Ar lengviau uždavinėti klausimus, ar atsakinėti į juos? Kas atsakys? Štai pašnekovas, išgirdęs klausimą, jį pagiria: „Geras klausimas.“ Man atrodo, kai atsakinėtojas nelabai ką turi į klausimą atsakyti, tokiu pagyrimu nusuka kalbą bei pamalonina klausėją, kad šiam būtų neetiška kibti prie neatsakyto ar prastai atsakyto klausimo.

Ričardas JAKUTIS
Prisimenu, besimokant Kaune, o tai buvo labai seniai, prieš keletą dešimtmečių, mieste nuskambėjo įvykis, kai Ąžuolyne buvo išprievartauta mergina. Su ja ėjęs jos vaikinas nepuolė jos ginti, bet pabėgo, susiieškojo telefoną automatą (tuomet mobiliųjų telefonų dar nebuvo), paskambino milicijai (tuomet dar tokia buvo), kuri atvažiavusi nusikaltėlius sučiupo, tiesa, merginą jie jau buvo spėję išprievartauti. Pamenu, kauniečiai vienas kito klausinėjo kaip jie tokioje situacijoje būtų pasielgę: vieni sakė, būtų niekur nesprukę ir merginą ginę, kiti pritarė, girdi, racionaliems vaikino veiksmams pabėgant ir pranešant milicijai.
Vis mąstau, kaip tokioje situacijoje būčiau pasielgęs aš. Greičiausiai nebūčiau pabėgęs. Aišku, nesu mušeika, būčiau apkultas, mergina būtų išprievartauta, nusikaltėliai nepagauti.
Šiandien ginčijamasi, ar reikia būti nuošaly Rusijos agresijos ir į jokius įvykius, kol mūsų tai neliečia, nei žodžiais, nei veiksmais nesikišti, ar palaikyti skriaudžiamuosius. Buvimo nuošaly šalininkai aiškina, kad net kai Vokietija elgiasi nuosaikiai, mums tikrai verta patylėti, girdi, niekam nepadėsime, o tik patys nemalonę užsitrauksime: brangiai mokėsime už dujas, nebegalėdami eksportuoti savo produkcijos, turėsime mažinti gamybą ir atleisti tūkstančius darbuotojų. Pamąstai, jog gal taip teigiantys ir teisūs, nes tokia jau toji diplomatija, bet vėl pagalvoji – agresorius yra agresorius ir jei jis užsinorės pulti, jokie jam lankstymaisi nepadės, o kieta pozicija gali būti net veiksmingesnė.
Tas pats ir dėl Rusijos TV programų. Nutraukti jų demagogines, tiesą aukštyn kojomis apverčiančias transliacijas ar nekreipti dėmesio? Tarsi reikėtų nutraukti tą „smegenų plovimą“, bet vėl pagalvoji – nejaugi mūsų žmonės tokie kvaili ir neatsirinks, ką žiūrėti, o į ką nekreipti dėmesio ar, geriausiai, išjungti televizorių. Palikime propagandines laidas nuošalyje, su jomis viskas aišku, bet štai ne kartą girdėjau tokį klausimą. Kiek kartų jūs matėte filmus „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Dvylika kėdžių“, „Briliantinė ranka“, „Kaukazo belaisvė“, „Saugokis automobilio“, „Afonia“, „Tarnybinis romanas“, „Dviese stotyje“, „Maskva netiki ašaromis“, „Likimo ironija, arba Po pirties“? Sąrašą galima būtų tik tęsti. Kuo mus traukia šie filmai? Ar prisirišimas prie sovietinę tikrovę vaizduojančių filmų gali būti kaip nors susijęs su sovietmečio ilgesiu? Manyčiau, jog tai ne sovietmečio, bet vaikystės bei jaunystės ilgesys, kai aikštėse iš statinių gėrėme girą, poilsiavome „Arteke“ ir šokome šeiką. Girdėjau ir tokį pamąstymą – juose gerumo ilgesys. Ir nors tas gerumas slėpė vienaip ar kitaip užmaskuotą melą, trūkstant gerumo į tai nebekreipi dėmesio. Sovietmečio ideologai suprato, kad nuskriaustiems žmonėms reikia paguodžiančios pasakaitės. Tokios pat pasakaitės reikia ir dabar. Be to, jau ne kartą esu rašęs, kad blogi rusiški filmai yra geresni už blogus amerikiečių filmus. Blogame rusiškame filme bus kas nors gero - gamtos vaizdai, puikus operatoriaus darbas, vykusi kokio nors aktoriaus vaidyba. Blogame amerikietiškame filme – viskas blogai, nuo pradžios iki pabaigos ta pati schema ir kičas. Gal tik technine prasme rusams iki Holivudo dar toli. Bet kas iš to. Nejau malonu žiūrėti „Terminatorių“ arba „Rokį“? Rusiškuose filmuose mažiau beprasmiško smurto ir istorijų apie žudikus maniakus, daugiau gyvenimiškų istorijų, psichologizmo, dvasingumo, ryškių charakterių, nepagražintos buities, ryšio su gera literatūra ir gero humoro. Tad net nežinau, ar nustebino Maskvoje leidžiamo žurnalo „Komersant-dengi“ neseniai paskelbta žinia, kad Lietuva užima pirmą vietą pasaulyje pagal Rusijos filmų platinimą (tiesa, mūsų kino platintojai sako, kad ta statistika „pritempta“).
