Apie gegužę pasakyta daug gražių žodžių: gražiausias, įspūdingiausias, mylimiausias... Aš gi pamąsčiau, jog gegužę galima pavadinti ir dvasingiausiu mėnesiu. Mėnesiu, kai įvyksta visiškas gamtos atbudimas, o su atbundančia gamta atbunda ir žmogus.

Ričardas JAKUTIS
Gegužės mėnuo skirtas Švč. Mergelei Marijai – visą mėnesį bažnyčiose giedama jos litanija, pradedamas šis mėnuo Motinos diena (pirmą mėnesio sekmadienį, tai yra rytoj) – dvasinga švente. Šis laikotarpis bažnyčiai šventinis dar todėl, kad šventaisiais paskelbti du popiežiai: Jonas Paulius II ir Jonas XXIII. Ir šiųmetinės Velykos buvo švenčiamos pavasariui tvirtai įsibėgėjus. Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių nei balandžio 25 d. ir ankstesnių nei kovo 22 d. Velykų nebūna. Šiais metais, žinia, jos buvo balandžio 20 d. Vatikano hierarchija dar visai neseniai svarstė Velykų datą padaryti nuolatinę – antrąjį balandžio sekmadienį, bet pastaruoju metu šie svarstymai prislopo.
Šiųmetines Velykas tą pačią dieną šventė ne tik katalikai, protestantai, bet ir stačiatikiai, o žydai tuo pat metu minėjo Pesach savaitę. „Tikrai labai miela, kad šiemet visos trys šventės kartu - tas pats Abraomo paveldas“, - sakė kunigas Antanas Saulaitis.
Kūčios ir Kalėdos - visiems aiški šventė. Velykos – paslaptingesnė. Daugelis rašančiųjų apie Velykas prisimena vaikystės atviruką - dailininko Michaelio Sowa paveikslą „Laimingų Velykų!“ Per dar tik pradėjusią želti pavasarinę žolę bėga tėvelis su dukrele. Pro niūrius debesis išnyranti saulė ir jų nešamas krepšelis kiaušinių byloja, kad jie abu skuba į šventę. Viskas būtų gražu, tačiau vaikystėje mane gąsdindavo bėgantiesiems iš už nugaros esančio kalnelio išlendantis milžiniškas zuikis. Prisimenu žiaurų zuikio žvilgsnį ir suprantu, kad tėvelis su dukrele stengiasi išnešti sveiką kailį. Kiškis (šventės simbolis) - didžiulis ir siaubingas, žmogeliai - tokie mažyčiai ir be galo išsigandę, bet švęsti vis tiek nori.
Jei apie Velykas, tai norisi paklausti, ar daug lietuvių jas švenčia? Išgirsi net atsakymą – visi. Neseniai perskaičiau statistikos rinkėjų daromas išvadas, jog lietuvių deklaruojamas religingumas, jei lyginsime su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, visai kitoks. Dievobaimingais save laiko 89 proc. piliečių. Į bažnyčią reguliariai vaikšto tik 17 proc. piliečių. Vadinasi, teoriniu religingumu likusią Europą gerokai lenkiame, o praktiniu ženkliai atsiliekame. Antrasis sociologinių apklausų nustatytas netikėtumas – lietuvis, nors ir vengia lankyti bažnyčią, vis vien ja labiausiai pasitiki. Tiesa, pagonys taip pat nesikabarodavo į šventąjį ąžuolą. Tad kur ieškoti kataliko?
Drįsčiau teigti, jog bažnyčia nėra ta vieta, kuri laidotų tokio ieškojimo sėkmę. Žinoma, jau pirmas sutiktasis prie šventoriaus vartų gali būti tas, kurio ieškome, tačiau gali būti ir atvirkščiai.
