Turbūt visi esate girdėję jau visiška banalybe tapusį komentarą, kad išvykus į užsienį pirmas dalykas, kurį pastebi – tai besišypsančius ir laimingus žmones. Tai tiek banalu, kiek ir realu – todėl apie tai kalbėti jau būtų beprasmiška. Bet yra dar ir kitas niuansas – neretai piktais žmonėmis skundžiasi tie patys žmonės, kurie… ištisai skundžiasi. Bene labiausiai nusivylę atrodo tie, kuriuos pavadinčiau „tik Lietuvoje taip gali būti“ karta. Jie kartoja šią frazę, lyg kokį destruktyvų užkalbėjimą – paklydę, uždaryti siauroje Lietuvos (o gal Rusijos) informacinėje erdvėje, bejėgiškumo surakintomis rankomis ir kojomis.

Ričardas JAKUTIS
Autobuse pastebėjau vaikinuką mobiliuoju pasiuntusį draugui SMS „Ką veiki?“ Sulaukė atsakymo „Nieko. O tu?“ Žodžiu, pasikalbėjo. Neturint darbo nėra kuo užsiimti. Pažįstama veikli moteris pasipasakojo galvojanti Šiauliuose įsteigti auklių „uabą“. Pagyriau, nes, manau, užsakymų turėtų – daug kas prašytų auklės vienam vakarui, kiti ir ilgesniam laikui. Be to, juokais, o gal ir rimtai, pamąsčiau, jog būtų galima įsteigti ir parašų rinkimo „uabą“. Dabar rinkti parašus populiaru. Priimi užsakymą tūkstančiui ar keliems tūkstančiams parašų ir dirbk.
Kartais gyvenime pasijunti nekaip. Galvojai, jog elgeisi teisingai, bet, pasirodo, klydai. Kad ir aš – nutariau mesti svorį. Griebiausi liesų produktų, bet, pasirodo, jie prikimšti cukraus, krakmolo ir kitokių figūrai kenksmingų medžiagų. Nebevalgiau po šešių, bet paaiškėjo, jog nesvarbu, kuriuo paros metu užkandžiauji, svarbiausia: ką ir kokiais kiekiais valgai. Cukrų pakeičiau fruktoze, bet naujausi mokslininkų tyrimai parodė, kad visi cukraus pakaitai žalingi sveikatai: sacharinas ir ksilitas kai kuriose pasaulio šalyse jau oficialiai uždrausti, o fruktozė tokia pat kaloringa kaip ir cukrus. Atsisakiau sviesto, o ėmiau tenkintis tik margarinu, kol sužinojau, kad pagal energinę vertę jie vienodi (apie 36 kcal arbatiniame šaukštelyje), ir jeigu sviestas padidina žalingojo cholesterolio kiekį kraujyje, tai margarinas ne tik padaro tą patį, bet dar sumažina ir gerojo cholesterolio kiekį. Žinojau, kad augaliniai riebalai naudingesni nei gyvuliniai, todėl net vietoj įprastos grietinėlės į kavą ėmiau pilti augalinius produktus. Pasirodo, be reikalo! Augalinė pagal energinę vertę nenusileidžia įprastinei, užtat ją sunkiau pasisavina organizmas, nes joje yra įvairių priedų, skonio stipriklių ir aromatinių medžiagų. Be to, sužinojau, kad augalinio aliejaus šaukštelis kas rytą atsikėlus nors ir naudingas sveikatai, tačiau figūros nepatobulina. Ir dar – nuo seno tikinama, kad knygos skaitymas valgant ar televizoriaus žiūrėjimas yra viena iš persivalgymo priežasčių. Bet skaitydami knygą ar žiūrėdami televizorių valgiui sugaištate daugiau laiko, o tai reiškia, kad atitraukdami dėmesį nuo valgio į kitus dalykus greičiau pasisotinate mažesniu maisto kiekiu.
Belieka laukti, kol vėl kur užtiksiu dar kitokių žinių ar sužinosiu dar ką naujo, nes pasaulis sukasi ratu. Tad šiaip jau gyvenime laikausi dviejų dietų, nes nuo vienos esu alkanas.
