Baigėsi pirmasis pavasario mėnuo. Jo būta tikrai pavasariško. O pagyvino šį mėnesį ir ne viena šventė. Kad ir Šv. Kazimiero ar Šv. Juozapo dienos (vien ką reiškia Kaziuko mugė), paukščių sugrįžimo šventės... Gaila, kad kovo 27-ąją švęsta Tarptautinė teatro diena buvo mažiau pastebėta, nors šie metai juk paskelbti Teatro metais. Tiesa, vyko įvairiausi festivaliai, apdovanoti spektaklių kūrėjai. Bet visgi norisi paklausti: „Ar jūs šventėte Tarptautinę teatro dieną?“

Ričardas JAKUTIS
Man, ir, turbūt, ne vienam teatras - nuostabi gyvenimo salelė. Manau, rašyti apie teatrą teisę turiu, nes mano matyti pirmieji spektakliai nukelia penkiasdešimt metų istorijon. Net nekalbėsiu apie „Hamletą“ su Henriku Kurausku pagrindiniame vaidmenyje tuometiniame Akademiniame dramos teatre ar A. Strindbergo „Mirties šokį“ su D. Mėlėnaite, D. Banioniu ir B. Babkausku legendiniame Panevėžio dramos teatre, o galiu dar apie ankstesnį periodą, nes prisimenu A. Čechovo „Dėdę Vanią“ Akademiniame dramos teatre ar to paties A. Čechovo „Žuvėdrą“ Panevėžyje. „Dėdę Vanią“ režisavo R. Juknevičius, spektaklio dailininkas J. Surkevičius, S. Jukna vaidino Astrovą, A. Radzevičius - Seriabrikovą, L. Kupstaitė - Jeleną Andrejevną, O. Knapkytė - Sonią, V. Jurkūnas - Teleginą, J. Kavakiauskas - Voinickį. „Žuvėdros“ režisierius, aišku, J. Miltinis, E. Šulgaitė vaidino Arkadiną, B. Babkauskas - Trigoriną, A. Masiulis - Trepliovą, D. Banionis - Dorną.
Šiauliuose prisimenu Potenciją Pinkauskaitę Josifo Šeino režisuotuose S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliuose“ ar M. Gorkio pjesėje „Vasa Železniova“. Šiaulių dramos teatre kūrė daug puikių režisierių, kurių kiekvienas formavo savo iškilų etapą: jau minėtas J. Šeinas, Mamertas Karklelis, Nataša Ogaj, Aurelija Ragauskaitė, Saulius Varnas, Gytis Padegimas...
Kur prasideda teatras? Rūbinėje? Sakyčiau, ne. Teatras – tai visas ritualas, kuris prasideda tada, kai nusprendi eiti į teatrą. Tam ruoštis reikia iš vakaro ar bent jau teatro dienos rytą. Tai turėtų būti kitokia diena. Pakilesnė. Ar gali įsijausti į spektaklį, jeigu į teatrą atleki veik vėluodamas, dar sunkiai alsuodamas ir suplukęs įkrenti į krėslą?
Šviesaus atminimo dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasakojo: kartą prieškaryje eidamas Kauno Laisvės alėja prie teatro pamatė skelbimą, jog tą vakarą čia dainuos Fiodoras Šaliapinas. Iki spektaklio pradžios buvo likusios kelios minutės, netikėtai pavyko gauti bilietą ir štai dailininkas jau teatre. Bet Šaliapino dainavimas, sakė, jam nepatikęs. Jonynas ilgai svarstęs, kodėl, ir nusprendęs, kad pats kaltas – nebuvo tam pasiruošęs.
Ar galima klausytis „Traviatos“, prieš spektaklį trumpai nepavaikščiojus fojė, bare neišgėrus taurės šampano? Ar stebėti A. Čechovo arba N. Gogolio herojus neparagavus 40 gramų ko nors stipresnio... Nejaudins tuomet A. Čechovo frazė: „Skučno, gospoda!“ („Nuobodu, ponai!“), negyvensime kartu su herojais.
Juk net įžengiant į teatrą ar net praeinant gatve pro šalį aplanko kitokie jausmai nei lankantis kitame pastate, pavyzdžiui, blokiniame daugiabutyje. Tuos jausmus sunku net įvardyti – jie kažkokie neapibrėžiami, aukštesni.