Kodėl lietuvis nelenda prie klausyklos? Nes visi darbai žemėje atliekami tam tikra logine seka. Dar nestoviu ant mirties slenksčio, reiškia, nėra ko skubėti. Jei artintis prie klausyklos lietuviui atrodo dar ne laikas, tai visai kitas reikalas su krikštu. Tiesa, girdėjau aiškinimą, jog blogai, kad krikštas teikiamas kūdikiams, o ne subrendusiems, kurie patys nuspręstų, ar nori būti pakrikštyti, ar ne. Įdomu tik, kad tai aiškinantys patys gi nunešė savo naujagimius krikštyti. Teorija sau, papročiai sau – pasakys tūlas.
Krikštijo savo vaikučius lietuviai ir sovietmečiu, ir Pirmosios komunijos vesdavo. Ypač įdomiai Pirmąją komuniją priimdavo partiečių ar kokias aukštas pareigas užimančių tėvų vaikai. Atveždavo jie savo jaunėlius pas jų seneles į kaimus ar mažus miestelius, o šios užsiimdavo vaikaičių Pirmąja komunija. Tėvai šito, žinoma, „nežinodavo“.
Daug kazusų būdavo su krikšto sakramentu. Atveža gydytojų šeima savo vaikutį krikštyti. O tam jau penkeri. Kažkaip pralaukė, o dabar, sako, gali jis kitiems vaikams apie krikštą prasitarti, tėtis gi, vyriausiasis ligoninės gydytojas, nemalonumų gali turėti. Prašo kunigo, jog apsimestų, kad yra gydytojas, ir tik apžiūri vaikutį. Kunigas balta kamža, patys tėvai ir krikšto tėvai, taip pat gydytojų pora, tam tikslui irgi iš darbo pasiėmę baltus chalatus atsivežė.
Bet daugiausiai problemų su laidotuvėmis. Lankė a. a. bažnyčią ar nelankė, bet artimieji būtinai nori, kad jis būtų iškilmingai kunigo lydimas į amžinojo poilsio vietą kaip uoliausias Dievo mylėtojas. Juk mes katalikai, mūsų kraštas katalikiškas – aiškina jie.
Įdomiausia anuomet būdavo su aukomis. Aukų dėžutėse kunigai kartais rasdavo 50 rublių, o tai buvo dideli pinigai. Galima įsivaizduoti tiek paaukojusio mintis. Į bažnyčią toks nelabai, gal kokį kartą metuose, užtat atiduoda penkiasdešimtinę ir mąsto, jog gal šitaip Dievo palankumo nepraras.
Bet pats įdomumas prasidėjo su Lietuvos Atgimimu. Yra žmonių, kurie visą laiką sugeba būti priekyje. Einama į vieną pusę – jie priekyje, staiga visi pasuka kita kryptimi, o jie kažkaip sugeba pro visus prasmukti ir vėl, žiūrėk, - priekyje, vėl visus veda ir dar aiškina, jog ir turėjome ta kryptimi eiti. Jei vėl kryptis keisis, tikiu, jie vėl sugebės atsidurti priekyje.
Vis prisimenu tėvų iš nedidelio Lietuvos miestelio klausimą. O klausė jie, ar leisti savo vaikams lankyti tikybos pamokas. Nes jų miestelyje buvo, dabar jau gerai nebepamenu, ar tai istorijos, ar geografijos mokytoja, bet daugiau rūpinosi ne savo disciplinos mokymu, o ateistine veikla. Įsteigė mokykloje ateizmo muziejų, sekmadieniais budėdavo prie miestelio bažnyčios ir stebėdavo, kurie moksleiviai eina į bažnyčią. Gi prasidėjus Lietuvoje Atgimimui ateizmo muziejų pavertė religijos muziejumi ir ėmė dėstyti tikybą.
Įdomus tapo politikų veržimasis į bažnyčią. Kai kurie klebonai, susigundę jų aukomis, o juo labiau ateities pažadais, pastaruosius priėmė ir štai, žiūrėk, bažnyčioje prie altoriaus atsirado dvi vėliavos: vienoje Švenčiausioji mergelė Marija, o kitoje garsios politikės ar politiko veidas.
