Neseniai mielai nustebino bičiuliai papasakoję, jog vienoje bažnyčioje klausęsi labai nekvailo jauno kunigo pamokslo. Mielai nustebino ne tai, kad kunigas sakė vykusį pamokslą, bet kad kažkas jo klausėsi, nes dažniausiai pamokslų bažnyčiose klausosi tik šventųjų statulos. Iš to pamokslo bičiuliai įsidėmėję kelis postulatus: „Jei tavo spintoje yra drabužių, kurių tu nenešioji, – vadinasi, jie nuogo žmogaus, ne tavo. Jei tavo šaldytuve yra maisto, kurį tu išmesi, – vadinasi, jis ne tavo, o alkanojo. Jei tavo gyvenime yra kažko „per daug“ – vadinasi, tai ne tavo, o tų, kurie stokoja.“

Ričardas JAKUTIS
Sykiu su prieškalėdiniu pirkimo laikotarpiu pasirodo ir to pirkimo kritikai – būrys dvasingų žmonių, kurie žino, kad svarbiausias dalykas Kalėdų proga – stabtelėjimai ir nesumeluoti susimąstymai, dalijimasis šiluma, o ne pigūs niekučiai iš Kinijos fabrikų. Taigi, artėjant Kalėdoms susiduria dvi žmonių grupės: vartotojai ir jų kritikai.
Taip ir šiais metais. Iki didžiųjų metų švenčių liko dešimt dienų. Londone Oksfordo parduotuvių gatvė jau nuo spalio vidurio pradėjo kalėdinę prekybą. Lietuviai kiek santūresni, sulaukia Vėlinių, aplanko kapus ir tik tuomet prade-da galvoti apie šventes. Ir išties – keletą dienų po Vėlinių iš Kelmės grįždamas į Šiaulius prie „Akropolio“ išvydau pa-puoštą Kalėdų eglutę. Nors ką ten eglutę, visą eglę, gaila, kad tik netikrą, o regis plastmasinę, manau, dalimis atvežtą iš Kinijos ir čia sudurstytą. Ką darysi.
Gruodžio 24 dieną – Kūčių vakaras, 25-ą – Kalėdos. Tuoj iš visų įmanomų aparatų skambės daina apie visą kelią skambančius varpelius „Jingle Bells“. Atrodo, net įjungdamas arbatinuką išgirsi šią melodiją. Nesiliaujantys spro-ginėjimai po langais, o minėtas žodis „Kalėdos“ bus vartojamas dažniau už kitus, o svarbiausia, dažniau už žodį iš to pačios „K“ raidės „Krizė“.
Jau kiek daugiau nei prieš du tūkstančius metų trys ano meto išminčiai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, vadi-nami Trimis Karaliais, išvydę danguje sužibusią žvaigždę, kuri skelbė apie Išganytojo gimimą, susikrovė dovanas ir iškeliavo naujagimio aplankyti. O šiandien Kalėdų Senelio be dovanų maišo niekaip neįsivaizduojame. Ateina puikus metas prisiminti, jog dovanoti dovaną kitam yra nė kiek ne mažesnis džiaugsmas nei ją gauti. Juk dovanų niekada nebus per daug. Visi ieškome, tikimės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo, kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį. Ne tik vaikai laukia dovanų.
Gilindamasis į dovanų istoriją, užtikau įdomių dalykų, kad, pavyzdžiui, žmonijos istorijoje dovanos vaidino svarbų vaidmenį valstybių santykiuose. Kartais net karas ar taika priklausydavo nuo to, kaip tinkamai būdavo parenkama kitos šalies valdovui skirta dovana. Šalia Romos imperatorių, Europos valstybių monarchų visada buvo asmenys, sugebantys iššifruoti „dovanos kalbą“.
