Nyčė yra pasakęs: „Kai ilgai žiūri į bedugnę, ji pradeda žiūrėti į tave.“ Šie Nyčės žodžiai, mano galva, šiandien labai tinkantys Lietuvai ir čia gyvenantiems. Kodėl lietuviai tokie paniurę? „Ne už tokią Lietuvą kovojom“, „Prie ruso buvo geriau“...

Ričardas JAKUTIS
Prieš dešimtmetį, girdėdamas šiuos žodžius, galvojau, jog prabėgs dar kiek laiko ir tokių posakių niekas nebesupras, nes viskas bus gilioje praeityje ir mes gyvensime visuomenėje, kuriai nebebus jokio pagrindo šiuos posakius prisiminti ir kartoti. Deja. „Buvimo Europos Sąjungoje blogybė ta, kad esame engiami ne mažiau, nei buvome rusų,“- viename interviu pasakė R. Ozolas. Kažkas taikliai pastebėjo, jog „prie rusų“ tai yra sovietmečiu už panašias filosofo išvadas jam būtų garantuotas nemokamas gydymas aminazinu.
Nykiausią jausmą palieka gyvenime rutina ir tų pačių dalykų kartojimas. Kokia Lietuva tau būtų tinkama? Kur šildymas nekainuotų? Kur pašalpos už nieko neveikimą būtų didesnės nei mokytojų ar gydytojų atlyginimas? Kur nebūtų skaitiklių už dujas bei vandenį? Nuvažiuok į kokį Rusijos miestą, apsidairyk ir pagalvok – gal tokios Lietuvos nori? Ar prisimeni kokį pasakišką gyvenimą Rusija žadėjo Abchazijai, kai ją vadavo iš Gruzijos? Šiandien ten skurdas.
Nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma sakyti: „Lietuva, tave mylėsiu, jei...“. Jei gerai gyvensime, jei algos visiems bus didelės, mokesčiai mažesni, jei nebus nusikaltimų.
Ar patikrinti teiginiai apie tai, kad anksčiau buvo daug mažiau žmogžudysčių, savižudybių, nusikaltimų ir kitų blogybių? O juk iš tikro SSRS buvo viena iš pasaulio lyderių pagal žmogžudysčių skaičių, lenkdama Vakarų Europos šalis vidutiniškai 12 kartų. Negana to, iš metų į metus tas skaičius nuolat augo. SSRS taip pat nuolat buvo viena iš lyderiaujančių šalių pagal savižudybių skaičių. Pvz., 1974 metais SSRS buvo 30,4 savižudybės 100 tūkst. gyventojų, o 1984 – 38,8 savižudybės. O dėl nusikaltimų, tai SSRS visą laiką lyderiavo pasaulyje pagal kalinių skaičius. Pvz., 1986 metais 100 tūkst. gyventojų teko 846 kaliniai. Tai reiškė, kad maždaug pusei gyventojų savo gyvenime tekdavo kurį laiką pasėdėti įkalinimo įstaigoje.
SSRS visą laiką buvo pasaulinė lyderė pagal abortų skaičių. Pvz., 1964 metais buvo padaryta 4,8 milijono abortų. Tai yra daugiau, nei gyventojų Lietuvoje. Vidutinė tarybinė moteris per gyvenimą padarydavo keletą abortų. Jei dar norite, tai SSRS visą laiką buvo lyderiaujanti pasaulio valstybė pagal išprievartavimų skaičių. Pvz., 1989 metais buvo užregistruota 15,6 tūkst. bylų dėl išprievartavimų, tačiau pagal tuometines apklausas, vos keletas procentų išprievartautų moterų kreipdavosi į miliciją ir iš tų, kurios kreipėsi, mažiau kaip puse atvejų būdavo keliamos bylos dėl išprievartavimo. Pagal kai kuriuos to meto skaičiavimus, vidutinė SSRS moteris per savo gyvenimą būdavo išžaginama 2-3 kartus.
Štai taip. O tiems kas pateikia kitokius duomenis, tegalima pasiųsti sveikinimą per Pervyj Baltiskij kanal.
