Kokie įvykiai labiausiai įstrigo šių metų gegužę? Prezidento rinkimai, rinkimai į Europos Parlamentą, „Eurovizija“? Gal retas atkreipė dėmesį, kad gegužės pradžioje Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė ataskaitą, kurioje pateikiami visų 194 PSO valstybių narių alkoholio vartojimo profiliai. Ataskaita nurodo, kad dėl alkoholio vartojimo visame pasaulyje kasmet miršta 3,3 mln. žmonių (Lietuvoje 3,9 tūkst.). Europa yra daugiausia alkoholio pagal vieną asmenį vartojantis regionas, užimantis visą pirmąjį dešimtuką. Lietuva – trečiojoje vietoje (o galvojau, kad Lietuva garsėja tik pergalėmis krepšinyje). Sunku patikėti. Lietuva aplenkė net Rusiją. Tiesa, ne taip jau daug (lietuviai per metus suvartoja 15,4 l grynojo alkoholio, rusai 15,1 l), bet vis tiek. Iškovota prizinė vieta, deja, nedžiugina. Rusai, pavyzdžiui, šventai įsitikinę, kad lietuviai mažai geria. Tiesa, patys lietuviai tam irgi norėtų pritarti, nes pasigėrę labai mėgsta diskutuoti, kad rusai daug geria.

Ričardas JAKUTIS
Štai tas pirmasis dešimtukas: 1. Baltarusija – 17,5 l, 2. Moldovos Respublika – 16,8 l, 3. Lietuva – 15,4 l, 4. Rusija – 15,1 l, 5. Rumunija – 14,4 l, 6. Ukraina – 13,9 l, 7. Andora – 13,8 l, 8. Vengrija – 13,3 l, 9. Čekija ir Slovakija – 13 l, 10. Portugalija – 12,9 l.
Nemažai alkoholio išgeriama ir Australijoje bei Kanadoje – atitinkamai 12,2 l ir 10,2 l. Jungtinėse Valstijose vidutiniškai išgeriama 9,2 l gryno alkoholio per metus. Tačiau Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose šis rodiklis nesiekia nė 2,5 l, o daugelyje šalių vidutiniškai neišgeriama nė litro alkoholio per metus. Pasaulinis alkoholio vartojimo rodiklis yra vidutiniškai 6,2 l gryno alkoholio vienam asmeniui. Tačiau turint galvoje, jog alkoholį vartoja mažiau negu trečdalis viso pasaulio gyventojų (38,3 proc.), tiems, kas jį geria, kasmet tenka vidutiniškai 17 l gryno alkoholio.
Kodėl žmonės vartoja alkoholį? Ne taip lengva atsakyti. Šį klausimą užduoda sau tūkstančiai alkoholikų, šiuos žodžius kažkada vienoje planetoje girtuokliui ištarė Antuano de Sent Egziuperi Mažasis princas. Alkoholis atrastas prieš maždaug dešimt tūkstančių metų. XIV a. viduryje Britanijos ambasadorius kartą Maskvoje prabudęs nuo pagirių plyštančia galva, pavadino degtinę rusų nacionaliniu gėrimu. Pavadinimas „vodka“ yra kilęs iš rusiško žodžio „voda“ – vanduo. Viduramžiais Anglijoje paplito besaikis džino vartojimas, o įvairiausi bandymai riboti tautų girtavimą beveik visada pasibaigdavo vyriausybių fiasko. Ypač pamokomas Prohibicijos įstatymo priėmimas JAV XX a., kai kontrabanda klestėte suklestėjo, o šalies biudžetas prarado milžiniškas įplaukas.
Biblijoje alkoholiniai gėrimai minimi per 250 vietų. Dažniausiai minimas vynas, kuris „linksmina žmogaus širdį“ (PS. 104, 15). Įžymiausias biblinis pavyzdys – vestuvės Galilėjos Kanoje, kur Jėzus vandenį pavertė vynu. Vis dėlto Biblijoje randame ir daugybę perspėjimų nepiktnaudžiauti alkoholiu.
