Apie laiką metuose kalbame bent penkis kartus: kovo pabaigoje, kai priekin pasukame laikrodžio rodykles, spalio pabaigoje, kai tas rodykles atsukame atgal, per gimtadienius, laidotuves ir pradedant naujus metus. Aišku, kalbame ir dažniau, bet tuos penkis kartus neišvengiamai.

Ričardas JAKUTIS
Laikas – viena pagrindinių (greta erdvės) materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Nors paprasčiau apie laiką yra pasakęs Einšteinas: „Laikas yra tai, ką rodo laikrodis.“
Skaičiau, jog visata įgavusi pagreitį. Ir Saulė, ir Žemė, ir kitos planetos sukasi greičiau, tad para jei ir turi vis dar 24 valandas, tai jos yra trumpesnės nei buvusios prieš kelis dešimtmečius, o ypač prieš kelis šimtmečius. Aišku, pavasaris, vasara, ruduo ir žiema ateina kaip ir atėję, tik viskas irgi greičiau. Mes to nejaučiame, nes 24 valandos ir toliau vadinamos 24 valandomis. Tiesa, parašiau „mes to nejaučiame“, bet ne vienas tvirtina, jog jaučiąs – viskas vyksta greičiau. Patikėjau ir aš tokiais pamąstymais, bet vėliau pagalvojau – laikrodžiai juk mechaniniai, tad jiems Saulės ar Žemės sukimasis negali turėti jokios reikšmės ir 24 valandos tebėra tokios pat trukmės 24 valandos.
Kai sakome, jog neturime laiko, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, nors tereikia tik paaukoti kokiam nors reikalui laiko ir laiko atsiras, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. O dar būna, kad žmonės, sakantys, jog neturi laiko, paprastai nieko neveikia. Nauja diena. Atsikeli. Eini. Dirbi. Grįžti namo. Žiūri televiziją. Naršai internete. Eini miegoti. Ir vėl viskas kartojasi. Sutinkant Naujuosius, draugas palinkėjo sėkmingų Naujųjų ir dar paklausė, kokie man buvo praėjusieji. Keistas klausimas „Kokie buvo tau praėjusieji metai?“, juk vienoj šaly gyvename. Gi prasidėjus metams labiausiai nesinori prisiminti sakmę apie mergelę, klausiusią žynio ateities ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“
Atvykę iš Vakarų pasaulio sako, jog lietuvius iškart atskirsi – jie susiraukę ir nelaimingi. Bet kaip tokiais nebūti, jei mes vienas kitam negalime palinkėti net to, kad šiais metais nuvalytų kelius, o ką jau ten kalbėti apie palinkėjimus, kad politikai nevogtų ir nemeluotų. „Tu man sugadinai vakarą“, - priekaištauja viena šeimos pusė. „O tu man gyvenimą“, - atsikerta kita.
Priimta linkėti laimės, džiaugsmo, sveikatos, sėkmės, pinigų... Kažkodėl mažai kas linki humoro jausmo. Humoro jausmo palinkėjimas tarsi įžeidimas. Atrodo, linki prieš tave stovinčiam išminties, proto. Gal galvojama, kad tokie palinkėjimai gali įžeisti, nes linkima to, ko kitam trūksta, o kad trūksta humoro jausmo juk nesakysi. Be to, vieni turi humoro jausmą, o kiti turi jausmą, kad turi humoro jausmą.
Kaip būtų gerai, jei į pagrindinį planą grįžtų paprasti jausmai – draugystė, jautrumas ir humoro jausmas. Mums visiems to dabar labai reikia, nes gyvename žiauriame ir ciniškame pasaulyje. Iš dalies dėl stereotipų, kuriems visi paklūstame. Iš interneto gauname pernelyg daug informacijos, kurios patys negalime patikrinti. Teisti kitus mums tampa vis lengviau, užuot geriau supratus pasaulį, mūsų galvose įsigali vis didesnis chaosas. Blogiausia tai, kad technologijos išstumia tradicinius ryšius tarp žmonių. Jie tolsta nuo tikrojo artumo. O juk geriau vienas puodelis geros kavos nei visas tūkstantis neskanios.
