2003 m. žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika. Daug pavyzdžių, kai dainų švenčių metu vaikai pasikviečia savo senolius tėvus į sostinę, nusiveda juos į tą šventę ir šie gal iš džiaugsmo, gal iš skausmo ar ilgesio (kas supras lietuvio sielą?) apsiverkia. Stiprus emocinis krūvis – galybė nuo mažiausių iki vyriausių lietuvių tautiniais drabužiais ir skambanti giesmė „Lietuva brangi“... Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių. Gal todėl lietuviai folklorinį dainavimą gerbia labiau negu kur kitur ir nemano, kad kompozitoriaus sudėliota daina yra vertingesnė. Atvykę į dainų šventę lietuviai joje iš širdies, atiduodami visas jėgas, dainuoja ir, atrodytų, pavargsta, tačiau grįždami namo į savo miestelį autobuse vėl visą kelią dainuoja. „Negaliu nedainuot“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys.

Ričardas JAKUTIS
Liaudies dainą lietuviai linkę vadinti tautine. Neprieštaraukim. Anot žodynų, liaudis – tai paprasti darbo žmonės, visi kokios nors šalies gyventojai. Bent man toks teiginys apie paprastus žmones nepatinka ir atrodo netikslus, nes dainas sukūrę nežinomieji talentai yra tikrai ne paprasti, o nepaprasti žmonės. Nors kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis. Kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė žodžius Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Basas aš einu prie jūros“).
Daina daug kur ateidavo pagalbon. Ne tik paskatindavo leistis į žygį, imtis, atrodo, neįveikiamų darbų. Ji būdavo net ir tostas, raginantis svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų...“ Gaila, kad šiandien „Eilės daina“ nebepopuliari, nes raginti pakelti taurelę ilgai nebereikia, užtenka žodelio „Nu“.
Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbti ir klausydavosi. Rašytojas Stasys Kašauskas apie garsiuosius Žiūrų kaimo dainininkus rašo: „Visi sustoja ir traukia. Iškilmingai, kažkaip pasitempę, o veiduose nepaprasta rimtis ir susikaupimas... Dainavo iš visos širdies. Ir įsiklausęs nebejautei, kur esi - ar žalioje girioje tarp paukščių, ar švelniame slėnyje, kur nuo amžių neša savo juodus ir šaltus vandenis Ūla... Drįstu pasakyti, kad tai, ką girdėjau, buvo nepaprasta ir didinga.“ Dainavimo iškilmingumas bei rimtumas – vertybės, kurias dabar retai pajusi ar išgirsi. Ypač to nenori televizijos.
Kažkuris iš muzikų teisingai pažymėjo, jog miestiečių balsai šiandien be galo niveliuoti ir suvienodėję. Daug ko nebemokame. Jau minėti Žiūrų kaimo dainininkai pasakoja: „Vaikštau po mišką, įsivaizduoju sūnelį mirus – verkiu ir raudu. Kitos moterys irgi taip – įsivaizduoja ir rauda. Vyrai nerauda, bet iš Milioniškės Saulevičius Krisius raudojo sesers, paskui motinos laidotuvėse. Rauda visada savi, o ne samdyti.“ Dar Žiūrų žmonės pasakojo, kad iš jų yra išsikėlusių į Panevėžio kraštą, tai ten juokėsi, kai jie raudojo laidotuvėse. Žiūriečiai atsikirto, jog pas juos juoktųsi ir pirštais užbadytų neraudančiuosius.
Skaitydamas apie žiūriečius jauti, kad tai laisvi, drąsūs ir linksmi žmonės. Daina atspindi dainuojančių žmonių dvasią, jų gyvenimą. Žiūriečių gyvenime nepastebėsi piktumo, ginčai ramūs, apkalbos atsargios. Ypač stebina elgesys su vaikais. Jeigu vaikas sudaužo puodelį, tai mama jį ramina, glosto. Ramumui, susiklausymui, švelnumui nuteikia ir tokios dainos. Žiūrų kaimo tyrinėtojas Jonas Trinkūnas pažymi, jog kai tik nuvyksta į Žiūrus, atrodo, kad kaimo dainininkės nepasikeitusios. „Gal jos nesusensta niekad, jų akys nuolat šviečia gyvybe, žvilgsniai tokie aiškūs“, – stebisi žiūriečių svečiai.
