Neatspėsite. Aišku, apie materialius turtus net negalvojame, nes jais tikrai nesame turtingi. Tad kuo? O, pasirodo, vardais. Ir ne vardais, kurie suteikiami gyvūnams, laivams, firmoms, pastatams, žaislams ar net, tarkime, kardams, kaip tai daro Japonijos samurajai. Turtingiausi tarp kitų tautų esame žmonių vardais, nes jų turime daugiau nei 3500.

Ričardas JAKUTIS
Gegužė – moterų mėnuo. Kiek moterų vardadienių šį mėnesį! Kai kuriuos jau spėjome atšvęsti. Gegužės 1 d. – Gražina, Vidmantė, 2 d. – Meilė, 4 d. – Monika, Vitalija, 5 d. – Irena (tiesa, per metus Irenos vardadienių labai daug), 6 d. – Judita, 7 d. – Danutė (šis vardas minimas dar ir 25 d.), 8 d. – Stanislava (bandyta šio vardo šventę kelti į kitą mėnesį, bet visi švenčia tradiciškai), 9 d. – Austėja, Edita, 14 d. – Gintarė, 17 d. – Gailė, 22 d. ypač šventiška – Aldona, Elena, Rita, 24 d. – Joana (ji ir 30 d.), 28 d. – Rima, 31 d. – Angelė. Paminėti čia tik patys populiariausi vardai, o kiek dar kitų.
Birželis gi labiau skirtas vyrų vardams: didiesiems šventiesiems - 13 d. Antanas, 24 d. Jonas, 29 d. Petras ir Povilas. O kur dar tokie kaip Justinas (1 d.), Karolis (3 d.), Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas ir Vladas (27 d.) ar populiarėjantys Mėrūnas (8 d.), Jaunius (26 d.)...
Vardą vaikui suteikia tėvai, tuo tarpu pavardę vaikas paveldi iš savo tėvo (nors šiandienos pasaulyje gali ir iš mamos) ir ji rodo priklausomybę šeimai. „Pavardė“ („po vardo“) byloja, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Net iki XIV amžiaus Lietuvoje žmonės buvo vadinami tik vardais. Pavardės ėmė rastis XV amžiuje (Kinijoje pavardės egzistuoja 5000 metų). Kilmingiems žmonėms ji ypač buvo reikalinga, kadangi jie turėjo nuosavybės, tai yra įvairaus turto – žemės, dvarų ir tvarkant dokumentus reikėjo įvardijimo, nes su vardais galima susipainioti – jie dažnai kartojasi.
Lietuvoje yra 1576 Kazlauskų šeimos, 1543 Petrauskų, 1540 Stankevičių, 1482 Jankauskų, 1175 Žukauskų. Kiekviena mūsų vardo ir pavardės raidė, parašyta tušinuku, sveria 0,0000125 uncijos / 1 uncija – 28,33 gramo /. Tad galite paskaičiuoti, kiek sveria jūsų vardas ir pavardė. Aišku, vardui ir pavardei pasverti naudojami visai kiti matai. Skaičiau, jog originaliausias vardas pasaulyje pripažintas 1983 m. brazilų berniukui, kurį tėvai pavadino „Du-Vienas“. Vardas skirtas svarbiai vieno populiariausio futbolo klubo pergalei. Pasirodo, pasaulyje yra kardinolas pavarde „Nuodėmė“, teisėjas pavarde „Linčas“... Lietuvos prezidentui labiausiai tikusi pavardė buvo „Smetona“, jei pagal pavardės lietuviškumą, šįkart prezidentu derėjo tapti „Ropei“. Deja. Atrodo, visai graži pavardė Gaidys, tačiau kalėjime su ja būtų begalės problemų. Gineso rekordų knygoje užregistruota ilgiausia pasaulio pavardė – iš 1612 raidžių. Ją turi vienas Indijos gydytojas.
Užsiminiau ir apie pavardes, bet šis tekstas apie vardus. Vis prisimenu, kad per paskutiniuosius rinkimus į savivaldybių tarybas pretendavo beveik 300 Jonų ir per 100 Irenų. O šiaip Lietuvoje populiariausi berniukų vardai – Lukas, Martynas, Mantas, Nojus, Rokas, Deivydas, Tomas, Matas, Dovydas, Paulius. Mergaičių – Austėja, Emilija, Liepa, Kamilė, Gabrielė, Gabija, Karolina, Viktorija, Evelina, Ugnė. Štai jie po kelių kadencijų ir ateis į savivaldybių ar Seimo rinkimus.
