Taip sako daktaras Ozas. Neatsipjausi kepsnio ir paliksi jį lėkštėje, nes su pirštais juk neimsi. Dar, kad negalima valgyti iš mėlynų lėkščių. Man atrodo, kad valgydamas iš raudonų lėkščių dar labiau sublogsi. O pilnėji, be abejo, valgydamas iš baltų lėkščių, nes baltame fone, kai jokios kitos spalvos netrukdo, maistas patraukliausiai atrodo.

Ričardas JAKUTIS
Kartą, rašydamas apie dietas, tekstą pavadinau „Ar pažįstate Atkinsą?“ Išgirdę tokį klausimą, manau, pirmiausia daugelis paklaus, kas tas Atkinsas. Jei kalba eitų apie Rovaną Atkinsoną, daugelis žinotų, nes kas nežino pono Byno. Robertas Atkinsas – gydytojas, vienas žymiausių XX amžiaus pabaigos dietologų. Sako, trečdalis pasaulio laikosi jo dietų, kiti du trečdaliai paklūsta Pierui Dukanui, Viljamui Bantingui, Colinui Compbelui, Levui Chazanui ar kitiems dietologams.
Kiekviena lieknėjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa vienaip ar kitaip populiari, nes šiuo metu storulių pasaulyje - 1,7 milijardo. Ir jų kasmet vis daugėja. Keista, kad nutukimas tapo problema ne tik išsivysčiusiose šalyse. Kinijoje moterų, turinčių antsvorį, padvigubėjo, o vyrų – patrigubėjo. Nors šiaip daugiau sveria išsilavinę žmonės. O atrodytų, kad jie turėtų suprasti antsvorio daromą žalą. Bet kai kam didelis pilvas - tarsi pakelta ranka. Produktas, kurio dar nevalgėme, yra kaip kalnai, kuriuose dar nebuvome.
Jūs nepraktikuojate ir nepraktikavote jokios dietos? Negali būti. Juk dietų laikosi visi nutukę ir nenutukę žmonės. Vienu žodžiu – retai sutiksi vienos ar kitos dietos neišbandžiusio žmogaus. Bet pagaliau jei patys dietomis neužsiimate, tai savo aplinkoje tikrai žinote ne vieną dietų besilaikantį. Be to, šis tekstas aktualus prasidedant vasarai, nes vasara - metas sulieknėti. Vienas bičiulis pasakoja rytus pradedantis grikių koše, kitas išgeriąs stiklinę kefyro su įpiltu šaukštu cinamono, dar kitas visą savaitę valgąs tik kopūstų sriubą. Užsinori valgyti, vėl srėbk kopūstienę. Sveika ir skrandis bus užpildytas. Čia jau minėto Atkinso pamokymai labai paprasti: atsisakyti saldžių produktų, duonos ir kitokių kepinių, gazuotų vaisvandenių, riboti sūrio, gyvulinės ir augalinės kilmės riebalų vartojimą.
1966 metais R. Atkinso teorija žengė pirmuosius žingsnius. Populiarumas jį aplankė 1972-aisiais, kai pasirodė jo knyga „Daktaro Atkinso dietos revoliucija“. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu ir milijonai žmonių ėmė lieknėti „pagal Atkinsą“. Atkinso dieta pagal knygos pavadinimą pavadinta „Mitybos revoliucija“. „Suvalgykim save!“ – ironiškai skelbia R. Atkinsas. Prasidėjo masinė euforija. 1985 m. JAV nacionalinė sveikatos apsaugos federacija paskelbė R. Atkinsą metų žmogumi, 1990 m. jam įteiktas pagrindinis Tarptautinės alternatyviosios medicinos organizacijos apdovanojimas, o 1992 m. pasirodė jo antroji knyga „Daktaro Atkinso naujoji dietos revoliucija“. Tiesa, šioji dieta susilaukė ir daug kritikos. Kritikuojantieji šią dietą teigia, kad angliavandeniai, kurių vartojimą daktaras Atkinsas siūlo riboti, yra energijos ir geros nuotaikos šaltinis. Ilgalaikis jų atsisakymas neigiamai veikia smegenis. Atkinso dieta blokuoja serotonino – cheminės medžiagos, vadinamos „laimės hormonu“ - gamybą. Žmonės, ilgiau laikęsi šios dietos, tampa dirglūs ir nestabilios nuotaikos.