Tiesa, gal dar vertėtų papasakoti, kaip pieno kombinato darbuotojos anuomet nuogos maudydavosi talpose, kuriose buvo pasterizuojamas pienas prieš išpilstant į tarą. Kadangi pasterizavimui pienas būdavo pašildomas, jame maudytis būdavo labai malonu, o darbuotojų oda tapdavo nepaprastai lygi ir švari. Iš čia tarybinis posakis „iš pieno plaukusi“. Pasakoriai apie pigias dešras primintų mėsos kombinatuose į vamzdžius kraunamą mėsą, kurią mechaniniai stūmokliai stumdavo malimo girnų link, kur ji būdavo sumalama ir kemšama į dešras. Kadangi naktį gamyklos neveikdavo, tai į tuos vamzdžius prisirinkdavo žiurkių, kurios grauždavo mėsos likučius. Ryte įjungus gamyklinius mechanizmus, žiurkės pasileisdavo iš vamzdžių tiesiai į malimo girnas, kur permaltos būdavo tvarkingai supakuojamos į servelatą. Galbūt todėl darbininkai niekada nevogdavo pirmųjų pamainos dešrų. Nevertėtų pamiršti ir geltonų statinių su užrašu „Gira“ ir su nusidriekusia ištroškusių piliečių eile. Nesinorėtų tik prisiminti tokią statinę, užkliūvančią už akmens ir apvirstančią, bei pamatyti iš jos pasipilančią girą, o kartu su ja – ir krūvą baltų kirmėlių.
Nejau anuomet, lyginant su šiandiena, nebuvo nei vieno pliuso? Nesakysi, kad ne – „Švyturys“ buvo žurnalas, o ne alus, įsimintinas sirupo skonis iš gazuoto vandens automatų (niekas dabar tokio sirupo skonio nesugeba atkurti, nors kur ten apie sirupą, kai anuometinio limonado nebepagamina), dešros būdavo iš mėsos.
Kitaip viskas vyko ir su seksu (nors anuomet, buvo skelbiama, jo nebūdavo, bet, žinia, tai buvo netiesa), nes vyrai tuomet buvo vyrais, moterys – moterimis. Girdėjau, kad šiuolaikiniai vyrai atbukina savo seksualinius poreikius žiūrėdami pornografiją tol, kol pamažu praranda susidomėjimą tikromis moterimis. Ar žinojote, kad Japonijoje 36 proc. vyrų nuo 16 iki 19 metų nenori sekso ir atsisako susirasti merginas? Ne tai, kad nenori ieškotis moterų, kad galėtų patenkinti lytinę aistrą, bet apskritai nejaučia lytinio potraukio ir mieliau renkasi būti vieni namuose ir užsiimti savais hobiais.
O dėl „Ne už tokią Lietuvą kovojom“, tai verčiau nepradėti skaičiuoti ar visi, dabar viešai skelbiantieji 1991 m. sausį buvę prie televizijos bokšto ar Parlamento, fiziškai ten sutilptų. Tas pats ir Baltijos kelyje. Nuo Vilniaus iki sienos su Latvija 270 km. Į vieną metrą telpa vienas žmogus. Kilometras – 1000 metrų. Viso 270 tūkst. žmonių, 10 proc. Lietuvos. „Ne už tokią Lietuvą kovojom” – sako dažniausiai tie, kurie tada sėdėjo tarp keturių savo buto sienų ir laukė, kuo visa tai baigsis.
Šiandien, prieš kažką sakydami, pagalvokim, ką reiškia nepriklausomybė? Tai - laisvė elgtis, taip, kaip nori, jei tik netrukdai kitam. Nesiseka? Vykite blogas mintis ir tada jums pradės sektis. Svarbiausias mūsų valdžios vyrų darbas turėtų būti skirtas įkvėpti tautą gyvenimui, meilei artimui, pasitikėjimui savimi, savo kuriama valstybe. Kaip jie tai padarys, kad, įsivaizduoju, vaikystėje net kiemo padaužų vadais negalėjo būti. Ar valdžios vyrai gali būti nuoširdūs? Be kaukės? O, atrodo, tie mūsų vyrai patys netiki idealais ir vertybėmis.
Bet tai jau kita tema, be to, tūlas gali tarti, girdi, ką tu čia apie valdžios vyrus, kai net kultūros darbuotojai tokie pat ir pacituoti Giedrių Kuprevičių: „Nebeliko mūsų mene pozicijos, ryžto, o tik susitaikymas, prisitaikymas, svajonė apie europinius pinigėlius dar vienam vienadieniam konceptualaus meno projektui. Sumenko kultūrinė spauda - rašome vieni apie kitus, švelniai, maloniai, nuspėjamai. O ką galiu pasakyti apie pagarbą savo kultūrai?“
Jei apie emigraciją, temą be kurios šiandien negalima apsieiti, pritarčiau mintims, jog geriau nesulaukti iš emigracijos grįžtančių tų, kurie neduos mūsų šaliai ničnieko, bet su malonumu ims viską, ką tik ši jam galės pasiūlyti ir dar keiks, kad gauna per mažai. Lietuvai jų nereikia. Tegul būna ten, kur yra dabar. Emigraciją būtų gerai net padidinti ir kita kryptimi – Rusijos link. Te į Rusiją emigruoja didžioji dalis prarasto Sovietų Sąjungos rojaus garbintojų.
