Michailas Bulgakovas nukalė žymiąją frazę, kad rankraščiai nedega. Taip, popierius dega, to neužginčysi, tačiau gerokai sunkiau nyksta idėjos, kurios iš tų rankraščių persikelia į mūsų galvą, mūsų sielą, mūsų širdį.

Ričardas JAKUTIS
Praūžė Vilniaus knygų mugė. Jau veik mėnuo po jos. Klausimas, kurio atsakymą jau ir žinome – kiek gi joje apsilankė žmonių? – pamažu nutolsta. Gimsta kitas - ar bus domimasi knygomis ir skaitoma toliau? Šiemet 110-ieji lietuviškos spaudos atgavimo metai.
Vasarį vykusios jubiliejinės 15-osios Vilniaus knygų mugės tema – klasikinė literatūra. Biblijos tekstai, Homeras, Petrarka, Servantesas, Joyce‘as, Dante, Shakespeare‘as, Bulgakovas, Šatrijos Ragana, Tolstojus, Goethe, Mykolaitis-Putinas, Marcinkevičius, Faulkneris, Marquezas, Geda, Eco, Dumas, Dostojevskis, Škėma, Hugo, Proustas, Sruoga, Čechovas, Gavelis... ir, žinoma, Donelaitis...
Savo kultinių knygų sąrašus sudaro žymūs Lietuvos rašytojai, poetai, aktoriai, menininkai, istorikai, visuomenės veikėjai. Dažnas mūsų miesto „Laiptų galerijos“ svečias vilnietis aktorius Andrius Bialobžeskis papasakojo, ką neseniai perskaitęs, ir pavardijo mėgstamas knygas. Neseniai aktorius baigė skaityti J. Saromago „Kainą“, pradėjo V. Šiškino „Veneros plauką“. F. Dostojevskio „Idiotą“ ir „Brolius Karamazovus“ Andrius perskaito kas keleri metai. Toliau jis mini M. Bulgakovo „Meisterį ir Margaritą“, G. G Markeso „Šimtą metų vienatvės“, R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašus“, T. Lindgreno „Tapytojas Margalapį“, J. Saromago „Rikardo Rejišo mirtį“, R. Muzilio „Žmogų be savybių“, A. Sokolovo „Iš durnių gyvenimo“, R. Bolanjo „Pašėlusius detektyvus“, P. Šneiderio „Miego brolį“, A. Milerio „Ožiaragio atogrąža“, T. Mano „Užburtą kalną“... Iš lietuvių autorių aktorius išskiria A. Škėmos „Baltą drobulę“. Gi svarbiausia Andriaus gyvenimo knyga L. F. Celinne „Kelionė į nakties pakraštį“. Ką sakysi, įdomus ir puikus sąrašas.
Šiaulietis, dabar JAV gyvenantis publicistas Rolandas Kaušas lietuviais skaitytojais džiaugiasi ir sako, jog amerikiečiai labai mažai skaito. Gi jam artimiausi H. Hesė, Volteras V. Mykolaitis-Putinas.
Jau seniai amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas kalbėjo, jog neužtektų vieno gyvenimo visų pasaulio knygų pavadinimams įsiminti. Verta prisiminti, kad prieš keletą dešimtmečių pas mus gerą knygą nebuvo lengva nugriebti. Būdavo nesunku išskirti būtent vieną knygą, kurios neskaitęs neturėjai ką veikti padorioje draugijoje. Šiandien jau ir mes galime cituoti tuos Irvingo žodžius. Bet vis tik išskiri vieną ar kitą knygą, kuri įstringa, sužavi.
Bičiulis pasakojo viename knygyne aptikęs skyrių „Knygos pasiskaityti“, tarsi visos kitos būtų skirtos interjerui puošti. Potekstė, tiesa, čia aiški: „skaityti“ ir „pasiskaityti“ – skirtingi žodžiai.
