Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau mirti iš juoko. Moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių. Todėl šis tekstas skirtas tiems, kurie turi humoro jausmą. O ir visada tekstai apie humoro jausmą skirti turintiems šį jausmą. Čekų rašytojas Bohumilas Hrabalas tvirtino, kad gyvenimo tragizmo pojūtis ir humoras yra dvyniai, jie – kaip toje pačioje lygumoje prasidedantys keliai, pasiekiantys tą patį tašką, kur žiauri drama atskleidžia ryšį su spalvingu grotesku.

Ričardas JAKUTIS
Kaip atskleidžiate savo humoro jausmą, daug pasako apie jūsų santykį su savimi ir aplinkiniais. Humoro jausmo ieškome kituose žmonėse ir didžiuojamės savuoju. Jei kas nors pasižymi geru humoro jausmu, mums atrodo, kad toks žmogus yra laimingas, pasitiki savimi ir turi puikias ateities perspektyvas. Toks požiūris senovės graikus būtų gerokai nustebinęs, nes jie tikėjo, kad humoras iš tikrųjų yra agresyvus. Būtų nustebinęs graikus, bet ne šiandieninius Jungtinės Karalystės gyventojus.
Sako, sėkmingai pritapti Jungtinės Karalystės visuomenėje reikia bent dviejų savybių: mandagumo ir humoro jausmo. Ir ne tik britų salose. Humoro jausmas vertingas bet kur ir bet kada. Net keblioje situacijoje jis gali pagelbėti. Pavyzdžiui, kai žmona vyrą pagauna su meiluže, šis dar gali gintis sakydamas: „Kuo tu labiau tiki – savo akimis ar mano žodžiu?“ Grįžtant prie Jungtinės Karalystės, tai net nebūdamas gražuoliu, kažko pasiekusiu liksite vidutiniškai populiarus tarp britų draugų. Bet štai jei neturėsite humoro jausmo, bus kur kas blogiau. Britai skirsto žmones ne tiek į „gerus“ ir „blogus“, ar turtingus ir neturtingus, kiek į turinčius humoro jausmą ar ne. Turintys humoro jausmą verti ir paaukštinimo pareigose, ir pagarbos. Britas tiesiai nepasakys, kad, tarkime, jūsų darbas – šlamštas. „Geras bandymas“, „gal reikėtų papildyti...“, „gal norėtum peržiūrėti...“, „ne tai, kad būtų blogai, bet...“
Britės juokauja, kad vyrai panašūs į mėsos faršą, nes mėsos faršą ir vyrus sudaro pusė kiaulienos ir pusė jautienos.
Humoro jausmas net britams „leidžia“ būti nemandagiems. Kai kurie juokai skaitlingose TV humoro laidose lietuviškai ausiai atrodo itin storžieviški, tai lyg visuotinė nemandagumo šventė, kuri negali būti pasmerkta, nes yra juokinga.
Pririnkau užsienio kino žvaigždžių krečiamų pokštų. Jie išties linksmi. Štai Holivudo žvaigždė George’as Clooney mėgsta naktį apsimetęs greitosios medicinos pagalbos darbuotoju skambinti draugams ir pakeitus balsą klausinėti jų apie sveikatą bei stebėtis, kad jie dar gyvi. Kuriant „Oušeno vienuoliktuką” viešbutyje virš aktorės Julios Roberts kambario durų jis buvo pakabinęs kibirą su vandeniu. Nors nukentėjo ne kolegė, kuri šiame filme sukūrė jo herojaus Denio Oušeno žmonos Tesos vaidmenį, o viešbučio tarnautojas, pokštininkas dėl to tik dar smagiau juokėsi.
„Oskaro” laureatė Jennifer Lawrence augdama su vyresniais broliais įprato prie visokių išdaigų ir juokelių. Vis dėlto kolegoms Christianui Bale’ui ir Bradley Cooperiui, su kuriais aktorė dirbo „Amerikietiškos aferos” filmavimo aikštelėje, pavyko ją ne tik nustebinti, bet ir išgąsdinti. Filmuojant vieną iš naktinių scenų kapinėse Ch. Bale’as ir B. Cooperis paprašė darbininkų ant vieno antkapio užrašyti: „Jennifer Lawrence“, jos gimimo metus ir mirties metus – tos dienos datą.