Dėl trėmimų, žudymų, kolektyvizacijos, sovietizacijos, istorijos, vertybių ir tradicijų išniekinimo, stalininio siautėjimo niekas neatsiprašė. Tačiau nemanau, kad žiūrint anų laikų ir net šiuolaikinius rusiškus filmus gali tapti lengvai minkomu moliu rusų propagandininkų rankose. Nejau išsilavinusiam žmogui nėra įmanomas sveikas balansas tarp vakarietiškos ir rytietiškos ideologijos? Pavyzdžiui, filmas, kurio potekstė perša mintį, jog didelė garbė tarnauti Rusijos armijoje, yra juokingas. Aišku, Lietuva su šlubuojančiais politikų veiksmais – labai tinkama šalis Rusijos patrauklumo strategijoms plėtoti. Be to, tai lemia kalba ir visiems suprantami simboliai. Be to, mes nesame dar visiškai išsiveržę iš tos erdvės, kurioje buvome atsidūrę ne savo noru.
Tiesa, rusų kiną irgi paveikęs Holivudas. Štai „Antikiller“ – pastarųjų dviejų dešimtmečių schema apie iš kalėjimo išėjusį, suvedantį sąskaitas su nusikaltėlių pasauliu teisėsaugos darbuotoją, „Gegutė“ – trileris apie nūdienos Maskvos realijas, „Pasimylėkim“ – vieno vyruko seksualinio „debiuto“ vargai gyvenant bendrabutyje... Žinoma, dar yra kino klubų, kurių salėse galima išvysti A. Tarkovskio, A. Sakurovo, K. Muratovos, kitų elitinių rusų režisierių filmų.
Nors tūlas pasakys, girdi, kalbėk nekalbėjęs, be Rusijos televizijų lietuviai neapseis, nes mes patys gerų laidų nesukuriame. Čia norėčiau paklausti, ar jūs žinote tokį mūsų TV kanalą „Kultūra“, bet vėl tektų grįžti prie šio teksto temos apie neatsakytus klausimus. Pasisakome prieš ištisą pramogų karuselę, teigiame pasiilgę rimtų laidų, bet „Eurovizija“ vis tiek bus populiaresnė net už prezidento rinkimus. Kartais žinių, o dažniausiai įvairios analitinės laidos gatvėse pakalbina piliečius, nori išgirsti „liaudies balsą“. Ko ilgisi tauta? Pasirodo, labiausiai tvirtos rankos, nes lietuviai yra slapti mazochistai. Jie nenustygsta vietoje: arba nori ką nors mušti, arba patys nori būti mušami, siekia būti įskaudinti. Jie pajunta palaimą kentėdami ir garbina savo kančią. Kenčiame ir jaučiamės didingi. Nors vadintis drąsia tauta irgi norime. Jei dar apie „liaudies balsą“, tai norima pabrėžti, kad už tų liaudies žodžių slypi tiesa. Kokios nors laidos vedėjas ar vedėja sako: „O dabar pasiklausykime, ką kalba žmonės mūsų miestų gatvėse.“ Viskas aišku – Seimas blogas, kainos kyla, nusikalstamumas auga... Nejau kalbėtojai tiki, kad į jų balsą atkreips dėmesį: išasfaltuos gatvę, nepabrangins šildymo, neuždarys turgaus, grąžins žemę?
