Įpratome būti nepatenkinti ir skundžiamės visur ir viskuo. Be abejo, pradedant orais. Tai per šilta, tai per šalta. Gi pagalvojau, jog niekas nesikeičia – žiema kaip žiema. Jei ši žiema kam ir šalta, tai tik nebent tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų ir jausmų. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų. Esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju ir pykti. Nejau ant Dievo?

Ričardas JAKUTIS
Pirmadienis... Anksti išėjai į pabudusį miestą. Kur tie, kurie buvo su tavimi švenčių dienomis? Pagaliau supranti, kad Naujieji metai yra šventė, o nauji metai yra gyvenimas. Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Nuotaika - kaip gripas. Ji plinta oru labai greitai. Bet pagalvokime geriau, ar jau ne liepos pabaigoje tas liūdesys atkeliauja? Tad nejaugi taip ilgai turi užsibūti? Nuo Kalėdų pradeda ilgėti dienos, todėl turėtų ir visa niūrastis trauktis. Ar pastebėjote, kad jau šviesesni rytai ir ilgesni vakarai?
Norisi, kad prasidėję metai, kurių du mėnesius jau įveikėme, būtų kitokie, nes kasmet vis tas pats. Tarsi esam traukiny, kažkur važiuojam, nors už lango tas pats vaizdas. Sako, pirmasis šio amžiaus dešimtmetis buvo turtų kaupimo ir praradimo metas. O koks bus antrasis, kurio pusiaukelė jau irgi artėja?
Gyventojų Žemėje jau 7 mlrd., bet tik nedidelė šio pagausėjimo dalis išsivysčiusiose šalyse. Per artimiausius 40 metų 97 proc. gyventojų skaičiaus didėjimo teks Azijai, Afrikai, Lotynų Amerikai ir Karibams, skelbia Gyventojų duomenų biuras. Dauguma dabartinio 1,2 mlrd. jaunimo – beveik 90 proc. – yra iš besivystančių šalių. Taip jau yra, kad pasodinai vakare užrakintame kambaryje du kinus, ryte, žiūrėk, keturi sėdi.
Ar 2014-ieji labai toli nuo 1964-ųjų? Ar penkiasdešimt metų yra daug? Prieš penkiasdešimt metų turistus pakvietė restauruota Trakų pilis, pirmojo-antrojo XXI amžiaus dešimtmečio sandūroje Valdovų rūmų sienos nepatogiai įsispraudė tarp Arkikatedros ir Gedimino kalno, o tas renesansinio stiliaus mūras beveik fiziškai konfliktuoja su skaidriu Arkikatedros klasicizmu. Bet jį teks užbaigti. Ir nėra tai taip blogai. Juk Varšuvos senamiestyje Karalių rūmai, pradėti atstatinėti 1972-aisiais, dabar traukia minias turistų.
Skaičiau, kad Kopenhagos autobusų kompanija „Arriva“ 103-uose autobusuose įrengė „meilės vietas“ žmonėms, ieškantiems partnerio. „Autobuse įmanoma net meilė iš pirmo žvilgsnio“, - tikina šios britams priklausančios bendrovės atstovas aiškindamas, kodėl autobusuose atsirado po dvi raudonu audeklu aptrauktas ir „meilės vietos“ ženklu pažymėtas vietas.
Draugas pasakojo prieš kelias savaites buvęs Rygoje ir sudalyvavęs knygų iš senosios į naująją biblioteką pernešime. Sakė, jog įspūdis neįtikėtinas. Per Dauguvos upės tiltą nusidriekusi žmonių grandinė sujungė senąją Nacionalinę biblioteką su naująja – „Šviesos rūmais“ (pavadinimas naujajai Latvijos Nacionalinei bibliotekai pasiskolintas iš populiarios, sovietmečiu viešai dainuoti draudžiamos Latvijos chorinės dainos). Knygos buvo perduodamos iš rankų į rankas. Simbolinį 2014 metrų atstumą įveikusias knygas prie įėjimo į naująją biblioteką perimdavo Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis ir perduodavo Latvijos Nacionalinės bibliotekos direktoriui Andriui Vilkui. Tiesa, draugas pasakojo, kad į knygų perdavinėtojų grandinę jis pateko tik pasisakęs esąs atvykęs iš Lietuvos, nes Rygos gyventojai, norintys dalyvauti akcijoje, jau iš anksto buvo užsirašę. Tą dieną, kai buvo perdavinėjamos knygos, spaudė šaltukas, tad dalyviai nestovėjo sustingę, o judėjo šokio ritmu. Garsiakalbius į lauką išnešė grandinės kelyje esančių kavinių darbuotojai, taip pat jie ir organizatoriai akcijos dalyvius vaišino arbata.