Jodie Foster kažko supykusi ant Melo Gibsono vieno vakarėlio metu pasamdė dūdmaišininką, kuris visą vakarą turėjo vaikščioti paskui aktorių ir groti kone ties ausimi.
Girdėjau teiginį, kad žmonių be humoro jausmo nėra. Na nebent yra tokių, kurie nesijuokia niekada. Visi kiti turi savitą humoro jausmą. Kaip ir pirštų antspaudus ar akių raineles. Tiesa, nežinau, ar humoro jausmą turi šunys ir katės.
Lietuviai juokiasi iš tų pačių dalykų, kaip ir visi kiti. Aišku, blogai, jei išsiskiria mūsų humoras iš svetimų nesėkmių. Juokdamasis iš kito tariamai pakylėji save. Iškart pastebėsi, kad lietuviai, kaip ir daugelis užguitų, kompleksuotų tautų, noriai juokiasi iš valdžios ir ponų. Jiems atrodo, kad taip jie skriaudikams atsilygina. O tie, kurie nebijo pasišaipyti iš savęs, visados yra priekyje, nes patys nebijo pašaipos, nebijo nieko.
Atrodo, nesutapatinamos sąvokos humoro jausmas ir bažnyčia. Bet štai neseniai šventaisiais paskelbti du popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II – nestokojo humoro jausmo. Apie Joną Paulių II mes žinome daugiau, bet štai Jonas XXIII kiek primirštas. Gi kiek istorijų apie jo subtilų humoro jausmą.
Kai kas nors paprašydavo Jono XXIII to, ko jis negalėdavo duoti, dažnai atsiprašydamas atsakydavo: „Galų gale esu tik popiežius.“ Jis dažnai papasakodavo apie tokį dialogą su savimi, praėjus nedaug laiko, kai buvo išrinktas popiežiumi. Naktį pabusdavęs su kokia nors mintimi ir pagalvodavęs: „Būtinai reikia pasakyti popiežiui.“ Tada atsimindavęs – juk popiežius tai jis... Belikdavo kreiptis į Viešpatį. Kai vienas berniukas parašė jam laišką ir sakė, kad nori būti policininku arba popiežiumi, Jonas XXIII patarė pirma tapti policininku, o dėl popiežiavimo esą pamatysiąs vėliau. „Kiekvienas gali tapti popiežiumi, tai įrodo faktas, kad juo tapau aš“, – pridūrė jis.
Tą vakarą, kai paskelbė sušauksiąs Vatikano II Susirinkimą, popiežiui sunkiai sekėsi užmigti dėl neramių minčių. Jis pasakojo, kaip tada kalbėjosi su savimi: „Jonai, ko nemiegi? Ar tu, popiežius, valdai Bažnyčią, ar tai Šventoji Dvasia? Taigi, kad Dvasia. Tai ir miegok, Jonai!“
Vatikano II Susirinkimas buvo milžiniškas įvykis – dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai vyskupų iš viso pasaulio su savo patirtimi, mintimis, patarėjais, idėjomis. Istorikams, siekiantiems aprėpti visą tą gyvą, judančią, verdančią tikrovę, retai pavyksta ją įkalinti mažiau nei keliuose tomuose, kurių kiekvienas yra daugiau kaip keli šimtai puslapių. Tad pirmoje Susirinkimo sesijoje Jonas XXIII, žvelgdamas į auditoriją ir nujausdamas, kad ši istorija greitai nesibaigs, pasakė: „Man labai patiktų, kad mūsų Viešpats man apsireikštų ir pasakytų, kada Susirinkimas baigsis. Pradžiai aš vadovauju, bet pabaigai...“ Užbaigė Susirinkimą, žinoma, su Viešpaties pagalba jau jo įpėdinis Paulius VI.