Šiaulių žiūrovai rimti, bet imlūs. Nuoširdžiai kvatoja per komedijas, atidžiai stebi rimtus spektaklius. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net einantieji bulvaru, tarsi pirmą kartą juo žengtų. Nors aišku, kai vakar tose patalpose buvo viena parduotuvė, o šiandien jau kita, verčia pamąstyti, ar toje pat vietoje randiesi. Gera buvo sovietmečiu: jei įsikuria kokia parduotuvė, tai jau amžiams. Dar ir šiandien taksi kviečiamas į „kopūsto“ kiemą, žino, kur atvažiuoti, nors jau keli dešimtmečiai, kai toje vietoje nebėra daržovių parduotuvės (bet užtat kiek dešimtmečių ji ten buvo).
Bet grįžkime prie teatro. Šiauliečių būdingumas nustebti ypač pastebimas teatre per spektaklio pertraukas: žiūrovai fojė suka ratus ir stebi vienas kitą, tarsi norėdami įsitikinti, ar anie matė tą patį, ką ir jie. Man nemieli šiauliečiai, kurie pakviesti į teatrą atsako: „Šiais metais jau buvau.“ Tiesa, dar vienas pastebėjimas. Labai sunkios teatro durys. Stumi, stumi jas. Tai ne kokio banko, prekybos centro ar kavinės durys, kurios pačios atsidaro vos tik prisiartini.
Prieš keletą metų buvau paprašytas parašyti prisiminimus apie Šiaulių dramos teatrą leidiniui, skirtam teatro 80-mečiui. Tuomet su pasididžiavimu rašiau, jog niekada mūsų miesto teatre spektaklio metu negirdėjau skambančio mobiliojo telefono. Gal todėl, kad prieš kiekvieną spektaklį maloniu balsu mandagiai, bet neįsakmiai žiūrovai paprašomi juos išjungti. Bet štai neseniai skaičiau apie spektaklį, skirtą miesto Savivaldybės darbuotojams, kurio metu skambučiai nesiliovė. Čia nebent galima pajuokauti, jog tai rodo Savivaldybės darbuotojų nenuilstamą darbštumą, kurie tvarko miesto reikalus net po darbo valandų. Nors ko nepadarei darbo metu, vargu ar padarysi po jo. Tokiems žiūrovams teatras prieš spektaklį galėtų panaudoti galantišką, neįžeidžiantį įspėjimą (juk reikia suprasti, kad salėje miesto elitas): „Pasibaigus spektakliui nepamirškite įsijungti mobiliuosius telefonus.“ Bet ar supras, kai tiesioginio įspėjimo, kad reikia išsijungti mobiliuosius, nesupranta. Prisimenu šmaikštų nuotykį, kai V. Šekspyro pjesės metu suskambus telefonui vienas personažas kreipėsi į kitą: „Sere, jums skambina!“
Šiauliuose ilgokai negyvenau, bet lankydavau Vilniuje gastroliuojančių šiauliečių spektaklius, tad nuo gimtojo miesto teatro niekada nebuvau atitrūkęs. Ilgu anų, veik mėnesį besitęsiančių gastrolių. Draugavau ne su vienu aktoriumi, tad tokių gastrolių metu su jais susitikdavome. Tai buvo tiesiog visai kitas gyvenimas gyvenime.
Vis prisimenu N. Michalkovo pasakymą, jog blogi rusiški filmai yra pranašesni už blogus amerikietiškus filmus. Blogame rusiškame filme vis bus kas gero: bent vienas aktorius gerai vaidins, vykęs operatoriaus darbas, graži idėja ir t. t. Blogame amerikiečių filme tiesiog vien kičas. Taip ir šiauliečių spektakliuose. Labai prastų spektaklių neteko matyti. Kas nors gero vis tiek yra: muzika, dailininko darbas, gal kuris aktorius gerai vaidino, ypač antraplaniuose vaidmenyse. Šiaulių aktoriai – antraplanių vaidmenų meistrai. Menu aktorių Praną Piauloką „Don Žuane“. Spektaklis nesiklijuoja, atrodo, Pranui tik reikėtų atbūti savo laiką scenoje ir tiek. Bet ne – jis stengiasi iki paskutinio žodžio. Prisimenu jo Liuciferį, valdovą Krūšną ar net tokį vaidmenį, kaip imperatoriaus munduras.
