Prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimai. Už ką balsuoti? Šiomis dienomis Lietuvą kankinantis klausimas. It Hamleto „būti ar nebūti“. Jeigu ir jums ramybės neduoda mintys apie artėjančius rinkimus bei rūpi, kas bus išrinktas, reiškia jūs geras ir doras žmogus. Taigi, prasideda rinkiminis pavasaris. „Imkit mane ir balsuokit“, - siūlosi kandidatai ir visi kažką žada. Vieni, kad įves eurą, kiti, kad paliks litą, vieni, kad užsieniečiams parduos žemę, kiti, kad jos neparduos.

Ričardas JAKUTIS
„Privalote eiti balsuoti“, - girdisi raginimai. Ar pamenat istoriją apie balsuotoją, kuris nuėjo balsuoti ir sugadino biuletinį, taip parodydamas savo nepasitenkinimą kandidatais? Nepritarčiau tokiam žingsniui. O ir šiaip siūlau vengti negatyviai nusiteikusių žmonių. Bet kaip balsuojant nesuklysti, nes, atrodo, šį pavasarį net nežinosi, ar į gatvę išeiti su striuke, ar su šortais?
Sumaniau lyginti rinkimus su kokiu nors daikto pirkimu. Tarkime, batų. Kaip renkamės? Juk įėję į batų parduotuvę negriebiame pirmiausiai pasitaikiusių batų. Ilgai ir kruopščiai renkamės, matuojamės. Ypač kreipiame dėmesį į dydį. Juk nesirenkame kojas spaudžiančių batų, numodami į tai ranka ir galvodami, kad kažkaip pragyvensime, tai yra pravaikščiosime, o po penkerių metų nusipirksime naujus. Bet kodėl elgiamės visiškai kitaip eidami į rinkimus? Atgimsta senas anekdotas, lyginantis Lietuvą su pakelėje stovinčia mergaite ir balsuojančia pravažiuojančias mašinas. Stovi mergaitė Lietuva pakelėje pakėlusi ranką, bet niekas nestoja. Kodėl? Ogi todėl, kad balsuoti nemoka.
Šiais metais atsisėsti į prezidento kėdę panoro devyniolika piliečių: trys moterys ir šešiolika vyrukų. O galvojau, kad bus tik viena snieguolė ir septyni nykštukai. Tiesa, tai dar nieko nereiškia –ne visi surado reikiamos pinigėlių sumos, ne visi surinko būtiną skaičių parašų. Skaičiau žurnalo „Veidas“ užsakytus tyrimus, iš kurių paaiškėjo, kad 32,4 proc. balsavimo teisę turinčių balsuoti net neis, 22,8 nežino, eiti ar neiti, taigi lieka tik 44,8 proc. ateinančių prie urnų. Be abejo, lyderė D. Grybauskaitė, už kurią balsuotų 44,6 proc. atėjusių. Už po jos einantį Z. Balčytį - 13,6 proc. Sako, šie prezidento rinkimai Lietuvoje sušaržuoti taip, kad nejauku net prieš Zimbabvę ir Madagaskarą. Dauguma dalyvaujančių prezidento rinkimuose nori tik priminti apie savo asmenį, o kiti pirmą kartą pasirodyti, kad tokie yra. Kandidatams kartelė kabo per žemai: užstatui skirta pinigų suma mažoka, tiesa, gal tik reikiamas surinkti parašų skaičius daugiau mažiau atitinkantis tikrovę.
Paskutiniuose JAV prezidento rinkimuose dalyvavo 137 kandidatai. Atrodo, irgi daug, kol nepalygini gyventojų skaičiaus ten ir pas mus. Lietuvoje rimčiausi prezidento rinkimai, manau, buvo pirmieji po Nepriklausomybės atkūrimo. O šiųmetiniai primena priešpaskutiniuosius, kai lyderis buvo akivaizdus. Tiesa, prezidentu jis netapo.