Autobuse seneliui iš maišelio iškrito kažkoks buteliukas ir sudužo, lipnus skystis iš jo pasipylė ant laiptelių. Žmogelis pasimetė, bet staiga nusiėmė šaliką ir ėmė tą skystį šluostyti. Šis įvykis privertė pagalvoti, kokie šviesūs ir dori yra tie mūsų senoliai, kurie savo darbu bei meile dalijosi ir dalijasi su visais.
Vienas girtuoklis pasivaišinęs šampanu padėkojo: „Trečią kartą aš juos geriu.“ Šampaną jis gerbė, sakydamas „jie“.
Šiandien labai trūksta geros nuotaikos, pakantumo kitiems. Štai bičiulis bičiuliui priekaištauja:
– Kai tik aš paskambinu, amžinai tu širsti. Amžinai kartoji, kad jau pusė trijų nakties.
O štai draugas taip sugebėjo pagirti savo žmoną, kuri, mums sėdint svetainėje prie stalo, vis bruzdėjo virtuvėje: „Ir vis dėlto ji sukasi!..“
Gi vyrams norėčiau patarti, jog jei apie savo amžių moteris nekalba, neklausinėkime, koks mūsų reikalas. Bičiulio žmona vakarėlio metu kažkur pasišalinus vyrui skundėsi, kad vyro meilužė gyvena geriau negu ji. Vis prisimenu istoriją apie aktorių, kurio oligarchas paprašė pravesti jo jubiliejinį vakarą. „Kiek tai kainuos?“ – oligarchas paklausė aktoriaus. „Tūkstantį litų“, – atsakė aktorius. Būta tai žinomo aktoriaus, todėl nemanau, kad oligarchui tai didelė suma, tačiau jam, regis, pasirodė didoka, todėl tarsi norėdamas aktorių įžeisti jis tarstelėjo: „Pinigai bus, tačiau kaip baigsis oficialioji vakaro dalis prašome palikti salę, nes mano rango žmonės nelinkę bendrauti su artistais.“ „O jeigu man neteks bendrauti su jūsų svečiais, tai užteks penkių šimtų litų“, - atsakė aktorius. Gi aš tokiam oligarchui norėčiau pasakyti: „Nesidžiauk savo garbingu jubiliejumi, ne pas tokius esu nusigėręs.“ O ir ką tokiuose vakarėliuose veikti, aplink vien neįmanomo žinomumo žvaigždės ir tiek. Vėluojant į tokius vakarėlius, norisi pranešti: „Atsiprašau, vėluosiu, bet išeisiu laiku.“
Nugirsta istorija. Apie moterį, vieno nedidelio miestelio bažnyčioje ėjusią vargonininkės pareigas. Ėmė ji ir tapo nėščia, išnešiojo, pagimdė vaiką, tačiau taip elgėsi nebūdama susituokusi, todėl neteko savo pareigų. Vertinant tokią padėtį aklai pagal taisykles atrodo normalu, tačiau galėjo būti ir kitas scenarijus. Juk ta moteris tyliai ramiai galėjo pasidaryti abortą ir toliau dirbti vargonininke. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų sako, kad nevalia žudyti. Apskritai galima išgirsti daug bažnyčios atstovų, kurie labai griežtai nusistatę prieš abortus. Be abejo, ačiū tai moteriai, kad pasirinko būtent taip, kad augina vaiką, bet... Kaip jai toliau gyventi?
Pasakoju šią istoriją, kad pasakyčiau, jog nuodėmių mes visi padarome. Nežinau, ar pritariu abortui (vis dėlto, atrodo, nepritariu...). Bet ką aš čia norėjau pasakyti?