Mėgstu teologų paklausti, kuri Šventojo Rašto vieta jiems labiausiai įsimintina. Dauguma atsako diplomatiškai, jog visas Šventraštis reikšmingas, kai kas išskiria Kalno pamokslą, kur Jėzus vardija palaimintuosius, kai kas kažkurį iš Jėzaus stebuklų, kai kas tokį, atrodo, nereikšmingą epizodą - Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emauso miestelį... Man kažkodėl pati įsimintiniausia Šventojo Rašto istorija – pasakojimas apie sūnų palaidūną. Ne vieną teologą ši istorija domino.
Vienas garbingas sodietis turėjo du sūnus, kurie vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties: vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė sutelktu rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis nieko geriau nerado, kaip keliauti iš vietos į vietą, ulioti ir švaistyti iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu. Kai pasprukėlis ir paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo kur glaustis ir kuo misti, grįžo namo. Kai jis, jau laikytas prarastu, apdriskęs ir išsekęs, vieną vakarą staiga pasirodė – tarsi iš numirusiųjų prisikėlė, jam visi lyg pamišę puolė rodyti meilę. Galima manyti, kad tėvas kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.
Šiandien daugelis pavyzdžiu apie sūnų palaidūną bando pasinaudoti. Ypač tie, kurie kažkuo nusikalto. Jie sako, kad Dievas, kaip sūnaus palaidūno atveju tėvas, visiems atleidžia. Taip, tačiau reikalinga atgaila. Prisiminkime, kad grįžęs sūnus nuoširdžiai gailėjosi, suklupo prieš tėvą ir pirmieji jo žodžiai buvo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“
Teologai šioje istorijoje išskiria ir antrojo sūnaus liniją. Jis mielai būtų norėjęs atsidurti tokio didelio džiaugsmo, sutinkant jo brolį, centre. Todėl būtent jis tarp visuotinio linksmumo ir džiaugsmo liko blogai nusiteikęs ir pyktelėjęs. Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, sako, dar gyvena. Prisiminkite, juk jis buvo užsukęs pas jus murmėdamas ir bambėdamas apie didžiulę neteisybę, apie tai, kad jis ne laiku gimė ir atsidūrė ne toje vietoje.
Bičiulis gyrėsi, jog jis jau šventas, nes jam atleistos visos nuodėmės. Girdi, Sausio 13-osios naktį jis budėjęs prie Seimo ir kunigas R. Grigas suteikęs visiems ten buvusiems nuodėmių atleidimą. „Niekas negalioja“ – nuliūdinau jį ir paaiškinau, jog jeigu jis tą naktį būtų žuvęs, šis nuodėmių atleidimas galiotų, o liko gyvas – visi tokie atleidimai išsitrina ir vėl tenka eiti prie klausyklos.
Nusivylę klausiame: jei Dievas tikrai yra, kodėl jis neįrodo savo buvimo, neatskleidžia savo veido? Kodėl aplink tiek daug neteisybės? Prisiminiau gana įdomų vieno kunigo pamokslą. Jis siūlė įsivaizduoti, kad vieną naktį visi pasaulio žmonės Paukščių Take pamato didelėmis aukso raidėmis tvieskiantį užrašą: „Aš tikrai esu.“ Žmonės išeina į kiemus, į gatves, į aikštes ir nustebę skaito. Patys religingiausi, pamatę ne įprastai padriką žvaigždžių kratinį, o šį užrašą, suklups tiesiog aukštoje žolėje prie savo namų. Kiti persigandę bėgs atgal į namus. Ne vienas lies apgailestavimo ašaras – o, kad būtų žinoję anksčiau, būtų gyvenę kitaip.
