiais metais patartina tik tvirtoms, vienam kitu pasitikinčioms poroms. Jeigu kyla abejonių dėl antrosios pusės, geriau vestuves atidėti. O ne Medinio arklio metais ar ne taip reikia elgtis? Tuos, kurie iki šiol buvo įpratę asmeninių aukštumų siekti lengviausiu keliu, lipdami per kitų galvas, lydės nesėkmės. Visad šitaip turėtų būti. Antrasis metų pusmetis bus palankus kultūros bei meno srityse dirbantiems asmenims. Irgi tai žinome - nuo liepos 1 d. jiems pakeliami atlyginimai.
Bet grįžkime prie tikrų reklamų. Viena, kas man labiausiai nepatinka reklamose ir prekių ženkluose, tai humoro jausmo trūkumas. Kol kas labiau mokame kentėti nei linksmintis. Kas reklamose ir prekių ženkluose labiausiai atspindi Lietuvą? Bent man atrodo, kad tai miškas. Vien jau kokia lietuviška žalia spalva. Reklamų ir prekių ženklų kūrėjai sako, jog svarbu suvokti, kaip patraukti klientus, per kokius aspektus jie gali pajusti šiltumą ir savumą. Rezultatai rodo, kad svarbiausias ir stipriausias Lietuvoje yra globėjo archetipas (pamenate Algirdą Mykolą Brazauską), su juo save tapatina 21 proc. lietuvių. Tik 7 proc. pirmenybę atiduoda herojaus archetipui. Tiesa, lietuvių viduje dažnai pabunda laukinis kovotojas – neturintis strategijos, impulsyvus, agresyvus, be to, neretai pernelyg jautriai reaguojantis į mėginimus pasikėsinti į mūsų tradicijas. Žinokime, ištirta, kaip smegenis veikia reklamos ir prekių ženklai. Kadaise, mobiliųjų telefonų įsigalėjimo eros pradžioje, „Nokia“ buvo sumąsčiusi reklamą, kurioje vienuolis mobiliuoju telefonu kalbasi su Dievu. Vaizdelio pabaigoje pasirodo užrašas „Nokia — connecting people“, tačiau žiūrovams aiškiai leidžiama suprasti, jog šis prekių ženklas jungia ne tik žmones, bet ir su Dievu. Lietuvoje, be abejo, dėmesį patrauks reklamos ir prekių ženklai, susieti su krepšiniu.
Žmogus yra vartotojas ir sunku čia ką pakeisti. Jį žavi išmoningai įrengtos prekybos centrų vitrinos ir daugelis perėję prekybos galerijas pasijunta tarsi patekę į laimingųjų pasaulį, į žemiškąjį rojų. Bet juk daiktai yra skirti išmesti. Jie greitai išeina iš mados, jų vietą iš karto užima kiti ir taip tęsiasi be galo. Kas savaitę ar net kas dieną televizijoje ar žiniasklaidoje švenčiamas naujo daikto apsireiškimas. Reklama – didžioji apgavystė, apdovanojanti daiktą dirbtiniu meilumu ir be paliovos pataikaujanti žmogaus užgaidoms. Giedojo, giedojo žmogus „Tautinę giesmę“, pakiliai skiemenavo žodį „Lie-tu-va“, o žiūri, kad atsidūrė prekybos centro viduryje.
Jei reikėtų kurti reklamą, pasiūlyčiau, pavyzdžiui, tokią. Užeina žmogus į parduotuvę, o ten, už pardavėjos nugaros, ant sienos didelėmis raidėmis užrašas: „Nežiūrėkit į lubas!“ Visi tuoj žiūrės į lubas. Ant jų užrašas apie siūlomas prekes. Reklama dar neišnaudojusi daug plotų. Pavyzdžiui, ant pakelėse besiganančių karvių šonų.
Sumąsčiau, kaip būtų galima vilioti žmones į restoraną. Imti ir paskelbti, kad restorane kažkuris klientas paliko piniginę su didele pinigų suma. Restoranas kviečia išsiblaškėlį ją atsiimti. Realu, kad ne vienas panorės apsilankyti restorane, kur toks sąžiningas kolektyvas. Išlaidos reklamai irgi minimalios: skelbimas apie pamestus daiktus dešimtis kartų pigesnis už skelbimą tiesiog kviečiantį į restoraną.
Patiko Čipolino kūrėjo Džanio Rodario knygoje apie vaikų auklėjimą aprašytas toks pavyzdys. Nevalgiam mažyliui mama nesugeba įsiūlyti jokio maisto. Autorius pataria mamai paimti šaukštelį, pasemti košytės ir taikyti vaikučiui į burną. Deja, šaukštelis į burną niekaip nepataiko. Jis atsimuša į smakrą, nosį, netgi kaktą. „Kaip pataikyti šaukšteliui į burną?“ – klausia mama vaiko. Mažylis nusprendžia mamai, kuri nemoka elgtis su šaukšteliu, padėti.
