Tai klausimas į kurį nereikia net atsakyti. Visiems viskas aišku. Pavasarį atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Metai įsibėgėja. Tiesa, balandis, antrasis pavasario mėnuo, dar nuogas, bet to nesidrovintis. Neramina tik, kad šiandien daug kas skundžiasi, esą, sunku užmigti, sunku prabusti.

Ričardas JAKUTIS
Kiekvienais metais paskutinio kovo sekmadienio naktį laikrodžio rodykles pasukame valandą į priekį. Kiekvienais metais visi tuo būname labai nepatenkinti. Sakome, jog nelaimingos net karvės, kurios laikrodžių persukimo suvokti negali, todėl nesupranta, kodėl melžėjos ateina pas jas kitu laiku. O juk taip paprasta būtų visus pradžiuginti! Tereikia valandą į priekį rodykles pasukti ne naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o penktadienį, vidury darbo dienos! Dar vienas ironiškas pasiūlymas – atsukti laikrodžius pusvalandį ir gyventi tarp vasaros ir žiemos laiko, o be to, Lietuva taip išsiskirtų originalumu ir būtų žinoma visoje Europoje ar net pasaulyje. Juokaujama, kad toks laiko sukinėjimas primena pasaką apie kvailius, kurie „dieną ilgino”. Tiesa, tiems, kurie dėl laiko sukinėjimo zyzia - ar galima taip elgtis – valanda šen, valanda ten - noriu pasakyti, jog žinau žmonių, kurie negalėtų tiksliai pasakyti, kiek dabar valandų. Pramokusiam gyventi be laikrodžio, sąlygiškumas malonus: pavydėkit nežinia kur skubantys.
Dar viena šių dienų tema – Velykų laukimas. Velykų nebūna be Gavėnios – Velykų laukimo rimties. Užtikau statistinius duomenis, jog dauguma (64 proc.) žmonių Lietuvoje pasninkavimą suvokia gana siaurai – tik kaip mėsos atsisakymą, nors dalis respondentų svarstė, kad pasninkas apima ir triukšmingų vakarėlių vengimą (35,9 proc.) bei susilaikymą ne tik nuo mėsos, bet ir nuo pieno produktų (23,6 proc.). Tačiau tik 13,6 proc. apklaustųjų į klausimą, ar pasninkauja, atsakė teigiamai. O jei dėl pačių Velykų, tai prisiminiau kaip per praėjusių metų Velykas sveikinau draugą. „Kristus prisikėlė!“ pasveikinau jį. Tikro krikščionio atsakymas turėtų būti patvirtinimas „Tikrai prisikėlė!“ Deja, draugas teatsakė vienu žodeliu „Nu“.
Kovo mėnesį prisiminėme net keletą gana šventų vyrų, pavyzdžiui, kovo 4 d. – Kazimierą, kovo 19 d. – Juozapą, bet man norisi rašyti apie mažai kam žinomą, bet irgi šventąjį – Gvidoną. Jo diena pažymima kovo 30 d. Šv. Kazimieras ir Šv. Juozapas visų išaukštinti, o štai gyvenimo laužytas Gvidonas nežinomas.
Pradėti pasakojimą apie Gvidoną reikia nuo Briugės – jo gimtojo ir mylimo miesto. Belgijos miestelio Briugės Dievo Motinos bažnyčios 122 metrų bokštas yra aukščiausias plytinis pastatas Europoje. Tačiau turistus į šią bažnyčią traukia iš Kararos marmuro nukaldinta Mikelandželo „Madonos su kūdikiu“ skulptūra. Viktorinų metu kartais pasitaiko klausimas, jog visos Mikelandželo skulptūros yra Italijoje ir tik viena - ne. Klausiama, kur yra toji skulptūra. Taigi – Briugėje, ją čia 1506 metais pargabeno vietos verslininkas Gvidonas.
Gvidono gyvenimo istorija įdomi, bet ir skaudi. Gvidonas Briugėje buvo turtingiausias. Keista, kad toks žmogus tarnavo katedroje zakristijonu. Nors savo turtais jis gerokai pranoko visus Briugės vyskupus ir kunigus, zakristijono vietos neužleido niekam. Atrodo, kiek laiko atima verslas – prekyba žuvimi ir alumi, - zakristijonauti jam būtina ir tiek. Gal todėl, kad norisi būti šalia Mikelandželo Marijos, kurią jis sugebėjo iš Romos atgabenti Briugėn.
