Šurmulys, link kasų nusidriekusios eilės. Tokia savaitgalių kasdienybė prekybos centruose. Žmonių eilės prie kasų primena Baltijos kelią. Jeigu visų Lietuvos prekybos centrų eiles paimtume ir sujungtume į vieną, tai juk visas tas kelias ir būtų užpildytas – nuo Vilniaus katedros iki Latvijos sienos. Anuomet, kai stovėjome tame Baltijos kelyje, didelių prekybos centrų dar nebuvo, todėl ten ir stovėjome.

Ričardas JAKUTIS
Pirkdamas žmogus pajaučia malonumą. Esu net girdėjęs iš moters, kad daiktų pirkimas jai yra didesnis malonumas nei seksas. Galėjimas pirkti – tai laisvė, leisdami pinigus mes jaučiamės nepriklausomi. Kažką nusipirkęs žmogus jaučiasi labiau pasitikintis savimi. Pirkiniai mums užpildo tuštumą, jeigu tokios mumyse pernelyg daug. Žmonių veidai šiandien prie kasų ir anų Baltijos kelyje panašūs. Laukia. Tuoj kažko sulauks. Anuomet – laisvės, dabar – kažko materialaus.
Išeinu į bulvarą. Užkalbina garbaus amžiaus moteris ir paprašo parašyti apie serialus. „Parašykite apie juos ką nors gero, kad jaunimas nebesibastytų gatvėmis, o sėstų prie televizorių“, - prašė ji. Girdi, šiame nuodėmių pasaulyje serialai yra paskutinis likęs bastionas, saugantis žmonių dorą ir moralę. Sutapo, kad apie serialus planavau kloti savo mintis ir, be abejo, sutrinti juos į miltus. Mielos pašnekovės paakintas susimąsčiau, o ką gero būtų galima tarti apie serialus. Nusprendžiau, jog pirmiausia juos žiūrintis žmogus tuo metu nieko blogo neveikia. Akivaizdu, kad serialai stengiasi atgaivinti anksčiau buvusį dvasingumą, teisingumą, susivaldymą.
Bet šiuolaikiniame pasaulyje toks atgaivinimas gali pasirodyti naivus. Nors geriau pagalvojus, kaip nūdienos žmogų pakeistų tos, nors ir naiviai atrodančios dorybės. Ar ne teisingiau būtų serialų žanrą, neretai pravardžiuojamą muilu arba šlamštu, vadinti terapija ir netgi vaistu nuo depresijos? Lietuvoje, kur tiek daug savižudybių, tiek daug liūdesio ir tamsos, serialas – puiki terapija. Jis suteikia vilties, kad visas problemas išspręsti ir iš depresijos ar alkoholizmo liūno išbristi įmanoma. Mūsų serialai stengiasi įpiršti, kad akivaizdus begalvis yra jautri asmenybė ir puikus žmogus. Bet tai juk irgi teigiamas dalykas. Kaip bebūtų, serialai vis tiek geriau už „Mafijos kronikas“ ar kitas kriminalines laidas.
Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Apie serialus sakoma – jie kaip gyvenimas. Tiksliau, gyvenimas – kaip serialai.
Kada pradėti rodyti serialai? Pasirodo, dar XX a. pradžioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televiziją mąstė tik fanatiškiausi mokslo genijai. Jau tada žiūrovai į kino sales buvo viliojami filmų ciklais. Dažniausiai tai buvo nuotykių filmai: Prancūzijoje beprotiško populiarumo sulaukė kriminaliniai kino serialai „Fantomas“ ir „Vampyrai“, o amerikiečiai mieliau žiūrėjo vos ne kas savaitę pasirodančius vesternus su pamėgtu Laukinių vakarų kaubojumi Bronko Biliu. Vienas pirmųjų melodraminių serialų „Mieloji Liusi“ buvo humoro serialas apie kubietį Rikį Rikardo bei norinčią išgarsėti jo žmoną Liusę. Serialas buvo rodomas šešis sezonus nuo 1951 iki 1957 m. Po to pasirodė kostiuminė drama, pastatyta pagal populiariausios Meksikos filmų scenaristės Bravo Adams romanų „Laukinė širdis“, „Chuanas Velnias“ ir „Monika“ trilogiją. Kino gamybos milžinė „Televisa“ iš viso sukūrė keturias „Laukinės širdies“ versijas, kuriose nusifilmavo pačios gražiausios Meksikos aktorės.