„Proto mūšių“ viktorinose būna klausiama, ką mūsų kalboje reiškia lotyniški žodžiai „Aqua vitae“. Pateikiami trys atsakymo variantai – „Degtinė“, „Eliksyras“, „Kvepalai“. Išvertus iš lotynų kalbos, tai būtų „gyvybės vanduo“, o reikšti, mano galva, galėtų eliksyrą. Taip dažnai žaidėjai ir atsako, deja, pasirodo, jog ne. Ir ne kvepalai, o gyvybės vanduo – degtinė...
Negeriantis žmogus lyg ir neatitinka socialinių normų, nes visos mūsų šventės, papročiai yra siejami su alkoholio vartojimu. Priėjome paradoksalią situaciją. Organizuota akcija „Išlaisvinkim Jonines“, kurią finansavo aludariai, o juk šventasis Jonas buvo absoliutus abstinentas!
Artėja Joninės, abiturientų išleistuvės, daug kitų vasaros švenčių, todėl ir alkoholio problema tampa aktualesnė.
Vieną savo tekstų apie alkoholį buvau pavadinęs „344“. Tie skaičiai bylojo, kad Šiauliuose yra tiek vietų, kur galima įsigyti alkoholio. Tai įvairaus dydžio parduotuvės su alkoholio skyriais, vien alkoholio parduotuvės, taip pat visos kavinės, barai, restoranai. Nežinau, gal šie skaičiai jau pasikeitė. Taip pat nežinau, ar vos per 100 tūkstančių gyventojų mieste šių vietų daug ar mažai. Bičiulis teiraujasi, ar jis alkoholikas, ar - ne, jei geria, kai nori („noriu - geriu, noriu – negeriu“), jo namų baras pilnas įvairaus alkoholio butelių. Alkoholikas bemat viską ištuštintų. Ką atsakyti. Mano galva, štai tokie trys pavyzdžiai jau įspėja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui.
1. Žiūri televizorių, užsinori alaus, eini į šaldytuvą jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savojo minkštasuolio priešais televizorių, siurbteli iš butelio.
2. Keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs.
3. Šiukšlių krūvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelį ir dar įsidėmi jo etiketę.
Gatvėje mane vis palabina garbaus amžiaus šiaulietis ir pagiria už straipsnelius. Po vieno mano teksto apie alkoholį jo veidas buvo rūstokas. Kodėl, girdi, aš giriu tiek bėdų sukeliantį alkoholį. Teisinuosi, kad mano skaitytojas ne taip supratęs. „Gal tiesiogiai ir ne, bet straipsnio potekstė - už alkoholį“, – nepriima mano pasiteisinimo skaitytojas.
Užsuku į barą. „Baik rašinėti apie alkoholio žalą, kepenų cirozę ir infarktus nuo alkoholio, nes tuoj gausi į snukį“, – užsipuola barmenas.
Jei matėte alkoholio molekulės (C2H5OH) iliustraciją, pastebėjote, kad ji labai graži, tarsi mielo gyvulėlio siluetas – dvi kojytės ir galvutė priekyje, dvi šiek tiek ilgesnės kojytės ir uodegaitė užpakalyje. Gal todėl jis, it koks šunytis, prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad būtų pamiltas ir kad šis jo niekad nepaliktų.
Neseniai, tą patį vakarą, teko svečiuotis dviejose draugijose. Ir vienur, ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje, negeriančiųjų draugijoje, visi, supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalba sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Šlepiką.
Nesakysi, kad literatūra apie stipriųjų gėrimų žalą pas mus neleidžiama. Leidžiama, visos jos net neperskaitysime, tačiau įsivaizduokime, kad jeigu taip įvyktų, tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas. Po tokių skaitymų būtų vienintelė mintis – jeigu gersime, anksčiau ar vėliau atsidursime beprotnamyje, o gal net kapuose, alkoholis sugriaus mūsų vaikų ateitį, nors greičiausiai visos tos nelaimės ištiks kartu.