Visi Gvidoną vadino mažybiškai – Gvidu – ir tvirtino, jog jis labai savotiškas. Kaip jis rūpinosi, puošė, dabino savo – jis taip sakydavo „mano“ – katedrą. Per Sekmines, Škaplerinę, o ypač per Žolinę katedra skęsdavo gėlėse. Jų čia būdavo gal net daugiau negu Briuselio Didžiojoje aikštėje. Kai apaštalai atidengė Marijos karstą, josios kūno ten nebebuvo, o tik nuostabiausi žiedai, todėl rugpjūčio penkioliktą Briugės katedroje visur gėlės, gėlės, gėlės... Ir taip kasmet.
O išėjus iš katedros dėjosi įdomūs dalykai. Šalia katedros Gvidas įrengė aludę. Tarp daugelio alaus rūšių, Gvidas ypač propagavo alų „Lefe“, kurį gamino vienuoliai. Be to, Gvidui šovė mintis alaus pavadinimais žymėti bokalus. Mintis visiems taip patiko, kad tradicija gyvuoja iki šios dienos.
Kartą, būdamas gerokai išgėręs ir suvokdamas, kad niekur nebespės, Gvidas nusišlapino ant katedros sienos. Visi buvo nustebę. Ant sienos katedros, kurią jis taip mylėjo ir gerbė?! Anie laikai nedaug skyrėsi nuo šiandieninių, tad žinia apie tai greitai pasiekė katedros klebono ir vietos vyskupo ausis. Gvidą išsikvietė pokalbiui. Jis stebėjosi, kodėl tai Dievui turėtų nepatikti, juk tai toks paprastas ir kartu reikalingas dalykas? Štai jo tautietis berniukas savo „myžekliu“ Briuselį nuo gaisro išgelbėjęs. Numojo bažnyčios hierarchai į tai ranka, o Gvidas tuomet iš metalo išlankstė ilgą lovį, atremtą į katedros sieną, ir visi geriantys alų galėjo juo naudotis. Toks gyvenimas, – sakydavo Gvidas, užgesinęs katedroje žvakes ir atėjęs į aludę. Toks gyvenimas, – pakartodavo visi aludėje, nors prancūzų čia niekas nemėgo. O šiuo loveliu geriantys alų gali pasinaudoti ir šiandieniniai aludės svečiai. Kur dar rasi vietą, kad galima būtų nebaudžiant nusišlapinti ant katedros sienos.
Kai sekasi, tai sekasi – taip buvo galima pasakyti apie Gvido verslus. Aludėje buvo daugiausiai alaus rūšių pasaulyje. Jo dėka Briugėje atsirado blusų – mažyčių niekučių – turgus. Deja, vieną dieną viskas žlugo. Keli prekijai paėmė iš Gvido pinigus ir dingo, neatvežę prekių, kaip buvo žadėję. Pats Gvidas daug ko neapskaičiavo, nepamatė, suklydo. Gvidas liko vienas. Pečius slėgė skolos. Verkė, meldėsi. Iškeliavo į Jeruzalę. Ėjo keliu, kuriuo Jėzus į Golgotos kalną nešė kryžių. Apsigyveno dykumoje.
Vėliau grįžo Briugėn. Kviečiamas aludėn, nors kas ir siūlydavosi pavaišinsiąs, atsisakydavo, neužsukdavo. Vis meldėsi. Toje pačioje katedroje. Vienas. Gal kiek atokiau Mikelandželo Marijos. Prie pat prieiti nebedrįsdavo.
Šiandien tarp Bažnyčios šventųjų yra toks šventasis Gvidonas, kurio veik niekas nepažįsta ir jo gyvenimo istorijos nežino, o tai verslininkų nevykėlių globėjas. Dabarties verslininkams, kuriems nepasisekė, vertėtų prie jo pasimelsti, paprašyti užtarimo. Bet, sako, tik tiems, kurie pinigus praradę, o kurie kur juos paslėpę, šiukštu, pagalbos šventojo teneprašo.