Atrodo, pats ilgiausias serialas - „Santa Barbara“. Gimė net anekdotas.
Moteris skundžiasi gyvenimu Lietuvoje ir sako būtinai iš čia emigruosianti.
- Kur? – klausia jos.
- Į Santą Barbarą. Visus pažįstu, - atsako šioji.
Serialai populiarūs ir žiūrimi, nes žmonės iš prigimties yra įpratę prie tam tikro pasikartojimo. Tai teikia saugumo pojūtį, kaip ir mūsų kasdienių veiksmų eiliškumas, dienotvarkė, rutina, šventės. Serijiškumas pirmiausiai prasidėjo literatūroje, ypač nuo XIX a., ir televizija tai pasisavino. Teatre serijiškumas neįmanomas, nors kine būna tęsiniai, tarkime, „Džeimsas Bondas“, bet juk į kiną nevaikštome žiūrėti 345-osios serijos...
Sovietmečiu buvo tik vienas serialas – „Petraičių šeimoje“, transliuotas 1964–1972 metais. Todėl nėra teisūs teigiantys, jog lietuviškų serialų „tėvas“ – serialas „Giminės“, rodytas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje 1993 m.
„Petraičių šeima“ sutraukė iki tol Lietuvoje negirdėtą žiūrovų auditoriją. Laidų (tuomet neįprasta tai buvo vadinti serialu) atvažiuodavo pasižiūrėti iš Maskvos, Lenkijos, tuometės Čekoslovakijos bei Rytų Vokietijos televizijų. Visi stebėjosi - kaip jūsų cenzūra leidžia rodyti tokius dalykus? Vagystės, kyšiai. Pasirodo, buvo paprasta – serialas patiko tuomečiam Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui. Negalima buvo rodyti tik nuogo kūno ir tiesiogiai kritikuoti valdžią. Tiesa, teigti, kad „Petraičių šeima“ - visiškai originalus lietuvių kūrinys, būtų neteisinga, nes tuo metu Lenkijos radijas transliavo laidų ciklą „Kuznecovų šeima“. Bet tai jau istorija. Serialo režisierė G. Dauguvietytė didžiuojasi „Petraičių šeima“ ir sako, kad tai buvęs puikus Lietuvos televizijos projektas ir netgi dabartiniai lietuviški serialai iki jo „nepriauga“. Didžiausias dabartinių serialų trūkumas, anot režisierės, - prasta aktorių vaidyba.
Nuo 1972-ųjų, kai „Petraičiai“ dingo iš mažųjų ekranų, iki 1988-ųjų, kai mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, teko gyventi be serialų. Atsiverčiu 1984 metų kovo 22 dienos (tai yra lygiai prieš trisdešimt metų) laikraščius ir skaitau televizijos programą.
17.40 val. Žinios
17.50 val. Alytaus ir Telšių rajonų pionierių maršo „Visada pasiryžęs“ dalyvių susitikimas
18.30 val. TSRS futbolo pirmenybių rungtynės. Vilniaus „Žalgiris“ – Charkovo „Metalistas“
20.15 val. Panorama
20.45 val. Labanakt, vaikučiai
21.00 val. Laikas
21.35 val. Meninis filmas „Puikūs ponai iš Bua Dorė“
23.05 val. Žinios
Be respublikinės programos buvo dar dvi sąjunginės programos, bet žiūrėti nelabai buvo ką. Apie serialus net nekalbu, nes kadangi jų nebuvo, niekas jų ir nesitikėjo, tai yra nebuvo jų poreikio. 1984 metų kovo 22 d. mūsų miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ skelbia, kad „Saulės“ kino teatre rodoma prancūzų kino komedija „Grojimas keturiomis rankomis“ (jei neklystu, tai toji su P. Rišaru), „Palydove“ – „Vėpla“ (su Lui de Fiunesu), „Dainų“ kino teatre vyksta kino lektoriumas „Užkirskite kelią nusikaltimui“... Tarsi viskas gerai, bet grįžus po darbų namo kaip gerai būtų buvę atsipūsti žiūrint ne tik paprastą kino filmą, prieš tai rodytą kino teatruose, bet ir serialą. 1984 metų kovo 22 d., lygiai prieš trisdešimt metų, net pagalvoti negalėjome, kad tokie gali būti.
