Pastaruoju metu pasaulyje – gamtos anomalijų pikas. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Montanoje, termometro stulpelis rodė 53 laipsnius šalčio, Vokietijoje per Kalėdas pražydo vyšnios, mūsų šalyje – čiobreliai, medetkos. Tad tekstui geriausios temos šiuo metu būtų apie orus, juo labiau, tik neseniai sužinojau, kad pusžiemis ne sausio 15, o sausio 25, nes gamtoje viskas kitaip nei kalendoriuje. Tačiau aš nusprendžiau tokiam žiemos laikui pasirinkti visai kitą – prisiminimų temą.
Ričardas JAKUTIS
Užsiprenumeravau savaitraštį „Nemunas“, tad savo pašto dėžutėje, šalia „Šiaulių naujienų“ ir kitų leidinių atrasiu dar vieną. „Nemuno“ panorau ne todėl, kad kartas nuo karto čia spausdinami mano tekstai apie šiauliečius menininkus, bet, būsiu atviras, kuo labiau sensti, tuo daugiau norisi grįžti į jaunystę. O juk 1967 metų balandžio mėnesį pradėtas leisti žurnalas „Nemunas“ anuomet, tarybinėje Lietuvoje, šokiravo nematytu kvadratiniu leidinio formatu, mažosiomis raidėmis parašytu pavadinimu ir fotoaktais. Kariuomenėje tarnaujantys lietuviai vaikinai prašydavo atsiųsti „Nemuną“. Prisimenu, skaičiau apie skandalą, kada aptikę žurnalą pas Vidurinėje Azijoje tarnaujančius lietuvius kareiviukus, karininkai apkaltino juos pornografijos platinimu. O Lietuvoje, negavę žurnalo spaudos kioske, skaitytojai ieškojo jo Kauno Žaliakalnio turguje ir mokėjo dešimteriopai daugiau – 3 rublius. „Nemunas“ anuomet turguje buvo pardavinėjamas kaip dabar kontrabandinės cigaretės. Tuo, aišku, negalima pasidžiaugti, o norėtųsi, kad būtų atvirkščiai.
Pirmojo numerio tiražas buvo 16 tūkstančių egzempliorių, trečiojo – jau dvigubai didesnis, vėliau šoko net iki 100 tūkstančių. Tiesa, žurnalas buvo populiarus ne tik dėl nuogų merginų fotografijų, bet ir dėl įdomių rašinių. Ne vienas iki šiol prisimena literatūros kritiko Algimanto Bučio užsienio literatūros apžvalgas, literatūrologo Vytauto Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“, kuriame suabejota socrealizmo literatūros vertybėmis, čia galėjai perskaityti Marselio Karnė apysaką „Apgavikai“, Eriko Segalo „Meilės istoriją“. „Nemunas“ tuometinės ideologijos šulų buvo baramas, kad užaugino kalantines ir hipius.
Anuomet ideologams Kaune buvo du baubai – „Nemunas“ ir teatras, tiek dramos, kurio vyriausiuoju režisieriumi buvo Jonas Jurašas, tiek pantomimos grupė, vadovaujama Modrio Tenisono. Dramos teatre dabar Šiauliuose dirbanti režisierė Regina Steponavičiūtė pastatė K. Lourelio pjesę „Septynioliktosios lėlės vasara“. Nežinau net, ar pati režisierė žino, ar ją tie dalykai pasiekė ir ar ją purtė, bet ideologų pyktis liejosi per kraštus, kai jie pamatė, kad aktoriai spektaklyje pasikėlę marškinius ryši juos ties bamba. Tuomet toks marškinių susirišimas Vakaruose buvo tapęs hipizmo ženklu.
Taigi. Bet savo pašto dėžutėje kelių spausdintų leidinių panorau ir todėl, kad iš visų pusių trimituojama, girdi, internetas ir išmanioji televizija kasdien vis labiau spaudžia laikraščius bei žurnalus į kampą ir 2030 metais, internetininkų ir televizininkų prognozavimu, sulauksime didžiulės šventės, kai išeis paskutinis popierinis laikraštis. Aišku, niekas nesiginčys – laikraščiams sunku konkuruoti su TV bei internetu, kur informacija akimirksniu pasiekia skaitytojus ir todėl jaunimas didžiąją gyvenimo dalį akis jau gadina prie mirksinčių ekranų.