Jonai ir Irenos nėra blogai, nes Jono vardas reiškia Dievo malonę ir byloja, kad Dievas šį žmogų išklauso. Tad jeigu į Joną, dirbantį savivaldybėje, kreipsimės kokiu nors reikalu ir jis tą mūsų reikalą perduos Dievui, būsime išklausyti. Aišku, jeigu tik tas darbuotojas išklausys mus. O Irena reiškia taiką ir ramybę.
Ar populiarėja vardas Dalia? Girdėjau, jog taip, nes mūsų prezidentės reitingai pakankamai aukšti. Man tik keista, kodėl nė vienas Lietuvos teatras nerodo „Apyaušrio dalios“. Dalios Grybauskaitės rinkiminės kompanijos organizatoriai galėjo tuo pasirūpinti. Rodyk šią Balio Sruogos pjesę ar Balio Dvariono operą ir jokios agitacijos nebereikia.
Populiariausių vardų dešimtuke visi vardai, išskyrus Mantą, - šventieji, nes tai beveik vien apaštalai ar evangelistai iš Šventojo Rašto. Mantas – tautiškas, baltiškos kilmės vardas. Ypač daug kilnių žodžių galime tarti tarp populiariųjų pirmaujančiam Luko vardui. Šv. Lukas – vienas išsamiausių Naujojo Testamento autorių. Luko Evangelijai būdingas stilius išraiškingesnis nei kuris kitas Naujojo Testamento tekstas (jis buvo gydytojas, tad ir labiausiai išsimokslinęs iš evangelistų). Sakoma, kad Evangelija pagal Luką pasižymi gražiausia literatūrine kalba, Lukas kartais vadinamas „tapytoju žodžiais“. Tiesa, pagal seną, bene VI amžiaus, tradiciją tikima, kad šv. Lukas buvęs ir tapytojas, nutapęs švč. Mergelės Marijos atvaizdą, kurį ji pati pagyrusi ir palaiminusi, kartu palaimindama ir paveikslų tapytojus. Todėl šv. Lukas laikomas tapytojų globėju ir dar jis globoja gydytojus, be to, kadangi šv. Lukas dažnai vaizduojamas su jaučiu (sparnuotas jautis viena iš apokaliptinių būtybių – pagrindinis šv. Luko atributas ir simbolis, nes Evangeliją jis pradeda epizodu apie šventykloje atnašaujantį Zachariją), tai yra žinomas ir kaip mėsininkų bei knygrišių globėjas.
Gabrielė, Karolina, Viktorija, Emilija, Evelina – dar kunigaikštiškuose Lietuvos dvaruose paplitę vardai. Gabija, Ugnė – lietuviški vardai. Gabija – ugnies deivė, o Ugnė – naujasis Gabijos atitikmuo. Kamilės vardas atkeliavęs iš Prancūzijos, tai - lietuviškoji Ramunė. Moteris, pavadinta šiuo vardu, - ambicinga, talentinga, darbšti. Kartais gyvena nerealių svajonių pasaulyje. Tokia kaip prancūzė, garsiojo Ogiusto Rodeno mokinė, taip pat skulptorė Kamilė Klodel. Tikra tobulybė - nuostabiai graži, pilkai mėlynų akių, veidas kaip iš Botičelio paveikslų, elegantiška, grakščių judesių. Savo jaunystės nelaikė privalumu ir teigė, kad jaunystė - tai dvasios būsena. Kamilė tapo mėgstamiausia Rodeno pozuotoja. Jo nuomone, jos aristokratiški bruožai sukurti tiesiog tam, kad būtų atvaizduoti marmure. Kamilė tapo ir Rodeno mylimąja, nors jis jau turėjo gyvenimo draugę, pagimdžiusią jam sūnų. Didysis skulptorius „pasiklydo“ tarp dviejų moterų: mylėjo Kamilę, bet gailesčio jausmas neleido palikti vienintelio savo sūnaus motinos. Kamilė suprato, kad tas gailesčio jausmas stipresnis už meilės jausmą. Ji juto vis didesnį kartėlį, o ilgainiui net niršulį. Darbas ir netikrumas ją alino, meilė jai tapo apsėdimu. Ją užvaldė mintis palikti Rodeną. Išsiskyrimui apsivilko juodai, jautė didelį liūdesį, kad savo karjerą paaukojo jo karjerai. Kamilė išgyveno keletą psichinių lūžių: savaitėmis neišeidavo iš savo dirbtuvės, ištisomis dienomis nevalgė, neatverdavo langinių. Savo dienas baigė globos namuose 1943 m. būdama 79 metų. Rodenas, apie tai sužinojęs, pasakė: „Prancūzija neteko puikios skulptorės.“ Jos tobulas grožis atvaizduotas Rodeno skulptūrose „Amžinas pavasaris“, „Pabučiavimas“ ir kitose. Šis ir kiti pavyzdžiai byloja, kad moteris, vardu Kamilė, turi pasisekimą tarp vyrų, bet nesinaudoja tuo siekdama karjeros. Ji nori būti dėkinga pati sau už tai, ko pasiekė gyvenime, nes jos inteligencijos koeficientas aukštas, ji labai ryžtinga ir atkakli. Net jei nėra graži ir jauna, vyrai praranda dėl jos galvas.