Kartą Jonas XXIII taip apibūdino diplomatinę tarnybą, kurios patirties pats tiesiogiai buvo įgijęs ortodoksiškoje Bulgarijoje, musulmoniškoje Turkijoje ir neramioje pokario Prancūzijoje: „Yra tik du būdai būti geru diplomatu: arba būti tyliam, kaip kurmiui, arba tokiam iškalbiam, kad viskas, kas sakoma, neatrodytų taip svarbu. Būdamas italas pirmenybę teikiu antrajam metodui.“
Kas buvo Šv. Petro aikštėje, žino, kad priešais baziliką, iš abiejų šonų, stovi ir į aikštę žvelgia apaštalų Petro ir Pauliaus statulos. Jonas XXIII komentavo: „Pirmasis dešinės rankos smiliumi rodo į žemę, tarsi sakydamas: čia priimami įstatymai. Kitas smiliumi rodo į horizontą, tardamas: tenai, tolumoje, jie taikomi.“
Per vieną vakarienę, kai popiežius dar buvo nuncijum, jo paklausė, ar nėra papiktinamas, kai svarbiuose susitikimuose šmėžuoja moteris su gilia iškirpte, jis nusistebėjo: „Papiktinimas? Visiškai ne. Kai dalyvauja moteris su iškirpte, ne į ją visi žiūri, o į nuncijų...“
Kai kartą papasakojau šią istoriją, vienas iš besiklausančių manęs paklausė, kur čia humoras, nes juk matant moterį su iškirpte visi į ją žiūrės. Paaiškinau, jog kunigams nemandagu žvelgti į moters iškirptę, tad visi neturės kur žiūrėti ir žvelgs į nuncijų, į kurį šiaip kitais atvejais niekas nežiūrėtų.
Frazė apie dirbančius pusę darbuotojų šiandien priskiriama daug kam. Gi iš tikro jos autorius popiežius Jonas XXIII, į klausimą, kiek dirbą Vatikane darbuotojų, atsakęs: „Pusė.“ Be to, Jonas XXIII pirmasis popiežius susitikęs su moterimi. Tas jo susitikimas buvo su JAV prezidento žmona Žaklin Kenedi. Etikos specialistai savaitėmis derino šį susitikimą, sprendė, kas pirmiau turi ištiesti ranką, ar Žaklin tinka bučiuoti popiežiaus žiedą, nes atrodys, kad moteris bučiuoja ranką ir t. t. Galiausiai atėjo susitikimo diena. Žaklin eina link popiežiaus, etikos specialistai dreba, kad tik viskas pagal protokolą vyktų, bet Žaklinai dar visiškai prie popiežiaus neprisiartinus, šis kilstelėjo ranką, pamojavo ir linksmai šūktelėjo: „Žaklin!“
Žaviuosi žmonėmis, kurie net gyvenimo nuskriausti nepraranda humoro jausmo. Pažįstu disidentą, kuris anuomet sakė, jog po dešimt metų gims Sąjūdis, Atgimimas, Sovietų imperija žlugs ir Lietuva bus laisva. Žodžiu, žmogus mąstė dešimt metų į priekį. Jam, tiesa, dešimt metų ir davė. Lageriuose jis juos praleido ir po dešimties metų stovėjo Sąjūdžio mitinguose drauge su tais, kurie jį pasodino.
Su bičiuliu einame pro savivaldybę. Iš jos išeina trys darbuotojai.
- Galiu pasakyti, kuris iš jų stropiausias darbuotojas, - sako bičiulis.
- Kuris? – nustembu.
- Stropiausias dešinysis – jo batai nuvalyti.
Net euro įvedimą gali lydėti humoro jausmas. Regėjau lėkščių komplektą, kurio kaina Lietuvoje – 19,99 Lt, Latvijoje – 6,99 euro, Estijoje – 6,99 euro. Kadangi, anot tvirtų valdžios pažadų, kainos įvedus eurą nekils, Lietuvoje tos lėkštės kainuos 5,79 euro. Bus galima prisipirkti tų lėkščių ir vežti pardavinėti į Latviją ar Estiją.