O jei dar apie anuos laikus, kai buvo pradėtas leisti „Nemunas“, tai galvoju apie dingusius žodžius. Dingusių žodžių žodynėlį bandė sudaryti Gintaras Beresnevičius. Daugumos dingusių žodžių visiškai negaila, pavyzdžiui, VLKSM, CK, KPSS. Dingo žodis „blatas“, kuris apibūdino galimybę per pažintis gauti kokią nors prekę ar įtaisyti giminaitį į norimą ypatingesnę darbo ar mokymosi vietą. Dabar prekės siūlyte siūlomos. Jei prieš kelis dešimtmečius gyvenęs žmogus atsidurtų dabartyje ir užeitų į kokią nors didesnę parduotuvę, nualptų, kaip tame sename anekdote, kai čiukčis, nuvykęs į Maskvą, užėjo į čekinę parduotuvę „Beriozka“, pasižvalgė ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tiesa, visiškai žodis „blatas“ neišnyko, jį keičia žodis „korupcija“ – iš esmės daug „gilesnis“ reiškinys, kai jau reikia ne kokios nors prekės, o tiesiog privatizuoti gamyklas, ežerus, miškus, krantines.
Nebevartojamas žodis „kapitalizmas“. Net neaišku, ko kapitalizmui bijoti, jei gyvename jo sąlygomis, juk socializme ant visų sienų kabėjo plakatai, šlovinantys socializmo pergales. Nesidrovėjo socializmas savo vardo, tik ar dabar pamatysime kur šūkį: „Šlovė kapitalizmui!“ Prigalvojome visokiausių žodžių: „laisvosios rinkos visuomenė“, „informacinė visuomenė“, „industrinė visuomenė“.
Dingo žodis „buržuazija“. Buržua – pilietis, miestietis, gyvenantis iš kitų darbo, palūkanų, spekuliacijų. Tiesa, atrodo, išnyko tik vardas. Visa kita yra.
Gaila, kad neliko žodžių „lygybė“, „taika“, o žodį „parama“ pakeitė „labdara“ („labdara“, mano galva, – kiši ir kiši it į kokią skylę, o „parama“ – gyvenantį, bet kažko stokojantį pastiprini). Gerai, kad bent himne žodis „vienybė“ liko. O žodis „draugystė“ sutinkamas tik šnekant apie viešbučius. Net patys komunistai ėmė žodžio „draugas“ vengti ir ieškoti atitikmenų, pavyzdžiui, „bičiulystė“. O vietoj draugystės imta kalbėti apie gerus santykius, partnerystę.
Tiesa, buvo ir anksčiau nepageidaujamų žodžių, kurie tik dabar įsiteisėjo. Tai – „Dievas“, „verslas“, „tautiškumas“ ar „nepriklausomybė“. Žinoma, nuo to nei Dievas, nei verslas, nei tauta neišnyko, o nepriklausomybės taip pat sulaukėme.
„Rankraščiai nedega“ ir „Bailumas yra baisiausia yda“ – tai tapę priežodžiais sakiniai iš XX a. rusų literatūros šedevro Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“. Šie žodžiai turi ypatingą prasmę tiems, kurie ištvėrė patį baisiausią tarybinį totalitarizmą. Rašytojo įtaką galima aptikti toli nuo jo gimtųjų namų – net „Rolling Stones“ dainą „Sympathy for the Devil“ įkvėpė būtent šis Bulgakovo romanas.
Prieš subyrant SSSR tie, kuriems šiandien bent per trisdešimt ir daugiau, dar spėjo pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais. Štai rašau žodį „spaliukas“ ir kompiuteris jį pabraukia kaip nežinomą.
Prisiminiau penkias anuometines nuostatas, dėl kurių buvo baudžiami politikai, direktoriai ir visi kiti vadovai: 1. Alkoholio vartoja per daug. 2. Šeimoje ar giminėje yra tremtinių ar baustų „už politiką“. 3. Tarp artimų giminių yra kunigas. 4. Neatsikratęs religinių prietarų. 5. Palaiko ryšius su Vakarais. Dėl kunigo šeimoje ir ryšių su Vakarais taip pat prisiminiau ir linksmesnę istoriją.