Ką dar šiomis dienomis turime? Ogi balandžio 1-ąją – Melagių dieną, kada mes įrodome turime humoro jausmą ar ne, ar turime jį labai kvailą ir primityvų. Pasaulyje žmonės šią dieną „skiedžia“ vieni kitiems net susiriesdami, o kitą dieną atsiprašinėja. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti užuominą, kad tokia diena buvo švenčiama jau XV a. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje. Šią dieną vykdavo įvairūs vaidinimai - aktoriai parodijuodavo valdžią, didikus ir įžymybes, o prisidengdavo tuo, kad čia, matote, tokia diena, kai viskas neteisybė.
Neseniai kilo diskusija dėl vertėjo ir komiko Paulius Ambrazevičiaus juodojo humoro apie susižeidusį ir komoje gulintį Michaelį Schumacherį, girdi, jis užsidirbęs tiek pinigų, kad gali visą gyvenimą gulėti ir nieko neveikti. Daugelis pasipiktino - „o kas būtų, jei tau taip atsitiktų“. Net aš nebežinau, pritariu tokiam humorui ar ne.
Andrius Užkalnis aiškina, jog čia juodasis humoras ir nėra privalu jo mėgti, jeigu, anot jo, jums gal geriau patinka šaukštų pardavėjų šposai iš Kaziuko mugės. Tiesa, paties A. Užkalnio pateikiami tokio humoro pavyzdžiai nėra nemalonūs ir bent man tikrai patiko. Pavyzdžiui, jog apie skonį galėsite aiškinti tada, kai pasižiūrėsite į savo pačių išvaizdą veidrodyje, nes dažniausiai apie skonį pasisako žmonės, kurie patys stiliaus varžybose galėtų varžytis nebent parolimpinėse rungtyse. Arba, kad už abortų uždraudimą demonstruoja tokios moterys, su kuriomis vis tiek niekas nenorėtų mylėtis. Ir dar, kad pas mus referendumus dėl žemės pardavimo užsieniečiams inicijuoja tokie, kurie, iš pažiūros, ne tik savo žemės, bet ir būsto su sanitariniu mazgu neturi, o jei ir turėtų, tai iš jų užsieniečiai nieko nepirktų, nes bijotų prie tokių ūsuotų baidyklių prieiti.
A. Užkalnis teigia, jog niekur neparašyta, esą humoras neturi įžeisti. „Humoras gali būti visoks – skoningas, neskoningas, piktas, švelnus, juokingas, ir net nejuokingas. Jei tik suranda savo adresatą, jis turi teisę egzistuoti“, - sako jis. Gal ir taip.
O aš kol kas balandžio 1-ajai neradau geresnio topo už šį. Anksti rytą skambutis mobiliuoju. Draugo balsas: „Turiu su tavimi svarbiai pasikalbėti, stoviu prie tavo laiptinės durų, bet užsikirto jų kodas. Nusileisk atidaryti.“ Žmogelis šoka iš lovos, spiriasi į šlepetes, apsigaubia chalatu, nusileidžia, atidaro laiptinės duris, o ten, be abejo, tuščia.
Jeigu jau prisėdau prie teksto apie pavasarį, tai būtina paminėti ir balandžio šventes. Tiesa, Kosmonautikos dienos nebešvenčiame, Lenino gimimo juo labiau, bet švenčių balandyje yra. Kadangi sveikata - brangiausias mūsų turtas, tai vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena. Keista, kad net taupyti pas mus pradėta ne nuo bankininkų, bet nuo medicinos darbuotojų atlyginimų. O šiaip jau lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros - visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį - ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga - puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai, ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji - kilnesni. O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“
Dar balandį yra tokia diena - nuo 2006-ųjų Lietuvoje paskelbta Saugaus eismo diena (balandžio 6-oji). Visi žiemą garažuose slėpti automobiliai pavasarį išjuda į gatves. Nustebau sužinojęs, kad per metus lietuviai „nuvažinėja“ 150 tūkstančių automobilių. Nors kuras ir brangus, bet, pasirodo, jį dar įperkame. Kaip neįpirksi, jei galime už litą paskambinti į įvairiausius TV šou ir balsuoti už patinkančius atlikėjus.