Klaipėdoje gyvena bičiulis, prabangios kavinės savininkas. Kavinėje yra net administratorius, kuris nulydi klientus prie stalelio. Buvo tai senokai, dar niekas nemanė, kad kavinėse bus draudžiama rūkyti, o tas administratorius jau klausdavo lankytojų, ar jie nori sėdėti prie stalelio, skirto nerūkantiems, ar atvirkščiai. Vieni rinkosi stalelį nerūkantiems, rūkoriai, aišku, rūkantiems, bet pastebėjau, kad administratorius visus lydi ir sodina prie stalelių vienus šalia kitų. Nemačiau jokios ventiliacinės sistemos, tad šeimininko pasiteiravau, kaip čia yra. Jis juokdamasis paaiškino, jog jo kavinėje nėra jokių stalelių nerūkantiems ar rūkantiems, tik, girdi, žmogui maloniau, jei pasiteiraujama jo norų.
Jei turistaujantys jūsų bičiuliai iš kokio nors pasakų kampelio atsiuntė jums atviruką su užrašu „Norėtumėm, kad būtumėte čia“, jie nori ne to, o kad pavydėtumėte. Sakote, jog taip ne visada. Būtų puiku. Norisi tikėti.
Jei žmogus turi pinigų, reiškia, jam trūksta vaizduotės, o tada pagalbon ateina reklama. Kiek bebūtų diskusijų apie reklamos etiškumą, bent dalelė melo joje visados bus. Reklamuojamas daiktas apdovanojamas fantastinėmis savybėmis. „Pagerins jūsų savijautą“, „Užtikrins sėkmę“. Reklamuotojai perprato ir lietuvių susirūpinimą dėl ekologijos. Populiaru skelbtis, kad maisto produktas neturi konservantų ar kitų kenksmingų priedų. Tačiau užuot produktą padarę geresnį, prekybininkai verčiau investuoja į reklamą. Ant liekninamųjų aparatų regime užrašus: „Naudodami laikykitės dietos, intensyviai sportuokite.“ Aišku, jog laikantis dietos ir intensyviai sportuojant, svoris kris. Man patinka pasišaipymai iš reklamų: „Pirkite degtinę „Moskovskaja“ ir Naujus metus sutiksite Maskvoje!“, „Ne pirmos jaunystės, bet gerai išsilaikęs vienišas vyriškis parduoda parketą“, „Liekna mergina ieško auklės darbo“, „Gydau nuo užsitęsusio girtavimo. Nepavykus prisijungiu“, „Jeigu už lango lyja, o ji neatėjo ir jums liūdna, nenusiminkite. Arba lietus liausis, arba aš ateisiu. Mano tel. ...“ Socialinės įstaigos gali pradžiuginti: „Visur kainos kyla, tai dar džiaukitės, kad algų nepakėlė!“ O dėl reklamos pirkti loterijos bilietus tiesiai šviesiai esu įsitikinęs, jog garbaus amžiaus luošam vyriškiui susirasti supermodelį daug kartų lengviau nei laimėti loterijoje.
Statistika skelbia, jog žmones labiausiai patraukia reklama aiškinanti, kaip sulieknėti. Lieknėti ryžtamės nuo kurios nors datos. Be abejo, populiariausia – Naujieji metai. Jei nepasiseka, neišgyvenkime, bus ir kiti Naujieji metai.
Taip jau būna, kad kuo geresnį visureigį nusipirksi, tuo toliau teks eiti ieškoti traktoriaus. Į ką investuosime, tą ir turėsime. Nors reklama kartais pasiekia savo. Gydytojas ginekologas, reklamos priviliotas į striptizo barą, vėliau gailisi: „Geriau būčiau likęs darbe.“ Nors Vilniuje yra kavinukė, kuri reklamuojasi: „Šiltas alus, niekam tikęs maistas, blogas aptarnavimas.“ Keista, bet norisi užeiti. Kaip ten bebūtų, parduoti prekę, sukviesti žiūrovus į renginį ir t. t. yra menas. Nors meną suvokti galima vėliau, o reklamą – reikia iš karto. Dažnai reklama, atrodo, persekioja. Nors reklama gali būti ir maloni, patraukli (pati reklama yra reginys) ir gali būti neskoninga, įkyri. Šiauliai, deja, o tai ne vieno nuomonė, nepasižymi patrauklia, įdomia reklama. „O kas čia ką pirks?!“ – atsakys tūlas.