Kiekvienas skaitytojas skaito apie save. Knygą renkamės kaip gyvenimą. Kiekvienam gyvenimui – sava knyga. Man patinka užsirašinėti ne paskutiniuosius, bet pirmus knygos sakinius. Sužinojau, kad yra ir daugiau taip besielgiančių. Puiku. „Ačiū Dievui, atvažiavo traukinys“ (pirmoji A. Čechovo „Vyšnių sodo“ frazė), „Aš sėdėjau savo kabinete, nuomos laikas buvo pasibaigęs“ (Č. Bukovskio „Skaitalas“), „Mane visada traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau, į tuos namus ir apylinkes“ (T. Kapotės „Pusryčiai pas Tifanį“), „Estragonas: „Nieko nepadarysi“, Vladimiras: „Ir aš pradedu taip manyti“ (S. Beketo „Belaukiant Godo“), „Slaptinga yra amžinojo sugrįžimo pradžia, Nyčė suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, ką jau esame išgyvenę, ir kad tai kartosis be galo“ (M. Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“)... O štai visai neseniai skaityto Džeinės Ostin romano „Puikybė ir prietarai“ pirmasis sakinys: „Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieiti be žmonos.“ Nors ypač man įsiminė F. Kafkos „Proceso“ pirmasis sakinys: „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas.“ Tiesa, yra ir puikių knygų pabaigų. Pavyzdžiui, N. Gogolio „Revizoriaus“: „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės!“
Tyrinėjantys knygų skaitymą ir skaitytojus teigia, kad vidutinis skaitytojas perskaito nuo 200 iki 300 žodžių per minutę, tai yra maždaug puslapis per minutę. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus - pats savaime jis neugdo dorybių. O apie knygas dabar sakoma: skaitomiausia, perkamiausia... Anksčiau būdavo - vertingiausia, geriausia... Kai nuo knygos nutolstama, TV „Klausimėlio“ laidoje Hamletas virsta seimūnu, alkaniems – omletu.
Šiandien visi klausia, ar spausdintas žodis mirs, ar tik nukraujuos, transformuosis ir įgaus naują kvėpavimą? Net vinilo plokštelės atgimsta. Spausdintos knygos skeptikai tvirtina, kad žmonių akys krypsta į internetą, o kalbos apie poetizuotą popieriaus kvapą tėra viltį praradusių leidėjų saviguoda. Optimizmo neteikia ir praėjusiais metais atliktas Lietuvos piliečių skaitymo įpročių tyrimas. Skaičiai vis prastėja - visiškai neskaito daugiau nei pusė suaugusiųjų ir daugiau nei ketvirtadalis vaikų iki 10 metų. Gimusieji po 1995-ųjų knygas ir periodinę spaudą keičia televizija ir internetu. Tiesa, kol kas dar nėra kuo pakeisti labai gražiai atspaustos kokybiškos knygos, ypač meno albumo. Tačiau tai – kelerių metų klausimas, nes trečiosios kartos planšečių vaizdo raiška jau gali konkuruoti su blizgiais žurnalais – jie irgi laikini. Antra vertus, knyga gali tapti prabangos preke. Net nežinau, gerai tai ar blogai. Be to, nežinau ir kaip vertinti teiginį, jog Lietuvoje knygų, laikraščių, žurnalų yra per daug.
Skaičiau, kad spausdintos knygos greičiausiai išnyks JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Bet štai Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje spausdinta knyga dar kurį laiką turės galios ir gyvybingumo. Mano galva, Lietuvą šiuo atveju reikia priskirti prie Skandinavijos šalių. Be to, žmogui reikia įvairovės, todėl visą dieną dirbęs kompiuteriu vakare jis užsinorės paskaityti knygą, pavartyti laikraštį ar žurnalą.
Bičiulis teigia, jog Donelaitis turėtų būti kiekvieno lietuvio namuose. Dar B. Sruogos ir V. Mykolaičio-Putino dramos. Jos nenusileidžia nei Ibsenui, nei Strindbergui.
Bet kuris žmogus šiandien įsižeistų pavadintas nekultūringu, tačiau kokia to „kultūringumo“ kokybė? Tiesiog įsigalėjo pakaitalų era. Juk nebenorime eiti į parodas, teatrus, skaityti knygas, vis dažniau laisvalaikį leidžiame „prekybos ir pramogų centruose“. Tikriausiai taip gyvena didesnė dalis visuomenės. O viskas prasidėjo nuo romėnų. Graikai labai gerbė rašytojus, skulptorius, aktorius ir visus menininkus, gi romėnai ėmė žiūrėti į juos kaip į amatininkus.