Viename Lietuvos miestelyje turėjau bičiulį senbernį. Gražaus ir turtingo vyro būta. Nuosavas namas, automobilis. Daug kas jam piršosi, tačiau užkariauti jo širdį nebuvo paprasta, nes savo būsimajai jis kėlė kelias sąlygas: kad turėtų brolį kunigą, giminių užsienyje ir mokėtų skambinti pianinu. Eini vasaros vakare per miestelį, langai atidaryti, moterys pianinais skambina, repetuoja. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad jam reikia ne pianistės, bet pianisto, nors tai jau kita tema.
Keliuosi į šias dienas. Pažiūrėjau E. Vėlyvio režisuotą kino filmą – blokbasterį „Redirected / Už Lietuvą“. Filmas dar kartą paliudija, jog mėgdžioti Quentiną Tarantino režisieriui įprastas dalykas. Jaunimas pasakojo, jog ankstesnius jo filmus „Zero“ ir „Zero 2“ jie mėgsta žiūrėti per vakarėlius, paprastai antroje jų dalyje, kai net Ramūnas Rudokas pasidaro gražus. Naujajame filme tarsi nieko ypatingo ir nėra, kūrinys – pramogai, tačiau viskas savo vietose – puikus veiksmo filmo montažas ir stilistika, pasigėrėtinas operatoriaus Felikso Abrukausko darbas, vykęs garso takelis. Filmo kūrėjai išgalėjo įpirkti aktorių Vinnie Jonesą, nors nei jis, nei kiti aktorystės darbai ypatingai nesužavėjo, net aktoriaus Vytauto Šapranausko pasirodymą labiau išskiria jo netektis. Girdėjau, kino kritikai net pradėjo baimintis dėl aktorės Monikos Vaičiulytės, nes jau antrame masinio vartojimo veikale, po „Išvarymo“, jai tenka puolusios moters vaidmuo – baiminamasi, kad tai netaptų tipažu. Tik dėl ko čia aš prisiminimų tekste apie šį naują filmą pasakoju? Net keista, o jis man ėmė ir priminė mūsų senąjį „Marš, marš, tra-ta-ta“.
O kodėl toks teksto pavadinimas? Todėl, kad laimę galima susikurti. Ir tuomet, ir dabar. Jei dėl laimės lyginiesi su turtingai gyvenančiu kaimynu, lyginkis su milijardais. Net du milijardai pasaulio gyventojų negali net pagalvoti apie puodelį kavos kasdien. O tu juk gali, jeigu, aišku, tik kavą mėgsti. Mąstykime apie pozityvius dalykus, nes vien kalbos apie insultą – krūvis silpnai širdžiai. Įsikalę į savo galvas negatyvą, žmonės įkliūva į savo spąstus. Gyvenimo laimė glūdi ne ekonomikoje, bet žmogaus santykyje su žmogumi. Tuoj prikišite, jog tai šūkis iš anų dienų. Gal. Kiekvienas laikmetis ir net kiekviena diena prašosi savos melodijos.
Pabudęs gražų žiemos rytą pamąsčiau, jog dabar nėra blogiau nei bet kada. Dabar yra taip, kaip turi būti. Situacija tokia, kokios mes verti. Atrodo, daugumai lietuvių būtų geriausias modelis, jeigu Lietuva taptų vienu dideliu „supermarketu“. Ten įkurtum kambarėlių gyventi, kokį nors verslą, kur žmonės dirbtų už šešis šimtus, čia pat paliktų savo uždirbtus pinigus, kartą per savaitę pasižiūrėtų filmą ar nueitų pačiaužyti. Svarbiausia, kad visi būtų pasirašę sutartį ten gyventi iki gyvos galvos, kiaurą parą besiklausydami garsiosios mantros: „Dirbk, pirk, mirk.“ Viskas būtų kaip George Orwell romane „1984 metai“. Laimė, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje (o romaną G. Orwell parašė gana seniai – 1949 m.), netapo realybe. Nei A. Hitleris, nei J. Stalinas, nei joks kitas diktatorius netapo tuo baisiuoju knygoje aprašytu Didžiuoju Broliu. Sovietmečio disidentams G. Orwell kūriniai prilygo Biblijai. Juo tikėjo visi, net ir tie, kurie neturėjo progos perskaityti bent vieną jo knygą. Inteligentai stebėjosi, kaip niekad Sovietų Sąjungoje nesilankęs anglas gebėjo taip puikiai atskleisti žvėriškas komunizmo užmačias sunaikinti žmogaus asmenybę. O komunistai manė, kad rašytojas taip pašiepia visas baisiąsias kapitalizmo ydas. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo 1984-ųjų ir daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, akivaizdu, jog G. Orwell rašė ne apie komunizmą ar kapitalizmą konkrečiai, bet apie kiekvieną žmogaus teises paminantį režimą.
