Šiandien ryte į mano kambarį pro langą prasimušė saulės spindulys. Jis slinko pasieniu, kol mielai apglėbė visus kambaryje esančius daiktus. Pagaliau tamsiausias metų periodas baigėsi, dienos ims ilgėti, atnešdamos naujas viltis ir, tikiu, įgyvendindamos slapčiausias svajones.

Ričardas JAKUTIS
2013-ieji jau lieka praeityje. „Kokie Jums buvo praėję metai?“ – klausia viena TV laida ir pateikia atsakymų variantus: „Geresni nei praėjusieji“, „Blogesni nei praėjusieji“, „Tokie patys“. Skambučio kaina – 1 litas.
Baigėsi pirmasis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Po 1429-aisiais Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje vykusio Lucko suvažiavimo, kuriame buvo sprendžiamos Vidurio ir Rytų Europos problemos, nieko panašaus nėra buvę. Ir tai rašau be ironijos.
Nors 1429-aisiais suvažiavime Lucke taip ir liko neišspręstas Vytauto karūnavimo klausimas, o 2013-aisiais susitikimo Vilniuje nevainikavo Ukrainos asociacijos sutarties su ES pasirašymas, tačiau tai nesumenkina abiejų šių įvykių svarbos.
2013-aisiais Lietuvą labiausiai vienijo jaunos mergaitės iš Lietuvos pergalės plaukimo takelyje – be abejo, turiu omeny Rūtos Meilutytės pasiekimus. Visgi kompiuteryje labiausiai ieškoma pavardė praėjusiais metais buvo ne Rūtos Meilutytės, ne prezidentės Dalios Grybauskaitės ar premjero Algirdo Butkevičiaus, bet Vytauto Šapranausko. Jei apie vestuves, tai žmonės labiausiai domėjosi Andriaus Šedžiaus vestuvėmis, žodžiu, Oksana Pikul čia buvo nurungta. Iš ekonomistų populiariausi Nausėda, Maldeikienė ir Bradauskas. Geriausi 2013-ųjų gaminiais pripažinti silkių filė „Zigmas“ ir vanilinio plombyro ledai „Aurum“.
Kai kas pasikeitė. Pagaliau skambinant 112 bus galima nustatyti pagalbos prašymo vietą, o prekybos centrai bus statomi rimčiau ir tvirčiau, gal net patys žmonės supras, kad ne tuose centruose laimė. Lietuvaičių gyvenimo trukmė 2013-aisiais nepakito, liko kaip ir ankstesniais metais: vyrų gyvenimo trukmė 68,4 metų, o moterų –79-eri metai. Vyrų Lietuvoje vis dar mažiau – 1 vyrui tenka 1,17 moters. Kuo labiausiai praėjusiais metais pasitikėjo žmonės? Sako, gaisrininkais, o aš manyčiau, kad telefoniniais sukčiais. Apgauta moteriškė vis dar nepraranda vilties atgauti pinigus ir ieško Puškino bobutės, nes pagautas sukčius teismo metu į jos paklausimą, kas grąžins pinigus, taip jai pažadėjęs.
Labiausiai 2013-aisiais pabrango daržovės, ypač bulvės – 10,9 proc., vandentiekio paslaugos – 5,6 proc., duona ir grūdų produktai – 3,3 proc., žuvys ir jų produktai – 2,3 proc., pienas ir jo produktai – 2 proc. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) metų pabaigoje buvo 2305 Lt, o atskaičius mokesčius – 1784 Lt. Daugėjo gyventojų Vilniuje. Sostinėje jau gyvena 27 proc. šalies gyventojų.
Praėjusiais metais į Vilnių buvo atgabenta Luvro muziejaus kolekcija. Į Šiaurės ir Vidurio Europą Luvras leidosi pirmą kartą. O užsienyje įvyko keli šimtai kultūrinės programos renginių. Užsieniečius žavėjo Violeta Urmana, Jonas Mekas, Šarūnas Bartas, Petras ir Lukas Geniušai, Martynas Levickis, Dominykas Vyšniauskas, „Ažuoliuko“ ir šiauliečių „Dagilėlio“ chorai, Čiurlionio kvartetas, daug kitų kolektyvų ir menininkų. Didžiulio pasisekimo sulaukė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatymas Gente ar Antano Sutkaus paroda San Paule. Praėję metai nustebino, kad lietuviai vėl gali kurti puikius filmus. Metai, prasidėję „Auroros“ ir „Tyli naktis“ premjeromis, baigėsi „Kolekcioniere“, „Ekskursante“ ir „Lošėju“, kuriuos jau matė ispanai, lenkai, vokiečiai, estai... Keista tik, kad į geriausių lietuviškų knygų penketuką nepateko Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Juk tikrai ji stipresnė už kitas penketukui pasiūlytas knygas. Bet tai jau kita tema, tik įrodanti, kad mes turime daug puikių kūrėjų.