Regis, pasinaudojęs Atkinso dieta lieknėti moko mūsų kaimynas latvis Levas Chazanas. Anot šio dietologo, maistą reikia kiekvieną dieną ir net kelis kartus per dieną keisti. Pavyzdžiui, jei pusryčiams sūris, tai per pietus mėsa, jei pusryčiams mėsa, tai pietums žuvis. Tiesa, skirtingai nei Atkinsas, Chazanas maistą net dar labiau riboja. Štai rytinio sumuštinio duonos storis, moko latvių dietologas, turi būti 10-11 mm, o plotas – 6x9 cm. Sviesto tepama plonai. Dešros ar sūrio storis 8–9 mm, lygiai tokio pat dydžio kaip duonos. Taigi duonos kepinių nė vienas dietologas nepropaguoja. L. Chazanas pataria per pietus apsieiti visai be jų. Be to, jis pasisako už iškrovos dieną kartą per savaitę. Iškrovos dienos meniu: 200 g varškės, 0,5 l pieno arba kefyro, truputis riešutų, 2 šaukšteliai medaus ir 2 obuoliai. Sako, jog L. Chazano pacientė yra Laima Vaikulė. Kam jai dar lieknėti?
„Nuo pirmadienio lieknėju“, - tuščia frazė. Dažnai dietos prasideda kiekvieno pirmadienio rytą, bet baigiasi dar nesutemus. Rengiantis lieknėti pats lengviausias pirmas etapas – knygos apie lieknėjimą įsigijimas. Ne vienas skundžiasi, jog dietos neduoda norimų rezultatų, o laikydamasis dietos „Valgau ir lieknėju“ dargi sustorėji. Kai manęs paklausia, kokios dietos laikausi, atsakau: „Mažiau valgau ir tiek.“ Atkreipiau dėmesį į siūlomą keturių dienų dietą.
Pirmoji diena. Pusryčiai: Nesaldinta kava; Pietūs: Salotos iš pomidorų ir salotų lapų, du virti kiaušiniai; Vakarienė: 100 gramų virtos vištienos.
Antroji diena. Pusryčiai: Nesaldinta kava; Pietūs: Troškintos morkos, baklažanas, pomidorai ir kitos daržovės; Vakarienė: Salotų lapeliai, pomidorai, agurkai.
Trečioji diena. Pusryčiai: Nesaldinta kava; Pietūs: Troškintos daržovės; Vakarienė: Du virti kiaušiniai.
Ketvirtoji diena. Pusryčiai: Nesaldinta kava; Pietūs: Troškintos morkos ir sūris; Vakarienė: Vaisiai ir stiklinė kefyro.
Tokią keturių dienų dietą siūloma kartas nuo karto pakartoti. Nors be dietų svarbūs ir kiti dalykai. Teksto pradžioje užsiminta apie lėkščių spalvą, dar siūloma valgant naudoti tik šakutę ir apsieiti be peilio, kur galima šaukštą keisti į šakutę, maisto kauburėlis lėkštėje neturėtų būti daugiau nei 2,5 cm storio, o kad nesinorėtų valgyti įkvėpti vanilės ar cinamono aromatų bei vadovautis įsakymu „Negeisk svetimo lėkštės“. Gi pats geriausias dalykas atsikratant kilogramų – seksas. Lytiniai santykiai - 7 kartus per savaitę. Tokio devizo turi laikytis norintys sulieknėti. Skaičiau, kad amerikietė Paulina Potter - sunkiausia pasaulio moteris - sekso dėka sugebėjo atsikratyti 44 kg. 47 metų moteris atskleidė, besimylinti kiekvieną dieną ir kiekvienos sueities metu išeikvojanti 500 kcal. Praėjusiais metais Pauline svėrė 291 kg, o meilės žaidimai jos svorį sumažino iki 247 kg.