Du draugai keliauja dykuma. Neapsakomas karštis, jėgos senka. Galiausiai vienas veik nebegali paeiti ir bičiulis jį neša. Pagaliau pamato aptvertą didelį sodą, iš kurio skliste sklinda vėsa. „Kur mes patekome?“ – keliaujantis klausia prie vartų budinčio sargo. „Čia rojus“, - atsako sargas. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia toliau. „Taip“, - išgirsta atsakymą. „Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje daug tyro vandens šaltinių, skanaus maisto, patogių kambarių poilsiui, bet įeiti gali tik vienas žmogus, draugą teks palikti“, - įspėja sargas. Stipresnysis kiek pamąsto, bet paima bičiulį ant rankų ir keliauja toliau. Jėgų jau veik visai nelikę, kai vėl pamato panašų ar net gražesnį sodą. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia jau to sodo sargo. „Taip“, - atsako sargas. „Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje visko pilna“. „Ar mano draugas irgi gali įeiti?“ „Gali“, - patvirtina sargas. „O kas čia yra?“ – tampa įdomu sužinoti. „Čia rojus“ – sako sargas. „Bet keliaujant jau buvome užtikę rojų?“ – nustebęs klausia keliauninkas. „Ten jums melavo, ten buvo pragaras, o rojus čia, tik mažai kas iki čia ateina, dažniausiai pragare lieka.“
„Galima manyti, kad stebuklų nebūna, galima manyti, kad viskas yra stebuklas“ – pasakė kažkuris iš didžiųjų. Panašiai mąstau ir apie Aukščiausiojo buvimą. Kartais atrodo, kad jo nėra, bet kai pagalvoju, kaip viskas gamtoje surėdyta, teturiu vieną atsakymą – kaip jo gali nebūti.
Nors žmonės lieka žmonėmis. Gyvenimas susideda vien iš įpročių. Vestuvinę naktį jaunavedžiai skaičiuoja vokeliuose gautus pinigus. Kai mūsų pensininkai kalba apie sveikatą, mini tik ligas. Garbaus amžiaus žmonėms būtina turėti užsiėmimą, kažkuo domėtis. Interviu dažnai išgirsti klausimą „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Atsakymas trumpas - ogi taip pat. Kartočiau tas pačias klaidas ir viską daryčiau, kaip ir dariau. Todėl, kad tai mano gyvenimas. Ir jeigu dar paklaustų, kaip pavadinčiau savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau - trileris.
Kartais verta pažvelgti į pasaulio žemėlapį. Tuomet regi, kad mes labai mažyčiai ir gal todėl gyvename smulkmenomis. Nesakysi, kad Lietuvoje nėra kultūros renginių ir spektaklių, jų apstu, ir šiuo atžvilgiu mes niekuo ne blogesni už kitus pasaulyje, bet daugiau reikėtų kalbėti apie kultūros aplinką. Valdžia Lietuvos žmogaus, deja, negerbia. Štai, pavyzdžiui, ministrų lūpose retai nuskamba žodžiai „tauta“ arba „turime rūpintis Lietuvos piliečiais“... Viena, ką iš jų išgirsime: „Turime sudaryti palankias sąlygas verslui, užsienio investicijoms, nes čia pigi darbo jėga.“ Ateina laikas, kai pradedame gėdytis esą lietuviai. Prisiminkime Lietuvos didikus Pacus, kurie net savo kilmės dokumentus klastojo - būdami žemaičiai pirkosi iš italų giminystę.
Tūkstantmečio proga Vingio parke pastatėme Vienybės medį – tokią didelę verpstę. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis – vardų spiralėje nėra gyvųjų. Suprask – vienybę tauta pasieks tik po mirties? Gyviausi (ir, manau, ne vienam aktualiausi) yra tie mirusieji, kurie ant Vėlių suolelio prisėdo ką tik. Kažkam pasirodė keista, kad verpstėje yra Vytautas Kernagis, bet nėra Jurgos Ivanauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos. Gal čia lemia populiarumas? Greičiau – atsitiktinumai. O tuščios vietos ant Vienybės medžio – apsčiai. Kodėl sąrašas negalėjo būti ilgesnis? Apskritai apvalusis 100 yra iš esmės ydingas, nes jame yra pretenzija į išbaigtumą, kyla visokių aliuzijų į knygynus užplūdusius popsinius albumus („100 didžiųjų pasaulio stebuklų“, „100 gražiausių pasaulio miestų“, „100 gražiausių pasaulio katedrų“, „100 gražiausių pasaulio aikščių“ ir t. t.) Ar ausiai ne harmoningiau skambėtų: „102 iškiliausi lietuviai“?