Prisiminiau bičiulio istoriją, kuris sutikti, tiesa, užpraėjusių metų Kalėdas ir Naujus metus buvo nutaręs svetur. Bet kelionių firma bankrutavo, kelionės nebuvo, pinigai dingo. Bičiulis skundėsi ir sielojosi, nesupratęs, kad smulki kelionių firma gali bankrutuoti. O iš ko galima buvo suprasti? Pamąsčiau, jog gal iš to, jei turistinė firma dar siūlo nusipirkti universalų dulkių siurblį, lieknėjimo diržą, du masažuoklius už vieno kainą ir nepamainomą maisto ruošimo kombainą. Jei turistinėje firmoje ant sienos kabo raštai nuo Tailando karaliaus ir Nepalo princo. Jei turizmo firmos tinklalapyje visi sužavėtų žmonių atsiliepimai parašyti su vienodomis klaidomis. Jei pardavę kelionę, įstaigos darbuotojai išbraukia jūsų pavardę iš kažkokio sąrašo ir vos tik jums atsiskaičius už kelionę, pinigus iškart ima tarp savęs dalytis.
Šiam bičiuliui, braidžiojančiam gatvėmis įsispraudus į apsiaustą, kai tuo metu turėjo bėgioti po pajūrio ar vandenyno paplūdimio smėlį, norėjau palinkėti humoro jausmo, bet susilaikiau. Be to, gal ir dažnai rašau apie humoro jausmą, nes kas jį turi iš to jo neatimsi, kas neturi – neįkrėsi, linkėk nelinkėjęs. Taigi tik apsisprendžiau, kad nustosiu rašinėti apie tą jausmą, kai po vieno iš paskutinių mano tekstų, kurio pabaigoje nebuvo anekdoto, bulvare sustabdęs bičiulis pirmiausiai paklausė: „O kur anekdotas?“
Humoro jausmo turėjimo ar neturėjimo testas, sako, turėtų būti toks: Ar galite juokingai perpasakoti paskutinį kartą girdėtą anekdotą? O kaip reaguojate į draugų pokštus bei nepiktus pasišaipymus, nukreiptus prieš jus? Ar atkreipiate dėmesį į laikraščiuose ar žurnaluose spausdinamas humoreskas ar karikatūras? Ar sugebate juoktis ne tik iš kitų, bet ir pats iš savęs? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jums nesvetimas humoro jausmas. Gi neturintiems humoro jausmo, girdėjau, siūloma patylėti ir viskas esą bus gerai.
Nesinori sakyti, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo. Visiškai pritariu teiginiui, jog sunkius periodus išgyventi padeda ironija. Tad šiuo metu ji labai reikalinga. Tiesa, žinau teigiančių, kad ironija yra tik sugebėjimas pagirti žmogų taip, kad jis įsižeistų ilgam. Juo labiau, gali atsirasti prieštaraujančių ir teigiančių, kad ironija krizės metais yra šventvagiška. Antra vertus, nejaugi ištikus krizei tetinka tik liūdėti ir pulti neviltin? Jei sunkus periodas paverčiamas pykčio išliejimo laikmečiu, niekam nuo to ne lengviau.
Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Be šių jausmų žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Patiko mintis, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį. Patiko ir dar viena, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti.
Kai šiandien aplink tiek problemų ir dauguma žmonių juoktis ar bent šypsotis pamiršę, supranti, kad humoro jausmas atsiras, kai bus dar blogiau. Paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą. Bent man patiktų, kad būtų juokaujama visur ir visada. Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus kiekis, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Pavarčiau įvairiausius žodynus, enciklopedijas. Ten rašoma, jog „humoras“ – vienas iš keturių organizmo skysčių, kurį senovės medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą. Humoro jausmas yra gebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. „Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nenusijuokėte“, – taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius.