Nuo kada gimusiam kūdikiui pradėti dainuoti lopšines? Mokslininkai sako, jog dainuoti reikia pradėti dar negimusiems. Gaila, bet labiau suklestėjusiose industrinėse šalyse žmonės apskritai nebeturi laiko dainuoti patys ir apsiriboja vien populiariosios muzikos vartojimu. Mokymąsi skambinti pianinu ir dainavimą pakeičia įrašų rinkimas. „Šiandien žmonės retai bedainuoja“, – girdėjau ir tokią nuomonę. Girdi, blaivius dainuoti visiškai nepriraginsi. Bet juk vienos televizijos laidos dainininkų varžytuvių vertinimo komisijos narys Vytenis Pauliukaitis džiaugėsi: „Visa Lietuva dainuoja!“ Nors duodamas interviu žurnalistams atviravo, jog jis pats nedainuoja ir nebandys.
Esu jau rašęs, kad kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų. Galvojau, iš kur tiek rasis. O, pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“...
Kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis (= masių dainomis). Štai tame užstalės žygio dainų atlikime kažkas užtraukė „Skinsiu raudoną rožę“, mat ten yra žodžiai „Ir atnešiu tau kas rytą dovanų“ (= žygis). Prie penkiasdešimtuko šios dainos priskaityti negalėjome, nes ją sukūrė kompozitorius Algimantas Raudonikis.
Senovėje knygos buvo skaitomos balsu. Vėliau, kai knygas imta spausdinti ir jų daug atsirado, pradėta skaityti tylomis ir žodis „Tylos!“ užrašomas ant daugelio bibliotekų durų. Liko balsu atliekamos dainos. Ir tai prie jų populiarumo tik prisidėjo. Nors vėlgi. Dainavimas ir bet koks muzikavimas ėmė garsėti. Ko norisi kavinėje su bičiuliais susėdus prie stalelio? Pabendrauti, išgirsti kitą. Tarkime, drauge paklausyti muzikos, pašokti. Nespjaunu į gerą, kad ir techno stiliaus muziką, bet kai decibelai kala į galvą“...
Mano jaunystės laikais būdavo, eina kompanija vėlai vakare ar naktį gatve ir dainuoja. Dainuoja ir kieme prie namų. Ir niekam tas dainavimas netrukdė. Šiandien tokiu dainavimu visi piktinasi, girdi, ilsėtis trukdo. Manyčiau, piktintis nereikėtų. Kai tokiu paros metu dažniausiai mušamasi, demonstruojama agresija, dainavimas turėtų tapti sveikintinu reiškiniu. Turime padėkoti visiems, kurie dainuoja ar bent dainavimą skatina. Aišku, ypač nori dainuoti neturintieji klausos. Bet žmoguje negali viskas būti tobula.
Nustebau sužinojęs, kad amerikiečių kino klasikos filmas „Muzikos garsai“ iki šiol tebėra vienas iš sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje, o dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, jog barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir iš tikrųjų išvyko į Ameriką Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.
„Muzikos garsų“ gerbėjai, be abejo, prisimena, kad dainuoti ir muzikuoti šios šeimos narius paskatino namų auklė, o vėliau antroji barono von Trappo žmona Marija Augusta. Tiesa, filme kalbama, jog dainuoti mėgo ir anksti mirusi pirmoji barono žmona. O Marija Augusta prieš Kalėdas kas vakarą barono vaikus (jei gerai pamenu filmą, jų buvo septyni) išmokydavo vis naujos giesmės. Taip Kalėdoms susidarė nedidelis koncertėlis.