Štai amerikiečių rašytojo Džeko Londono autobiografinė apysaka „Džonas Miežius, arba Atsiminimai apie alkoholį“. „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“, „Martino Ideno“, „Smoko Belju“ autorius, vienas iš realizmo amerikiečių literatūroje pradininkų ir galbūt pirmas amerikiečių rašytojas, praturtėjęs iš knygų rašymo, „Džone Miežiuje“ aprašo savo kelią į alkoholizmą. Dž. Londonas aprašo, kaip jis pirmąkart paragavo alkoholio, kaip pirmąsyk pasigėrė, kaip, lygiuodamasis į vyresnius, įprato gerti dideliais kiekiais ir kaip galiausiai tapo priklausomas. Pasak jo, alkoholis žmonėms teikia ne vieną, o tūkstančius įvairių paslaugų, už kurias vėliau reikalauja atlyginimo su didelėmis palūkanomis. Literatūros kritikai sako, kad ši knyga nėra buvusio alkoholiko pamokymai. Tai žmogaus, atsidūrusio degančiame name ir negalinčio iš jo išeiti, įspėjimas kitiems.
Užsienyje knygų pardavimų rekordus mušanti Niko Brounlio knygutė „Alkoholis“ pas mus netapo populiari. Ką darysi, kai nestoras, nedidukas, plonais viršeliais N. Brounlio leidinėlis gerokai brangesnis už vyno ir net degtinės butelį. Autorius nesiima tik alkoholio žalos aprašinėjimais: „Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95 atvejais iš 100 šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę.”
Įsidėmėkime tik, kad autorius kalba apie „taurę“, o ne apie „butelį“. Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvieną akimirką vis stengiasi priminti apie esą savo gerąsias savybes, kurių jeigu ir yra, tai tik pirmuose 50 gramų šio skysčio (pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, visos kitos – akiratį). Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja klausimą, kuris žmogus geresnis - išgeriantis ar visiškas abstinentas. Klausia ir net bando įrodyti, kad išgeriantis ištikus nelaimei atskubės pagalbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodyti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nereikia vis atsiprašinėja.
Karingieji blaivintojai tiki, kad alkoholiką į protą atves perskaitytas tekstas apie riziką šeimos ir visuomenės gerovei. Nugirdau, mano galva, gana prasmingą klausimą. Ar yra žinoma, kokiame segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar daugiau geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai, ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Išties netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą.
Yra senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!“ Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir prieš keldamas koją į kilpą išgeria „Kilpinio“. Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio“ gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė – kilpa ant kaklo.
Alkoholio reklama varžoma, bet, manau, žmonių elgseną reklama lemia labai nedaug. Bent mane anaiptol ne reklama įtikino išgerti alkoholio. Gal pokalbiai apie alkoholio žalą daro kokią nors įtaką? Nors atrandama pasiteisinimų, pavyzdžiui, dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per savo gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią dalį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmogus iki savo septyniasdešimtmečio sunaikintų visas smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 39 butelius degtinės. Gerbiu draugą, kuris pasakė, kad jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės - reikia tiesiog negerti. Žmonės ne veltui buriasi į anoniminių alkoholikų draugijas, siekdami nenusiristi į visuomenės dugną ir paprasčiausiai išlikti gyvi. Deja, jų garsioji „dvylikos laiptų“ programa dažnam sutrumpėja iki pirmojo. Ne vienas tampa bejėgis prieš alkoholį. Taip ir sukasi karuselė – nei sustabdyti, nei išlipti.