Kaip nepritarsi garsaus pasaulio teologo Peterio Bergerio nuomonei, kuris, atrodo, turintis būti užkietėjusiu dogmatiku, teigia, jog pasišaipyti iš ko nors dar nereiškia negerbti to dalyko. Nebent čia tik vertėtų nepamiršti kinų išminties, kuri byloja: „Jei jau ketini juoktis iš žmonių, yra protinga pradėti nuo saviškių.“ P. Bergeris sako, jog gaila, kad priimta manyti, girdi, tragedija yra rimtesnis dalykas nei komedija. Tiesa, kad tragedijoje žmogiškasis gyvenimas yra siejamas su mirtimi, tuo tarpu komedijoje tokios pabaigos bei dramos nėra ir pasaulį suvokdami pagal savo patirtis, tragediją neretai galime palaikyti tinkamesniu gyvenimo atitikmeniu. Išnyks mūsų planeta ir net visa Saulės sistema, nebent astronomai pakeistų nuomonę ir imtų skelbti naujas tiesas, todėl empiriniu požiūriu tragedija iš tiesų yra „rimtesnė“ nei komedija, turinti daugiau sąsajų su realybe. Bet kodėl anapus empirinio pasaulio negali egzistuoti kita, maloni realybė?
Pasibaigus šventėms turime prisipažinti, jog net švęsti taip natūraliai kaip seniau, be ypatingų vidinių pastangų, sekasi vis sunkiau ir sunkiau. Kalėdos prasideda anksčiau nei adventas (Kalėdų laukimo laikotarpis). Viskas susimaišę, susipynę, kad net nebežinome, kada kokią šventę ir kaip ją švęsti. Kūčių ir Kalėdų anksčiau švęsti nebuvo galima, tačiau tomis dienomis, dar mokiausi mokykloje, visi mokiniai būdavome šventiškai pakylėti, draugiškesni, net mokytoja būdavo viskam atlaidesnė.
O žodžius „niekas nepasikeis“ patvirtina, pavyzdžiui, prieššventinis Olego Gazmanovo koncertas. Atlikėjo, kurio dainų labiausiai klausosi kareiviai ir kaliniai, kurio gerbėjų dauguma yra rusakalbiai, koncerte Vilniuje tarp žiūrovų daugiausiai buvo girdėti kalbant lietuviškai. Žurnalistų įspūdžiai iš koncertų susidėjo iš jų kalbintų atėjusių į koncertą pasisakymų, o tie pasisakantys tvirtino negarbinantys komunizmo ir sovietų valdžios, tačiau jie gimė ir gražiausius jaunystės metus praleido šalyje, kurią valdė vos žodį išlemenantis ligonis (Leonidas Brežnevas), visi turėjo darbo, mažus atlyginimus, bet visiems iš valstybės buvo galima saikingai vogti ir be rūpesčių gyventi. Kai kas net norėjo pasiklausyti O. Gazmanovo dainos „Gimiau SSSR“, kurią solistas nužiūrėjo nuo užmarštin nugrimzdusio amerikiečių roko dievaičio B. Springsteeno „Born in the USA“ („Gimęs JAV“).
Kai buvo nerodomas ORT televizijos kanalas, vietoj jo atsiradę transliuotojai nebuvo kitokie. Štai rodomas tarybinės armijos dainų ir šokių ansamblio koncertas, iliustruojamas tankų antpuolių, karinių lėktuvų skrydžių, patrankų šūvių ir kareivių atakų vaizdais. O naujametinės Lietuvos televizijų programos... Kai kurios mūsų televizijos dargi rodė iš rusų televizijų paimtas laidas. Gi jei ką sukūrė savo – vien beskonybė. Štai Lietuvos humoristų vakaras. Gėda buvo tų mūsų humoristų klausytis. Gėda už juos pačius. Įsijungus tą pačią naktį kad ir Lenkijos programą, supranti, kad jie gyvena visiškai kitame pasaulyje.
Kaip norisi gyvenime regėti daugiau tikrų vertybių. Internetinio Bernardinų puslapio tekstuose apie švenčių laukimą malonu buvo skaityti pasakojimus apie tylų ir kruopščiai suplanuotą bruzdėjimą namuose, kampų kampelių švarinimą, blizginimą prieš šventes. Apie susikaupimą ir jaudulį prieš jas. O po švenčių dar ilgai saugomą kiekvieną jų pėdsaką, kiekvieną saldainių popieriuką, taip pratęsiant šventės teiktą džiaugsmą.