Gražų, pakylėtą tekstą apie dovanas perskaičiau krikščioniškame interneto portale „Bernardinai“. Nebepamenu, kas teksto autorius, galimas dalykas, gal koks uolus kunigas ar šiaip ypatingo dvasingumo žmogus. Jame kalbama apie gyvenimo ir tikėjimo malonės dovanas. Nė vienas neįstengiame, o gal ir nesugebame jų iki galo „išsipakuoti“ ir aprėpti. Pradžioje prasikrapštome pakuotės kamputį, vėliau po truputį plėšiame toliau ir anksčiau ar vėliau pamatome, kad mums tekusi dovana yra begalinė. Tada galbūt išsigąstame ir mėginame suvynioti viską atgal į pakuotę, taip tikėdamiesi nugyventi gyvenimą paprasčiau ir aiškiau.
Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui - atleidimas, tavo oponentui - tolerancija, tavo draugui - tavo širdis, tavo klientui - paslaugos, visiems - geraširdingumas. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute. Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumy-nus, kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.
„Laiptų galerijoje“, kur dirbu, kasmet prieš Kalėdas visi darbuotojai apsikeičia dovanomis. Dovanas teikiame kiekvienas kiekvienam. Pasigirsta balsų, kad vertėtų traukti burtus, kas, kam turi įteikti dovaną, o ne ieškoti dovanų net keletui žmonių. Visgi liekame prie senų tradicijų – malonu gauti dovanas iš visų bendradarbių. Aišku, tai smulkmenėlės už kelis litus ar net savo rankų darbo, bet kiek fantazijos ir kūrybiškumo tame.
Taip, taip, laikas pradėti galvoti apie dovanas, kad prieš pat šventes netektų stumdytis prekybos centruose. O šie jau pasiruošę mums tarnauti ir pradeda skelbti kalėdines nuolaidas. Kiekvienam džiugu, kad prekeiviai jam „nu-leidžia“, nors iš tikrųjų tik sužinai, kiek koks daiktas kainuoja ir kad iki šiol buvai apgaudinėjamas. Taip jau susiklostė, kad Kalėdos ar kitos progos mums vis labiau asocijuojasi su žodžiu „nuolaida“ negu su žodžiu „šven-tė“. Skaičiau, kad viskas prasidėjo daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų, kai viena milžinė nusprendė per Kalėdas monopolizuoti milijonų šeimų džiaugsmą. Buvo pasitelkta sumanių ir išradingų veikėjų armija, kuriai vadovavo skandinavų menininkas Haddonas Sundblomas. Jie ilgai mąstė, piešė, tyrė, kol gimė išganingoji mintis. Buvo nutarta, kad mūšį dėl švenčių džiaugsmo gali laimėti tik baltaodis vyras su raudonu kostiumu ir kepure, juodu storu diržu ir suodinais batais, paraudusiais žandais, nepriekaištingai baltais dantimis ir su lengvai karbonizuoto gėrimo taure rankoje. Taigi supratote, kad tie veikėjai buvo milžinė „Coca-Cola“, kuri ir sukūrė Kalėdų Senelį, arba Santa Klausą, tokį, kokį dabar mes ir įsivaizduojame.
Yra šventės, kurios skirtos atitinkamai auditorijai, pavyzdžiui, Šv. Valentino diena - jauniems įsimylėjusiems žmonėms, Joninės - Jonams, alaus mėgėjams ir pan. Rinkodaros strategija per tokias šventes yra aiški. Išparduodamų prekių pasikeitimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokios šventės ant nosies. Pirkėjo sąmonėje jau kurį laiką yra užkoduo-tos prekės, be kurių neįmanoma viena ar kita šventė. Šv. Kalėdos skirtos visiems. Norime mes to ar nenorime, apie do-vanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Tik išėję iš prekybos centro su pilnu maišu pirkinių žinome, kad mūsų namų neaplenkė laimė. Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Labai smagios būna ir daug gerų jausmų sukelia humoristinės dovanos, tik, aišku, jei abi pusės turi humoro jausmą, kitaip galima pakliūti į labai keblią, dviprasmišką padėtį. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams įgyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.
Šiame susvetimėjimo laikmetyje dovanos žmones suartina, suteikia malonių akimirkų. Kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams. Kokie buvo jausmai! Kaimo žmogus net karves eidavo melž-ti nešinas lietuviška vėliavėle. O kas šiandien? Tik dovanos gali bent kažkiek padėtį pataisyti.