Įsiminė Irenos Smetonienės prieš keletą metų pasirodžiusi knyga apie reklamą „Reklama... Reklama? Reklama!“ Leidinys pirmiausiai naudingas Lietuvos reklamos kūrėjams, jos tyrinėtojams, visiems, kas domisi reklama. Keletas autorės teiginių apie reklamą: „Reklama nėra sustabarėjusi minčių reiškimo forma ir įtikinėjimo įrankis. Ji keičiasi kartu su gyvenimu – taikosi prie tobulėjančių technologijų ir vartotojų išprusimo, todėl ieško naujų formų ir išraiškos galimybių, vadinasi, ir savo stiliaus“, „Reklamos tekstų kalba turi būti paprasta, artimesnė kasdienei, sakiniai trumpi, žodžiai paprasti, visiems suprantami, lengvai ištariami, bet labai išraiškingi“, „Reklama kišasi į žmogaus gyvenimą, formuoja naujas nuostatas. Žmogus įsivaizduoja, koks yra ir koks norėtų būti. Daiktas padeda realizuoti svajonę, svarbu, kad laiku ir vietoje reklamuotojas pateiktų reikiamą informaciją“, „Reklama veikia pasąmonę ir turi įtakos netgi tiems, kurie tvirtina esą jai atsparūs.“
Vakarų žmonės ženkliai mažiau tiki reklama nei mūsiškiai. Vakarų visuomenėje yra požiūris, kad už savo sveikatą pirmiausia atsako pats žmogus. Gi žvelgiant į visokiausias akcijas, nukainavimus, dingteli pamokanti mintis: pigiai pirksi – ilgai verksi. Girdėjau teigiant, jog akcijinių prekių kokybė prastesnė. Gal ir taip, nes ar įmanoma pagaminti dešrą, kurios kilogramas kainuotų 6.99 Lt.
Įkyri reklama daro priešingą įspūdį. Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo.
Dažnam mūsų šiandien atrodo, kad esame egoistai. Bet iš tikrųjų dar niekados nebuvo taip, kad žmogus šitaip nemylėtų savęs. Mes visiškai neskiriame laiko pabūti su savo mintimis, savo vidiniu pasauliu. Ir štai kodėl, kai mus ištinka kokios nors krizės, mes būname labai sukrėsti. Skaičiau psichologų pastebėjimus, jog iš mirštančiųjų nė vienas nepasakė, jog gaila, kad neuždirbo daugiau pinigų, nepasistatė dar vieno namo, nesusirado dar vieno darbo. Visi mirštantieji kalbėjo, kad gaila, kad tiek mažai laiko praleido su namiškiais, su draugais, nespėjo atsiprašyti. Tad svarbu yra pagalvoti apie gyvenimo trapumą, trumpumą ir laiko trūkumą. Pradedant Naujuosius tam ypač tinkamas metas.
Jei galvojate tik apie pirkinius, raskite kokį kitą užsiėmimą. Pavyzdžiui, aktyviai dalyvaukite rinkimuose: ginčykitės, įrodinėkite savo nuomonę, diskutuokite, balsuokite ir raginkite kitus tai daryti (balsuoti yra smagu, sveika ir vis dar originalu). Kita vertus, reikia džiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nėra tokia baisi liga, palyginus su šykštumu. Pirmąjį atvejį dar galima reguliuoti. Antrasis nepasiduoda jokiai įtakai. Arbatžoles galima užplikyti septynis kartus. Aštuntąjį - maišelis išplaukia į paviršių, kad galėtų pasižiūrėti, ir iš kur atsirado toks šykštuolis!
Gražiausius naujametinius pasveikinimus, mano galva, išsakė Galina Dauguvietytė: „Mano šventė – Naujieji metai. Jau dešimti metai, kai Naujuosius sutiksiu viena. Pastatau šampano taures sau, vyrui, mamai. Žmonėms, kurių nebėra šalia, įpilu šampano, sau – sulčių. Ir linksmai sau spaudinėju televizoriaus pultelį. Pamilau savo vienumą visa širdimi ir jį labai vertinu! Moterims linkiu trijų svarbiausių dalykų – orumo, ištvermės ir savigarbos. O Lietuvos vyrams linkiu tik vieno – kad senstelėję neišdurnėtų ir nepultų ant jaunų panelių.“
Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Gali net ir reklama. Pavyzdžiui, užrašas moterų kirpyklos lange: „Tu nuostabi, bet kas nutiko tavo plaukams?!“ Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti, ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.
„Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios nors knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. O juk tėvas nebuvo nei budelis, nei budelio padėjėjas, atvirkščiai, dėl tarnybos neretai atsidurdavo pačių garbingiausių miesto žmonių priešakyje ir būdavo ten visiškai teisėtai, atrodydavo visai savo vietoje. Jis turėdavo būti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilmingųjų princų. Ir jis būdavo pirmas – jis dirbo laidotuvių karietos vežiku!“ – rašė Hansas Kristianas Andersenas.
Pastebėkite, kaip kalba geros nuotaikos žmonės. Jų kalboje pilna geros nuotaikos žodžių ir jų visada įdomu klausyti, nes jų kalba pakili. Juk pažįstate tokių žmonių, nors jų ir nėra daug, kurių kiekvienas žodis laukiamas? Pabandykite ir jūs. Įėję į klubą ar kur nors kitur sakykite panašiai: „Tai šauniausias klubas, kokį tik mačiau. Tai gražiausia rankena, kurią tik laikiau. Tai nuostabiausias monitorius, iš kokio tik skaičiau. Tai nerealiausias straipsnis, kurį tik studijavau. Tai pats geriausias dalykas, kurį šiandien sužinojau...“ ir t. t. Darykite tai. Tai jums padės. Jūs tapsite vertės kūrėju.