Norėtųsi, kad daug vertybių sugrįžtų. Na, jei 2013-aisiais to neįvyko, gal šiais metais įvyks. Pavyzdžiui, dovanoti moteriai gėlių per pirmą pasimatymą. Prieš keturiasdešimt metų tikriausiai vyrai nė įsivaizduoti negalėjo, kad kada nors ateis laikai, kai vyrai į pasimatymus vaikščios be gėlių savo damoms. Dar norėtųsi, kad grįžtų trijų dienų taisyklė. Psichologai moko, kad trijų dienų taisyklė - po pirmo pasimatymo nepulti skambinti merginai, o palaukti bent kelias dienas. To reikia, kad mergina neprarastų susidomėjimo. Juo labiau visa tai tinka merginoms. Ir šiukštu, po pirmo susitikimo jokio intymumo ir, žinoma, jokio sekso. Seksas per pirmą pasimatymą užkerta kelią tolimesniems santykiams. Nors antra vertus, jei pasidavėte aistrai jau per pirmąjį susitikimą, dar tikrai nereiškia, kad neturite šansų tęsti pažinties.
Kiekvieną depresiją reikia sutikti su šypsena, depresija pagalvos, kad atėjo pas idiotą ir pasišalins. 2014-ais, sako, reikia atsikratyti viso, kas nereikalinga. Peržiūrėkite savo drabužinę: jei kelerius metus ten laikomi drabužiai, kurių nė karto nebuvote apsirengę, išmeskite juos arba atiduokite savo pažįstamiems ar vargstantiems žmonėms. Tą patį reikėtų padaryti ir su papuošalais, kosmetika, visokiomis smulkmenomis. Apskritai, negalima laikyti namuose sugadintų ir sulaužytų daiktų! Mat jie savo atidirbo ir susikaupė neigiamos energijos, kuriai padedant pritraukia į jūsų namus neigiamas vibracijas. Ypatingą dėmesį skirkite buvusių partnerių dovanoms. Jei saugojate jas ar net ir toliau jomis naudojatės, išsaugote ir nepageidaujamus energinius kontaktus su tuo žmogumi. Atsikratykite tų dovanų arba bent paslėpkite jas kuo toliau nuo savo akių. Nors ir nepamirškite, jog jei gavote dovaną be priežasties, žinokite – priežastis yra.
Dar sako, kad atsikračius nereikalingų daiktų, pats laikas atlikti visuotinę tvarką. Atitraukite krėslus ir minkštasuolius, išvalykite dulkes ir iš po spintų. Pasistenkite išvalyti ir sunkiausiai prieinamas vietas.
Prasidėjusiais metais yra kuo pasidžiaugti: mūsų laukia 9 laisvadieniai, 3 ilgieji savaitgaliai, kurių vienas – 5 dienos. Vakarų šalių piliečiai pas ekstrasensus eina sužinoti, kas bus laimingas, mes – kas bus nelaimingas. Į klausimą, ar su jaunimu viskas gerai, girdisi įvairiausių atsakymų. Džiugu, kad dažniau nuskamba atsakymas – viskas gerai. Tūkstantis neskaito knygų, bet tūkstantis skaito ir pastarieji darys tvarką.
Kaip pažadėjau tam bulvare sutiktam bičiuliui, baigsiu šį tekstą anekdotu.
Mažame miestelyje vienas verslininkas nusprendė atidaryti barą. Problema ta, kad jis buvo šalia bažnyčios. Klebonui tai nepatiko ir per kiekvieną pamokslą jis ragino parapijiečius priešintis ir melsti Dievą, kad jis nubaustų akiplėšą verslininką. Vieną naktį kilo smarki audra su perkūnija, kurios metu žaibas trenkė į barą ir jis sudegė iki pamatų. Baro savininkas padavė kleboną į teismą reikalaudamas atlyginti nuostolius. Teisėjas buvo sutrikęs: „Aš kol kas nežinau, kokį priimti sprendimą, nes iš bylos duomenų akivaizdu, kad kažkoks baro savininkas tiki Dievą, o visa bažnyčios vadovybė netiki...“