Gal prieš dešimtmetį rašinėjau nedidukus komentarus vienam respublikiniam žurnalui. Kartą sugalvojau skelbimą, jog redakcija atsiprašo už praėjusiame numeryje atspausdintus piešinius, kuriuose reikėjo rasti dešimt skirtumų, bet per klaidą atspausdino vienodus piešinius ir tų skirtumų nebuvo. Aišku, nebuvo jokių piešinių, jokių klaidų, mąsčiau, jog pats toks atsiprašymas yra pakankamai juokingas. Bet kiek pasipiktinusių laiškų ir skambučių redakcija sulaukė. Pasirodo, žmonės ieškojo tų skirtumų, vargo po kelias valandas ir štai - nieko nerado.
Pabudęs susimąsčiau, kodėl nebeliko dienų kada būtų sveikinami vyrai. Vasario 14-ąją, įsimylėjėlių dieną, apie moteris kalbame gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-ąją - tik apie moteris. O kur vyrų šventės? Kad kažkada buvo tokia vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome. Kažkas pašmaikštavo, jog balandžio mėnesį yra dvi dienos, kada būdavo bandoma sveikinti vyrus. Tai – kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją (nors kosmosan kyla ir moterys) ir kartais balandžio 22-ąją, Lenino gimtadienio dieną (aišku, šią dieną sveikinami buvo tik humoro jausmą turintys vyrai, nes tokį turėdavo ir juos sveikinančios moterys). Pirmas birželio sekmadienis, Tėvo diena, irgi neišpopuliarėja, tarsi vyrai gėdytųsi žodžio „tėvas“ (viena moteris pasakojo, jog tą dieną ji sveikina savo buvusį vyrą norėdama priminti, kad reikia mokėti alimentus). Kažkas atrado, jog vyrų diena yra lapkričio 7-oji, bet toji data irgi, atrodo, neįsitvirtins.
Sako, kad moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. O kol kas net vyrų pramogos linksmesnės, pavyzdžiui, bernvakariai linksmesni nei mergvakariai. Per mergvakarius merginos netoliese laiko mobilųjį telefoną ir vis pranešinėja savo išrinktajam, kas vyksta ir kada grįš. Per bernvakarius vyrai viską aplinkui pamiršta.
Ir dar. Patiko pastebėjimas-klausimas, ar galėtumėte įsivaizduoti storapilvę keturiasdešimtmetę, kuri nekviesta klesteli prie jaunų žavių vyrų kompanijos? „Nu, vyrai, kaip gyvenate?“ – prabyla žemu dusliu balsu. Nevalytos panagės, putlūs pirštai gniaužia alaus bokalą, geltoni dantys plačiai išviepti, veide vingiuoja raudoni išsiplėtusių kapiliarų siūleliai? Ne. Tiesa, ir vyrus tokiais atvejais gelbsti tik vienintelis dalykas - stora piniginė.
Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Tokie tyrimai parodo, jog, Lietuvos moterų supratimu, tikras vyras yra tas, kuris geba aprūpinti šeimą materialiai, kuris yra jautrus ir supratingas, kuris mokėtų dirbti „vyriškus“ buities darbus ir užsiimtų vaikų priežiūra bei auklėjimu, be to, galėtų „bet kada patenkinti moterį seksualiai, jei ji to nori“. Še tau - pinigų prinešk, varvantį čiaupą sutaisyk ir dar žmoną popink. Iš kur tiek gebėjimų gali turėti statistinis Lietuvos vyras? Taigi manėme, jog esame tikri vyro idealai, tačiau susipažinus su tokiais sociologinio tyrimo duomenimis tenka konstatuoti - neatitinkame įvaizdžio. Net prekybos centre, pasimetęs tarp prekystalių vyras, tuoj šaukia: „Angele, Angele!“
Per vestuves jaunosios mestą gėlių puokštę pagavusį vyrą žmona įvertino antausiu. Keista, bet kartais vyrų mąstymas atsilieka. „Ar tu jau atsikėlusi?“ – prabudęs vyras klausia namus tvarkančios žmonos. Vieni vyrai turi pinigų dėka savo žmonų, kiti turi žmonas dėka savo pinigų. Vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose. Pateikus restorane sąskaitą vyrams, jie sumeta po 20 litų, nors sąskaitos suma yra 53 litai, o pateikus sąskaitą moterims ištraukiamas kalkuliatorius ir rašiklis. Vyras nė nemirktelėdamas sumoka už prekę du litus, nors ji tekainuoja litą, kai jam jos labai reikia, o moteris moka litą už prekę, kainavusią du litus, nors ji jai absoliučiai nereikalinga, bet yra išpardavimas. Vonioje vyras turi vidutiniškai šešis daiktus: dantų šepetėlį, skustuvą, skutimosi putas, odekoloną, muilą ir rankšluostį, o moteris turi vidutiniškai 66 daiktus. Vyras nežino net kai kurių jų pavadinimų. Ginčo metu moters žodis visuomet būna paskutinis. Viskas, ką po to pasako vyras, yra naujo ginčo pradžia. Moterys myli kates, vyrai teigia, jog myli kates, tačiau, kai nemato moterys, paspiria jas. Vyrai pripažįsta, kad žmonos iš esmės juos pakeitė ir kad į gera. Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Ir kai juos priima, jie pasirengę keistis.