Lietuva dar kartą įsitikino ir kitus įtikino: kultūra – geriausia, ką turime. Lietuva neturi didelio politinio svorio, tad jai pravartu labiau išnaudoti kultūrinį potencialą, ir nors pirmininkavimo metai ES baigėsi, kultūrinę programą derėtų tęsti. Deja, valdžia mano kitaip, ir prasidedančiais metais Lietuvos kultūros misijoms vėl teks senasis kapšelis. Valdžia pasinaudoja kultūra ir palieka ją likimo valiai iki kito karto. Tai todėl, kad pačiai valdžiai tos kultūros stinga.
Tame kontekste labai deramai į Lietuvos kultūrinį gyvenimą įsipynė Jono Vaitkaus režisuotas Kazio Binkio spektaklis „Atžalynas“ (aišku, jau reikėtų pradėti kalbėti apie Šiauliuose pasirodantį kitą šio režisieriaus spektaklį – Vaižganto „Nebylį“, bet, manau, jis bus priskiriamas prie 2014-ųjų įvykių).
„Atžalyno“ veikėjų moksleivių tėvai, gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, sugebėję pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti, savo atžaloms galėjo drąsiai tarti „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis ir baigti Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome“ ir matydami augantį jaunimą, pasidžiaugti: „Gražus atžalynas auga“ (paskutinė pjesės frazė).
Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną“ (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal architekto Karolio Reisono projektą. Pjesės autorius Kazys Binkis, o ir visi tikėjo, kad šitas jaunimas, kurių kišenėse buvo daugiau pavasarių nei litų, atkurs Lietuvą, kad Lietuva gerose rankose. Tačiau susiklostė, kad tas atžalynas, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyti 30 000 jaunų, pačių drąsiausių – tai labai daug. Vėliau prasidėjo bėgimas iš Lietuvos. Tai kartai ir Lietuvai teko toks likimas.
Tegalima pritarti režisieriui Jonui Vaitkui, teigiančiam, kad yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Teatro kritikai taikliai pastebėjo, jog tai spektaklis, kurį reikia priimti, įsiklausyti ir nebijoti to žinojimo, kas bus, koks istorijos finalas. Tiesa, istorija nesibaigia, ji tęsiasi. Tai, manau, svarbiausia, ką spektaklio kūrėjai norėjo pasakyti. Teatro kritikai taip pat išskiria rato principą, kuris yra šio spektaklio potekstė, vizualinis simbolis, išaugantis iki archetipo. Tiesa, tai ne tas ratas, kuris prisimenamas iš „Kaukazo kreidos rato“, kai dvi motinos – tikra ir netikra – bando ištraukti savo vaiką iš nubraižyto rato. Tai gyvenimo laiko ratas, kuriame tautos istorija eina ratu, kartojasi, susilieja. Spektaklio pabaigoje sukasi šokančiųjų ratelis, ratu sklendžia „Lituanicos“ lėktuvėlis. Protingi žmonės sako, kad, jei nežinai savo istorijos, tai esi pasmerktas tą istoriją pakartoti. Gaila, jei ją kartoji ir žinodamas.
„Atžalynas“ – dvasingumo akcija. Tik kitokia nei dabartinės akcijos, kuriomis baigėsi 2013-ieji. Neseniai girdėjau nuomonę apie tokias akcijas. Kiek ja paabejojau, bet, atrodo, pritarčiau. Kada mes kursime ne turčių ir elgetų, o orių žmonių valstybę, kur žmonės nebūtų pažeminami iki elgetų? Televizijoms turėtų nelikti galimybės daryti „šou“, panaudojant vargšus žmones kaip to „šou“ subjektus. Kaip galima iš labdaros pasidaryti sau pramogą?! Nejau tie, paramos akcijų metu sėdintys salėje, sėdintys prie televizorių, nežino, kaip tyliai gražiai padėti skurstantiems?! Bet ką aš čia postringauju. Kažkada kasėm didžiulę duobę, kuri vadinosi šviesi ateitis, dabar kiekvienas kasamės koridorius ir gerai, jei dar kur nors susitiksime.