Šeima pamilo muziką ir, kai vykdavo garsieji Zalcburgo festivaliai, susikviesdavo į didelę savo vilą gimines, draugus ir jie visi lankydavo operų spektaklius bei koncertus. Iš kino filmo dar prisimenu, jog dalį savo namų Trappai išnuomojo kažkokiai muzikantų kapelai ir ypač susibičiuliavo su nauju parapijos kunigu, kuris buvo aistringas muzikantas. Šis kunigas taip pat ne filmo kūrėjų išgalvotas personažas, o tikrai gyvenęs pianistas, vargonininkas, muzikos istorijos ir teorijos žinovas daktaras Franzas Vagneris. Gi 1936 m. garsi operos dainininkė Lotė Lehmann išgirdo šeimą dainuojant sode ir paragino: „Jūs turite koncertuoti!“
Zalcburgo chorų konkurse dainuojanti šeima (be barono jau turimų vaikų, Marija Augusta jam padovanojo dar tris) laimėjo pirmąją vietą, po to pradėjo dainuoti Zalcburgo radijuje, koncertuoti su Vienos filharmonijos orkestru. Persikraustę į Ameriką jie tapo „Trapp Family Singers“ ir surengė kelis šimtus koncertų. 1944 m. savo rančoje surengė pirmąją vasaros stovyklą jauniems dainininkams. O kai sulaukė prašymo iš Austrijos padėti vargstantiems gimtinėje, tuoj ėmėsi rinkliavų, nes, anot muzikuojančios šeimos, „šalis, padovanojusi pasauliui Haidną, Mocartą, Šubertą ir „Tyliąją naktį“, pražus, jei visi kartu jai nepadėsime“. Dokumentai byloja, jog Trappų šeima surinkusi ir išsiuntusi į Austriją 150 tūkstančių kilogramų daiktų.
„Mums išgyventi ir gyventi padėjo daina“, – sakė Marija Augusta. Gi šiandien trys iš keturių amerikiečių turistų sako, kad pagrindinė priežastis, paskatinusi juos apsilankyti Austrijoje, buvo filmas „Muzikos garsai“. O statistikos mėgėjams galiu priminti, jog miuziklo apie dainuojančią Trappų šeimą „Muzikos garsai“ autoriai Richardais Rodžeris (kompozitorius) ir Oskaras Hammeršteinas (libretistas), filmo premjera įvyko 1965 m. kovo 2 d. Niujorke, bet šis tekstas ne apie tai, o apie dainas ir dainavimą.
Šiauliai respublikoje buvo tituluojami lietuviškos estrados lopšiu ir net estrados sostine. 1957-aisiais Šiauliuose susibūrė du ypač stiprūs estradinės muzikos kolektyvai: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos estradiniai ansambliai. Kolektyvų vadovai Teisutis Saldauskas ir Vincentas Masionis, choreografė Aldona Ivanauskienė, dainininkai, šokėjai ir muzikantai visoje respublikoje ir net už jos ribų (pavyzdžiui, Latvijoje) garsino Šiaulius.
Kai 1963 metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas T. Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį, taip pat šiauliečius pūtikus. Tik ritminę grupę naujajame kolektyve sudarė muzikantai iš Kauno. Ansamblis pasivadino „Nemuno žiburiais“ (pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą).
Tiesa, gali kilti klausimas: ar prieš 1957-uosius Šiauliuose pramoginės muzikos nebuvo? Be abejo, buvo. Reikia manyti, jog jos būta jau tarpukaryje, tik nedaug žinių išlikę. Iš Šiaulių kilusi Antanina Dambrauskaitė - pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje.
Sovietmečiu Vilniuje sutikau vieno miestelio partijos sekretorių. Eina ir juokiasi. Pasirodo, sostinėn jis buvo atvykęs CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus skubiu kvietimu. O pastarąjį buvo aplankęs aukštas svečias iš Maskvos, kuris ragino miestuose, miesteliuose, mokslo įstaigose, gamyklose burti chorus. Mūsų sekretoriui svečio iš Maskvos žodžiai buvo šventas reikalas ir jis, susikvietęs savo pavaldinius, įsakė susirūpinti meno saviveikla. „Ypač burtis į chorus darbuotojus patrauks, jei chore dainuos patys vadovai“, – svečio iš Maskvos pamokymus perdavė mūsų generalinis sekretorius.