Štai skaičiau gatvėje sustabdyto atsakinėtojo nuoskaudą, kad jo klausinėjo, filmavo, bet žadėtoje laidoje neparodė. O klausė jo, ar nesijaučia sekamas, ar neatrodo, kad jo telefono kažkas klausosi ir t. t. Atsakė jis – nesijaučiu, neatrodo, nemanau. Laida buvo apie šalyje stiprėjantį persekiojimo sindromą. Kažkas kažką kažko klausinėjo, kažkas kažką kažkam įrodinėjo. O tarpuose tarp klausinėjimų ir įrodinėjimų rodydavo liaudies atstovus. Jau įpusėjus laidai mūsų herojus suprato – jo neparodys. Laidos rengėjai turėjo šventą tikslą - įtikinti, kad Lietuvoje visiems žmonėms atrodo, jog jie sekami. Tad visi liaudies atstovai iš gatvės vieningai tvirtino: „Taip, jaučiu, kad seka, taip, nemiegu, taip, man nejauku.“ Todėl nepatekęs į eterį nusprendė: „Kitą kartą, kai džinsuota ir mikrofonuota mergina paprašys atsakyti į kokį nors klausimą, pirmiausia ją smulkiai išklausinėsiu, kokius atsakymus jai liepta parnešti. Ir pasistengsiu pakalbėti taip, kaip nori jos bosai ir bosės. Gal bent tada mane per tą prakeiktą virvirviziją parodys?“
Patyręs tokius klausinėjimų rezultatus kartais susimąstai, kam jie išvis reikalingi. Ko gero, eterio laikui užpildyti. Gal žurnalistus stažuotojus pamokyti, kaip naudotis diktofonais, mikrofonais ir kameromis. O gal žiniasklaidos vergus į gatves siunčia už prasižengimus? Klausinėk lyjant ar sningant.
Išėjus iš sovietinio lagerio tautos savimonė patyrė krizę. Atrodo, tušti raginimai svarstyti, ar tinka dabar mums J. Basanavičiaus idealai, ar tinka orientuotis į Žalgirio mūšį ar į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Iš tikrųjų reikėtų gerokai paprastesnių raginimų – gerbti save, gerbti savo šeimą, savo gimtąsias apylinkes ir didžiuotis tuo, kas esi. R. Ozolas yra teisingai pastebėjęs, jog laisvė gali būti be atsakomybės, o nepriklausomybė be atsakomybės būti negali. Bet didžiausią nerimą kelia jaunųjų nusivylimas Lietuva. Ar pasinaudoję laisvės keliauti pranašumais jie neišsibėgios po Vakarus? Ar nebus taip, kad nedidelė mūsų valstybė prie Baltijos jūros bus pasmerkta metų metus gyventi valdoma vis labiau senstančios „anų laikų“ politikų kartos, taip niekada ir neįveikdama senųjų įsitikinimų?
Kuo dabar mūsų šalis gali pasigirti? Atrodo, kad filmo apie Žalgirio mūšį taip ir nesukursime, nufilmavome naują Tado Blindos versiją. Kokiomis temomis lietuvių kūrėjai bando šokiruoti? O fantazijos, atrodo, turi. Štai beveik visi istorinių romanų autoriai skaitytojus turėtų įspėti: „Visi aprašomi įvykiai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į konkrečius asmenis ir įvykius yra visiškas atsitiktinumas.“ Tiesa, pedofilijos tema jau išblėsusi. Kokios dar temos? Gėjai? Socialinis priekabiavimas darbe? Terorizmas? Nors viena tema, kuri, tikėtina, ypač sudomintų skaitytojus – hermafrodizmas! O mūsų medikai sako, kad Lietuvos žemelė dabar nešioja apie 1500 hermafroditų. Susidarytų nedidelis miestukas. Pavyzdžiui, romanas galėtų būti visai storas. Pradėti būtų galima nuo graikų, kurie savo mituose aprašė turbūt visas įmanomas žmogaus sielos ir kūno mutacijas. Hermio ir Afroditės sūnelis, gražuolis berniukas, kartą maudėsi upėje. Najadė Salmakidė, vos tik jį išvydo, šoko į vandenį ir ėmė visaip negražiai (seksualiai) priekabiauti. Jiems besigrumiant šitoji nimfomanė meldė dievus, kad niekas jų neišskirtų. Dievai norą patenkino ir kūnai susiliejo į vieną. Taip užgimė būtybė, turinti vyro ir moters dauginimosi organus, – hermafroditas (kitaip – androginas). Po tokios įžangos derėtų prieiti prie to, kaip hermafroditai gyvena ir jaučiasi, pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje. Nors tikėtina, kad šio miestelio gyventojas, gatvėje užklaustas, ar pažįsta kokį nors hermafroditą, nustebtų: „O kas tas yr?“