Rašydamas apie „Atžalyną“, prisiminiau aną emigraciją. 2013-aisiais irgi netilo kalbos apie ją – jau kitą emigraciją, vykstančią dienomis, kai Lietuva po penkiasdešimties metų pertraukos vėl išsikovojo laisvę. Galime šių dienų emigrantus vadinti išdavikais, galime ir priešingai – teigti, jog gerai, kad išvažiuoja, nes kur daugeliui dėtis, kaip pragyventi ir net, girdėjau, nesiryžtančius emigruoti ir čia vegetuojančius vadinti „buduliais“. Tik teisingai kažkas yra pasakęs, jog kad ir kaip mes vieni kitus vertintume, aukštintume ar teistume, visi bent viena savo širdies dalele suprantame, kad Tėvynė yra tai, ką mes visi patyrėme. Mūsų Tėvynė vis vien nėra Airija, Vokietija, Norvegija... Mes visi iš Lietuvos.
Pavelas Kohoutas, Bohumilas Hrabalas, Milanas Kundera ar Vaclavas Havelas mums bemat asocijuojasi su Čekoslovakijos disidentine kultūra. Po 1989-ųjų viskas ėmė klostytis kitaip. Vaclavas Havelas tapo pirmuoju čekų prezidentu, Pavelas Kohoutas nieko originalaus nebesukūrė, Bohumilas Hrabalas nusižudė, o Milanas Kundera ėmė rašyti prancūziškai ir nebelaikė savęs čekų rašytoju. M. Kunderos romano „Nežinomybė“ tema aktuali ir beveik negvildenta: reemigracija po sovietų imperijos subyrėjimo, grįžimas į tėvynę, savo šaknų ieškojimas, bandymas atgaivinti ar numarinti atmintį. Autorius klausia: ar sugrįžimas yra įmanomas? Remiasi ir mitologija – Odisėjo grįžimo Itakėn istorija. „Dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. Bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime“, – įžvelgia rašytojas.
O jų kolega, JAV gyvenantis lenkų rašytojas Adamas Zagajewskis, esė rinkinyje „Du miestai“ žmones skirsto į sėsliuosius, emigrantus ir benamius. Sėslieji miršta ten, kur gimė, emigrantai kuriasi naujus namus užsienyje, o benamiai – tai tie, kurie dėl atsitiktinumo, likimo užgaidų, dėl savo kaltės, savo temperamento nenorėjo ar nesugebėjo užmegzti artimų ir širdingų saitų su aplinka, kurioje augo ir brendo. Pasak rašytojo, būti benamiu – visai nereiškia gyventi po tiltu, tai tik toks likimo ištiktas žmogus, negalintis nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo mažoji tėvynė.
Ir dar norėtųsi apie 2013-ųjų įvykius globaliau. Tiesa, nesakysi, kad šie įvykiai neliečia Lietuvos. Pavyzdžiui, popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas ir naujo popiežiaus Pranciškaus išrinkimas. Naujasis popiežius prieš 2013-ųjų Kalėdas perspėjo Vatikano administratorius, kad jų darbą gali įtraukti žemyn besileidžianti vidutinybės kulto, paskalų ir biurokratinių rietenų spiralė, jeigu jie užmirš savo profesinį pašaukimą – tarnauti Bažnyčiai. Bet tai, aišku, tinka ne tik Vatikano darbuotojams. Tai tinka visiems. Čia aš ir apie tarnavimą Lietuvai.