Visų partijų rinkiminėse programose rasime žodžius „Remsim kultūrą“, it nusirašant nuo TSKP suvažiavimų dokumentų. Nuo komunizmo eros likęs įsitikinimas, kad kultūrą reikia paremti, kad ji yra išlaikytinė. O juk menininkai nėra našta visuomenei, jie dirba labai reikalingą darbą, nors iš savojo triūso išgyventi negali. Gi drąsiai galima teigti, kad be kultūrininkų žlugtų visa Lietuvos pramonė. Ar galėtume gyventi kad ir be rašytojų, aktorių, dailininkų, architektų ar dizainerių? Užtikau statistikos duomenis, jog kultūra Lietuvoje sukuria 7 procentus bendrojo BVP. O tai – 6 milijardai litų. Ar tad nederėtų kultūrai sugrąžinti jos uždirbtus pinigus? Panašioje į Lietuvą, 2 milijonus gyventojų turinčioje Slovakijoje vien skaitymo skatinimo programoms kasmet skiriama 5 mln. eurų.
Rusų TV viktorinoje „Kas? Kur? Kada?“ kartais kuris žymus mokslininkas ar kultūros veikėjas dovanoja žaidėjams knygą su savo palinkėjimais ir autografu. Pradžioje tai man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tai tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos mirusių klasikų knygos. Pavyzdžiui, Dostojevskio, Čechovo ar net Šekspyro. Bet vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su žymaus žmogaus autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir apskritai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?
Besidomintys Šiaulių istorija žino, kad pirmąsias lietuviškas knygas mūsų mieste išleido spaustuvininkas Brevda. Jo spaustuvė veikė 1906-1915 m. ir dar kurį laiką po karo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šiauliai tapo vienu svarbiausių knygų leidimo centrų. Tačiau šį reikalingą švietėjišką darbą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir penkis dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija. 1990 m. knygų leidyba Šiauliuose atnaujinama. Leidybos baruose ypač daug pasiekė „Saulės deltos“ leidykla, gyvuojanti daugiau nei dvidešimtmetį. Pradėjusi A. Gumuliausko knyga „Saulės mūšis“ leidykla įrodė užsibrėžusi spausdinti įdomius, prasmingus, Šiaulių kraštui ir visai Lietuvai reikalingus kūrinius. Leidėjai stebina užmoju leisti knygas, iš kurių nebus didelio pelno, nes tai ne detektyvai ar meilės romanai. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė apie „Saulės deltą“ rašė: „Neseniai gavau ir perskaičiau naujas leidyklos knygas. Buvau priblokšta sužinojusi, kad yra tokia kultūringa leidykla Šiauliuose. Nė vieno sapnininko neišleido, jokios komercijos! Džiaugiuosi, kad „Saulės delta“ knygas leidžia apgalvotai ir labai kryptingai. Atsigręžimas į savo praeitį, istoriją... Į save žiūrima tarsi iš Saulės mūšio perspektyvos“. Imu į rankas naujausią, jau 470-ąją, dar spaustuvės dažais kvepiančią istorijos ir kultūros fragmentų knygą „Ir kėlėsi Lietuva...“ Knyga skirta Saulės mūšio 777-osioms metinėms ir artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Straipsnių, patalpintų knygoje, autoriai E. Gudavičius, R. Batūra, A. Juozaitis, R. Gudaitis, V. Radžvilas, R. Ozolas, K. A. Stoškus, V. Rimkus ir kt. Knygoje nagrinėjami sudėtingi lietuvių tautos ir valstybės tapsmo faktai, ypač kreipiant dėmesį į Šiaurės Lietuvos regioninę plėtrą bei jos sąsajas ir reikšmę visai Lietuvai. Vos baigiau skaityti šią knygą, o štai „Saulės delta“ skelbia apie dar naujesnės pasirodymą – Šiaulių garbės pilietės J. Daulenskienės „Kelionė per gyvenimą“. Graži ir prasminga knygų leidyba tęsiama.