Šiaulių dramos teatro aktoriai geri. Aišku, jeigu aktorius vis kartoja, kad jo vieta bufete, ir tai linksmina režisierių, tai tokio režisieriaus vieta, mano galva, bilietų kasoje. Anglų išmintis byloja: „Nesilankykite teatre, kuriame skelbiama, jog teatras ieško aktorių.“
Mūsų miesto teatro repertuare lietuvių ir užsienio dramaturgijos klasika, šiuolaikiniai lietuvių ir modernūs užsienio autoriai. Pavyzdžiui, Augustą Strindbergą labiausiai pamėgau pamatęs šiauliečių spektaklį „Freken Julija“, režisuotą Gyčio Padegimo. Vėliau šį spektaklį žiūrėjau daugelyje teatrų, pradedant eksperimentiniais pastatymais Lenkijoje, kai vaidinama rūsiuose, ir didesnėse scenose, kaip Oslo karališkame teatre. Tikra tiesa – šiauliečių pastatymas visai neprastas. Girdėjau, jog panelės Julijos vaidinti į Šiaulius važinėjusi Doloresa Kazragytė, bet aš šį spektaklį žiūrėjau su šiauliečiais Irena Liutikaite bei Pranu Piauloku ir likau maloniai nustebintas.
Šiandien šiauliečiai savo teatro scenoje gali pamatyti A. Strindbergo „Velykas“. Graži tradicija. Bent mane žavi, kai teatras pastato kelias to paties dramaturgo pjeses. Tuomet suteikiama galimybė įsigilinti į autoriaus kūrybą ir įvairiausias jos peripetijas. Šiaurės Lietuvos mieste dera šiaurietis autorius. Vertėtų pratęsti pažintį ir su M. Frišu.
Prisimenu drąsų 1974 metų pastatymą – Z. Chalapiano „Lopšinė“, režisuotą Jono Vaitkaus. Ilgam atmintin įsirėžė pagrindiniai pjesės herojai Anahita ir Artašekas, nuostabiai suvaidinti Elenos Jasnauskaitės ir Vlado Baranausko. Armėnų autoriaus pjesė apie santvarkos laužomą jaunimo gyvenimą sovietmečiu. Tokios pjesės statymas buvo drąsus žingsnis. Suprantama, ne čia teatro esmė, bet anuo metu dėl bet kokios nors ir mažiausios užuominos apie laisvę, dėl nestandartinio, iš kasdienybės išsiskiriančio mąstymo teatras buvo mylimas ir gerbiamas. Tiesa, sako, sovietmečiu aktoriai ir režisieriai nemėgo tarybinės valdžios, todėl vaidino ir spektaklius kūrė įtikinamai, nes visi žinojo, kad įkliuvę – žinojo ir režisierius, ir aktoriai, ir net teatro direktorius.
Jei prakalbus apie Joną Vaitkų, kuris neseniai vėl buvo trumpam grįžęs į Šiaulius ir režisavo čia Vaižganto „Nebylį“, būtina paminėti jo ir viso jo vadovaujamo Lietuvos rusų dramos teatro poziciją - atsisakymą vykti gastrolių į Sankt Peterburge šį pavasarį vyksiantį teatrų festivalį ir organizatoriams išsiųsta atvirą laišką.
Lietuvos rusų dramos teatras balandžio mėnesį buvo kviečiamas dalyvauti tarptautiniame teatrų festivalyje „Susitikimai Rusijoje“, kurį organizuoja teatras-festivalis „Baltijskij dom“, vadovaujamas Sergejus Šubo. Lietuvos rusų dramos teatras festivalyje turėjo vaidinti spektaklį „Eugenijus Oneginas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė ukrainietis Grigorijus Gladijus, šiuo metu gyvenantis Kanadoje.
Nevykti į Sankt Peterburgą teatro kolektyvas nusprendė išvydęs festivalio, kuriame ketino dalyvauti, organizatoriaus Sergejaus Šubo pavardę. Sergejus Šubo pasirašė Rusijos kultūros ministerijos išplatintame pareiškime, kuriame Rusijos kultūros veikėjai palaiko valdžios sprendimus dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje. Lietuvos rusų dramos teatro kolektyvas nepateisina mėginimų politiškai manipuliuoti kultūros ir meno žmonėmis. „Didžioji rusų kultūra, kuriai atstovauja rusų dramos teatrai užsienyje, taip pat ir Lietuvos rusų dramos teatras, dėl dabartinių politinių įvykių nebus mažiau gerbiama ar mažiau vertinama mūsų šalyse nei iki šiol. Tačiau tegul ši situacija Rusijoje tampa pamoka, kad mėginimas politiškai manipuliuoti kultūros ir meno žmonėmis yra nepriimtinas ir nesuderinamas nei su kultūros politika, nei su politikos kultūra“, - atvirame laiške teigia režisierius J. Vaitkus.
Apie tai, kad nevyksta į tarptautinį lėlių teatrų festivalį Rusijoje „Maskvietiškos atostogos“, oficialiai pranešė ir Stalo teatras, kuris turėjo vaidinti „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintą spektaklį „Gandro dovana“.