Etnologė Gražina Kadžytė sako: „Jei žmogui trukdo vardas, tai yra silpnos asmenybės požymis. Tvirtas žmogus savo netobulą išvaizdą ar prastą vardą gali paversti sektinu pavyzdžiu. Kiek yra pasaulyje asmenybių, kurių vardas gal ir ne kažką reiškė, tačiau ši asmenybė taip išgarsėjo, jog vardas tapo simboliu.“
Seniausi vardai mūsų krašte - Mindaugas ir Vytautas. Mindaugas – tai „mintis“ ir „daug“. Vytautas – vytis reiškė „karžygys“, kita vardo dalis – „tauta“. Į Lietuvą atėjus krikščioniškajai kultūrai, įsitvirtino krikščioniškieji vardai. Populiariausi – Ona, Marija, Petras, Povilas, Jonas, Vincentas... Tai iš lotynų, graikų ir hebrajų kalbų atėję vardai. Kai kurių vardų vardadienių yra net keletą kartų per metus. Taip yra todėl, kad šį vardą turėjo ne vienas šventasis.
Žmonės lengvai pasiduoda kitų kultūrų įtakai. Todėl daug vardų yra įsibrovusių iš tų kultūrų, taip pat – iš populiarių filmų, serialų, knygų, dainų. Teko sutikti net kelias Izauras, Sicelijas, Raksolanas, Džesikas, Džasminas, Estelas... Ieškodamas duomenų apie vardus, sužinojau, kad Anykščiuose gyvena Noelis, Altėja ir Tajus, Pasvalyje – Fatima, Visagine - Fareen, Utenoje –Tėja ir Vestas, Molėtuose – Mėja ir Meida, Švenčionyse – Kevin, Melana, Dželinga... Amerikiečiai sužinoję, kad lietuvaičių vardai Andželika ar Deividas, tuoj klausia: ar ir Lietuvoje pagrindinė kalba – anglų? Nemėgstantys taip vadinamų mūsų įsivaizdinančių žvaigždžių jų vardais pavadina savo šunelius ar kates, pavyzdžiui, kalytė Skaiva, katinas Radži ir t. t.
Pravartu žinoti, iš kur vardas kilęs ir kaip jis pas jus atėjęs, pasižiūrėti mūsų tautosakoje, tarp patarlių, frazeologizmų. Dažnai sakoma, jog vardas apibūdina žmogų. Štai keletas populiarių vardų ir tų vardų reikšmių. Pamąstykime, ar tokio vardo jūsų bičiuliui nebūdingi ir šiam vardui priskiriami bruožai: Jadvyga – kariaujanti, Kotryna – tyra, Marija – atkakli, Monika – vieniša, Regina – karalienė, Rūta – draugė, Adolfas – kilmingas, Jurgis – žemdirbys, Justas – teisingasis, Martynas – kareivis, Tadas – drąsus...
Labai dažnai žmonės atkreipia dėmesį į visuomenei žinomų asmenų ar populiarių atlikėjų vardus, ar į jiems patinkančių žmonių vardus. Pavyzdžiui, kai išgarsėjo užsienio valstybės atlikėja Adelė, atsirado daugiau norinčiųjų savo dukroms suteikti šį vardą. Populiarėja tendencija vaikui suteikti arba įrašyti antruoju senelio ar močiutės vardą.