Taip pat pritariu tiems, kurie laukia sugrįžtančio chirurgo, kuris pasisėmęs patirties užsienyje pritaikys žinias gydydamas mūsų šalies žmones, laukia inžinieriaus vadybininko, kuris įgytos patirties dėka gimtinėje sukurs techninių naujovių, laukia kulinaro, kuris padirbėjęs, tarkime, Prancūzijoje ar Ispanijoje šefo padėjėju pritaikys įgytus sugebėjimus mūsų restoranuose.
Bet nenorėčiau paskęsti toje, kaip vienas bičiulis sako, „suknistoje“ kasdienybėje, o pratęsti temą apie humoro jausmą, kurį, nori nenori, padiktuoja šis optimistinis mėnuo, prasidėjęs Balandžio 1 – ąja, Melagių diena. Bet svarbiausia, kad apie humoro jausmą man maloniausia rašyti, nes kai aplink tiek problemų tik šis jausmas ir padeda išgyventi. Humoro jausmas parodo, jog pasaulis gali būti ir kitoks. Be to, nejaugi, anot bičiulio, tame „suknistame“ pasaulyje tinka tik liūdėti ir pulti neviltin? Štai ne vienas šaukia, girdi, krizė dar nesibaigusi. Nors Lietuvoje žodis „krizė“ jau seniai pakeistas žodžiu „stabilumas“. O iš kur ir toji krizė, jei pas mus dar gerbūvis nebuvo atėjęs. Gi jei sunkius periodas paverčiamas pykčio išliejimo laikmečiu, niekam nuo to ne lengviau. Štai ir šis pavasaris, žiūrėk vieną dieną jau veik vasara, bet sekančią dieną vėl žiema, nors paskui juk vėl vasara. Tame „paskui“ ir slypi visas humoro jausmas.
O dėl balandžio 1-osios, tai, sako, kokia diena mėnuo prasideda, toks bus ir visas mėnuo. Būtent pirmąją balandžio dieną mes įrodome turime humoro jausmą ar ne, ar turime jį labai kvailą ir primityvų. Kada pradėta švęsti šioji diena taip ir nežinia. Skaičiau, kad Melagių arba Juokų diena (man bent žodis „juokai“ mieliau skamba, o „melagiai“ kažkoks tarsi įžeidžiantis) kilusi iš pagoniškosios Europos ir siejama su pavasariu, arba gamtos atgimimo švente ir jos metu krėsti pokštus buvo įprasta tradicija. Užtikau ir duomenų, kad ši šventė atkeliavo iki mūsų dienų iš Senovės Romos. III - IV a. valdžiusio imperatoriaus Konstantino I laikais rūmų juokdariai išsireikalavo, kad vieną dieną metuose imperatorius leistų šalį valdyti jiems. Nors, mano galva, bene populiariausias šios šventės kilmės aiškinimas siekia XVI a. Prancūziją, kada buvo pakeistas Prancūzijos kalendorius ir pritaikytas prie vyravusio romėniško kalendoriaus. Anuomet prancūzai Naujus metus sutikdavo ne sausio 1 - ąją, o pavasario pradžioje, vėlyvą kovą arba ankstyvą balandį. Žinia apie šį pakeitimą keliavo labai lėtai ir daug žmonių kaimo vietovėse ir toliau šventė naujus metus pavasarį. Laikui bėgant šie šventėjai buvo praminti „Balandžio kvailiais“. Nors šiaip jau gyvenimo taisyklė, jog kuo durnesnis – tuo geriau gyveni. Dar vertėtų prisiminti J. Staliną, kuris yra pasakęs: „Žmonės melu patikės, tiesa – ne“.