Gimtadieniai, vardadieniai, vestuvės, įkurtuvės, bendro gyvenimo ir darbo metų sukaktys, sportiniai ir kūrybi-niai laimėjimai, mokslo pradžios ir baigimo progos, Šv. Valentino diena ir, be abejo, Kalėdos, Naujieji metai. Nors, tiesa, dar pamiršau lauktuves, kai iš kur nors grįžtame. Be to, ar kas įvardys visas progas, kai gaunamos ar įteikiamos dovanos. Kaip parinkti dovaną, kad ji tiktų? Ar yra tobulos dovanos? Manau, kad dovanas galima suskirstyti į dvi kategorijas: tai dovanos – meilės, pagarbos ženklai - ir dovanos – pareigos atlikimas bei materialinė parama. Čia reikėtų moralizuoti ir išgirti pirmąją formą. O geriau pagalvojus – abi šios formos yra geros ir reikalingos.
Ne visada žmogus, kurį turi pasveikinti, tau kažkuo ypatingas. Tuomet meilės ženklai persikelia į antrą planą ir lieka tiesiog dovanos. Čia gali padėti etiketo išmanymas. Nedera dovanoti labai brangių dovanų ne tik Seimo, Vyriau-sybės nariams ar kitiems aukštas pareigas einantiems žmonėms. Tai įpareigoja ir jokių ypatingų pareigų neinantį žmo-gų, verčia jį sukti galvą, kaip atsilyginti. Dovanos – ne natūriniai mainai ir ne pasipuikavimas prieš aplinkinius: „O aš galiu...“ Jei dovanojamas daiktas – maloni smulkmena, vadinasi, dovanojama iš širdies, o jeigu dovana piniginiu matu labai brangi, tai kvepia noru įsiteikti. Būna tokios didelės ir brangios dovanos, kad kartas nuo karto (net ir naktį) einame pasitikrinti, ar tikrai jų gavome. Ar yra tokių daiktų, kurių negalima dovanoti? Manyčiau - ne. Nebent negalima dovanoti tiek ar tiek vienetų, pavyzdžiui, keturių. Štai kiniškai žodžiai „keturi“ ir „mirtis“ vienodai skamba. O šiaip... Turinčiam humoro jausmą galima dovanoti ir kaktusą.
Labai svarbu mokėti parinkti dovaną, o ypač puiku, jeigu pavyksta ja nustebinti. Puikiausia dovana – įdomaus laikraščio ar žurnalo prenumerata, kažkodėl pamiršta dovana – knyga (o šiandien įdomu paklausti: „Ar dar gali padeklamuoti bent vieną eilėraštį?“), netikėtos dovanos – kelionės, originalus poilsis, abonementai į teatro, koncertų ar sporto sales. Juk taip ne vieną neryžtingą galima išjudinti, kad pradėtų lankytis, tarkim, sporto klube, įdomiau leistų laisvalaikį – pasivažinėtų, paskraidytų oro balionu, išbandytų šuolį parašiutu ar galiausiai susiruoštų į grožio saloną.
Kai vyras dovanoja dovanas moteriai, atrodo savaime suprantama. O moteris, dovanojanti vyrui? Mitai, kad tikram vyrui dovanos nereikalingos, kad vyrai abejingi tam, ką gauna dovanų, kad vyrus gali pradžiuginti tik jų socialinį statusą pabrėžiančios dovanos. Nustebau spaudoje užtikęs žinutę, kad psichologinio konsultavimo kabinetuose paklausti klientai, kada prasidėjęs jų santykių irimas, dažnai atsako: „Kai jis mane pamiršo pasveikinti.“
Dovanos ieškojimas, galvojimas apie žmogų, kuriam ją įteiksi, jos išrinkimas turėtų teikti džiaugsmą. Mes galvojame, jog per šventes turėtume gauti tokias dovanas, kokių trokštame. Jeigu to norime, kodėl šito turėtų nenorėti kiti? Tad atsižvelkime į to, kuriam perkame dovaną, charakterį, pomėgius, svajones.
Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas. Štai, jei turi 20 ar daugiau draugų, tau rei-kia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti. Jeigu yra kraštų, kur dovanos netei-kiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas. Vienoje šeimoje girdėjau berniuką prašantį tėvų kelių litų, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus, ką pirks, šis atsakė: „Vėduoklę.“
Praūžus švenčių šurmuliui, galima ramiai atsisėsti ir apžiūrėti dovanas. Pasimatuoti, pasikvepinti, surasti na-mie joms deramą vietą. Galima ir paanalizuoti, ką tos dovanos reiškia. Ką daryti su nereikalingomis dovanomis? Gali-ma perdovanoti. Aišku, tai negražu. Bet ką darysi... Norint išvengti klaidų, bandoma dovanoti pinigus, bet dažnai jie ištirpsta kitiems reikalams. Nei pinigų, nei dovanos. Kartais bandoma tiesiai šviesiai išklausti, kokios dovanos norima, bet taip dovana praranda netikėtumo malonumą. Dabar madingi prekybininkų siūlomi dovanų čekiai, kviečiantys apsilankyti vienoje ar kitoje parduotuvėje ir už dovanotojo jau sumokėtą sumą išsirinkti kosmetikos, papuošalų ar buities prekių. Taip išvengiame nereikalingos dovanos, bet vėl – ar pajuntame tikrą dovanos džiaugsmą?
Kur dėti susikaupusias dovanas, iš įvairiausių kelionių parsivežtus niekučius? Pirmiausia reikėtų ištraukti iš stalčių visus parsivežtus ar draugų padovanotus suvenyrus ir pažvelgti kritiškai. „Apsivalymo“ išbandymą atlaikiusius suvenyrus pabandykite sugrupuoti pagal temą, medžiagą, iš kurios jie pagaminti, dydį ar pan. Tiesa, reikia manyti, jeigu rinkote, pavyzdžiui, drambliukus, juos jau kaupėte vienoje vietoje. Gal bus netikėta, bet dizaineriai sako, jog populiarus ir chaotiškumas. Chroniška netvarka namuose – laisvų žmonių stichija. Chaosas net gali panašėti į menišką vernisažą. Suvenyrų mėgėjams jokių apribojimų nėra, skaičiau pamokymus, jei patinka gąsdinančios afrikietiškos kaukės - prašom jas eksponuoti. Vis dėlto derėtų atsižvelgti, kad niekučiai tarpusavyje nedisonuotų - nekabinkite tokios kaukės šalia švento paveikslo. Toks disbalansas gali nepastebimai sukelti jūsų sieloje sumaištį. Nors, kaip ten bebūtų, net chaosas negali būti visiškai atsitiktinis. Kažkokio grupavimo ir dėstymo reikėtų.
Ką pasakyti pabaigai... Svarbiausia nepamiršti, kad švenčių laukimas – malonus metas, tačiau kai šventės pojūtis ateina per anksti, tikrąją šventės dieną visas šventiškumas dingsta, nes viskas tarsi jau atšvęsta.
Kūriau, kūriau šį tekstą apie dovanas, o pasirodo, kad šie metai joms gali būti paskutiniai. Spaudoje užtikau dar vieną pasaulio pabaigos pranašystę, kuri žmoniją ištiks 2014 m. vasario 22 -ąją. Taip skelbia vikingų legenda, kurioje sakoma, kad tądien dievas Odinas bus nužudytas vilko Fenriro. Vikingai tikėjo, kad prieš apokalipsę viena paskui kitą seks trys žiemos be vasarų tarp jų, be to, pasaulyje dings moralė. Pasak legendos, vilkas Skollas prarys saulę, jo brolis Hatis – mėnulį, taip paskatindamas žvaigždes išnykti iš dangaus ir Žemė bus nublokšta į amžiną tamsą. Kils milžiniški žemės drebėjimai, jūra išsilies iš krantų, o dangus bus užnuodytas mirtinais nuodais. Tuo ir baigsiu.