Kodėl gyvenime tiek apgaulės? Gerai tam, kas perka baleriais, o parduoda litrais. Kas supaisys skirtumą. Reikėtų priversti „atkatus“ mokėti kultūra. Laimėjai konkursą, tam kuris sudarė sąlygas laimėti įteiki tiek ir tiek knygų ar bilietus į teatrą. Valdžios vyras statosi prabangų namą ir vis pagalvoja: „Kukliau reikėtų, ne tokį aš save matau.“ Dar gerai, kad yra optimistų, kurie į visas blogas žinias atsako: „Ką darysi, taip ir gyvensim.“ Tokie gali išgelbėti. Krizė. Pirmoji banga – pragyvenom. Antroji banga – pragyvenom. Trečioji banga – pragyvensim.
Ir dar apie valdžią. Kai kurie mūsų valdžios vyrai džiaugiasi, kad jų reitingai išlieka kokie buvę. Reitingai gal ir išlieka, bet pagarba mažėja.
Du valdžios vyrai kalbasi. Pirmas: „Sunku dabar.“ Antras: „O tau kas?“
Už vieną kandidatą į Seimą balsavo 634 žmonės. Aišku, išrinktas jis nebuvo, tačiau po rinkimų išleido savo kūrybos rinkinėlį 634 egzempliorių tiražu.
Mūsų politikams norisi sušukti: „Lipkit iš limuzinų ir sėskit ant dviračių, kaip daro Skandinavijos šalių politikai!“ Dar gerai, kad iš mūsų valdančiųjų, jei nemeluoja, yra „Senį ir jūrą“ perskaičiusių, dauguma net tokių dalykų neskaitę. Tiesa, gyvasis klasikas Juozas Erlickas siūlo mūsų politikams ne E. Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, o F. Dostojevskio „Idiotą“ ar „Nusikaltimą ir bausmę“ skaityti. Kažkada populiariame rusų leidinyje „Literaturnaja gazeta“ skaičiau skaitytojo pamąstymą, kaip susidoroti su oligarchais. Skaitytojas siūlė per premjerą įsiveržti į Didįjį teatrą ir suimti visus sėdinčius 1–8 eilėse. Pagalvojau, jog pas mus taip galima būtų pasielgti per kokį žurnalų išreklamuotą vakarėlį. Nors ne, ką aš čia paistau, tuose vakarėliuose visi tik apsimetę turtuoliais, o tikrieji turtuoliai į tokius kvailus vakarėlius nevaikšto.
Sunkiausia menininkams. Bet juk tikram menininkui neturėtų rūpėti, iš ko gyvens. Eilėraštis, nutapytas paveikslas ir yra jo namai. Apsigaubk jais ir gyvenk. Nors būkim atviri – anksčiau menininkai buvo asmenybės, dabar asmenybių veik nebėra. Ir kultūros spauda galėtų būti įdomesnė. Tiesa, antra vertus, Kinija kažkada klestėjo, bet tai tais laikais, kai bibliotekininkas buvo antras žmogus po imperatoriaus.
Viena pirmųjų šio mėnesio dienų - vasario 2-oji, JAV žinoma kaip Švilpiko diena. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Lietuvoje tam skirtas Pusiaužiemis (sausio 25 d.) ir orus mūsų krašte pranašauja barsukas. Pernai Pusiaužiemį oro sąlygos buvo panašios. Barsuko paliktų pėdų buvo labai mažai, jis nebuvęs labai aktyvus, todėl buvo spėjama, kad žiema bus ilga, o pavasaris – vėlyvas. Šiais metais buvo galima išvysti daug barsuko pėdų. Gausiai išmindyti šio gyvūno migracijos takai. Taigi galima daryti prielaidą, kad žiema bus trumpa. Antra vertus, išmanėliai sako, kad žiema ir taip ilgai užtruko, todėl barsukas dar nėra spėjęs gerai įlįsti į savo olą. Jo prognozės, kad žiema bus panaši kaip ir pernai, o pavasaris taip pat užtruks.