Manau, šią balandžio 1-ąją, kaip ir visomis kitomis, ne vienas namiškių atsidūrė mūsų taikinyje, tiesa, lygiai taip, kaip ir mes jų. Ir jei tokie triukai, kaip antai „ant tavo švarko nugaros – dėmė“ jums jau pabodo – kai kas, girdėjau, išmėgina ir ką nors naujesnio. Pavyzdžiui, kai kas atėjo darban anksčiau ir sukeitė kolegų stalčius vietomis. Mačiau net TV laidą, kuri mokė balandžio 1-osios pokštų. Buvo siūloma sutarti su namiškiais kurį šeimos narį renkatės taikiniu ir visi jo akivaizdoje vienu metu pusryčiaudami turėjo numesti ant grindų šaukštus. Po kelių minučių pusryčiaudami visi palinkti į vieną pusę, dar po minutės – į kitą bei dar ką nors prigalvoti, bet visi tai daryti vienu metu. Girdi, smagu ir įdomu stebėti, kaip žmogus ūmai pastebi, kad kažkas čia ne taip, ir kaip subtiliai bando susigaudyti, kas vyksta.
Pranašautojai sako, jog jeigu balandžio 1–ąją nieko neprigausite, jums bus nelaiminga diena, o kiti gąsdina dar labiau – bus nelaimingas visas mėnuo. Tiesa, reikia nepamiršti, kad yra ir tokių, aišku, jų mažuma, kurie, kai iš jų pasišaipai, gali užvažiuoti net į snukį. Dėl viso pikto, tokius patariu palikti nuošalyje, o pokštauti tik su tais, kurie supranta humorą, nori ir moka juoktis.
Bendraudamas su vienu vokiečiu (su vokiečiais ir amerikiečiais man ypač nuobodu bendrauti), įgrisus visiems pokalbiams, ėmiau pasakoti, jog Saturno žiedus sudaro oro uostuose dingę lagaminai. Vokietis klausėsi įdėmiai ir nesusigaudžiau ar jis supranta humorą, ar tiki mano pasakojimu, nors greičiausiai pagalvojo, jog prieš jį durnius, o tokius reikia gerbti, įdėmiai jų klausytis, neįžeisti, nes liga, žinia, yra liga ir iš ligos nesišaipoma.
Žmonai ne kartą esu kalbėjęs apie didžiąją meilę: „Tu myli mane, aš myliu save, tai ir yra toji didžioji meilė“. Žodžiai „Didžioji meilė“ užgoždavo kitus žodžius, bet kartą ji įsigilino į visą sakinį, ir, nugirdau, draugių kompanijoje man atsikeršijo: „Jei pati nesuliesėsiu, tai bent vyrą nupenėsiu“.
Neseniai Andrius Užkalnis šalia įvairiausių TV šou, pasiūlė rodyti laidotuvių varžytuves. Giminių komandos galėtų varžytis, kas sėkmingiau surengs ir įvykdys visą ritualą. Speciali komisija galėtų komentuoti, kaip jiems patiko įkapės, gėlės, giesmininkai, transportas, procesija, duobkasiai. Per visą ekraną galėtų blyksėti kainos, o Jono Radzevičiaus balsas už kadro pasakotų: „Nors Petraičių šeima manė, kad jų pasirinktas karstas su neoninėmis lemputėmis už 2000 Lt pavergs komisiją, jų laukia netikėtumas! Pažiūrėkime, ką pavyko pasirinkti Jonaičių komandai – ir už dvigubai mažesnę sumą!”. Nugalėtojai gautų nemokamą paminklą, taptų žinomi, ir jau kitais metais galėtų pasirodyti dainų ar šokių ant ledo projektuose. Bet geriausias dalykas, jog pagrindinių veikėjų nereikėtų nei papildomai grimuoti filmavimui (tuo jau pasirūpinta), nei mokėti jiems honorarų (nes pinigų jiems jau nebereikia).
Taip pat keista, kad mūsų televizijos dar nerodo laidų apie būsto įsigijimą. Tiesa, yra laidų apie butų remontą, interjero dizainą, bet tai visai kas kita. O aš gi, grįžtant prie šio teksto temos, dar siūlyčiau pasakorių konkursą „Prie ruso buvo geriau“. Atvykę iš įvairių Lietuvos vietovių dalyviai pasakotų kaip jie anksčiau gyvenę, o prie mažųjų ekranų palinktų nostalgijos suvilioti žiūrovai.
Keista, kad lietuviai mąsto, jog tikrasis aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs pačių, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame. Gi iš tiesų humoras neturi nei sienų, nei tautybės. Humoro mokykimės iš žydų. Net pametęs pinigus žydas dėkoja Dievui: „Ačiū, Viešpatie, kad paėmei pinigais“. O visą šį tekstą, dar kartą prisimenant posakius „Ne už tokią Lietuvą kovojom“, „Prie ruso buvo geriau“, baigsiu tuo, kad didžiuotis galima tais, kurie gyvendami Vakarų Europoje, aplinkiniams pasakoja, kaip gera Lietuvoje.