Jau senovėje buvo nuspręsta, kad persivalgymas yra nuodėmė. Tarp kitko, mėgstančių išlenkti taurelę paguodai, persivalgymas yra tokio pat dydžio nuodėmė, kaip ir persigėrimas. Kūno svorio kontrolė – daug pastangų reikalaujantis dalykas. Dažniau reikėtų pagalvoti, jog kur tik einu, su savimi nešuosi 50 kilogramų antsvorį. Jeigu taip kas nors tiek kilogramų sveriantį maišą uždėtų ir lieptų visur tampyti...
Rašydamas apie lieknėjimą vis prisimenu, kaip sovietmečiu lankantis Maskvoje draugai buvo pakvietę pasižiūrėti tuomet itin garsios sovietinės ledo ritulio rinktinės treniruotės. Sportininkams uždėdavo gal irgi 50 kilogramų sveriančius, specialiai pasiūtus, per galvą užmaunamus, prigludusius prie kūno maišus su smėliu. Nepaisant to, jie didžiuliu greičiu čiuožė aikštelėje. Aš tik pagalvojau, o kaip jie laksto per varžybas, kai tuos maišus nuima...
Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą. Netrukus tokias mintis pakeičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas savotiškai paguodžia. Bet pradėję valgyti nebegalime sustoti. Vis kemšame. Persivalgome daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti. Po to jaučiamės kalti ir pykstame ant savęs. Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes. Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.
Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą, tai yra 45 valandas per mėnesį, beveik 550 valandų arba 23 paras per metus, 230 parų per dešimt metų, 1610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų - šiek tiek daugiau negu dešimtadalį gyvenimo. Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra blogai, jeigu valgome lėtai, stengiamės gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu („Arbata ir kava baigia bręsti puodelyje“). Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami. Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidžiu. Gal todėl ir storas. Jei praleisčiau tris valandas, toks nebūčiau. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu. Kartais šeimos pietų stalas palyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.
Net sapnuose dažnai regime stalą. Sapnininkai aiškina, jog sapne matyti tuščią stalą reiškia pyktį ir nesantaiką. Ilgą stalą sapnuoti - ilgas gyvenimas. Sulūžęs stalas - blogos permainos. Sapne matyti ant stalo pinigus reiškia, kad laimingai išsisuksite iš keblumų. Dengti sapne stalą – prasigyvensite. Jeigu sapnuojate pietums padengtą stalą, vadinasi, užsimegs naujos pažintys ir bus geros aplinkybės veiklai. Prie stalo sėdėti, valgyti ar rūkyti - namuose turtas ir sėkmė, laimingas gyvenimas. Prie stalo valgyti vienam - namuose šykštumas. Prie stalo su kompanija valgyti - naujos pažintys. Jeigu sapnuojate stalą, ant kurio nešvarūs indai ir didžiulė netvarka, - profesinėje veikloje ištiks nesėkmė, todėl nesidrovėkite paprašyti pagalbos. Jeigu sapne nuimate indus nuo stalo, vadinasi, džiaugsmą ir ramybę pakeis liūdesys ir abejingumas.
„Pasakyk, ką ir kaip valgai, ir aš pasakysiu, kas tu“, - taip galima perfrazuoti seną posakį. Šiais greito maisto laikais esame įpratę valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvėje. Mes valgome ir kartu ką nors veikiame (pvz., dirbame, žiūrime televizorių, net vairuojame). Ar ir jūs taip elgiatės? O gal valgote ir tuomet, kai nesijaučiate alkani? Ar valgote dideliais kąsniais, ar mėgaujatės mažais kąsneliais? Kai viskas sekasi, valgome. Kai susinerviname – dar labiau „kemšame“. Skaičiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilės santykiams pakeisti. Užtenka pažiūrėti į pilnus maisto prekių vežimėlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydžio kaltę žmonės jaučia.