Balandžio 17-ąją švenčiama Lietuvos energetikų diena, nors dabar ją švenčia nebent patys energetikai, o energijos vartotojams tai liūdesio diena. Balandžio 29-ąją minima Tarptautinė šokio diena. Anksčiau buvo paprasta ir aišku, ką tą dieną reikia sveikinti – baleto šokėjus, liaudies šokių kolektyvų ansambliečius, tarptautinės klasės ir visus pramoginių bei sportinių šokių atlikėjus, ansamblį „Aurą“, A. Cholinos teatrą, J. Smoriginą ir kitus tikrus šokėjus. Prasidėjus TV šokių dešimtukams, tų, kuriuos ne tik reikia, bet netgi būtina pasveikinti, pagausėjo. Tai ir šokantys verslininkai, rašytojai, dainininkai, sportininkai, politikų žmonos ir net patys politikai... Šių „šviežiai iškeptų“ šokėjų dėka ir visi šokėjai tapo ypač gerbiami. Ar dabar Lietuvoje gali būti įžymus, jei nešoki? Na, nebent dainuoji duetų, chorų ar kitokiuose šou.
O kiek dar švenčių pirmaisiais pavasario mėnesiais nepaminėta. Kad ir tokių rimtų, kaip, pavyzdžiui, Knygnešio diena, Žemės diena, Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena, Tarptautinė teatro diena... O kiek dar nelabai rimtų... Nenuostabu, kad nuo švenčių gali pavargti. Todėl nuo jų gali išgelbėti knyga ar net televizorius. Tiesa, kartais pamąstau, jog televizijos dėka kvailys kvailį mato jau iš toli, bet kaip be jos. „Žmogus yra tai, ką jis skaito“, - taip ar panašiai yra pasakęs Josifas Brodskis. Tą patį, manau, galima pasakyti ir apie įsitaisiusius prie mažųjų ekranų („Žmogus yra tai, ką jis žiūri“). Viena moteris man kažkadais sakė, jog būtinai turiu pamatyti kino filmą „Medisono grafystės tiltai“. Kartą bandžiau jį žiūrėti, bet filmas buvo pradėtas rodyti vėlyvą vakarą, tad užmigau. Neseniai jį kartojo vidurdienį. Pažiūrėjau. Kas matė šį kino kūrinį, supras, jog J. Brodskis teisus.
Beje, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai, šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdi dviese – tu ir šventė. Vis dėlto pavasaris be švenčių pripratusiems švęsti būtų nei šioks, nei toks. Nustebau, kai tokiu metu vienas bičiulis manęs paklausė, kodėl aš rašąs liūdnai. Man atrodo, jog esu optimistas. Todėl norėjau paklausti, kodėl jis pats surūgęs, bet nepaklausti klausimai yra patys geriausi. Juk mes gyvename apsupti nesibaigiančių stebuklų. Ateina kartą tokia diena, kai, pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis.
Kitas bičiulis anądien kavinėje it paslaptį tyliai pasakojo, girdi, pasaulį valdo pačių turtingiausių žmonių grupė. Jie paeksperimentavo kas būtų, jei subyrėtų Tarybų Sąjunga. Pasirodė, nieko gero. Dabar vėl nori ją atkurti. Pradėjo nuo Ukrainos, toliau bus Moldova, Gruzija ir Lietuva su savo sesėmis Latvija ir Estija. „Mus apsaugos NATO naikintuvai“ – sakau. „Jei tik kas prasidės, tie naikintuvai pirmieji laimingai iškris kaip ir atskrido“, - nenusileidžia bičiulis.
O šiaip jau šis pavasaris itin pavasariškas. Pavasaris stengiasi, kad mūsų nuotaika būtų pakili. Gal pasiseks net „Eurovizijoje“, nes Vilijos – juodosios gulbės – duetas su kipšiuku šokėju pakankamai įdomus. Gal kam nors tai bus asociacija su garsiuoju filmu „Juodoji gulbė“, gal šokėjas patiks vaivorykštės spalvų publikai.