Maži mūsų gyvenimo nemalonumai nėra jau tokie atsitiktiniai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio - gamta dažnai veikia prieš mus. Šis gamtos veikimas prieš mus liaudies išminties kaip tik ir pavadintas Merfio dėsniais. Kalbant apie įvairias nesėkmes, šie dėsniai vis dažniau minimi ir Lietuvos žmonių, pvz.: „Jeigu kas nors bloga gali atsitikti, tai ir atsitiks.“ Nors dauguma žmonių neabejoja šio dėsnio tikrumu, mokslo žmonės pašaipiai vertina jį kaip mūsų selektyviosios blogų atsitikimų atminties požymį (blogis prisimenamas ilgiau negu gėris).
Kiekvienas gali įsitikinti, kad ant stalo autoriaus vardu ir pavadinimu į viršų gulinčiai knygai nuslydus nuo stalo, ji nukrinta ant grindų pavadinimu į apačią, t. y. ji apsiverčia, tarsi norėdama išpurvinti autoriaus vardą. Lygiai taip pat nukrinta ir sumuštinis. Atrodo, knygai tas pats, ar nukristi pavadinimu aukštyn, ar - žemyn. Tačiau jei bandymą kartosite ilgai, pastebėsite, kad knygos nukritimas pavadinimu žemyn visai ne atsitiktinis. Tai priklauso nuo sukimosi greičio kritimo metu. Būtų aukštesnis stalas, knyga nukristų kitaip. Plonas ar storas sviesto arba medaus sluoksnis ant duonos taip pat niekuo dėtas. Kodėl stalai yra tokio aukščio? Kad būtų patogūs žmonėms. O kodėl žmonės yra tokio aukščio? Todėl, kad mes, dvikojai, esame gana neatsparūs kritimui. Prisiminkime griuvinėjančius vaikus arba senus, lazdomis besiramstančius žmones. Jei būtume daug aukštesni, kiekvieną kartą krisdami susižeistume galvą arba dažniau ką nors susilaužytume. Šis pavojus susižeisti reiškia, kad gamta ar Dievas nustatė žmogaus aukščio ribą, priklausančią nuo kūną sudarančių molekulių cheminio ryšio stiprumo ir mus veikiančios gravitacinės jėgos balanso. Šios fundamentaliosios fizikos konstantos lemia, kad didžiausias žmonių aukštis galėtų būti apie tris metrus. Bet ir toks aukštis per mažas, kad knyga ar sumuštinis nuo stalo kristų pavadinimu ar sviestu bei medumi aukštyn.
Valdžios vyrų algoms irgi galima sugalvoti ar pritaikyti ne vieną Merfio dėsnį, nors viskas čia turėtų būti paprasta. Valdančiųjų algoms tiktų formulė A+B+C, kur A - minimali alga, gaunama Lietuvoje, padauginta iš 2; B - 200 litų išlaidos reprezentacijai; C - priedas už tarptautinių organizacijų, įžymiausių universitetų (Harvardas, Sorbona...) įvertinimus už pasiekimus profesionalioje srityje (šis priedas lygus rodikliui A). Toks skaičiavimas būtų objektyvus ir... vien todėl niekas jo neįgyvendins.
Merfio dėsnių juodoji pusė ta, kad jie atskleidžia, jog pasakos neegzistuoja, kad stebuklų nėra ir niekada nebuvo. Kad mes tokie, kaip ir visi. Mūsų šalyje daugiau mobiliųjų telefonų nei tualetų su nuleidžiamu vandeniu. Tai irgi būtų galima įrašyti į Merfio dėsnius. O kartais norisi sukurti kokį nors dėsnį ir prijungti jį prie merfiškų. Nors sako, kad Merfio dėsnius kuria ir apie juos rašo tik nelaimėliai. Aš į Merfio dėsnius linkęs žvelgti optimistiškai, todėl jei reikėtų rinkti labiausiai patinkantį ir artimą, išskirčiau štai šį: „Kas vyksta, vyksta į gera.“ Nors puikus ir šis: „Po visų praradimų esi šimtąkart praturtėjęs.“
- Jei eisiu šia gatve, ar bus jos gale geležinkelio stotis?
- Eisite ar neisite, stotis vis tiek bus.