Daugeliui patinka, kai žmogus valgydamas yra neišrankus, neišpuikęs. Galima puikiai išmanyti virtuvės meną, turėti gerą skonį, bet nepurkštauti, jeigu ne viskas ant stalo yra tobula. Kažkodėl gardžiausius patiekalus paprastai užmirštame, o iš vaikystės išlieka atminty koks nors lašinių gabalėlis, virta bulvė, saldainis, kakavos puodelis. Aišku, jei nori ką nors pavaišinti, jei kokia nors ypatinga proga, šeimininkė nersis iš kailio, kad tik būtų kuo skaniau ir kuo daugiau džiaugsmo svečiams. Tai jokia tuštybė ar nuodėmė prieš dvasingumą. Kitas dalykas, jei nuolat pataikaujama gomuriui, jei atsiranda maisto kultas, nesibaigiančios kalbos apie kulinariją, užsieny aplankytus restoranus, išragautus patiekalus. Nemažai žmonių Lietuvoje vartotojiška kultūra yra įtraukusi į šiuos spąstus, todėl pravalgome tiek daug pinigų, o populiariausias mūsų vaistas – „Mezym“ tabletės. Galėtum to nepastebėti, bet gaila, kad augant gurmanų gretoms silpnėja bendrų šeimos užstalių tradicija ir neišgirstama, ką iš tiesų kalba mums duona.
Užtikau, kad tik pusė, tai yra, 50 proc., Lietuvos gyventojų mano, jog sveikai maitinasi. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį savikritišką tautiečių požiūrį (blogiausias procentas ES) į savo mitybą. Skaičiau, jog gal tai polinkis dūsauti („neturiu pinigų sveikam maistui“), gal didelis troškimas būti sveikiems ir gražiems. Patys respondentai nurodė pagrindinę priežastį - jie valgo kavinėse, restoranuose, valgyklose ar naudoja pusgaminius. Vadinasi, namie gaminame maistą vis rečiau. Gyvenimo tempas smogia tiesiai į mūsų mitybos papročius. Dirbame toli nuo namų, didėja užimtumas, kartu ir nuovargis. Pietaujame paskubomis, per daug neanalizuodami valgiaraščių. Auga „traškučių karta“.
Pasirodo, Lietuvoje antsvorio turi 46 proc. vyrų ir 33 proc. moterų. Nusiminti gal ir nereikėtų. Amerikoje tiek pat žmonių turi antsvorio ant antsvorio. Net jeigu mes išmoksime teisingai maitintis ir visi susitarę tik taip valgysime, anksčiau ar vėliau išsikepsime sau... bulvinių blynų. Valgyti malonu. Malonu burnoje jausti skirtingą skonį, mėgautis maistu, kramtyti. Gydytojai sako, kad viskas čia gerai, svarbu tik nepertempti skrandžio sienelių. Kinui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną. O jei ryžius ar kitas grūdines kultūras imsi vartoti neribotai, svorio gali netgi priaugti. Tą patį reikia žinoti apie bulves. Prisiminkime, kaip mūsų seneliai nupenėdavo paršelį. Duodavo bulvių, pieno, miltų. Bet juk žmogaus kūno sandara labai panaši į paršelio! Cepelinai, pagaminti iš tarkuotų bulvių išspaudų, „prifarširuoti“ mėsos ir apipilti riebiu grietinės ir spirgų padažu, vis dar populiarūs.
Ne vienas tvirtina, kad net ideali figūra nėra laimės garantija. R. Atkinsas mirė sverdamas 120 kilogramų, o jo kolegą Viljamą Bantingą visą gyvenimą kankino antsvoris. „Kaip besistengtum būti nestoras, bus kaip turi būti, nes nuo likimo nepabėgsi“, - girdėjau šnekant tūlą. Aišku, likimas yra svarbus dalykas. Gal ir tiesa, jog geriau būti storam, sveikam ir turtingam negu lieknam, ligotam ir vargšui. Deja, dažniausiai sutinkame lieknus, ligotus ir neturtingus, bet storus irgi ligotus ir neturtingus. Ir kas tą gyvenimą taip sutvarkė?