Šiandien literatūroje atsiranda naujų žanrų. Pavyzdžiui, literatūra apie klimato kaitą, globalinį atšilimą ir mūsų laukiančias katastrofas. Garsaus autoriaus parašytas romanas apie žmogaus sukeltų klimato pokyčių pasekmes gąsdina labiau nei keli šimtai mokslininkų ar žurnalistų straipsnių. Pagausėjo gretos ir rašančiųjų apie kaimą. Miestas tapo atsibodęs (net TV, kai ne vienas priglunda prie ekranų, kai rodo „Naisių vasarą“), ypač JAV autorių herojus jau užtiksi provincijų ūkiuose ir fermose. Kai valdžios vyrai nuvilia, kai bankininkai verčia šokti pagal savo dūdelę, pasakojimai apie ūkį ir bites, namuose kepamą duoną, sveiką turgaus maistą, o ypač laimės paieškų į provinciją bėgančias merginas tampa ypač populiarūs. Tiesa, tai gal daugiau ryšku Vakarų pasaulio autorių kūriniuose, pas mus vis dar rašoma apie nuobodų ir degradavusį kaimą, nors susilietimų su gamta ieškoma ne tik savaitgalio išvykose į gamtą, bet ir butų balkonuose auginant daržoves ar kepant šašlykus.
Norisi apie knygas pašnekėti ir kiek linksmiau. Rašiau apie pirmuosius knygų sakinius. Jei aš sėsčiau rašyti romano, pirmą sakinį sugalvoti būtų sunkiausia. Pamąsčiau, jog jei rašyčiau, tarkime, apie vyrus, pirmasis sakinys būtų: „Tobuli vyrai yra ne tik gėjai.“ Jei apie moteris: „Jei moterys apie savo amžių nekalba, koks mūsų reikalas.“ Jei apie menininkus, sakykim, apie dailininkus, kurie man artimiausi: „Gera būti dailininku, ypač po mirties.“ Jei apie emigrantus: „Londono gatvėse nėra britų.“ Jei apie valdančiuosius: „Mūsų valdžios vyrai į iš mokesčių mokėtojų paimtus pinigus žiūri kaip į kišenpinigius.“
Vienas mano bičiulis nėra didelis knygų skaitytojas, tačiau perskaitęs M. Bulgakovo „Meisterį ir Margaritą“. Knyga jam palikusi neišdildomą įspūdį, apie ką bekalbėtume, vis ištraukas iš šio romano cituoja. Taip ir su dainininkais. Žino tik Vladimirą Vysockį. Štai dainuoja Ala Pugačiova, jis klausosi klausosi ir konstatuoja: „Vysockis.“
Jei apie mano mylimus autorius klasikus, tai prie jų norėčiau priskirti ir Harukį Murakamį. Nematytos konstrukcijos liftai, paslaptingi tamsūs kambariai, perėjimai per sieną. Bet juk japonų mitologijoje taip jau yra: jeigu užsimanai pakliūti į požeminį pasaulį – tu jau ten. Fantastika Harukio Murakamio kūriniuose tarnauja visai kitu tikslu. Mintis kitur. Pavyzdžiui, romane „Prisukamo paukščio kronikos“ žmonės yra prisukami žaislai. Romanas „Kafka pakrantėje“ primena Edipo mitą: pabėgęs iš namų jaunuolis ieško motinos ir sesers. Prisimeni, kad Platonas jau sakė, jog žmonių sielos padalytos į dvi dalis, todėl tenka ieškoti antrosios pusės. „Dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, dabar susijungė“, - rašo Murakami.
„Jau senai H. Murakamio knygos patraukė mano dėmesį, tačiau taip ir neišdrįsdavau jų išmėginti. Galiausiai sukaupiau drąsą ir, nepagailėjęs kelių dešimčių litų iš ką tik gautos stipendijos, įsigijau romaną „Avies medžioklė“. Iš pradžių šią knygą skaičiau skeptiškai nusiteikęs, tačiau versdamas puslapius vis labiau pasinėriau į įtaigų H. Murakamio kuriamą pasaulį“, – interneto komentaruose rašo savęs neįvardijantis studentas. Per dešimt metų („Avies medžioklė“ – pirmoji į lietuvių kalbą išversta H. Murakamio knyga pasirodė 2003 m. pabaigoje) Lietuvos skaitytojas gana puikiai galėjo šį autorių pažinti.
Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Skundžiasi, geria. Japonas lygina marškinius. H. Murakamis apie šiandieninę Japoniją kalba: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus „BMW“ ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti.“ Bet ar šios mintys tinka tik Japonijai?