Pirmasis įspūdis, sukeltas tokių Dievo pateiktų jo buvimo įrodymų, bus nepaprastas. Išnyks nusikaltimai, liausis karai, žmonės tars vienas kitam tik gražius žodžius. Ir taip praeis keleri metai, o spinduliuojantis Dievo buvimo įrodymas kiekvieną naktį švies visiems. Tuomet vieną dieną kažkas tars: „Dievas yra ir kas iš to?“ Kitas pamąstys: „O gal jo visai nėra, gal čia kažkas kitas užrašė, o gal užrašas iš ūkų pats susidarė?“
89 proc. tikinčiųjų parodo, jog mes, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, labiau jaučiame poreikį tikėti. Todėl praktikuojame pamaldumą be praktikos. Perskaitome Dano Brauno „Da Vinčio kodą“ ir nebežinome, kiek jame tiesos, o kiek autoriaus fantazijos. Lietuvoje panaikinta mirties bausmė. Katalikiška, nes būtent pagal krikščioniškąjį mokslą niekas iš žmogaus negali atimti jo gyvybės. Tačiau mūsų katalikiškame krašte reikalaujama šią bausmę grąžinti. O ką bekalbėti apie pavydą, neapykantą, pagiežą. Tad kur ieškoti kataliko?
Visi žino, kad katalikai eina prie Viešpaties stalo. Ir tai tiesa. Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų ir gali būti taip, kad prie vynu ar alumi aplaistyto smuklės stalo jūs rasite irgi nemažai katalikiškumo. Lietuvio kataliko sąvoka labai plati – net nežinia, kur ji prasideda ir kur baigiasi. O kad lietuvis pernelyg nesiveržia į bažnyčią, tai netgi juokaujama – kad nenori apsunkinti Dievo. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas tiems, kurie sakydavo, jog yra netikintys, atsakydavo, jog tegul geriau pagalvoja ir supras, jog visgi yra tikintys.
Bet norisi grįžti prie paties dvasingumo. Garbaus amžiaus žmonės dažnai primena anksčiau buvusį dvasingumą, o dabar, anot jų, visiems tik pinigai rūpi. Ar žodis „dvasingumas“ dar ką nors sako šiuolaikiniam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? XXI amžiaus pradžioje, kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino šiam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną ir klausiame, ar jo fone gali skleistis dvasingumas.
Kas tai yra dvasingumas? Manau, jog kaip mes besistengtume apibrėžti dvasingumą, apibrėžimas visada bus per siauras. Tiesa, Pasaulinės sveikatos organizacijos suformuluotame sveikatos apibrėžime užuominų apie gerą dvasinę savijautą rasime. Šiame apibrėžime sakoma, kad „sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena“. Dvasingumo sąvoką šiandien labiausiai plėtoja religijotyrininkai, dažnai jį tapatindami su šventumu. Itin pamaldiems skirtoje knygutėje skaičiau, kas yra dvasinis žmogus: „Žmogus, kuris įveikė pavydą, godumą, besaikį potraukį maistui ir seksui - tai žmogus, sumažinęs savo priklausomybę nuo supančio pasaulio ir nuo savo kūno.“
Vieno išminčiaus paklausė, kaip atrodo edelveisas. Šis atsakė, kad nežino, nėra jo matęs, bet jeigu jį kur nors pamatys, būtinai žinos, kad tai edelveisas. Kaip ir grojančiojo fagotu aiškinimas, jog fagotas nepanašus į nieką kitą, su kuo galėtų palyginti. Panašiai ir dvasingumui: negali apibrėžti, bet žinai, kad tai jis. Juk dvasingumas - ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis - žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Dvasingumas susijęs su vertybiniais dalykais. Ypač dvasinės lietuvių liaudies dainos, giedojimai bažnyčiose šv. Mišių metu. Tiesa, tikinčiųjų giedojimas per šv. Mišias yra ne tik dvasingumo, bet ir socialinis, tautinis-patriotinis, net ir politinis aktas.
Nors lyginti šventumo ir dvasingumo nederėtų. Šventumas - tai kažkas jau labai daug, sunkiai pasiekiama, todėl tik vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą). Dvasingu irgi nelengva būti, bet, atrodo, labiau įmanoma negu šventu. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo per visas negandas.
Šiandien kalbame apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.
O šiaip jau su dvasingumu panašiai kaip su Godo - vieniems jis dar neatėjo, kitiems – jau išėjo, o iš principo - amžina tema amžiniems svarstymams.