Kai nebuvo serialų, kiek laisvo laiko turėjome. Minėtas laikraštis „Raudonoji vėliava“ – 4 puslapių. Ką skaityti? Kovo 22-osios pirmame puslapyje dėka riebaus šrifto nelieka nepastebėta antraštė „Penkmečio dienos ir darbai“. Kitas tekstas vadinasi „Respublikiniame konkurse - sėkmingai“ ir skirtas respublikiniam kasininkių meistriškumo konkursui, kuriame mūsų miesto kasininkės iškovojo prizus. Pasirodo, tuo metu Lietuvoje buvo 6,5 tūkstančio kasininkių. Įdomu, kiek jų šiuo metu?
Kultūrai dėmesio nedaug. Tik vienas straipsnis – apie zoninę Šiaulių rajono liaudies meistrų kūrybos parodą rašo menotyrininkė M. Adomavičienė. Teatras kovo 22 d. rodo V. Mykolaičio-Putino „Valdovą“ ir skelbia apie kovo 24 d. įvyksiančią „Don Žuano“ premjerą.
Ir štai serialas „Giminės“ rodė viską kaip gyvenime. Buvo sprendžiamos savo laikmečio problemos - giminių tarpusavio santykiai ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Filme gvildenamos žemės atgavimo ir dėl to kylančių konfliktų, reketininkų terorizavimo, meilės pinklių temos. 1993 metų sausio 1 d. pradėtos rodyti „Giminės“ buvo netikėtos tuo, kad tais laikais lietuviai net neįsivaizdavo, kad gali egzistuoti ne meksikietiški, braziliški, argentinietiški ar kitų tolimųjų saulėtų šalių serialai. „Giminės“ išsikovojo savo vietą šalia Lietuvoje jau paplitusių minėtų šalių muilo operų ir net girdėjau kino kritikus teigiančius, kad tai pirmas ir kol kas paskutinis kokybiškas mūsų serialas. 1998 m. sukurtame „Giminių“ tęsinyje „Atžalos“ jau buvo vaizduojama trečioji „Giminių“ karta, kuri savo tėvų ir senelių išgyventus Nepriklausomybės laikus prisiminė jau tik kaip istoriją. Šio serialo herojams svarbiausią vietą gyvenime užėmė verslas, pinigai ir turtas.
Serialas „Nekviesta meile“, pradėjęs jau dabartinį lietuviškų serialų bumą, iš karto atsidūrė penktoje populiariausių Lietuvoje programų dešimtuko vietoje. Vidutinis serialo reitingas buvo 15,2 proc. Kasdien šį serialą pasižiūrėdavo 800 tūkstančių žiūrovų. Statiškai didesnę šio serialo auditorijos dalį sudarė išsilavinę, aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgiję žmonės bei vidutines ar didesnes pajamas turintys žiūrovai. Gal ir nenuostabu, kad serialo reitingai tapo tokie aukšti. Žmonės buvo pasiilgę nacionalinio kino, lietuvių aktorių, tautinių realijų.
Serialas „Moterys meluoja geriau“ išsiskiria vykusiai parinktu pavadinimu. Žodis „moteris“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Visad pasiteisins „gyvenimiški“ serialai apie eilinius žmones a la „tokie kaip mes“. Serialuose viskas „sukramtyta“. Juokas už kadro parodo, kur juoktis, sako, greitai už kadro bus verkiama ir čiaudima.
Sako, išsisemia serialų temos. Abejočiau. Temų galybė. Toli ieškoti nereikia. Nors ir emigracija. Kaip mūsų žmonės gyvena ten. Ir serialų kūrėjams būtų mielos dienelės - kol susuka filmą, pagyvena Dubline.