2013-aisiais mažai buvo bekalbama apie pasaulio pabaigą. Matyt, dar metais anksčiau nepasitvirtinusios Majų kalendoriaus pranašystės tas kalbas apslopino. Nors jau atsiranda teigiančių, kad, nepaisant Majų kalendoriaus klaidų, atsargas pasaulio pabaigai reikia kaupti. Štai Nostradamas 2014-aisiais pranašauja pasaulio pabaigą. Ir visai nesvarbu, kad pasaulio pabaigos pagal jo pranašystes galima laukti praktiškai kasmet. Apie 2014-uosius jis rašo: „Ten šiaurėje, netoli Vėžio žvaigždyno pasirodys barzdota žvaigždė: Susa, Siena, Boeotia, Eretria, Romos didysis mirs tą naktį“. Užtikau interpretacijų, kad turima omenyje Šiaurės Korėja, kuri sukels Trečiąjį pasaulinį karą. Barzdota žvaigždė – kometa ISON, kuri gali pataikyti į Saulę. Romos didysis gali reikšti pasaulyje kol kas dominuojančios iš Vakarų kilusios civilizacijos įtakos pabaigą arba tiesiog Romos popiežių. Mat Popiežius Pranciškus turi su juo susijusią pasaulio pabaigos pranašystę. XII a. gyvenęs šventasis Malachijus išpranašavo, jog iki paskutinio teismo dienos bus 112 popiežių – o 112-asis ir yra Pranciškus. Tiesa, Malachijaus pranašystėje paskutinis popiežius vadinamas Petru. Katalikų Bažnyčia pranašystėmis netiki, tačiau dėl viso pikto popiežiams neleidžiama rinktis Petro II vardo. Pasaulio pabaigos entuziastams tai ne kliūtis. Jie primena, kad 112-asis popiežius savo vardą pasirinko pagal šventąjį Pranciškų Asyžietį, o pastarojo tėvo vardas buvo Petras.
Dar galime prisiminti vikingų pranašystes, pagal kurias 2014-aisiais įvyks Ragnarokas – skandinaviška Armagedono versija, lemiamas mūšis tarp Odino vadovaujamų dievų ir milžinų bei kitų pabaisų. Yra žinoma netgi labai tiksli pasaulio pabaigos data – 2014 m. vasario 22-oji. Anot vikingų, Odinas mirs, vilkai praris Saulę ir Mėnulį. Tad jeigu iki vasario antros pusės Trečiasis pasaulinis karas nekils, vėliau teks jį kariauti pasišviečiant žibintuvėliais.
Visgi net solidūs mokslininkai tvirtina, kad kai kurios politinės prognozės 2014-iesiems ne tokios ir juokingos. Kai kurie ekspertai mano, kad JAV prezidentas Barackas Obama, painiodamasis į Artimųjų Rytų reikalus, gali išprovokuoti branduolinio ginklavimosi suintensyvėjimą, tada masinio naikinimo ginklas atsidurs teroristų rankose, ir tai išties gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą.
Ekonomistai irgi nieko linksmesnio neprognozuoja. Nors šiuo metu JAV akcijų rinkos laikosi gana gerai, kai kurie finansų ekspertai, pateikę ekonomines prognozes 2014-iesiems, spėja, kad dar šį mėnesį galimas akcijų rinkos žlugimas. Dėl nekontroliuojamos JAV skolos doleris nebeliks rezervine valiuta, dėl to kils ekonominė krizė.
Skaičiau, jog vienas buvęs mokinys, dabar literatūros kritikas, dėkodamas už mokyklos metus, pagyvenusiai mokytojai lituanistei dovanojo Harukio Murakamio knygą „Norvegų giria“. Jos išvada buvo vienareikšmiška – knyga yra tuščia, joje nieko nėra, nei veiksmo, nei įdomių veikėjų, o pagrindinis herojus – iškrypėlis, „dvaklinėjantis“ be jokio tikslo. Apie tokius neverta rašyti. Ir tam literatūros kritikui, ir man tai viena iš įspūdingiausių knygų. Knyga, kurioje pats gyvenimas, kurį, tikėtina, galėtų gyventi studentas netgi dabartinėje (nepaisant to, kad knygos veiksmas vyksta 7–8 dešimtmetyje) Lietuvoje. „Norvegų girią“ (yra tokio pavadinimo „The Beatles“ daina) puikiai galima pavadinti romanu apie jaunuolio tapimą suaugusiu. Tai beveik ne knyga – tai tarsi filmas ar muzikinis kūrinys. Viskas pasakojama vaizdais bei muzikos garsais: vėjas šiaušia pievą, ošia giria, regi einančiųjų siluetus, skamba gitara...
Metų sandūroje sužinojau, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų mano, kad reikalai pastaruoju metu Lietuvoje iš esmės krypsta į blogą pusę, bet kita pusė mąsto – kad į gerą. Skaičiau, kad geros ir blogos informacijos apdorojimas vienu metu negali vykti, todėl apie pusę laiko dėmesys apdoroja gerą informaciją, o kitą pusę laiko – blogą. Arba atvirkščiai. Šis geros bei blogos informacijos apdorojimo procesas ir vadinasi nuotaika.