– Daktare, pasakykite nuoširdžiai, kas man yra? – klausia daili, prabangiai apsirengusi mergina.
– Jūs visiškai sveika.
– Bet kodėl tada taip baisiai jaučiuosi? Iš kur šis abejingumas, nuovargis? Turime didelį namą, puikų automobilį, mane ką tik paaukštino. Kodėl esu nelaiminga?
Šis negalavimas Vakarų pasaulyje pramintas „afluencijos“ gripu („affluence“ – prabanga, turtai), „influence“ analogija. Lyg ir galėtumėte leisti sau viską, žinoma, sveiko proto ribose, bet kažko trūksta. Prekyboje pasirodo naujas daiktas, kuris, reklamuojama, suteiks jums jaunystės, seksualumo, laimės... Ir štai tas daiktas jūsų rankose. O kur laimė? A. Čechovo kūriniuose atsikartojanti scena. Verandoje sėdi gražiai „apsirėdę“ ponai, stalas lūžta nuo valgių ir gėrimų, bet vienas ponų prasitaria: „Skučno, gospoda!“ („Liūdna, ponai!“).
Prekybos centruose mus supa daiktų jūra, kuri pamažu persikelia į mūsų namus, butus ir kambarius, kurie tampa kaip maži „supermarketai“. Toje daiktų perpildytoje erdvėje nebėra vietos mūsų žvilgsniams, sieloms, mintims... Kažkuris iš didžiųjų yra pastebėjęs, kiek daug pasauly pagaminama tuščių, nereikalingų ir menkaverčių, vienadienių daiktų, kurie yra tuštesni už tuščiausią tuštumą.
Ar iš „supermarketų“ nelaisvės žmogų dar gali išplėšti kultūra? „Kultūra? Fu! Tai prekė, kurią jie labiausiai nori parduoti – ji verčia manyti, kad reikalingos visos likusios“ (iš Marilyn Monroe priešmirtinio laiško). „Išgirdusi žodį „kultūra“, traukiu piniginę“ (Ayn Rand aiškina, kaip ėmė kilti visuomenėje).
Ir dar apie „Nemuną“ ir fotoaktus. Paminėjome puikaus fotografo Vito Luckaus septyniasdešimtmetį. Bičiulis pasakojo kartu dirbęs su fotomenininko žmona. Tai buvo apie septyniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus. Fotomenininko žmona atsinešdavo į darbovietę vyro darytas aktų nuotraukas, kurių modeliu buvo ji pati, rodydavo kolegoms vyrams ir puikuodavosi kaip viskas gražu. Bičiulis pasakojo kaip jiems vyrams buvo sarmata į tas nuotraukas žiūrėti, bet viską pateisindavo nuomone, jog menininkai kitokie žmonės. Tai va kokie laikai buvo. O dėl dabartinio „Nemuno“, tai jis, mano galva, veik geriausias iš visų lietuviškų kultūros savaitraščių.
Pagalvojau, jog gal manieji tekstai ir primityvoki, dažniausiai apie buvusius laikus. Julio Cortazaras yra pasakęs: „Prisiminimai nebent pagražina ne tokią jau įdomią praeitį“. Kitame laikmetyje gyvename. Kitos problemos turėtų būti sprendžiamos. Pavyzdžiui, kaip savo automobiliui susiveikti numerį „JAV 007“. Arba ką daryti, jei užsirakino mašinos durelės, o rakteliai liko viduje? Jei atsarginiai rakteliai yra namuose, paskambinkite kam nors į mobilųjį telefoną iš savo mobiliojo ir, laikydami telefoną 30–50 cm nuo mašinos, paprašykite tą žmogų paspausti atsarginių raktelių atidarymo mygtuką. Garsinis pranešimas per jūsų telefoną atidarys automobilį ir galėsite pasiimti raktelius.