Prieš kelias dienas paskambino išgėręs draugas. Pagalvojau, jeigu man skambina girtas žmogus, esu iš tikrųjų jam brangus. Be to, draugą seniai buvau matęs, todėl neatsisakiau pasikalbėti. Gaila, kad mūsų pašnekesio tema pakrypo ne apie kultūrą, juo labiau ne apie moteris, bet apie skandalus, politiką, rinkimus. Apie tuos dalykus kalbėti nemėgstu, visa tai man aišku. Tačiau mano pašnekovas įsijautė. Lyg užburtas kartojo kelis žodžius: rinkimai, Prezidentė, parlamentarai, Seimas, Vyriausybė, vagys. Vagys, Vyriausybė, Seimas, parlamentarai, Prezidentė, rinkimai. Minėjo pavardes, pareigas, visuomenę, rinką, sovietinį mąstymą ir vakarietišką požiūrį.
Klausydamasis pašnekovo pagalvojau - kas yra politikas? Tokios specialybės nėra. Vadinasi, jis turi turėti tokių ypatybių, kurios, rinkėjų nuomone, yra privalomos. Jis turėtų būti doras, protingas, sąžiningas, rūpintis kitais labiau nei savimi ir t. t. Tačiau žmonės turi trūkumų ir retas panašus į šventąjį. Tai kas gi tie politikai? Patiko kažkieno išsakyta mintis, kad politikas yra panašus į rinkiką. Tūlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias pasaulyje. Vadinasi, gali būti pavyzdys. Politikai ir atsiranda iš tokių vidutinybių. Paprasta ir aišku. Kas pasikeičia po rinkimų? Turbūt niekas.
Štai viena kandidatė į prezidentus, suprask, juokauja: „Jei nerizikuosi, į kelnes nepridėsi“ arba nesusigaudo, kodėl vasario 21 d. buvo iškeltos vėliavos (paminint žuvusius Ukrainoje). Vieno mano bičiulio politiko klausia, kodėl šis nekelia savo kandidatūros į prezidentus. Tas atsako, jog vaikystėje iškritęs iš medžio. „Bet juk tarp kandidatų ne vienas iš medžio iškritęs“, - atremia jo atsakymą pašnekovai. „Bet aš žinau, kad buvau iš medžio iškritęs, o jie – nežino“, - paaiškina bičiulis.
Kiekvienas mūsų pagalvojame, jog jei būtume politikais, daug nuveiktume. Aš, pavyzdžiui, kad turėčiau pinigų mokėti pensininkams, skolinčiausi juos iš tų pačių pensininkų. Jiems būtų didelė nauda: gautų didesnes pensijas ir dar palūkanas už paskolintus pinigus. Antra vertus, ar būtina jiems išvis grąžinti nurėžtas pensijas. Dabar turi viltį, laukia, o tuomet – viskas atsiskaityta ir vilčiai atia. O kaip gyventi neturint jokios vilties? Negalima iš žmogaus jos atimti. Visko turės šiandien ir nebereikalinga taps viltis, kad rytoj bus geriau.
Jei apie prezidento rinkimus, tai, žiūriu, šiuo metu socialdemokratai tarsi D. Grybauskaitės pusėje, tačiau jei į antrą turą pateks ji ir Z. Balčytis, tuomet jai kirs visomis pajėgomis. Girdėjau nuomonę, kad prezidento rinkimai visai nereikalingi. Galėtų, pavyzdžiui, miestų merai išsirinkti prezidentą tarp savų. Susitvarkai su miestu, susitvarkysi ir su šalimi. Kiek pinigų susitaupytų. Kaip Seimo pirmininko rinkimuose – žmonės prirenka grybų, po to tie grybai iš savų išsirenka pagrindinius grybus.
Pokalbis apie rinkimus ir politiką atsibodo. Ėmiau mąstyti, kaip čia jį nutraukus, todėl pašnekovo paklausiau, kam reikalinga speckontrolė, jeigu nėra paprastos kontrolės, ir kada bus teisūs keleiviai, o ne aviakompanijos. Klausimai jam pasirodė per sudėtingi, todėl pasiūliau pakalbėti apie moteris – mano mėgstama tema.