Mažiausiai alkoholis reklamuojamas arba, tiksliau, visai nereklamuojamas Švedijoje ir Norvegijoje. Teko ne kartą lankytis Švedijoje ir turėti ten daug laisvalaikio. Kai jo daug turi, neretai ir susiduri su alkoholiu. Taksistai ten jokiu būdu tavęs negali vežti į alkoholio parduotuvę. Jei nori ten nukakti, turi taksi vairuotojui nurodyti šalia alkoholio parduotuvės esantį objektą (muziejų, teatrą) arba tiesiog sakyti gatvės pavadinimą ir namo numerį. Jei paprašysi - nuvežkite mane į artimiausią alkoholinių gėrimų parduotuvę - niekas tavęs neveš. 100 tūkstančių gyventojų mieste tėra 4 alkoholinių gėrimų parduotuvės. Aišku, kavinių, barų, restoranų daug ir ten. Bet pila ten po 20 gramų (pas mus mažiausia dozė - 40 g – dviguba skandinaviška norma). Jei kokiame nors restorane alkoholio nebegalima užsisakyti ir vartoti nuo 23 valandos, tai jau prieš tą valandą vietiniai ima užsisakinėti stiklinėmis. Tai dar kartą primena, kad gražūs pasakojimai apie tenykščių blaivybę ir tėra tik gražūs pasakojimai. Pats mačiau, kaip solidus, bet apgirtęs švedas, kai restorane jau nebepardavinėjo degtinės, užsisakinėjo alų „Dinamit“. Šis alus yra stiprus, berods 8 laipsnių. Švedijoje jis laisvai pardavinėjamas, tačiau jį gerti yra ne prestižas. Pasirodo, kai jau apgirsti ir dar nori – viskas tinka.
Piktnaudžiavimo alkoholiu rizika: kepenų cirozė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – 6. Ir gėręs „Camus“ konjaką Paryžiaus gyventojas, ir vartojęs „pilstuką“ voronežietis nuo kepenų cirozės miršta vienodai. Vienas pirmųjų nuo alkoholio mirusių roko žvaigždžių – „The Who“ būgnininkas Keitas Munas. Teisybės dėlei, tai jis mirė ne nuo paties alkoholio, bet perdozavęs gydytojų skirtų priešalkoholinių vaistų. Džimio Morisono iš „The Doors“ kūnas išpampo nuo alkoholio ir jis mirė vonioje ištiktas širdies priepuolio. Bonas Skotas iš „AC/DC“ užduso užspringęs savo vėmalais po girtavimo „maratono“. Toks pat likimas ištiko „Led Zeppelin“ būgnininką Džoną Bonhemą, o Denis Vilsonas iš „The Beach Boys“ girtas paskendo... Deja, alkoholikai buvo ir didieji rašytojai Viljamas Folkneris, Ernestas Hemingvėjus, Judžinas O‘Nilas, Džonas Steinbekas... Garsusis prancūzas Žanas Žakas Kokto bandė vaduotis iš alkoholio, tiesa, ir iš narkotikų, nes ypatingesnio gydymo anuomet nebuvo – išvažiavęs į kaimą troboje ant grindų vienas savaitę „kočiodavosi“ kamuojamas traukulių...
„Man viskas gerai, aš tik kenčiu“, - sako prašantis išgerti. Gaila žmogaus, vėlų vakarą besibeldžiančio į neveikiančios kavinės duris. Norisi tokiam padėti, tai yra pavaišinti arba bent parodyti, kur alkoholio yra. Kai kalbi apie kovą su alkoholiu, norisi juokauti. Nes kodėl 40 laipsnių išorėje - blogai, o 40 laipsnių viduje jau gerai?
Gavau mobiliojo ryšio operatoriaus žinutę: „Bendrauk su draugais tris kartus daugiau!“ Kaip tai padaryti? Arba kepenys atsisakys, arba mane iš namų išvarys.
Kalbasi du vyrai:
- Nusiperkame butelį degtinės: pasėdėsime, pakalbėsime, - sako vienas.
Kitas paprieštarauja:
- Nusiperkame geriau dėžę: pagulėsime, patylėsime.