Bičiulis, knygų žiurkė, savo sūnui suteikė Gabrieliaus vardą. Ne, ne vieno iš trijų garsiausių arkangelų garbei, o pagerbė literatūros grandą Kolumbijos rašytoją Gabrielį Garsiją Markesą. Literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad Nobelio premijos laureatas G. G. Markesas mitologizavo ištiso žemyno istoriją ir sukūrė portretą žmogaus, besiblaškančio karštligiškame sapne, kuriame be galo kartojasi meilė, kančia ir atpirkimas. „... ir štai jis išgirdo horizonte dundant negandos kerėtojų būgnus, išgirdo tolumoje aimanas, išgirdo gaudžiant ugnikalnius – žmonių minias, iš siaubo puolančias ant kelių priešais padarą, kuris nesiskaitė nei su jo valdžia, nei su juo pačiu, nes buvo nepavaldus laikui, kaip ir jis, staiga suvokė amžių bėgį, skausmingai suprato esąs mirtingas ir tada pamatė ją, štai ji, tarė, ir tikrai tai buvo ji, kometa, gerai jam pažįstama, jau matyta kitoje visatos pusėje, tai ta pati, karaliene, senesnė už pasaulį, sopulinga ugninė medūza sulig dangum didumo, kas akimirką milijoną metų grįžtanti atgal link savo pradžios, sušnarėjo iš sidabrinės folijos iškarpytos spurganos, pasimatė gailus jos veidas, ašarų pritvinkusios akys, kosminių vėjų išdraikyti ledinių gyvačių karčiai, per pasaulį nusidriekė žėrintis dulkių takas – ištisas ruožas žvaigždžių skeveldrų ir aušrojančių apgruzdusių mėnulių ir žemės amžių pranokusių vandenynų kraterių pelenų, šit kokia ji, karaliene, suvapėjo jis, gerai įsižiūrėk, tik po šimto metų iš naujo ją pamatysime...“ (G. G. Markesas. „Patriarcho ruduo“. Iš ispanų kalbos vertė Valdas Petrauskas. – Vilnius: „Vilties“ spaustuvė, 1994). Lygiai prieš mėnesį, balandžio 17 d., sulaukęs 87-erių rašytojas mirė. O vardas bičiulio sūnų skatina pačiam domėtis literatūra ir net kurti. Keletą jo novelių jau spausdino literatūriniai savaitraščiai.
Džiugu, kai vardas suteikia tokių paskatų. Pažįstu menotyrininkę vardu Dailė. Labai galimas dalykas, kad jos vardas buvo viena iš paskatų domėtis menais. Bet štai apie kelis pažįstamus Kazimierus nieko doro negalėčiau pasakyti, nors šventasis Kazimieras – vienintelis Lietuvos šventasis. Ką darysi – visko būna. Juozapas – darbininkas, o keli mano pažįstami Juozapai tinginių tinginiai.
Skaičiau net horoskopą, kuriame aiškinama kiekvieno vardo lemtis. Žmogaus būdas, poelgiai, savybės su vardu greitai susilieja. Prisiminę žmogaus vardą, mes tuoj prisimename jo savybes. Jurgis Kunčinas aprašė tokį gerokai išgeriantį saksofonininką Džiugą, aš pažįstu taip pat išgeriantį pianistą Džiugą. Nuostabiai groja, svarbiausiai jį girtą privesti iki pianino. Polo Makartnio ir Lindos istorija bent man tuoj primena visas kitas meilės istorijas. Juo labiau kad kai jie drauge dainuoja, supranti, jog meilė ne tik akla, bet ir kurčia. Ne vieno mūsų politiko vardas paskutiniu metu ėmė sietis su demagogija. Senas partinis šūkis „Rytoj dirbti geriau nei šiandien“ tik sukelia mintį šiandien visai nedirbti. Kai tokie kalba apie stagnaciją, lauk nuosmukio. Viktoro vardas nori nenori siejasi su „blatniagomis“, kurie ypač mėgsta būti vaišių tamadomis ir sakyti tostus, kurių populiariausias skirtas vyrams: „Kad nelinktų.“ O bet kokiu vardu bebūtų moteris, veik kiekviena paklausta „Kaip gyveni?“, ims ilgai pasakoti, todėl tokias sutikęs tepasakau: „Gerai atrodai.“ Man labiau patinka pašnekovai vyrai, kurie ne tik klausosi, bet ir įpila.
Kaip apibrėžti gyvenimą? Gimei, kenti, mirei? Pesimistai laimingi, kai įrodo, kad geriau nebus. Jeigu žmogus taip užsiprogramuoja, ar bus jo gyvenimas ilgas ir džiugus? Tad kaip užkoduoti save, kad gyventum ilgai? Atsakymas juk labai paprastas – džiaugtis gyvenimu. Programuoti save gėriui. Kas vertina gyvenimą – gyvens ilgai. Visos ligos kyla nuo blogų minčių apie save ir kitus. Jei kitas žmogus man nepatinka, gal ir aš čia šiek tiek kaltas? Panašiai, kaip žiūrint į veidrodį. Jeigu veidrodyje aš sau nepatinku, einu ir susitvarkau. O gegužės tekstą maga baigti tostu. Norisi pakelti taurę ir visiems, kurie skaito šias eilutes ar jų neskaito, palinkėti kai kam geros dienos, kai kam - saldžių sapnų. Čia jau kaip kam reikia. Mes patys renkamės vienokį ar kitokį gyvenimą, tik vardus ir pavardes mums dažniausiai parenka kiti. Nors neatmeskime ir kapitono Vrungelio iš populiaraus animacinio filmo sentencijos: „Kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“