Ar jis žinąs, kad moterys mėgsta subtilų rūšinį sausą vyną, bet gali išgerti ir degtinės? Ar žino, kad geriausias auksas yra 24 karatų? „Ar tu esi moteriai padovanojęs tokio aukso žiedą?“ – toliau klausinėjau. „Ar žinai, kad vyras, kuris investuoja į savo moterį, investuoja ir į savo laimę?“ Ir ši tema pašnekovui nepasirodė įdomi. Pokalbį baigėme. Ačiū Dievui.
O jei grįžtant prie rinkimų, tai bičiulis kalbininkas rūpinasi daugiau ne pačiais rinkimais, bet išgrynintos kalbos posakiais apie juos. Pavyzdžiui, reikia sakyti ir rašyti ne „rinkiminė apygarda“, bet „rinkimų apygarda“, ne „rinkiminė kova“, bet „rinkimų kova“, ne „rinkiminė programa“, bet „rinkimų programa“, ne „išstatyti kandidatą“, bet „siūlyti, pasiūlyti, iškelti kandidatą“, ne „pravesti rinkimus“, bet „surengti, suorganizuoti rinkimus“ ir t. t. Anot jo, kol teisingai kalbėti neišmoksime, tol deramai ir neprabalsuosime.
Kartais atrodo, kad Lietuva įsikūrusi ne pasaulyje. Ypač nemėgstu sakinio-klausimo: „O kas man iš to?“ Be to, dažnai vienas kito paklausiame: „Kaip gyveni?“ Keistas klausimas – juk vienoje šalyje gyvename. Cinizmo šalyje. Nors nesakysi, kad visai nieko nepadarome. Aišku, jeigu ne paskutinė minutė, niekada nieko taip ir nebūtų padaryta.
Jau minėjau ir dar kartą pakartosiu, jog į rinkimus negalima spjauti, balsuoti privalu, tačiau kartais norisi pabėgti nuo kasdienybės: nuo visų politikavimų, reitingų, kandidatų-grybų. Jau pavasaris ir todėl kaip kiekvieną pavasarį kviečiu pakeliauti. Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad patenkintume smalsumą ir atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, „juodas rūpestis už raitelio sėdi“. Ispanija, Paryžius, Roma... Aš raginu nukakti iki Krokuvos, miesto, iš kurio buvo valdoma Lietuvos-Lenkijos valstybė ir kuriame kiekvienam lietuviui būtina pabuvoti. Senoji Lenkijos sostinė - vienas gražiausių Europos miestų. Keletą šimtmečių jis augo kaip karalių miestas, o XV-XVI amžiais – kaip didžiausios tuometinės Europos valstybės sostinė ir išgyveno klestėjimo laikmetį. Miesto puikybė pritraukė įžymiausius to meto menininkus, kurių kūriniai išliko iki šių dienų. Kasmet į Krokuvą atvyksta keli milijonai turistų išvysti puikių architektūros paminklų ar paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą atmosferą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija.
Lenkijos ir Lietuvos sąsajų begalė. Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), o reikėtų ją tik girti, nes ji daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, dekoltė - madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.
Krokuvos širdyje - Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja didžioji ir skersinė navos, sidabru spinduliuoja šv. Stanislovo karstas. Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi Jogaila, taip pat dešinėje Vazų ir ypatingai puošni Žygimanto Augusto koplyčios, tolėliau palaidoti Kazimieras Didysis, už centrinio altoriaus – Steponas Batoras, netoliese Jadvyga. Vavelis - tautos panteonas. Čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. Paskutinieji čia atgulė Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Maria, aviakatastrofoje prie Smolensko žuvę 2010 m.
Didelė kelionės į Krokuvą atrakcija – Veličkų druskos kasyklos. Nusileidi į 135 metrų gylį ir grožiesi ištįsusiais druskų varvekliais, prieini požeminį ežerą, patenki į puošnų restoraną ir į bažnyčią, kurioje viskas iš druskos: ne tik skulptūros, visas altorius, bet ir šviestuvai. O plaučiai ilsisi, įkvėpdami gaivaus druskingo oro.