Daug klausimų galima uždavinėti apie emigraciją. Daug bus ir atsakymų. Kiekvienas internetinėje erdvėje pasirodęs straipsnis apie emigraciją sulaukia begalės komentarų. Visi lygina Lietuvą su Vakarų šalimis. Žinovai pasakoja, kokį darbą lietuvis tose šalyse dirba, kiek uždirba ir kiek per mėnesį santaupų pasideda. Bendra potekstė labai aiški – Lietuvoje gyventi nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Tokių komentarų kontekste norėčiau išskirti, mano galva, įdomią ir teisingą mintį, jog net jei mes per pastaruosius 20 metų būtume turėję visažinius angelus valdžioje, Lietuva vis tiek būtų ekonomiškai skurdesnė šalis nei Švedija, Anglija, Airija, Vokietija ar Belgija. Tai – tiesiog objektyvi realybė, nulemta sovietinės okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusę amžiaus buvome dusinami Sovietų Sąjungoje, Vakarų Europa augo ir klestėjo. Tuo metu, kai mūsų gabiausi žmonės buvo vežami į Sibirą, Vakarų europiečiai statė naujos ekonomikos pamatus. Todėl visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minėtomis Vakarų Europos šalimis. Bet kuris ekonomistas patvirtins, kad jei visa Vakarų ekonomika būtų stovėjusi vietoje, o Lietuvos BVP būtų augęs po 7 proc. per metus, mums gal ir būtų užtekę tų 20 metų Vakarams pasivyti. Bet tai nerealu. Tarkime, kad Vakarų ekonomikos vidutiniškai auga 3 proc. per metus, o mes - dvigubai greičiau (6 proc.). Tokiu atveju pragyvenimo lygis susivienodintų po beveik 50 metų! Girdėjau gana taiklų palyginimą apie lenktynėse važiuojantį dviračiu paprastą žmogelį ir dviratininką profesionalą. O jei dar į varžybas tas žmogelis atvyko su savo primityviu dviračiu ir gerokai pavėlavęs (ne dėl savo kaltės).
Ir dar. Nesinorėtų tikėti, bet, sako, po emigracijos bangos Lietuvoje liko 2,4 milijono gyventojų. Iš jų 1 mln. pensininkų, invalidų, namų šeimininkių ir kitų savo noru nedirbančių. Vadinasi, dirbti turėtų 1,4 mln. Bet tų, kurie mokosi (studentai, moksleiviai) ir dar nelankančių mokyklas yra 0,8 mln. Dirbančiųjų lieka 0,6 mln. Bet, pasirodo, pastarosiomis dienomis atsirado 0,3 mln. bedarbių, tad dirbančiųjų liktų 0,3 mln. Tačiau dar atmetus esančius nemokamose ar šiaip atostogose, sergančius ir atliekančius bausmę kalėjimuose gautųsi, kad dirba vos vienas žmogus.
Po visų dabartinių skandalų pamąsčiau apie vieną mielą žodį - RA-MY-BĖ. Toks ramus žodis. Pakartokime dar kartą. RA-MY-BĖ. Ką jaučiate? „Ramybė“ yra tik žodis. O tai, ką jauti, yra nenusakoma. Ramybė yra emocinė psichikos būsena, kai įvykius, situacijas įmanoma apmąstyti, suvokti, pasverti, rasti dvi, tris, daugiau išeičių. Deja, žodį „ramybė“ dabar ištariame retai. Dažniau tariame „stresas“, „greitas gyvenimo tempas“, „greitas maistas“, „neturiu laiko“. Nors ramybės linkėjimai dabar gali atrodyti, švelniai tariant, savotiškai. Pavyzdžiui, Premjero žodžiai: „Deja, didinti pensijas galimybių nėra. Ramybė jums!“ Kaimynų pokalbis: „Ar dar pajėgi sumokėti tas dideles mokesčių sąskaitas? Ne. Ramybė tau!“
Iš knygų lentynos traukiu Donato Kajoko romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, kurį, anot rašytojo, parašyti įkvėpė noras rasti atsakymus į neatsakytus klausimus. Šiuos klausimus, rašytojas sako, iškėlęs savo viduje. „Viena kita idėja, vienu kitu sakiniu neįmanoma buvo atsakyti, reikėjo parašyti 300 puslapių. Iš dalies pavyko. Kai parašiau šią knygą, tarsi kokia neatsakomų klausimų naštelė nuo pečių nukrito. Tačiau po to, aišku, kilo kiti. Ir visada taip bus“, – teigia rašytojas.
„Ar eidamas šia gatve prieisiu geležinkelio stotį?“ – skubantysis paklausė sankryžoje stovinčio girto vyro. „O kur stotis?“ – klausimu į klausimą atsakė girtas.