Šiemet sukanka 45-eri nuo Vudstoko festivalio. Visi Lietuvoje žinojome apie 1969 metų rugpjūtį įvykusį Vudstoko festivalį. Šios milžiniškos šventės šūkis buvo „Trys dienos taikos ir muzikos“. Taip šį festivalį 2006 metais prisiminė Vytautas Kernagis: „Aš Vudstoką suvokiau kaip savo kartos revoliuciją, kurioje pats nedalyvavau. Tada tai suprasti buvo labai skaudu, nes nesinorėjo iškristi iš viso to hipių, meilės, taikos, gėlių konteksto, juk tuomet mes visi vaikščiojome su ilgais (pakankamai!) plaukais, plačiomis (neribotai!) kelnėmis, klausėmės bitlų, doorsų, rolingų ir t. t., ir pan., ir suvokėme, jog kažkas labai svarbaus ir didelio įvyko anapus, tačiau, kad ir kaip gaila, mes ten nedalyvavome. Dabar aš pats ne taip seniai vėl žiūrėjau Vudstoko festivalio įrašus ir galiu pasakyti, kad ten buvo kažkas tokio neapsakomo, nes žiūri ir viską jauti. Vadinasi, tai buvo tikra, turėjo didelę jėgą. Nieko galingesnio ir stipresnio nebuvo nei iki šio festivalio, nei po jo.“
Vienose televizijos dainininkų varžytuvėse vertinimo komisijos pirmininkas maestro Vytautas Juozapaitis konstatuoja, jog dainininkas detonavo, bet vis tiek skiria jam didžiausią balų skaičių. Suprask, tai už žmogaus norą dainuoti. Ir gerai, ar gaila. Reikia nuvainikuoti pesimistus, kurie, kaip minėta, įsitikinę, kad šiandien dainuojama rečiau.
Tiesa, yra pesimistų, kurie teigia, jog kiek belinksmintum lietuvį, jis vis tiek bus liūdnas. Sako, kad lietuviai rūškani ir dėl to, kad jie taip sudėti. Netgi mūsų fonoteka tarnauja kalbos niūrumui. Kai kasdien daug kartų tari visokius š, ž, č, o dar gžd ir panašiai, kur ten linksmas bebūsi. Tariant raides ar skiemenis su tokiais garsais veikia tie patys veido raumenys, kurie reikalingi raukantis ar nutaisant rūškaną fizionomiją. O naudojant ilgesnius tokių garsų junginius lietuvių veidai įgauna itin pagiežingą išraišką. Todėl ir reikia mums dažniau dainuoti. Dainuojant daug kas užslepiama.
Prisiminiau aktorę Moniką Mironaitę, kuri turėjo daug sveiko humoro. Kartą jį su Juozu Baltušiu apsilankė vienoje šeimoje, kuri šventė jubiliejų ir aktorę su rašytoju buvo kvietę. Kai svečiai atvyko, še¬mininkė jau dainavo anksčiau susirinkusiesiems. Ji nebuvo profesionali dainininkė, bet dainuoti mėgo ir visad svečiai turėdavo jos išklausyti. Pamačiusi naujus atvykėlius šeimininkė dainuoti nustojo ir atvykusiuosius jau buvusiems svečiams pristatė kaip didelius muzikos mylėtojus ir žinovus. „Taip tai taip, – atsakė Mironaitė, – bet jūs dainuokite.“
Kritikavau dainininkės iš Klaipėdos atliekamą dainą „Kapitono tango“, o vienas kapitonas pasakė: „Jei grįžęs iš tolimojo reiso restorane išgirsčiau šią dainą, didelius pinigus mokėsiu, kad dainininkė dar ir dar kartą ją padainuotų.“
Štai kaip būna. Negali lietuviai be dainų. Tarsi jaučia, jog jeigu dainuos, nepražus. Kas paneigs.

Į viršų