Ypač lietuvio sielą atspindi šventės. Daugybė nacionalistinės euforijos apimtų žmonių, pompastika, puotos, mišios, jau minėtų keistų (meniniu požiūriu) paminklų atidengimai, visa tai nuolat rodoma žinių laidose ir tų pačių kadrų apačioje bėgančia eilute skelbiami nusikaltimai: kas ką nušovė, papjovė ar dar kitaip nužudė. Štai Lietuvos tūkstantmečiui skirta Dainų šventė. Įspūdį, kad švenčiame ne krikščioniškos eros užuomazgas Lietuvoje, o vienuolio nugalabijimo iškilmes, sustiprino jau pati šventės režisūra. Ji buvo persunkta senovės baltų religijos elementų, o, pavyzdžiui, katalikiško giedojimo ar tautodailės elementams, palikusiems ryškų pėdsaką tautos kultūriniame pavelde, Dainų šventės repertuare ir stilistikoje vietos nebeliko. Ką kalbėti apie giesmes, jei mūsų partizanų kurtos dainos, kuriose atsispindi okupuotos tautos skausmas, neskambėjo šventinėje programoje...
Visas kovo mėnuo (net pats jo pavadinimas) skirtas paukščių sugrįžimui. Kovo 4-oji - Kovarnių diena (šiais metais sutampanti su Užgavėnėmis). Šiuo metu į Lietuvą parskrenda šie paukščiai ir tai sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kovo 10-ą minima 40-ies paukščių diena. Ji taip vadinama, nes apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Mėnuo baigiasi Gandro diena – kovo 25-ąja. Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Jie tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.
Sudariau kovo horoskopą. Juk būna horoskopų visiems ženklams. Prisiskaičiau ir sujungiau. Visiems tiks.
Gyvenimo būdas: gali imtis, ko tik nori. Viskas seksis puikiai. Žinoma, neužsibrėžk per daug didelių ir ambicingų planų. Stresas - prastas palydovas.
Draugai: nebūkit per daug griežti bičiuliams. Jei kažkas vėluoja į susitikimą, pamiršta, ką buvo pažadėjęs, - tai dar ne pasaulio pabaiga. Prisiminkite, kiek kartų patys sulaužėte duotą žodį.
Meilė: esate labai nekantrūs. Jums sunku sulaukti, kol kita pusė prabils apie savo jausmus. Neprabils ir nieko čia tokio, rodančių jums dėmesį netrūks ne tik šį, bet ir kitus mėnesius.
Nuo seno sakoma, kad sėkmė ateina pas tuos, kurie anksti keliasi. Netiesa, sėkmė aplanko tuos, kurie atsikelia geros nuotaikos. „Juk negalime gyventi rūpinantis tik šaldytuvais, sąskaitomis ir kryžiažodžiais”, - rašė A. De Sent-Egziuperi. Kažkur skaičiau apie žmogų, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad senatvė ateina, kai tau 59 metai 2 mėnesiai ir 2 savaitės. Optimistai gi mąsto, kad vyrams senatvė tik po 80-ies, moterims – po 70. Kaip ten bebūtų, kiekvienas turime, irgi skaičiau, 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, o svarbiausia, jog kai mąstome ar kalbame apie gėrį, gėrį prisišaukiame, gi visi rūpesčiai išnyks tik danguje.
Kas baisiausia? Kad šių dienų žmogaus godumui nebėra ribų. Net pagalvojau, jog oligarchai registruojantys savo įmones kitose šalyse, kad tik savo šaliai nemokėti mokesčių, galėtų tas įmones registruoti laivuose, esančiuose neutraliuose vandenyse, – jokių mokesčių nereikėtų. O ką pasakyti apie mūsų politikus? Apie juos tegalima pasakyti tą patį, ką ir apie mūsų tariamus žodžius, nes remiantis tyrimais, atliktais Kembridžo universitete, mums nesvarbu, kokia tvarka rdaiės idšėlitoos žoždiouse, savrubs yra tik veians vineitnleis dlayaks, kad pimorji ir pasuktiėns ždoižo riaėds btūų riekaiomje veiotje. Vsios ktios glai būti bet kaip. Mes spursaime ždoį be prbolmeų. Taip yra tik tėodl, kad žmaogus ptroas nseakito atksiari kikevineos riaėds, bet sakito vsią ždoį iš krtao.