Kartą pagalvojau, kas pasaulyje geriausiai sutaria ir yra ištikimiausi draugai. Žydai, gėjai, kaimynai, tos pačios profesijos atstovai ar tiesiog bendradarbiai? Netikėtai dingtelėjo mintis – teatro fanai. Jie gal to net nežino, bet juk yra labai panašūs, o tokie ir turi būti geriausi ir amžini draugai. Kai liaudies paklausinėji, kas yra teatro fanai, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo. Vis mėgstu priminti istoriją apie žmogelį, kuris nutarė pažiūrėti S. Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Žiūrėjo žiūrėjo ir nusprendė: „Sunkus tas teatro fanų gyvenimas.“
Tikrų teatro mėgėjų geriausiai ieškoti teatro bufetuose. Kai kas apie teatro fanus pasakoja, kad jie gali pateisinti viską – nuobodulį, nekompetenciją, pliurpalus. Ar lengva tapti teatro fanu? Kai kurie mūsiškiai turtuoliai, pradėję nuo cigarečių ar metalo kontrabandos ir staiga iškilę į jiems patiems netikėtas aukštumas, pradėjo suprasti: auksinės grandinės ant kaklo, sportiniai kostiumai - praeitis. Lankymasis teatre – štai kas svarbiausia.
O apie dramaturgus, tai ko apie jos nepripasakojama, gi, žiūrėk, tai paprasti, neišpuikę žmonės. Kad ir pasakojimai apie Haroldą Pinterį, Vakarų pasaulyje ypač populiarų kūrėją. Jo pjesės – puikus šiandieninės populiariosios kultūros atspindys. Šiek tiek ironijos, savikritikos, arogancijos, cinizmo, moralizavimo, teisuoliškų apibendrinimų, apokaliptinių gaidelių ir daug lengvai atpažįstamų parafrazių. Išvysi pasipūtusį kūrėją? Ne, su juo bendravę prisimena, kaip prieš juos sėdintis dramaturgas maloniai šypsosi, kantriai ir noriai atsakinėja į klausimus, droviai nuleidęs blakstienas ir nuoširdžiai sujaudintas klausosi įžanginių liaupsių: superžvaigždė, ne vienos premijos laimėtojas, visų numylėtinis, autorius, dėl kurio pjesių į teatrą eina net tie, kurie apskritai ten nevaikšto. Dramaturgas prisipažindavo esąs cinikas, bet lyg kokio sąmokslo bendrininkas išduodavo, kad visi cinikai – nusivylę romantikai, o po nihilisto ir aroganto kauke dažnai slepiasi auksinė širdis.
Dažnai lankydamasis teatre susidūriau ir su ne viena linksma istorija. Topu pavadinčiau šią.
Gal prieš trisdešimt metų nuvykau į Kauną stebėti J. Glinskio pjesės „Kingas“. Pirmoje eilėje, centre, sėdėjo moteris su šuneliu. Supratau, kad tai kurio nors valdžios šulo (gal kurio CK sekretoriaus) žmona, nes šiaip su gyvulėliu niekas į teatro salę juk neįleis. „Kingo“ veiksmas vyksta kolonijoje, todėl prasivėrus uždangai, prasidėjęs veiksmas niūroje aplinkoje prie grotų šuneliui nepatiko, jis ėmė loti ir net nušokęs nuo moteriškės kelių nulėkė scenon ir ėmė kibti aktoriams į kojas. Nepamenu, kuris aktorius, berods R. Sabulis, pagavo šunelį ir atnešė jį moteriškei. Regis ir aktoriai pažino, kad salėje sėdi žymi Kauno dama su ne mažiau žymiu šuneliu. Į antrąjį veiksmą ponia grįžo jau be šunelio. Salėje nebesimatė ir teatro administratoriaus, manau, jam buvo pavesta globoti šunelį. Ponia gi negalėjo išbūti be šunelio, atsisukusi vis žvalgėsi į duris (Kauno dramos teatre durys salės gale), kol galiausiai, nesulaukusi pjesės pabaigos, pakilo ir išėjo pas savo numylėtinį.
Ir pabaigai vėl apie Šiaulių dramos teatrą. Gimtojo miesto teatrui norėčiau palinkėti, kad prieš spektaklį siūlantys atliekamus bilietus žiūrovai (pačius bilietus tegul siūlo, čia nieko blogo – gal kas susirgo, gal kokie itin svarbūs reikalai sulaikė) niekad nesakytų: „Vietos geros, šalia išėjimo...“