Grįždami iš Krokuvos sustojame Čenstakavoje – lenkų šventovių šventovėje, kur stebuklingas „Juodosios Madonos“ paveikslas. Lenkai šią vietą lygina su Lurdu ar Fatima. Viešėdamas Čenstakavos Šviesos Kalno vienuolyne iš tikrųjų jautiesi pakylėtas, išlaisvėjęs, atsikratęs visko, kas nereikalinga. Girdėjau pasakojimą, jog Čenstakavos „Juodąją Madoną“ tapęs evangelistas Lukas. Tiesa, jog evangelistas Lukas buvo gydytojas ir turėjęs tapybinių gabumų, bet dabartinis mokslas gali nustatyti medžio, ant kurio nutapytas paveikslas, senumą, o jis liudija XIV amžių. Reikia manyti, kad evangelistas Lukas buvo tapęs ne vieną Marijos paveikslą, gal tad „Juodosios Madonos“ autorius sėmėsi iš evangelisto įkvėpimo.
Jau septyneri metai lydžiu ekskursijas Krokuvon ir džiaugiuosi, kad, atrodo, daug šiauliečių ten pabuvoję, tačiau naujos ir naujos grupės vis dar susidaro. Šiemet pirmoji ekskursija balandžio 11–13 dienomis į Verbų savaitgalį Krokuvoje, o vėliau kiekvieną mėnesį vyks po kelionę. Kad nebūtų reklamos, neminėsiu, su kuriuo Šiaulių ekskursijų biuru vykstame, tačiau galiu pasakyti, jog „Šiaulių naujienų“ puslapiuose šis ekskursijų biuras apie savo keliones skelbia ir tai jau nebus reklama, nes už tuos skelbimus ekskursijų biuras susimoka.
Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas jis pabuvoja visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“
Iš knygų lentynos išsitraukiu Jurgos Ivanauskaitės straipsnių ir esė rinkinį „Kelionių alchemija“. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – „Kelionė po pasaulį“ – pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos. Antrojoje – „Pastabos ant bilietų skiaučių“ – pikantiškos, komiškos kelionių detalės, įvairiausi nuotykiai, kartkartėmis sugrįžtant ir į Lietuvą, su pasvarstymais apie lietuviškąjį elitą ir apie tai, kad pas mus, galimas dalykas, yra atskridusių ateivių. Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save“ – rašoma, kad keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytus kampelius, bet ir įžengiame į paslėptas savo sielos vietoves ar net į jos užkaborius. Kelionės – poilsis sielai. Kur link kreipti sielą, kad ji pailsėtų, atsinaujintų? Šioje knygos dalyje telpa viskas: sapnai, tikėjimas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį. „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija, – sako rašytoja ir pratęsia pasvarstymais apie patį žmogų. - Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet pirmą kartą patekusi į svečią šalį visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.“
Perskaitęs šią J. Ivanauskaitės knygą supranti, kas, atrodo, ir taip jau turėjo būti aišku, - sielai, kaip ir kūnui, reikia duoti galimybę pailsėti. Be to, manau, kad siela nebūtinai turi ilsėtis vienumoje - tai gali vykti artimųjų ir draugų susitikimuose, kelionėse.
Pamenu į Krokuvą keliavusį turistą, kurio didžiausia gyvenimo svajonė buvo pabūti prie karaliaus Jogailos kapo ir pamatyti Antano Vivulskio paminklą Žalgirio mūšio pergalei. „Dabar galiu ir mirti“, - grįžtant iš Krokuvos tarstelėjo jis, o aš galvojau, kad taip sakoma tik apie Paryžių.
Apklausose apie didžiausius žmogaus malonumus, respondentai pirmą vietą dažniausiai skiria aistringai meilei, antrą – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečią – trokštamo daikto įsigijimui, ketvirtą – kelionėms. Dėl pirmos ir antros vietų gal ir nesiginčyčiau, bet štai trečią su ketvirta, mano galva, vertėtų sukeisti.