Lietuvoje žinomiausios Kedžių ir Jonaičių šeimos. Jei pirmajai serialas skirtas, tai antroji visiškai pamiršta. O juk tai puikaus serialo istorija - mažame kaime dingsta du mažamečiai broliai. Po kurio laiko jie randami paskendę netoli namų esančiame upelyje. Policijos tyrimas išaiškina kraupią tiesą - tai padarė brolių motina. Nelaimingos šeimos gyvenimas subyra į šipulius. Motina nuteisiama, tėvas lieka vienas su trim vaikais ir greitai paskęsta alkoholizmo liūne. Ar jam pavyks išsikapstyti ir sugrįžti į normalų gyvenimą? Nejau apkaltintoji sako tiesą teigdama, kad vaikus nužudė ne ji, o jos vyriausioji duktė? Viską po truputį rutuliuojant ir dar ką nors vis prigalvojant, šimtą serijų galima susukti. O jeigu dar viską sujungus su pakelių maniaku Jonaičiu, kuris galėtų būti minėtų herojų giminaitis.
Tema gali būti ir Seimo narių gyvenimas bei ilgas kelias iki Seimo nario kėdės. Štai ekrane regime padorų kandidatą į šią kėdę. Jam patariama džiaugtis, nes juk už jį balsuos visi dori žmonės. Kandidatas verkšlena, kad tai menka paguoda, reikia, kad balsuotų dauguma.
Ir apie seimūnų sąžinę galima pakalbėti. Tiesa, iš kur ta sąžinė, kai tokie pinigai. Anksčiau, kad turėtume pinigų, sakydavome „reikia dirbti“, dabar apie pinigus sakome – „reikia paimti“. Sakote, valdžios vyrai jums nemieli. Bet jei jūs tiems vyrams nesakote, kad juos mylite, tai kodėl jie turi jus mylėti.
Gaila, kad katalikiškame krašte religinės temos neįsispraudžia į serialus. Bet juk buvo puikus „Erškėčių paukščių“ pavyzdys. Lenkai jau keletą metų rodo „Kleboniją“. Mūsų „Naisių vasara“ jau labai į šį lenkų serialą panaši. Viduržiemyje malonu žiūrėti serialą, kurio veiksmas vyksta vasarą ir tai, manyčiau, yra geriausia, kas tame seriale yra („Naisių žiema“ būtų visai kas kita).
Bažnytiniai metų ciklai irgi galėtų tapti serialų temomis. Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Sekminės, Žolinė... Kadangi Velykos šiais metais vėlai – balandžio 20 dieną, tai vėlyvos buvo ir Užgavėnės – kovo 4-ąją. Žinia, Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasarinės Mėnulio pilnaties (po kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25 d. nebūna. O Užgavėnės švenčiamos likus septynioms savaitėms (46 dienoms) iki Velykų.
Bet nuklydau, nes tik norėjau pasvarstyti, ar bažnytiniai ciklai galėtų pasitarnauti serialams. Atsakymas - galėtų, pavyzdžiui, „Naisių vasaroje“ kaimas gyventų nuo vienos religinės šventės iki kitos. Gražu, šviesu, dorovinga.
Serialai apie šias dienas padėtų lietuviams geriau jas suvokti. Ilgas serialas galėtų atsirasti apie Sąjūdžio gimimą, išsivadavimą iš sovietinių gniaužtų, gyvenimą iki ir po Kovo 11-osios. O kiek čia personažų! Vien ko verta Vytauto Landsbergio ir Vytauto Petkevičiaus tema, Rolando Pakso istorija, Viktoro Uspaskicho, mafijos bei kitų oligarchų atsiradimas, kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę tolesnis likimas...
O maloniausia žiūrėti serialus apie meilę. Nes meilė buvo, yra ir bus. Tiesa, ji šiandien gal kiek ir kitokia, ką byloja ir anekdotas, kuriuo šį tekstą baigsiu.
Klausimas: „Ko labiausiai reikia meilėje?“ Atsakymas: „Pinigų.“