Su tuo euro įvedimu bei kainų nekilimu dedasi keisti dalykai. Kainos nekyla, bet viskas pabrangsta. Kažkoks triukas, kurį gali atlikti tik aukštos kategorijos magai. Čia prisiminiau visai kito plano pavyzdžius. 1926 m. gegužės 12 d. Juzefas Pilsudskis įvykdė valstybės perversmą. 1935 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskis mirė. 1936 m. gegužės 12 d. J. Pilsudskiо širdis palaidota Vilniuje. 1938 m. gegužės 12 d. paskelbta Lietuvos konstitucija. Valstybės sostinė – Vilnius. Ar konstitucijos įvedimo data atsitiktinė? Kokia šio veiksmo žinia pasauliui? Ar kas nors tyrinėjo šį A. Smetonos performansą?
Ir dar retorinis klausimas. Kai D. Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente, atestatus gavo 46 527 abiturientai. Per antrąją jos kadenciją atestatus gaus tik 38 138 jaunuoliai. Kai baigsis antroji jos kadencija, abiturientų bus likę 32 773. Dar po metų – 30 734. Per dvi kadencijas 18-mečių skaičius bus sumažėjęs penktadaliu. Kas ir iš ko po 2019-ųjų mokės pensininkams, kurių armija bus ketvirtadaliu didesnė nei dabar?
Nors kai kas gali sakyti, jog tai jau juodas humoro jausmas, todėl grįžtu prie retesnio bažnytinio humoro.
Ateina pilietis prie dangaus vartų ir prašosi Šv. Petro įleidžiamas. Petras pasikviečia Dievą ir abu tariasi. Klausia žmogų, kokių nuopelnų turįs, kad dangun prašosi.
- Esu davęs vienam elgetai litą, kitam pusę, - atsako žmogus.
Tuomet Petras pasiūlo Dievui:
- Atiduokim jam tą pusantro lito ir tegul sau keliauja.
Kunigas, užkietėjęs kortų lošėjas, užlipęs kartą sakyklon pamokslo sakyti, traukdamas iš kišenės užsirašytą pamokslą, išsitraukė ir kortas, kurios pabiro, išsisklaidė. Kunigas susirinko jas ir sako:
- Brangūs parapijiečiai, gyvenime yra septyniukių, devyniukų, damų, karalių, gyvenime yra ir tūzų, bet ateina tokia diena, kai Dievas visus surenka – ir į kišenę.
Ir dar vienas apie skęstantį laivą ir jame plaukiantį kunigą. Pamatęs žmonių išgąstį, jis bėga pas kapitoną klausti, kokios viltys išsigelbėti, kad sužinojęs galėtų žmones paguosti, apraminti.
- Nieko gero negaliu, kunige, pasakyti, - atsako kapitonas, - gal po penkiolikos minučių visi būsime pas Dievą.
- Koks siaubas, koks siaubas! – išsigąsta kunigas.
Esama dalykų, iš kurių negalima juoktis. Visų pirma tai fizinės negalios. Visų antra – niekada nesijuokite, moko psichologai, kai vaikas jums atveria savo jausmus, kitaip prarasite jo pasitikėjimą. Geriau pasistenkite užjausti ir duokite patarimą. Visada rimtai žvelkite į vaiko problemas, net jeigu jums atrodo, kad tai visai nerimtos problemos.
Dukra šnekasi su tėčiu:
- Ir aš kažkada būsiu didelė, turėsiu vyrą, leliuką...
Tėtis atsako:
- Jei tik tave kas nors ims į žmonas.
Gali būti, kad po tokio humoro, dukra jums atsikirs:
- Jei niekas neims, tu būsi mano vyras!
Psichologai išskiria ir didžiausius humoro priešus. Tai nepasitikėjimas ir netikėjimas (iš serijos „o ką aš galiu pakeisti?“), pesimizmas (negatyvumo įžvelgimas visose situacijose), dvasinis nuovargis („niekam neturiu nuotaikos“), piktdžiuga (piktas juokas, kai kitam nepasiseka ar kitą ištinka nelaimė), baimė, autoritarizmas, amžinas rimtumas.
Sako, Lietuvoje nesunku prarasti humoro jausmo vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė. Sakote, jog šilti kraštai pranašesni už šaltuosius? Nesuklyskite, šaldymas kainuoja daugiau nei šildymas. Kaip ten bebūtų, turinčius humoro jausmą galima pavadinti laimingais ir linksmais bei prognozuojančiais, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas pagerės.